Pabaigus žiūrėti Martino Skorsezės naująjį Airis (angl. „The Irishman”), laikrodis mušė trečią ryto. Besisukant filmo titrams, mano rankose sukosi ir riebi cigaretė. Neilgai trukus išėjau ilgam pavaikščiojimui po tamsoje paskendusias, spengiančiai tylias, apylinkes. Retai taip darau – dažniausiai po filmo, tokiu paros metu, mintyse perbėgu ką tik regėtą juostą ir einu skaičiuot avelių…
Po Skorsezės gangsteriškųjų debiutų, kurie bene visi iki vieno yra laikomi kino klasikomis, kiekvieną kartą susimąstau, kad reikėtų išsitraukti kostiumą iš spintos (ar bent tokį išvis turėti). Na, žinot, kaip tikram Cosa Nostra laikų mafijozui. Anaiptol, taip nutinka gan dažnai: pamatau filmą, pradedu elgtis pagal jo tematiką – įsikalu į galvą, jog kaskartinė cigaretė ar lietpaltis atrodo kietai.
Tik ne po Airio, dešimtojo Skorsezės bei Roberto De Niro, nepakartojamo italų-amerikiečių dueto, kūdikio (įskaitant vieną trumpametražią juostą). Vietoj to, kad ketvirtą ryto varvinčiau seilę nuo minties, kaip man tiktų grėsme alsuojantis, riebus, sicilietiškas akcentas ar auksinis žiedas su inicialais, galvojau apie mirtingumą. Tiksliau, kaip, vienaip ar kitaip, visi atsiduriam ten pat, nepaisant, kas toks esi – Amerikos prezidentas, popiežius, Feisbuko įkūrėjas, trijų vaikų mama ar Dievo statusą turinti garsenybė. Gal ir ne visi atsiduriame „tarp žuvelių” (angl. sleep with the fishes), kaip Krikštatėvyje mėgo sakyti, bet giltinės vizito, anksčiau ar vėliau, sulaukiam kiekvienas.
Dažniausiai Skorsezė savo gangsteriškąsias juostas užbaigia atpildo valanda, kuomet, piniguose bei ankstyvoj pensijoj besimaudantys nusikaltėliai, po tuzino padarytų našlių bei kitų nešvarių reikaliukų, iki grabo lentos dienas leidžia juostomis numargintoje pižamoje arba ant šalto cemento, kraujo klane. Priešingai nei visi iki tol regėti režisieriaus filmai (o matyti tikrai ne visi), Airis savo paskutinį, trečiąjį, aktą užbaigė kiek kitaip, nei tikėjausi.
Nespoilinant, kas ir kaip, pasakysiu tik tiek, kad jaučiausi panašiai kaip po paskutiniojo Tarantino filmo Vieną kartą Holivude (2019) ar P.T. Andersono Nematomo Siūlo (2017). Galima sakyt, jog su šiais režisieriais augau, jų dėka pamilau kiną ir su kiekviena juosta stebėjau, kaip jie bręsta. Gal ir skambės pretenzingai, tačiau Airis privertė mane pasijusti lyg po pirmojo karto išvydus Coppolos Šventąjį Gralį – Krikštatėvis (1972). Dabar tik laikas (bei pakartotiniai seansai) pasakys ar Skorsezės Netflixo hitas kėsinsis į visų mafijos filmų tėtušio sostą.
Skorsezė niekada neslėpė tiesos, jog tarp tokių vyrukų kaip Henry Hill’as ir užaugo. Ir nors ir neturėtų, tačiau visados jais žavėjosi ir vis dar žavisi…
Dar ne taip seniai teko raukytis stebint Willą Smithą pešantis su savo fotorealistiškai atkurta, jaunesne, gražesne bei lankstesne kopija, filme Dvynys (2019) – lenkiuosi prieš šimtus kompiuterinių efektų burtininkų, kurie, kaip koks Jėzus, sėkmingai sugebėjo ekrane pagimdyti įtikinamą realaus žmogaus virtualią kopiją su visomis raukšlelėmis, grimasomis, randais. Nepaisant šios tūkstančius, o gal milijonus, kainavusios technologinės pergalės, privertusios mūsų vargšes smegenis sunerimti, ji liko nepastebėta ir neįvertinta kaip ir pats filmas.
