fbpx
grupė; akli; debiutinis albumas; taika;
Autorius: Saulė Storastaitė

Klausome: grupės Akli debiutinis albumas “TAIKA” (2020)

Karštoms, vasariškoms dienoms nenumaldomai bėgant, o pasauliui išgyvenant ne pačius ramiausius laikus, supratau, kad, blemba chebra, išgyvenam kažkokią apokalipsę. Kalbu ne tik apie koroną, kuri, regis, dabar jau kaip riebus keiksmažodis skamba kiekvieno lūpose, bet ir apie žmonių vidinius perversmus.

Grįžus iš laikinos emigracijos, sėdėdama maršrutiniam taksi pajūrio kryptimi link, naiviai vyliuosi, kad galėsiu tyliai pasislėpti nuo bet kokio miesto balagano. Specialiai įninku į dviejų moterėlių pokalbį, apie tai koks pasaulis subyrėjęs, o jaunoji karta išlepinta ir aukščiau savo nosies nematanti. Welcome back to Lithuania, b***h.

Mintyse sarkastiškai sugraibau, kad geresnio sutikimo iš užsienio ir nesu girdėjusi, kad ir netiesiogiai. Bet aš esu viena iš jų – viena iš tų žmogėnų, išgyvenančias didžiules jausmų jūras viduje, galinti, ar bent tikinti, jog galiu pakeisti, kad tokių vidutinio amžiaus, nusivylusių ir liūdesio paženklintų moterėlių ateityje būtų kuo mažiau. Prieš akis iškyla visos metų rezoliucijos, pažadai, norai; iširę santykiai, sudaužytos širdys, pasižadėjimai, kad jau aš tai tikrai rašysiu daugiau gerų tekstų ir kalbėsiu laisvai ispaniškai (como son mis habilidades en español ?). Visgi, akimirkai sustabdžius save pasižiūriu, kad, mergyt nieko tu čia produktyvaus kaip ir nenuveikei.

Regis, pažįstamas jausmas kiekvienam jaunam žmogeliui. Juk gali leisti sau pabūti niekuo (viskas okay, nuversti kalnus ir 30-ies gali; jei Oprah’ai pavyko, pasiseks ir man). Anaiptol, kol vidiniai kirminai graužia, jog iš tavęs nesiformuoja būsima Forbes “30 Under 30” žvaigždutė, išmaniojo įrenginio ekrane sušmėžuoja Akli – “Baimė”. Pagalvoju: “ooo, kažkoks garsų kratinys, atitinkantis mane šiandienoje!”. Besitikėdama melancholiškos melodijos, išgirstu ausies būgnelius maloniai rėžiančią bosinę gitarą, kuri vos po kelių sekundžių virsta rokavu skambesiu su įdomiu vokalu, dainuojančiu apie už lango slenkančias dienas ir už slenksčio nykstančią sielą (jei tokią iš vis turiu).

Hmmm. ba. “Sugebėt pasikeist” dainūškos debiutines dieneles primenanti saldi, saldi anarchija; kažkur viduje tūnantis chaosas, paliktas ten pat, kur apsistojo ir paauglystės paskutines dieneles lydėjęs vėjavaikiškumas – atrodo, pažįstamas jausmas. Tamsi kaip šykšnosparnis siela, pasislėpusi tamsiojoje mėnulio pusėje nubudo. Kaip Simon’as & Garfunkel’is pasakytų: “Hello darkness, my old friend “.

Įsijungus googl’ą pradedu ieškoti kas čia per negirdėta, mane suintrigavusi, chebrytė. Duomenų daugiau nei žvaigždžių danguje, tačiau nulis informacijos; tik pilnutėlis, klausymui paruoštas debiutinis albumas. Drąsūs tie nauji lietuviški vardai, nerti į šią negailestingą pramogų industriją dar gerai neapsitrynus su albumu, išties reikia turėti didelius cohones. Kita vertus, fokusu tampa vien tik girdimi garsai – niekas juk nepuls tavęs iškart vertinti pagal jau žinomą vardą ar ankstesnius muzikinius pasiekimus.

