fbpx
analogas; vinilas; dfcitas; iliustracija

Iliustratorius: Ignas Vieversys

Analoginis paralyžius

Šių metų Kovą, grandiozinę ir retkarčiais kiek išpūstą „Rokenrolo Šlovės Sienos” poziciją populiariojoje medijoje savo kuklumu ir neapsakoma vieša parama nušlavė vienišas 76-erių kantri legendos Dolly Parton teiginys. Nutarus jos palikimą ir garbę įamžinti iš stiklo, mūro ir nutrūkusių gitaros stygų pastatytame roko legendų Olimpe, Klivlendo miesto centre, Parton socialinėje medijoje atsidūrė asmeninis patvirtinimas:

„Nors esu be galo priblokšta ir dėkinga būti nominuojama Rokenrolo Šlovės Sienoje, nejaučiu lyg šią teisę užsidirbau”.

Įkvėpta ateityje savo vokalus pademonstruoti rokenrolo instrumentų dinamikoje, moteris suintrigavo ne vieną, tačiau šį įrašą prodiusuoti pasiūliusio Styvo Albinio „tweet’as” potencialui suteikė kiek netikėtos klausytojų nuostabos ir begalę pozityvios vilties. Ilgametis tradicinio įrašų prodiusavimo entuziastas bei legendinių grupių kaip Nirvana, Slint, Godspeed You, Black Emperor! ar Don Caballero garso inžinierius, po dainininkės postu rašė:

„Dolly Parton, ar jums patinka analoginiai įrašai” ?

Moderniame kontekste, skaitmeninei muzikos klausymo ir kūrybos proceso metodikai perėmus vadeles, analoginis medijos vartojimas neretai nurašomas su kitomis nišinėmis atrakcijomis. Visgi, jau nuo ankstyvųjų 2000-ųjų atgyvėjęs susižavėjimas ir potraukis plokštelėms, kurį sukėlė potenciali Albinio ir Parton kolaboracija pamažu tvirtina poreikį analoginei medijai. Kaip bebūtų, pradžioje buvo Žodis, o  technologinių pažangų amžius, kuriame funkcionuojame dabar vystėsi pamažu.

Ankstyvaisiais 70-aisiais metais, pirmieji viešai pasiekiami skaitmeniniai įrašai patvirtino, jog senieji darbo studijoje metodai, nors pažįstami ir patikimi, paprasčiausiai neprilygsta laiko, inžinerijos ir technologinių inovacijų versmei. Pamažu elektronines priemones ir industrinius, algoritmais funkcionuojančius prietaisus savoje kūryboje pritaikyti pradėję muzikantai pajuto kokius iššūkius kelia bendradarbiavimas su pirmine robotika.

Nors dvikovoje nugalėtojas ir akivaizdus, patirties išlavintos ausies neturintys ar geros garso technikos vengiantys muzikos klausytojai skirtumą retai pajus.

Atsimindami savo 1973 metų įrašo „Green Desert” kūrybinį procesą, vokiečių Krautroko grupė Tangerine Dream interviu mini kaip kaprizinga įranga tiek prailgino ir taip ilgas darbo valandas, tiek dėliojo kliūtis, panašu, neišvengiamai elektroninės muzikos inovacijai. „Derinti instrumentui [sintezatoriui] kasdien prireikė keletos valandų, nes tomis dienomis jokių išankstinių nustatymų ir atminties saugyklų niekas net susapnuoti negalėjo”, – pasakojo Edgar’as Froese, lietuviškų šaknų turintis grupės įkūrėjas.

„11-osios dienos pabaigoje turėjome vos šešias su puse, juostoje įrašytas minutes. Iš esmės, blogai baigėsi viskas kas tik galėjo: magnetofonas subyrėjo, koją kišo pastovūs garso maišymo konsolės gedimai, o kolonėlės, dėl neįprastai žemų bosinių natų dažnio pastoviai patyrė žalos”.