Džiaugiuosi, tad, jog Airis nesulaukė to paties, skaudaus, likimo. Kurgi sulauks, kai kalbame apie kietakaktį, tradicinius kino magijos metodus dievinantį, Skorsezę. Jis ne tik kad atidžiai prižiūrėjo visą De Niro atjauninimo procesą, bet kompiuterio pagalba atkūrė Gerų vyrukų (1990) kalėdų sceną, jog įtikintų komandą, aktorius, o svarbiausia save, kad tai išties veikia.
Nors rezultatas nesugebėjo pilnai panaikinti režisieriuje tūnančio skepticizmo visa šia „kompiuterine magija”, kuria Holivudas yra susižavėjęs jau daugelį metų – tik prisiminkit pirmuosius šios technologijos bandomuosius triušius: Iksmenai. Žūtbūtinis Mūšis (2006), Keista Bendžamino Batono Istorija (2008) ar Tronas: Palikimas (2010) – tai neatgrasė Skorsezės n-tąjį kartą prisidėti prie kino istorijos. Taip pat kaip ir filme Roberto De Niro vaidinamas Frenkas neatsisako vienkartinio pasiūlymo prisidėti prie krauju išteptos Amerikos istorijos.
Manau, nereikia priminti, jog De Niro kino ekrane šmėruoja jau pusę šimtmečio: mes jį esame stebėjome ir piktą, ir skiautėriuotą; švariai skustą, rafinuotą, ir kraujo prisruvusiom akim, išprotėjusį bei purviną; gelbstintį gyvybes bei jas atimantį; gyvą, mirštantį bei mirusį. Puikiai žinom jo mimikas – kai jis širdingai nusišypso ar įbedžia savo mirtimi alsuojančias, kaštonines, akis. Po velnių, aš pažįstu tą karpą ant dešiniojo žando geriau nei pusę savo giminės!
Tačiau, kad ir kaip gerai manėme pažinoję šią 76-erių marmuzę, dar niekada nebuvau matęs jo tokio: skaisčiai mėlyni vyzdžiai, kompiuterio bei Pablo Helmano vizualinės magijos komandos dėka atkurta jaunojo, sprangaus, pirma jaunyste besidžiaugiančio, aktoriaus milijono-dolerių šypsena ir voilà – priešais mus sėdi lyg iš praeities atkeliavęs De Niro, pasiruošęs trijų su pusę valandų Skorsezės epui.
Ir kad mane skradžiai – jei 2015-ais aikčiojai stebint dvigubą Tomo Hardžio pasirodymą filme Legenda, Charlie Kaufmano galvą laužančius Būti Džonu Malkovičiumi (1999) ar Adaptacija (2002), Tu dar nematei taip plušančio aktoriaus/režisieriaus dueto kaip De Niro su Skorseze. Aišku, stebint antrai jaunystei sugrįžusį aktorių negali nepastebėti, jog jo dabartinis, visiškai realus, kūnas retkarčiais nepaveja žvitrių akučių judesių. Tačiau tai nekeičia fakto, jog įtikinamai atkartoti savo jauno kūno įmantrybes, trimis skirtingais laikmečiais, sugeba tikrai ne kiekvienas.
Po to, kai susipažįstame su vežimėlyje dienas leidžiančiu Frenku (vaid. De Niro), paliestu ne spec. vizualių efektų, o dėdės laiko, esame nukeliami atgal į šlovingas Gangsterlendo dienas. Dienas, kuomet miestas, žinomas dėl savo unikaliai keisto sūrio/mėsos sumuštinio (angl. philly cheesesteak), buvo valdomas ne Rokio Balboa ir ne Storojo Alberto, o Bufolinių, Salernų bei Provenzanių…
Nesuklyski, kalbu ne apie picos ingredientus, o apie šaltakraujus praėjusio šimtmečio mafijozus, kurių nešvarius reikaliukus perpasakojo tikrasis Frenkas – paskutinis savo mafijos laikų Mohikanas, 2003-iais, po ilgo ir spalvoto gyvenimėlio, užvertęs velniškai melsvas, Airiškas, akeles.