Taip man ir nutiko su šiuo mistiniu projektu – Taika (Full album). Neturėdama jokių išankstinių nusistatymų, neriu į paslapties pilnus tonus. “Gal ir gerai,”- pagalvoju. “Pagaliau galima normaliai ne tik klausytis, bet ir išgirsti – išgirsti kiekvieną natą ir žodį, nyrantį gilyn į ausies kanalus.” Nusprendusi tuojau pat atlikti albumo perklausą, spustelėjus ant nuorodos, neatsidžiaugiu tuo, ką matau: aštuonios besipuikuojančios dainos, tarsi angliškas ir lietuviškas mix’as. “Daylight”, “Robot”, “Taika” ar “Karma” puikiai išlaiko intriguojantį paslapties šydą, lyg būčiau į nežinomos kilmės ekspediciją pasiųsta Rolling Stone’ų muzikologė.

grupė; akli; debiutinis albumas; taika;

Įjungiu pirmąjį gabalą pavadinimu “Tame”. Ausis, regis, jau pusę minutės kaip bando atpažinti kažkur girdėtą melodiją. Ar tai tik dar vienas meilės laiškas lietuviškiesiems elektronikos dievukams Solo ansamblis? Būtent šio kolektyvo jau vizitine kortele tapę garsai ir postapokaliptinio pasaulio skambesys, tarsi atkeliavęs iš 28 dienos po filmo soundtrack’o ar bet kurio kito kraują virinančio siaubeko trailer’io, ateina į galvą kaip pirma mintis. Toliau kūrinys plaukia gan monotoniškoje linijoje, kuri, regis, tuoj išplukdys tave į kokius kosminius pasaulius, kuriais dalinasi dar ne taip seniai aprašyti blank grupės garsai. Iš kažkur netikėtai atsiranda riksmas, primenantis net patį Chesterį Bennigtoną iš Linkin Park’ų, tačiau jam parėkavojus – grįžimas į pradinę melodiją.

Sekanti daina – “Daylight”. Ji pasitinka mane lyg ir kažkokiais senais, gerais post-punk’iniais motyvais. Visgi, suprasti koks gi čia grojamas stilius, pirmajai kūrinio minutei įsivažiuojant, nėra paprasta. Nežinau, ar daugeliui taip susišvietė, tačiau pirmasis įspūdis buvo, lyg klausyčiau britų grupės Placebo ir tamsesniosios Alpex Twin’ų pusės nesantuokinio kūdikio. Anaiptol, kūrinys gerokai energingesnis nei pirmasis, o perklausius iki galo taip ir įsirėžia gana ramus, hipnotizuojantis, vokalas pamažu persimainantis į riksmą (“daylight, daylight, daylight! “). Po truputį pradedu suprasti, jog ta tamsioji sielos pusė bando išrėkti dėl ko galbūt jai skauda.

Klausant “Duplicity”, buvo gerokai lengviau atpažinti, jog be pasaulinių muzikos gigantų įtakos čia neapsieita – ausies būgneliai smegenims sufleruoja Joy Division’us, pirmoji grupė su kuria bandau ieškoti sąsajų apibūdinant grupės Akli skambesį. Kūrinys pilnas eksperimentinių muzikinių vingių, o rami rokava melodija vis kovoja su aštria, tamsia, siela.

grupė; akli; debiutinis albumas; taika;

Paskutinė angliškosios albumo dalies daina “Robot”, mano manymu, stipriausias pirmosios albumo pusės gabalas. Beklausant jos nesunkiai įsivaizdavau, kaip ja yra apšildomas koks The Soft Moon grupės pasirodymas. Tuo labiau, kad “Robot” turi nemažai panašumų su The Soft Moon “Wasting” svajingu skambesiu. Dainai einant link paskutinių akordų pagalvoju, jog galbūt taip skambėtų grupė Cigarettes After Sex jei jie būtų susiformavę/pradėję muzikuoti 2049-aisiais.

Perėjimas iš pirmosios albumo dalies į antrąją, lietuviškąją, nėra toks grakštus ir nepastebimas kaip, tarkim, tą sugeba padaryti Daft Punk’ai, tamsiosios mėnulio pusės originalieji savininkai Pink Floyd’ai ar King Gizzard & the Lizard Wizard; tačiau “Taika” pasitinka ne tik ausiai maloniais gimtosios kalbos atgarsiais, bet ir taikiu akustinės gitaros brazdesiu, jausmingu vokalu ir, regis, atskleidžia visai kitokią Akli pusę.