Neretai, įranga tiesiog perkaisdavo, atsisakydavo dirbti. Įrašo progresas virsdavo vienu žingsniu į priekį ir dvejais atgal. Visgi, atlikėjai neretai gebėjo atrasti laikinus, tačiau išradingus „šunkelius” analoginių girių tankmėje problemas įveikti. Šie stebino ne vien kritikus, bet ir likusius melomanus.

analoginis paralyžius

Neretai cituojamas kaip „ambient” muzikos žanro išradėjas, kompozitorius Brian Eno imitacijoms priešinosi kartu klijuodamas smulkiausius muzikinius elementus, pasekmėje sukurdamas nuostabią Frankenšteino būtybę, kurios gyslomis pulsavo šviežia energija ir begalinė neapykanta standartui. Jos pavadinimas aktualus dar šiandien: „Ambient 1: Music For Airports” (1978). Kol Eno garsus ir natas su perdėtu atsargumu privalėjo dėlioti tarytum puzlę, šiuometiniai prodiuseriai kartu suvedinėja virtualias, analogiškai konvertuotų algoritmų, reprezentacijas. Kaip Eno pats prisimena:

„Konkretus kūrinys, apie kurį kalbu, buvo atliktas naudojant daugybę be galo ištemptų kasečių juostų, galbūt penkiasdešimties, šešiasdešimties ar septyniasdešimties pėdų ilgio. Iš viso buvo dvidešimt dvi kilpos. Vienoje jų slypėjo vieniša pianino nata, kitoje – dvi. Dar kitoje aidėjo merginų grupės išlaikoma dešimties sekundžių nata”, – pasakoja muzikantas. „Viso buvo aštuonios merginų balsų kilpos ir kažkur keturioliką pianino. Įdomiausia, jog garsas nebuvo nė kiek mechaniškas ar matematiškas, kaip būtų galima įsivaizduoti. Tiesiog atrodo, kad bičas sėdi, groja pianinu, apimtas stipraus jausmo – dinamika ir tarpai skamba idealiai sudėlioti“.

Tikriausiai niekas nesiginčys, jog technologinė pažanga yra objektyviai atsakinga už muzikinių ribų plėtimą ir darbo krūvio sumažinimą. Sunku pagalvoti, jog muzikos kūryba galėtų būti fiziškai alinanti. Visgi svarbu atsižvelgti ir į tradicijos svarbą moderniame studijos kontekste. Galima būtų argumentuoti, jog sunkumai, su kuriais muzikantas susiduria kūrybiniame procese, suteikia jam reikalingą alkį ir troškimą išsiskirti. Kitoje monetos pusėje, nesunku įžvelgti ir tai, jog liberali ir iššūkiais neapkraunanti aplinka, kaip tik išlaisvina iš kepenis kapojančio erelio stagnacijos, nutraukdama Prometėjui grandines bei išlaisvindama jį nuo akmens belaisvės.

Vokietijoje įsikūręs 44-erių japonų vibrafonistas Masayoshi Fujita yra kiek modernesnė šios alegorijos pozicija, sėkmingai naviguojanti tarp žadą atimančių organiškų instrumentų kompozicijų ir neretai kantrybės reikalaujančių elektroninių eksperimentų. Mišinys, kuris nuo 2010 m. karjeros pradžios Fujitą pavertė vienu labiausiai intriguojančių IDM (Intelligent Dance Music) atlikėjų. Be abejonės, „Kankyō Ongaku” mokyklos studento kūryboje neretai sutinkamas garbus galvos linktelėjimas sodriai tėviškės kultūrai, kuris atsargios ir chaotiškos eksperimentacijos dėka rutuliojasi į žaižaruojančius ir išlaikytus „drone” tonus, dažnai aptinkamus ambient muzikoje.

Jei galva apsisuko nuo visų šių skambių, ne daug ką pasakančių terminų, sekundėlei grįžkime prie ankščiau minėto muzikos prodiusavimo. Neretai, diskutuojant garso signalus ir kokybę, natūraliai svarstoma kuris iš jų skamba kokybiškiau. Iš esmės, abiejų metodų procese garso bangos yra paverčiamos į elektroninį-analoginį signalą, kuris tuomet yra perkeliamas į pagrindinę magnetofo juostą (angl. master tape) arba konvertuojamas virtualiai į skaitmeninę sistemą. Nepaisant to kaip savo itin per brangią įrašų kolekciją pateisinti bandantis Discogs vartotojas, šie du būdai techniniu atžvilgiu yra išties panašūs. Kokybė, kaip bebūtų, yra visiškai kitas klausimas.

Nuo tikru krauju pripildytų, iš ledo ar medžio išraižytų plokštelių iki vinilo spausdinimo namų, kurie už tam tikrą sumą be problemų įrašuose talpina mylimųjų kremuotus palaikus – viskas buvo įmanoma.