Panašiai kaip ir daugely Skorsezės gangsteriškųjų epų, su šiomis margaspalvėmis pavardėmis bei vardais susipažįstame pamažu, per mūsų protagonisto metamorfozę: visiško atsitiktinumo dėka, mūsų atjaunėjęs De Niro įbėga į Russellą Bufaliną (vaid. Joe Pesci), su kuriuo užmezga ilgaamžę draugystę. Nepaisant visko, už galimybę pasiekti tiek daug, jis yra dėkingas „Skiniui” (vaid. Bobby Cannavale), kuriam tiesiogiai pradeda tiekti A-lygio mėsgalius.
Vietoj to, kad ir toliau tęstų išvežinėjęs mėsą po apylinkes, kaip koks nevykėlis, Frenkas gauna progą užsitarnauti savo vardą įtakingųjų šeimų akivaizdoje vykdant smulkius nusikaltimus: išmušinėjant skolas, šiek tiek pagąsdinant, susprogdinant vieną, kitą mašiną ir t.t. Na, žinot, kiekvieno mafijozo duona ir sviestas.
Nors Airis niekada nepermuša aukštesnio bėgio, visada palaikant lėtą, bet manieringą tempą, statymai tampa vis aukštesni. Vienu momentu Frenkas grasina su viso labo popieriniu maišeliu (su ginklu viduje), kitą – jis yra prašomas „išdažyti namus”. Terminas, kuris, pasirodo, veikia kaip malonus smogiko teikiamų paslaugų užklausimas. Naudingas dalykas žinoti, tik gal ne tuo atveju, jei tave iš tikrųjų domina namo renovacija.
Gal mūsų Frenkas ir nėra laikęs teptuko rankose, šį bei tą apie ginklus bei jų dažomąsias galias nusimano: grįžęs iš Antrojo Pasaulinio, kurio metu išmoksta Sicilietiškai (kas jam praverčia kaip nuostabus lubrikantas pelnant įtakingiausių Filadelfijos mafijozų pasitikėjimą), jis dar ir kaip moka „dažyti”. Vienos, itin subtiliai susuktos, scenos metu stebim kaip jis atsakingai atmetinėja tinkamas „meno priemones” „pašėlusio Džo” (vaid. puikiai vaidmeniui atrinktas komikas Sebastianas Maniscalco) pašalinimui…
Įvykiui, kuris ne tik kad 70-aisiais paliko kruviną įspaudą tuometinės mafijos istorijoje (antraštė: „Pašėlęs Džo suvalgė paskutinę savo austrę”), bet ir yra detaliu tikslumu atkurtas bei atpasakojamas Airyje. Detalumas – viena iš priežasčių kodėl filmas taip ilgai pasilieka su tavimi ir nesileidžia būti nuskandinamas tarp milijono kitos Netflix‘o produkcijos.
Minutėlei įjunki vaizduotę: sėdi priešais sukriošusį senolį, įstrigusį supamosios kėdės bei kasdienio pudingo amžinybėje, o jis tau pasakoja kaip vieną dieną įžygiavo į garsiuosius Umberto „Austrių Namus” ir ten paleido kulką į vieną vienintelį „Pašėlusį Džo”. Karštakošį, kuris ne tik kad turėjo liūtą augintinį, kuriuo visus gąsdindavo, bet ir grobdavo mafijos šeimų galvas. „Aš neįsivaizduoju kaip jam taip pavykdavo,” – filmo eigoje pasakoja Frenkas. „Tokie reikalai taip lengvai nepraslysta. Padarai kažką panašaus ir tau galas.”
