Red Hot Chili Peppers („Unlimited Love” (2022)). Beyoncé („Renaissance” (2022)). Kendrick Lamar („Mr. Morale & The Big Steppers” (2022)). Swedish House Mafia („Paradise Again” (2022)). The Strokes („The New Abnormal” (2022)). Po šimts, net ir tie patys Nickelback’ai, dominavę kiekvieno save gerbiančio millennials’o iPod Nano grojaraštį ar tūkstantmečiai, mamų numylėtiniai ABBA („Voyage” (2021)), šiuo metu kalantys milijonus su virtualiais „ABBAtarais” zilijonus dolerių kainavusioje Londono arenoje, prisikėlė iš numirusių.
Ir vis vien, mano pačio nuostabai, sugrįžimas, sukėlęs didžiausią vidutinio-vidutinio amžiaus krizę (taip, tai realu) atitenka Žemės chaotiškumą į beribius mėnulio kraterius iškeitusiai, bet galiausiai į gimtąją orbitą sugrįžusiai britų roko grupei Arctic Monkeys ir jų naujajam albumui „The Car” (2022).
Visų pirma, svarbu pabrėžti, jog Šefildo bernužėliai, pradėję muzikuoti ir vesti kiekvieną Šefildiškio paauglio motulę iš proto 2005, dar nei karto neprašovė — nepaisant to, jog svarbiausi grupės albumai „tapė” gan riebiais potepiais, tiek išbandant gerbėjų atsidavimą, tiek juos vedant per naujus muzikinius horizontus. Su 2009-ųjų „Humbug”, Aleksas ir brolužiai užsiaugino ilgas garbanas (kaip tuomet buvo populiaru), atsiduodant niūriam, daugelypiui psichodelinio roko pasauliui, kiekvieno pasirodymo metu užkuriant garų mašiną, lyg nebūtų rytojaus.
Su „Suck It And See” (2011) Arctic Monkeys praskleidė užuolaidas, įsileido šiek tiek saulės ir Vakarų pakrantei pažįstamų garsų. Kol stratosferinio populiarumo sulaukęs „AM” (2013) — ginčytinai, didžiausią įtaką modernaus indie roko muzikoje turėjęs albumas nuo Vampire Weekend „Modern Vampires of the City” (2013) ar Tame Impala „Lonerism” (2012) — kiekvieno jauno žmogaus širdgėlą ir nerangų seksualinį jaudulį tobulai atspindėjęs LP greitai tapo kolekcija garsų, supažindinusių už Atlanto gyvuojančius melomanus su dar vienu britroko vardu, o jų frontmeną transformavusiu į vieną geidžiamiausių 20-mečių — tiek seksualiai, tiek muzikaliai — vaikštančių Žemės paviršiumi. Kitaip sakant, „AM” buvo grupės „Brexit” momentas, kuomet Arctic Monkeys atsiskyrė nuo savo gimtųjų namų ir tapo plačiojo pasaulio dalimi.
Tuomet kitas loginis žingsnis, žinoma, yra migruoti į nuodėmingąją, visų muzikos legendų nuvaikščiotą Kaliforniją, pamažu atsikratyti šiaurietiško akcento; siurbčioti martinius, susidraugauti su kitomis stratosferinės šlovės vargus ir džiaugsmus suprantančiomis garsenybėmis, kaip Lana Del Ray, su kuria Aleksas buvo aptiktas „plėšiant” Eltono Džono Tiny Dancer; prarasti ir vėl iš naujo atrasti sveiką protą ruošiantis konceptualiausiam grupės albumui, kurio apipavidalijimas prilygsta keisčiausioms Jean-Pierre Melville juostoms, o publikos lūkesčiai Mike Tyson’o smūgiui (450kg, plius minus).
Kaip ir gimė šeštasis Arctic Monkeys albumas „Tranquility Base Hotel & Casino” (2018), kuriame Turner’is ne tai, kad padarė muzikinį 180° apsisukimą, bet nukėlė klausytojus į cigarečių nuorūkomis atsiduodantį retro futuristinį, mokslinės fantastikos bei prancūzų muzikanto Serge Gainsbourg „Histoire de Melody Nelson” (1971) įkvėptą viešbutį mėnulio krateryje — 5280 pėdų nuo Žemės ir dar daugiau nuo ten, kur „AM” užverbuoti fanai tikėjosi atsidurti.
Prisipažinsiu: kad ir kaip keistai ir viliojančiai skambėjo The World’s First Ever Monster Truck Front Flip ar The Ultracheese dainų pavadinimai, mano ir „Tranquility Base Hotel & Casino” gravitaciniai laukai tiesiog nesutapo. Taip, pritariau „komunisto istorijos mokytojo” barzdelę įkirtusiam Aleksui atidarant „Mad Cool” festivalio pasirodymą kartu plėšiant Four Out of Five 2018-ais, Madride; bet kaip ir daugelis negalėjau sulaukt kada grupė pereis prie ausiai pažįstamų, žemiškų garsų, kurių klausant galėsiu pasistumdyti su kitais 10 000 klausytojų bei nesijausti blogai dėl to, jog mano muzikinis suvokimas per menkas suprasti Alekso „genialumo” (ar dėl to, jog tą patį vakarą blaivas klausiau Tame Impala’os).