Jeigu analoginės juostos įrašas turi begalinę reprodukcijos vertę, skaitmeninis įrašas turi tenkintis vienu kokybės nustatymu. Dažniausiai jis tiesiog neprilygsta pastarajam. Paprasčiausia įsivaizduoti lyg būtų plečiamas mažos rezoliucijos atvaizdas vietoj didelės. Po tam tikro laiko, didinant mažos rezoliucijos atvaizdą vaizdas taps ‘pikseliuotas’ ir sudėtingai įžvelgiamas, o didelės rezoliucijos atvaizdas išsiplės nepraradęs aiškumo.

Tuo pat metu, kadangi įrašas nėra perkeliamas į duomenimis paremtą virtualią garso reprezentaciją, galutinis rezultatas konversijos metu nepraranda kokybės, o valdymo dažnio juosta nėra suspaudžiama. Tad jei dvikovoje nugalėtojas ir akivaizdus, patirties išlavintos ausies neturintys ar geros garso technikos vengiantys muzikos klausytojai skirtumą retai pajus. Akivaizdu viena: moderniame kontekste vartotojas turi pasirinkimą muziką transliuoti tiek tranzite, tiek patirti per kokybiškas garso kolonėles, susigūžus prie vis dažniau pasiekiamų plokštelių grotuvų.

Visgi, klausant Niujorkiečių Swans’ų repertuaro muzikos transliavimo platformose, sunku suvokti, kodėl ankstyvuosiuose pasirodymuose muzikantai privalėjo rakinti duris pasirodymo lankytojams sprunkant pasitaikius pirmai galimybei. Artimiausias šio garsinio mazochizmo ekvivalentas ko gero būtų grotuve besisukanti plokštelė. Nors tokiu atveju, kaip buvo apibūdinta viename Guardian interviu su vokalistu Michael Gira, gerklos dėl garsumo nedrebės, „analogas yra ištikimiausia tikrojo momento kopija”.

Iš tiesų vis daugiau klausytojų renkasi mainyti muzikos transliavimo patogumą ir privalumus į organinį, daugumos atžvilgiu tradicinį vartojimą. Pasak pastarųjų tyrimų, plokštelių paklausa per pastaruosius jau nuo vėlyvųjų 2000-ųjų metų pastoviai kilo. Panašu, jog skaičiai tik auga ir – priklausomai nuo to, kas komentuoja – tai yra tiek nuostabus, tiek bereikšmis fenomenas.

analoginis paralyžius

Kaip bebūtų, susidomėjimas plokštelėmis, garso aparatūra ir viso to istorija tėra vienas iš modernaus smalsumo analogui reiškinys. Darosi akivaizdu, jog klausytojai nostalgiškai ilgisi pačios patirties: kelionių į parduotuves, pokalbių su savininkais ir artimoje aplinkoje esančiais melomanais. Vartotojai nori paliesti ir jausti fizinę kopiją, už kurią tik ką ant prekystalio paliko sunkiai uždirbtus pinigus. Kolekcionavimas ir muzikos archyvavimo potraukis klausytojų namuose taip pat gundo.

Plokštelių paklausos aktualijose į jau minėtas kolekcijų gretas papulti trokštantys muzikantai pamažu pradėjo dėti vis daugiau pastangų ruošdami savo įrašus viešam vartojimui. Be abejo, eksperimentavimas su pačiu vinilu, jo dizainais ir albumo viršeliais egzistavo jau nuo pat muzikos industrijos pradžios, tačiau sekant modernius trend’us, artistinė išraiška tapo sunkiai įkalinama tramdomuosiuose marškiniuose. Vis dažniau lentynose prie r/vinylcirclejerk subreddite išjuokto „In The Court Of The Crimson King” (1969) albumo įmautės iliustracijos puikuojasi vis keistesni bei meniškai įspūdingesni įrašai.

analogas; vinilas; dfcitas; iliustracija; kaulų muzika; Rusija;

1979-aisiais metais ruošdamasi savo antrojo įrašo fizinių kopijų leidybai, art-panko grupė Public Image Ltd. svarstė kokiame dėkle būtų supakuotos ir šviežioms ausims paruoštos albumo „Metal Box” keturiolikos dainų kopijos. Grupės gitaristas Keith Levine atsimena: „Norėjom išleisti kažką, kas sup**tų kitų albumų viršelius, jeigu [„Metal Box”] įtrauktumėt į savo kolekciją. Tada susimąstėm: ‘kaip galėtume įrašą patalpinti į skardinę, kad būtų sunku atidaryti?’”

Nors švitrinio popieriaus albumo pakuotės idėja išblėso, pirmos 60 tūkstančių „Metal Box” albumo kopijų, kaip ir liudijo pavadinimas, dienos šviesą išvydo metalinėse skardinėse, kurios priminė apskritas originalios filmo juostos pakuotes.