Pasirodo, vieno „teptuko” brūkštelėjimo nepakako. Todėl Džo visom keturiom išsiridena laukan, Frenkas jį atseka iš paskos ir išdažo šaligatvį šviežiu raudoniu. Pykšt, pokšt ir baigta. Puikus pasakojimas prie arbatos. Negi varvinsi seilę prisimenant pirmąją meilę? Pasakosi apie trisdešimt kartų pigesnes benzino kainas? Kaip jaunystėj vežiojai bifšteksus?
Nėra aišku, kiek šio ex-mafijozo žodžiuose yra tiesos, kaip knyga I Heard You Paint Houses (vert. „Girdėjau dažai namus”), pagal kurią buvo pastatytas šis filmas, atskleidžia. Tačiau momentinis sugrąžinimas į dabartį, kurioje sėdime priešais senolį, kuris savo metu turėjo informacijos, galinčios nemenkai visus – įtakingus, korumpuotus, neprieinamuosius – nuskausminti, suteikia Airiui dokumentinės juostos efektą.
Šį efektą paaštrina Skorsezės ilgalaikės partnerės, redaktorės, Thelmos Schoonmaker, paprastas, tačiau itin genialus triukas: Airiui pristatant naujus veikėjus Mean Street (1973) (vienas iš Skorsezės ankstyvųjų perliukų) stiliumi – vaizdas sustoja, iš lėto, nepastebimai, artėja link fokusuojamo asmens – filmas keliais žodžiais, lyg paimtais iš laikraščio antraštės ar nekrologo, nupasakoja jo būsimos mirties priežastį („Phil Testa – žuvo nuo vinių bombos, paslėptos po jo veranda. Kovo 15, 1981”). Jokių įmantrių spec. efektų. Tik senamadiška editinimo magija.
Kiekvieną kartą susipažinus su nauju mafijozu, per nugarą nubėga šiurpuliukai, žinant, jog viso labo spoksau į gyvus numirėlius. Kaip ir filme girdimi subtilūs juokeliai – nepersūdyti, klaikūs, dažnai persmelkti absurdiškumo (paskutines dienas skaičiuojančiam Frenkui iš detektyvų išgirdus, kad jo ilgaamžis advokatas „papurtė kojas”, jo pirminė reakcija yra neįkainojama: „Kieno tai darbas?”) – taip ir šis efektas, retkarčiais turintis užslėpto komiškumo (tik pabandyk nenusijuokti suderinus šį kraują stingdantį efektą su Larry David‘o „Curb Your Enthusiasm” temine melodija), neleidžia pamiršti, jog giltinė visuomet čia pat.
Peržiūrėjus Skorsezės filmografiją, akylesnis pastebės, jog, kaip ir jo pirmtakai/mokytojai – nuo Orsono Welleso iki Almodóvaro – su amžiumi režisierius pradėjo domėtis laiko tėkme. Kaip keliais, paprastais, redagavimo triukais gali jį pasikinkyti savo užgaidom – sustabdyti, sulėtinti ar šokinėti iš praeities į dabartį/ateitį.
Geriau pagalvojus, negali nepastebėti Skorsezės pastangų bandant priartėti prie Sergio Leonės 1984-ųjų Once Upon a Time in America (kurioje De Niro taip pat atlieka pagrindinį vaidmenį) skleidžiamos šilumos, nostalgijos prabėgusioms dienoms. Filmas nėra tobulas, turi savų trūkumų, tačiau visai nenuostabu, kodėl tiek režisierių vaikosi „spagečių Vesterno” žanro autoriaus sunkiai atkartojamų kinematografinių malonumų. Airis, vis dėl to, turi šiek tiek daugiau užmačių nei Leonės Amerika.
Paskutinius gyvus artimuosius ant pirštų skaičiuojantis, senolis, Frenkas pirmoje eilėje stebėjo kaip griūna nacistinė Vokietija; sukūrė ir pasirūpino šeimos gerove; tapo pirmuoju (tų dienų) airiu, gavusiu unikalų simbolinį žiedą, pagamintą iš tikros aukso monetos – pripažinimas, apsauga bei pagarba visam likusiam gyvenimui, jei tik, aišku, ir toliau šoksi pagal mūsų dūdelę. Po velnių, jis tvirtino žinąs, kas 60-aisiais pakišo Kenedį po velėna!