Kai tik pradedi galvoti, jog visas likęs albumas tikriausiai ir skambės panašiai – lyriškai, taip kaip įsivaizduotum smilkstantį Cigarettes After Sex nuorūkų skambesį trečią ryto (we don’t mind) – vidury dainos staiga išgirsti persimainymą į šiek tiek intensyvesnius garsus, kuriuos buvo galima išgirsti agresyvesnėje albumo pradžioje. Nepasakysi, kad girdi kažką naujo bei negirdėto, bet tikrai sunku nepripažinti, kad tai ką girdi yra išties gerai (panašiai kaip ir su tomis cigaretėmis auštant, po “stogą nurovusio” vakarėlio).

Straipsnio pradžioje aprašytoji “Baimė”, matyt, neveltui buvo išleista atskirai, kaip singlas – tai įsimintiniausias viso albumo kūrinys, kuriam daug magijos suteikia lietuviškas tekstas. Jei bent trumpam užsimirštum apie Joy Division’ų egzistavimą, “Taika” išgirstum ne kaip dar vieną.. muzikinėje padangėje užgimusį, į tuos pačius Division’us “nešantį”, albumą, o kaip visai įdomų bei originalų garsų rinkinį. Būtent lietuviškas tekstas šioje dainoje verčia kelti rankų nykščius aukštyn.

Su gabalu “Pastovu” mielai pasileisčiau plaukus/pakratyčiau ilgas kasas, kokiam nors tūsovam muzikos vakarėly, mirga-margant šviesoms. Žodžių žaismas, pastovus bei nuostabus elektrinės gitaros dominavimas tik ir kelia saldų saldų adrenalino kiekį kraujyje, verčiant kojas trypčiot. Regis, iššitaškytum tuojau pat ir galiausiai po visko pasakytum: “buvo nuostabu.” Kaip dainos pavadinimas ir žada, per keturias su puse minutes skambesys išlieka pastovus, jokių užslėptų, jei ne sunkesnių, momentų kaip praeitose dainose.

grupė; akli; debiutinis albumas; taika;

Na, o paskutinioji albumo daina “Karma” vainikuoja visa tą post-punk’o, elektrinės gitaros, melancholiškų intarpų, eksperimentinių garsų bei tamsių tekstų samplaiką. Pasikartojantis žodžio “karma” riksmas ręžiasi gilyn į makaulę ir siunčia karmą tiems, kas jos nusipelno. Perklausius dainos pagalvojau: “gal karma is not a bitch, after all.”

Išklausius kiek daugiau nei 30 minučių trunkantį albumą – industrijos standartas, kaip debiutiniam albumui pats tas – suprantu, kad Lietuvos jaunimėlis tikrai nemiega užsidarę rūsiuose. Jie kuria, įrašinėja tai, kuo vėliau galėtų pasidalinti su per karantinus išalkusiomis muzikinėmis širdimis (ar šviežiai įkvėpti rūsiuose per ilgai užsisėdejusius muzikantus).

Tai drąsus muzikinis projektas, įmaišantis naujų spalvų monochromiškoje lietuviškos muzikos paletėje. Apie džiuginantį gimtosios kalbos renesansą, stengimąsi nuo jos neatsiriboti, šiandieninėje mūsų šalies industrijoje kalbėjom jau ne kartą. Kalbėsime ir toliau. Vis dėl to ne viena lietuviška indie grupė – Kedrostubùras, Šuo Leila ar ba. – renka pilnutėles sales be reikalo nepaaukojant lietuvybės, kas dabartiniame lietuviškos muzikos industrijos klimate tikriausiai skamba ne taip ir nelogiškai.

Anyway, “skonio reikalas”, kaip sakoma. Eksperimentavimas ir savęs paieškos yra neišvengiamas elementas karjeros pradžioje. Gal ir akli, tačiau klausą šie vyrukai tai turi.

grupė; akli; debiutinis albumas; taika;

Su jais susitinkam jau kitą savaitę Tamstos “Garaže“.

Saulė Storastaitė
Būsima filologė, stipriai mylinti ir taip pat stipriai dėl visko išgyvenanti. Neįsivaizduoja gyvenimo be roko muzikos, teatro ir naktinių pasivaikščiojimų
SUKURTA ĮRAŠŲ 10

Begin typing your search term above and press enter to search. Press ESC to cancel.

Kilti viršun