Ankstyvaisiais 2010-aisiais metais, fizinių muzikos kopijų pagal užsakymą kultūra pasiekė kulminaciją: viskas nuo tikru krauju pripildytų, iš ledo ar medžio išraižytų plokštelių iki vinilo spausdinimo namų, kurie už tam tikrą sumą be problemų įrašuose talpina mylimųjų kremuotus palaikus.

Sekant gamtos tematiką, Amerikiečių ambient kompozitorius Benoît Pioulard savo kuklius pardavimus paįvairina prie parduotų kasečių ir plokštelių pridėdamas savo paties darytas Polaroid nuotraukas ir šalia prideda mažutėlytes džiovintas gėlių puokštes. Į prekybą specialiais užsakymais išties labai lengva mesti tą dažną cinišką žvilgsnį; tačiau, minimalistinė ar grandiozinė tai pastanga, klausytojams ji suteikia galimybę į archyvą patalpinti kažką originalaus ar asmeniško specifiniam atlikėjui.

Originalumas negarantuoja kokybės, kaip tai pasitvirtino grupės Flaming Lips 1997-ųjų įrašo „Zaireeka” kontroversijoje. Flaming Lips tikrai nėra svetimi eksperimentavimui ir ekcentriškoms praktikoms už studijos ribų. Tačiau, kai klausytojai, isigiję minėtą albumą, suvokė, jog jis sudarytas iš keturių skirtingų kompaktinių diskų, kuriuose tuolab nepriklausomai groja vieniši instrumentai – retas ryžosi peršokti šią užtvarą, kad apskritai išgirstų, kas tuose diskuose slypi, net jei pati muzika ir buvo nuostabi.

analogas; vinilas; dfcitas; iliustracija; kaulų muzika; flaming lips; kraujas
$2500 atsieinantis, kraują stingdantis Flaming Lips grupės albumas „The Flaming Lips And Heavy Fwends”

Sovietmečio Rusijoje, tuo tarpu, žiupsnelis išradingumo net išgelbėjo tautą nuo dirbtinos, rūstaus metalinio kumščio sukeltos Vakarietiškos muzikos sausros. Žinoma kaip „Kaulų Muzika” arba paprasčiausiai „Šonkauliai”, tai buvo vienas iš begalės metodų, kaip to meto melomanai spaudė ir platino nelegalius Vakarietiškus įrašus, tarp kurių atsidūrė viskas nuo džiazo iki tuometinių roko anomalijų. Drąsesni sistemos maištininkai valdžios pamintus „nusikaltėlių” įrašus, kurie buvo atgabenti vidun nelegaliai, spaudė ant nebenaudojamų rentgenų fotografijų.

„Rentgenus jie manikiūrinėmis žirklutėmis iškirpdavo apylygiais apskritimais ir cigarete išdegindavo skylutę viduryje”, – rašė autorė Anya Von Bremzen. „Vietoje plaučių – Elvis, Duke Ellington’as and tetos Mašos smegenų skeno. Nelegali Vakarietiška muzika įkalinta Sovietmečio piliečių interjeruose”.

Be abejo, asmenims, kurie šio specifiško potraukio nelaiko aktualiu, visa tai nestabdo rinktis alternatyvos ir virtualiai transliuoti mėgstamiausią atlikėją. Retrospektyviai, dvidešimt metų atgal, kai buvo panašu, jog naujai išrastas kišeninis iPod’as bei populiarumą įgįję kompaktiniai diskai tironiškai apsižergė muzikos industriją – yra tikrai šaunu turėti laisvę rinktis. Gale dienos, retas muzikos vartotojas svarsto kuriai komandai priklausyti. Užuot, jie drąsiai tiek transliuoja, tiek domisi analogu, ypatingai, kai naujai leidžiamose ploktelėse mėtosi virtualių albumo kopijų kodai.