Kad ir koks margas buvo Frenko gyvenimėlis, jo didžiausias žygdarbis, kaip jisai filme/knygoje atvirauja, buvo ilgametė partnerystė su Jamesu Hoffa – vienu didžiausių tuometinės sąjungos prezidentų. Kai jau manei, jog Airis atvertė visas savo kortas, ekrane pasirodo pats Al Pačinas, per savo ilgaamžę karjerą atsikandęs didžiausią kąsnį gangsteriškos duonos – Žmogus su Randu (1983), Krikštatėvio trilogija, Donis Brasko (1997) – sąrašas didelis, kaip ir jo didžiojo ekrano aukų skaičius. Nuostabu po šitiek metų vėl jį matyti rimtoje rolėje, šalia savo aktorinių brolių (jūsų informacijai, Pačinas ir De Niro jau yra vaidinę kartu, filme Heat bei Righteous Kill).
Esu 100% užtikrintas, jog šis vardas, Hoffa, Jums nieko nesako. Pats Skorsezė vienos ištraukos metu iš to pasišaipo. Pabandyk jauno žmogaus užklausti apie Lietuvai aktualų Borisą Dekanidzę ir, garantuoju, sulauksi panašaus atsakymo kaip ir prisiminimuose gyvuojantis Frenkas. „50-aisiais jis prilygo Elviui,” – pasakoja De Niro. „60-aisiais jis buvo populiaresnis nei Bitlai.” Taip Frenkas, mums suprantamais popsiniais-terminais, nupiešia jo likimą pakeitusio veikėjo karikatūrą – viršininkas, draugas, galiausiai, auka.
1975-aisiais, Hoffa prapuolė it skradžiai žemę. Panašiai kaip ir su JFK nužudymu, šio realaus, korumpuoto, politiko/raketuotojo, dingimas sukūrė riebios medžiagos ateinančius kelerius metus sklindančioms konspiracijos teorijoms bei komikų anekdotams. Šis veikėjas buvo toks stambus (perkeltine prasme), jog 1992-aisiais pats Jackas Nicholsonas, prižiūrimas Danny DeVito, prikėlė Hoffą didžiajame ekrane filme Hoffa (1992).
Skorsezė nekiša savo trigrašio perrašinėjant istorijos vadovėlių – spėliojant, kas nudaibojo tą, kas aną…; vietoj to, jis parodo Gangsterlendo užkulisius, kuriuose vyrauja vyriška brolystė, pretenzingi bosų kaprizai, pletkai bei kasdieniai, privatūs, momentai: kurgi daugiau gausi pamatyti Pačiną, Hoffos vaidmenyje, trypčiojant po viešbučio kambarį, su dantų šepetuku burnoje, šilkinėje pižamoje, atviraujant Frenkui lyg per kokią klasės išvyką. Jei apie šiuos personažus bei jų nešvarius darbelius tektų spręsti pagal šią, vienintelę sceną, sakyčiau, jog žiūriu į brolišku medaus mėnesiu besidžiaugiančius ilgaamžius draugus, o ne šaltakraujus žudikus.
Nesakyk Bufoliniams, bet po kalnu lavonų Airyje slepiasi lengvo humoro dozė. Kaip ir daugelyje režisieriaus filmų, pradedant nuo Gerų vyrukų (1990) iki Volstryto Vilkas (2013), tai atsispindi daugiasluoksniuose dialoguose, kurie iš pažiūros skamba kraupiai ir brutaliai, tačiau savyje turi subtilaus komiškumo. „Jie pasakė senoliui, kad šis pasakytų man, kad aš pasakyčiau tau, kad taip yra ir taškas.” – kas skamba lyg dialogas ištrauktas iš How I Met Your Mother, Seinfield‘o ar Draugų.
Norit – tikėkit, norit – ne, tačiau tų dienų mafijozams (šnekant apie nešvarius reikalus) patiko mindžioti aplinkui krūmą. Kartu su Frenku gaunam išmokti kaip veikia šis pogrindinis pasaulis bei jo apsukrus dialektas. Niekas tiesiogiai nemini vardų, verčiau palinksi, papurto galva ar vos įžiūrimai primerkia akis, jog patvirtintų, kad kalba eina apie tą ar aną asmenį. „Ne, ne tai” jų kalboje verstųsi kaip: „dar jo nekrutink, tegul gyvena”. Kai klausomės apie „Šnabžduko” (angl. Whispers) nudaigojimą, esame primenami, kad kalba eina ne apie to pačio vardo kitą vyruką (kuris geriau žino, kur nereikia kišti nosies).
Tačiau socialinės aferos ir Cosa Nostra‘os kronikos nėra esminė Airis šerdis. Kas Skorsezę iš tiesų domina ir kas jam nuolatos rūpėjo nėra faktai, o jausmai. Kaip ir daugelis kitų jo kūrinių – tik prisimink, jog istorinę dramą Tyla (2016), nepanašią į jokį jo praeitą filmą, kurią režisierius svajojo sukurti pusę savo karjeros(!) – šis filmas didžiąją ekrano laiko praleidžia dėliojant ir konstruktyviai tapant galios ir elgsenos/moralės kodo struktūrą – struktūrą, pagal kurią viskas tuometiniu laikotarpiu sukosi ir kuri paklojo pamatus panašių istorijų susiklostymui.
Pirmosios Frenko žmonos, Merės (vaid. Jennifer Mudge), minimalus pasirodymas ekrane ir greitas pakeitimas į sekančią, Ireną (vaid. Stephanie Kurtzuba), gal ir neduoda Skorsezei papildomų taškų už lyčių lygybės atvaizdavimą, tačiau, turi suprasti, jog taip tuomet ir buvo. Nepaisant keleto itin retų išimčių šio meistro kūryboje – aukso dienų Holivudo aktorės Ellen Burstyn centrinės rolės filme Alice Doesn’t Live Here Anymore (1974) bei 1995-ųjų Kazino, kuriame Sharon Stone vaizduoja gangsterių filmuose itin dažną moters tipažą (prisimink Naomi personažą Volstryto Vilke) – dailiosios lyties atstovės dažnai yra pristatomos tik tam, jog vėliau būtų pamirštos…
Vis dėl to, šiame filme turime Pegę (vaid. žavioji Lucy Gallina) – Frenko dukrą, Bufolinio dukterėčią, kuri Airyje veikia kaip nebyli sąžinė: ji puikiai supranta, ką jos mielasis tėvelis veikia naktimis; kad jokiais dailidės darbais jis neužsiiminėja. Nuo pat tos akimirkos, kai Frenkas akivaizdžiai bei labai vizualiai filmo pradžioje pademonstruoja, kaip atrodo teisybės ieškojimas, ji tyliai, bet aršiai degina žvilgsniu visus, žaidžiančius nešvariai. Paslaptingai dingus Hoffai (dar kartą – Al Pačinas), vieninteliam korumpuotam veikėjui, kurį ji prisileidžia, Pegė atsisako toliau turėti bet kokių ryšių su savo tėčiu, su kurio metodais taikstėsi visus tuos metus.
Paskutinio filmo epizodo buvau nustebintas Skorsezės sprendimu Frenką verčiant išpirkti savo nuodėmes, atviraujant su jau suaugusiomis dukterimis – lyg pats autorius atgailautų dėl neteisingo moterų atvaizdavimo savo filmuose; proga išvysti, kas slypi už gangsterių epų „…jie gyveno ilgai ir laimingai…”, sugrįžtant prie pamirštų, tačiau pagrindinių veikėjų veiksmų paveiktų, personažų. Gražus triukas, tačiau neatperkantis to fakto, jog Pegė, kaip ir daugelis Skorsezės kino juostose vaizduojamų moterų, Airyje tėra antraplanis veikėjas, šildantis supamąjį krėslą, kuriame vienišas Frenkas praleidžia savo paskutines, nelemtas, dienas.