Plokštelių paklausa, kaip jau buvo minėta, turi ir keletą trūkumų. Kadangi dauguma virtualaus muzikos vartojimo susidaro iš transliavimo paslaugų platformų, kurios funkcionuoja prenumeratomis, nesunku įžvelgti tai, jog komercinėms įmonėms tikrai nesunku išnaudoti pilnas kainas už nepriklausomą albumą perkančius asmenis, tarp kurių slypi tiek tuzinus metų patirtį sukaupusių muzikos veteranų, tiek naivių, dukart neklausiančių melomanų. Nuo produktą raižančių, lagamino formos „Crosley” patefonų iki vagystės liniją minančių ir pasipelnyti iš jau minėto fenomeno trokštančių įmonių.

analogas; vinilas; dfcitas; iliustracija; kaulų muzika; vinylOmanija; parduotuvė; vilnius
Daugelį metų analoginės muzikos mylėtojus kviečianti, Vilniaus centre įsikūrusi „vinylOmania” parduotuvė

Fenikse, Arizonoje esančios plokštelių parduotuvės „In Groove” savininkas Mike Esposito, šių metų liepos 14 dieną paviešino teiginį, jog vienas paklausiausių pastarųjų metų analoginių kopijų platintojas „MoFi”, prieš tai tvirtinęs, jog pakartotinai leidžiamų įrašų tobulinimo procese nenaudoja nei trupučio virtualios technikos, savo itin brangius produktus pardavinėjo ne tokius, kokie buvo reklamuojami. MoFi, kurio repertuare slypi atlikėjai kaip Michael Jackson, Eagles, Van Halen, Bob Dylan ir daugiau, įrašų kopijų naujinime ir pakartotiniam leidime naudojo virtualią techniką, užuot argumentavę, jog procesas organiškas ir šimtaprocentinai analoginis. Už pilną, vienetų ir nuliukų nenugrėbtą patirtį mokėję klausytojai pasiryžo pakloti nemenkas sumas. Tačiau paaiškėjo, jog permokėjimas buvo visiškai bereikšmis.

Šiais metais vykusių pop muzikos kontroversijų virtinėje, akivaizdu, jog analogas visgi turi vieną objektyvų pranašumą. Palenktos klausytojų atsako, Beyoncé ir Lizzo buvo priverstos pakeisti dainų tekstus, kurie, pagal kai kuriuos asmenis, buvo užgaulingi fizinę negalią turinčiai mažumos grupei (pamoka angliškus dainų žodžius rašantiems lietuvaičiams: žodelis spaz yra itin slidus). Sprendimas, be abejo, yra subjektyvus. Tačiau negalima ginčytis su tuo, jog transliuojama muzika turi galimybę būti pakeista, kas su fizinėmis kopijomis būtų įmanoma tik tuo atveju, jeigu pro duris įsiveržęs leidėjas paslapčiomis sukeistų įsigytą versiją. Tai matėme ir su šiais laikais žiniasklaidos akiračio nepaliekančio Kanye West’o, dabar tiesiog Ye, kuris jau beveik tradicija pavertęs savo albumų aranžuotes kaitalioti po jų išleidimo datos (praėjus vos mėnesiui po skandalingojo, tamsoje paskendusio „Donda” (2021) išleidimo, albumas buvo pakeistas 9 kartus). Neretai tai yra virtę ir atlikėjų pašalinimu iš tam tikrų takelių.

Verta paminėti ir Travis Scott „Astroworld” (2018) kontroversiją, kurios centre suposi atlikėjo NAV vokalų meistravimo atnaujinimas po to, kai klausytojai viešai išjuokė, kaip tyliai pastarasis buvo girdimas ir pašaipiai teigė, jog Travis bandė „nuslėpti” tragišką reperio indėlį paskutinei įrašo dainai.

analoginis paralyžius

Plokštelių ir analogo išlikimo galia, tuo pačiu metu, nėra atvaizduojama geriau nei Britų dueto The KLF atveju, kurie po savo paskutinio gyvo pasirodymo 1992-aisiais ištraukė bet kokį savo repertuaro pėdsaką iš virtualių, bei fizinių platformų. Ilgą laiką, KLF girdėti galima buvo tik iš anksčiau nusipirktų kopijų dėka.

Technologijoms besikeičiant, kinta ir žmonės. Originalūs magnetinių juostų įrašai tampa neapčiuopiamu algoritmu kompiuteryje, kasetės keičiamos kompaktiniais diskais, o klausytojai atsidusę krapšto galvas ir bando pasivyti kosmiškus pokyčius. Šioje realybėje, gerbti tai ką prieš tave paliko svetimos rankos neatsisakant naujovių yra itin sveikintinas konceptas. Anaiptol, laiko vagoje, konceptai tėra atnaujinimai ar patobulinta kopija to, kas buvo prieš tai. Nuoširdus originalumas tėra sunkiai apčiuopiamas mitas.

LCD Soundsystem dainos „Losing My Edge” reinkarnacija
Posts created 3

Begin typing your search term above and press enter to search. Press ESC to cancel.

Į viršų