Ar Ingmar Bergman‘as, Max Ophüls‘as, George Cukor‘as, Kenji Mizoguchi – režisieriaus ankstyvieji idealai/mokytojai – tam pritartų? Vargiai. Žiūrint į šią situaciją iš kito kampo, yra sveikintina, jog režisierius laikosi savos vizijos nepaisant, ką mano kiti. Jei Airis būtų politiškai korektiškas ir daromas pagal visus dabartinius Holivudo standartus, jame matytumėme ir juodukų ir azijiečių, moteris ekrane užimtų tiek pat laiko kiek ir De Niro ar Pačinas; dar žiū ir subinės bučiavimas Kinijos cenzui kažkur būtų įterptas (vardan papildomų 1.3 milijardo žiūrovų).
Septyniasdešimt-šešerių, po daugiau nei penkiasdešimties metų kino industrijoje, Skorsezė vis dar tėra sumanus vaikis, dienas leidžiantis kino salėse; negalintis atsižavėti daug kartų purvinesniais, pavojingesniais bei jaudinančiais gyvenimais, amžiams įrėminamams dvimačiuose ekranuose. Po šimts, jei karjeros pradžioje Skorsezei būtum pasakęs, jog vieną dieną jam teks naudotis kompiuteriniais efektais, norint sugrąžinti jo brangiausių aktorių jaunus veidelius, vardan filmo premjeros skaitmeninėje filmų bei serialų nuomos platformoje – galimai būtum išgirdęs žymiąją Gandolfinio frazę „getdafuckouttahere”.
Turiu pripažint, jog yra keista taip sentimentaliai/nostalgiškai rašyti apie Airį, kai priešpaskutinis mano apžvelgtas filmas yra Tarantino Vieną kartą Holivude, kurio iki šiol pamiršti negaliu. Nors tarp režisierių yra dvidešimties metų skirtumas, negali nuginčyti ore tvyrančio jausmo, jog abu bando susitaikyti su faktais: jog šie du puikūs filmai yra vieni jų paskutiniųjų karjeroje, o vienintelė „morka”, kurią jie vaikosi visus šiuos metus, yra jų pačių karjeros pradžioje sukurti Šventieji Graliai – Tarantino atveju Bulvarinis Skaitalas (1994), Skorsezės – Geri Vyrukai/Įsiutęs bulius (1980)/Taxi vairuotojas (1976).
Airio šerdies glūdumose slypi egzistencinė baimė – ne pasenti ar būti visų pamirštam, bet neleisti sau numirti, bandant net ir tą pačią Giltinę, šitiek metų lydėjusią, apžaisti…
Ne be reikalo miniu Vieną kartą Holivude – yra kažkas nuostabaus išvysti per visą režisieriaus karjerą išsibarsčiusius talentus vienoje vietoje. Ir Tarantinas, ir Skorsezė, gerai tą žino. Stebint Di Caprio ir Brado Pitto duetą didžiajame ekrane, jaučiausi lyg berniukas per barmitzvą; grožintis De Niro, Al Pačino bei Joe Pesci vaidyba po vienu objektyvu – negali netikėti kino magija.
Taip, Marveliui gal ir neprireikė penkiasdešimties metų, jog suprastų, kokį galingą efektą turi visų pažįstamų veidų subūrimas po vienu stogu. Ir taip, bananas, izūlke priklijuotas prie drobės, aukcione buvo parduotas už 120 tūkst. – suma, visa galva pranokstanti debiutinio Skorsezės filmo Who’s That Knocking at My Door (1967) biudžetą. Jei jūsų tikėjimas tikru menu miršta sulig kiekvienu panašaus „meno kūrinio” pardavimu ar nesustabdoma/besiplečiančia Disnėjaus monopolija mirštančioje kino industrijoje, pažiūrėk Airis ar Vieną kartą Holivude – pasidarys geriau.
Peržiūrėjus Gerus vyrukus bei Volstryto Vilkas – lengviausius iš jo kolekcijos – dar kartą, negali atsižavėti režisieriaus kruopštumu – per šiuos nusikalstamo pasaulio veikėjus, jis sugebėjo pavaizduoti Amerikietiškos svajonės modelį – kaip kokį modeliną, ištampytą, susiraizgiusį bei velniškai korumpuotą. Toks, koks jis, mūsų pramogai, mums ir patinka labiausiai.
Airis neslepia savo pirmtakų įtakos – Krikštatėviškos įtampos išlaikymo,tempo; Sopranų užlaikomo bombastiškumo (kurį vėliau sėkmingai peveldėjo Breaking Bad), sumanaus pogrindinio pasaulio taisyklių atvaizdavimo – tačiau, priešingai nei Geri vyrukai bei Volstryto Vilkas, šis filmas, kaip ir pats Skorsezė, yra labiau subrendęs nei pastarieji.
Nors ir nėra toks hiperaktyvus, kaip kokso-prišniojęs Volstryto Vilkas, tai nereiškia, jog Airis pamiršta kriminalinio gyvenimo linksmybes. Kaip ir Geri vyrukai, vienas režisieriaus geriausių juostų, Airis pademonstruoja, jog nusikaltėliai džiaugiasi savo gyvenimu ir jo taisyklių lankstymu. Skorsezė niekada neslėpė tiesos, jog tarp tokių vyrukų kaip Henry Hill (Gerų vyrukų Ray Liotta vaidmuo) ir užaugo. Ir nors ir neturėtų, tačiau visados jais žavėjosi ir vis dar žavisi…
Kad suprastum, kaip toli šis Niujorko vaikėzas nuėjo, turi sugrįžti į Bjaurias gatves (1973) – filmą, laikomą režisieriaus kertiniu akmeniu. Jis ne tik pademonstravo nepažabojamus De Niro talentus, bet ir buvo Skorsezės pirmasis bandymas prisiliesti prie visų jam rūpimų temų – smurto, kaltės jausmo, katalikybės, amerikietiškos svajonės.
Airis gal ir nėra jo svajonių filmas, žinant, kaip šis režisierius dievina patirtį kino teatruose, ten kur šis filmas ir turėtų būti žiūrimas (ačiū, Lietuva…). Nėra ir jo visų laikų šedevras. Kaip jisai pats sakė, Airis apjungia visus jo sukurtus filmus, užbaigia ciklą. Aišku, tai nereiškia, jog tai autoriaus paskutinis kūrinys. Visgi, jei taip nutiktų, Airis atstotų kaip puikios karjeros pabaigos simbolis. Kaip koks antkapis – paminklas, kurio net ir kiečiausi iš kiečiausių prisibijo.
Įsižiūrėjus giliau, Airio, kaip ir legendinio „sienų tapytojo”, Frenko, šerdies glūdumose slypi egzistencinė baimė – ne pasenti ar būti visų pamirštam, bet neleisti sau numirti, bandant net ir tą pačią Giltinę, šitiek metų lydėjusią, apžaisti. Jei Airis jums pasirodė liūdnesnis, lėtesnis, nei visi praeiti režisieriaus gangsterių epai – Jūs neklystat. Po visa šlove, blizgučiais, bombastiškumu, slypi Skorsezės pagarbos atidavimas karjerą suformavusiems herojams – kad ir kokie nešvarūs, apgailėtini ar klastingi jie buvo.
Filmo moralas tikriausiai skambėtų: „kaip šlovingieji (galiausiai) žemai puola”. Pegė, viso labo, klaustų, kokie šlovingi šie karikatūriniai personažai buvo nuo pat pradžių…
Tokia ta apsukrių vyrukų istorija: jie netampa gudresniais. Kaip ir mes, mirtingieji, jie taip pat gyvena ir miršta – tik, dažniausiai, anksčiau laiko.