Kas pagaliau, po 500 žodžių, priveda, kur mes esame su Arctic Monkeys ir jų ne ką mažiau dramatišku, ilgai lauktu albuminiu sugrįžimu „The Car”. Nors 36-erių dainininkas žadėjo, jog „šiame įraše mokslinė fantastika nustumiama į šoną. Mes grįžome Žemėn”, baby, niekas neapsigaus: „The Car” yra tiek pat toli nuo grupės normatyvinių garsų, kiek ir keturi su skafandrais mašinoje sėdintys bičai nuo mėnulio. Kas, na, yra tiek sveikintina, tiek neramina. Tačiau pradėkim nuo pastarojo…
Pagyvenusių žmonių muzika jaunimui
(arba kaip aš tampu savo tėčiu)
Esu toje keistoje amžiaus grupėje, kai daugelis tave užauginusių herojų pamažu tampa praėjusių dienų relikvijomis — Eminemas oficialiai tampa „boomerių” kartos reperiu, jaunesni draugai nejaukiai atsikosėja „numetus” klasika tapusią eilutę („run Forrest, run! ”) iš 6 Oskarais apdovanoto Forresto Gumpo — o netinkamą vakarą užklydus į „Lizdą” gali būt palaikytas po priedanga dirbančiu vyriausybės darbuotoju. Aš „nevaibinu” 100 Gecs muzikos, apsiašaroju kiekvieną kartą žiūrint La La Land, o visi mano bendraamžiai skundžiasi „kosminėm” butų-namų kainom ir nugaros problemom.
Išgirdus pirmuosius būsimojo Arctic Monkeys albumo garsus — konceptualiai mažiausiai keista albumo daina There’d Better Be A Mirrorball, atsiduodanti vasariško romano melancholija — likau maloniai nustebintas. Aišku, muzikaliai ji yra panašesnė į muzikanto solines balades, 2010-aisiais parašytas labiausiai britiškai romantinei komedijai, Submarine; iškeičiant „Tranquility Base Hotel & Casino” albumą atidariusios Four Out Of Five keistumą į brandžias, Žemiškas emocijas.
Tuomet su Body Paint, penktąja albumo daina, kuri skamba kaip Bitlų ir David Bowie meilės vaisius, palaimintas sero Eltono Džono, grupė kažkokiu būdu sugebėjo apjungti popsišką „AM” albumo energiją (garsiai ištarkit kartu su manimi: „I said I bet that you look good on the dancefloor / Dancing to electro pop like a robot from 1984”) su pastarojo albumo teatrališkumu, priverčiant dvi savaites draugės klausytis, kaip nerangiai bandau atkartoti nepamėgdžiojamą Alekso falcetą.
Nieko nėra įdomiau, nei stebėti, kaip tave užauginusi grupė seka savo kūrybinius impulsus ir kviečia kartu pro juos „pralėkti” — nors ir viena pavara lėčiau
Tuomet vieną dieną — iki albumo pasirodymo nekantriai skaičiuojant Misisipes, su kiekvienam tėčiui pažįstamu pasididžiavimu stebint, kaip kažkada apie seksualius robotus dainavęs Šefildiškis, dabar gyvos transliacijos metu dainuoja apie seksualius dažus — mane užklupo vizija iš ateities, kurios metu, stengiantis prastumti laiką mašinoje, savo miniatiūrinę atžalą bandau supažindinti su Arctic Monkeys, taip kaip mano tėtis, tavo tėtis ir mūsų visų tėčiai bandė supažindinti mus su AC/DC („Neblogai, ką?”), ir sulaukiu tokios pačios gniuždančiai nerangios reakcijos, kurią mačiau tėčio veide užleidus Kendrick’o „To Pimp The Butterfly”.
Pagaliau sulaukus naujojo albumo, perklausius visas 10 dainų, kuriose apsigyvenau niūrų Spalio savaitgalį, supratau, jog Kubrikiška vizija vis dėl to ne iš piršto laužta, o mano lūkuriuojančios baimės tikros: „The Car” yra pagyvenusių žmonių muzika jaunimui. Visi kas sako priešingai, yra arba apsimetėliai hipsteriai, arba melomanai, stengiantys neišsiduoti, kad kompleksuoja dėl amžiaus.
Tai, kad klausant I Ain’t Quite Where I Think I Am, fankiškiausio albumo gabalo, man norisi galvoti apie nespalvotus James’o Bond’o filmus ir laukti, kada galėsiu į futbolo treniruotę vežamam sūnui (iš alternatyvios ateities, žinoma) užleisti Hello You, visa tai sako daugiau apie mane, klausytoją, nei bet kuri eilutė apie Alekso bitnikišką prozą. „Lego Napoleon movie / Written in noble gas-filled glass tubes”, – vienu metu dainuoja jis. Kaip ir anuomet su „Tranquility Base Hotel & Casino”, aš nesuprantu pusės dalykų, kas yra dainuojama. Bet tai mažiausiai svarbu, nes visa tai iš atlikėjo lūpų skamba, kaip orgazmas ausims.
Nemeluosiu, „The Car” nėra albumas, kurį įsivaizdavau religingai klausant Body Paint trisdešimtą kartą iš eilės. Tuo labiau, tai nėra albumas, kurį gali bet kada išsitraukti, norint įelektrinti gęstančią atmosferą, kaip kažkada tą nepriekaištingai darė „AM”. Jis keistas, pilnas originalių idėjų ir nuklystančių minčių. Gal aš senstu. Gal Arctic Monkeys sensta.
Išleidus „Tranquility Base Hotel & Casino” Aleksas surizikavo, priskrido per arti saulės, nenudegė sparnų ir suprato, kad ir ką jie pristatys toliau — gerbėjai ir toliau išskėstom rankom priims. Jiems nebereikia nieko įrodinėti. Jie patys žino, jog pastarieji jų albumai nepastebimai įsilietų į „Pizza Jazz” ar bet kurio kito restorano atmosferą (ką iki dabar taip pat sunku „suvirškinti”, ypatingai prisimenant, kaip „Favorite Worst Nightmare” griausmingų riff’ų lydimi kažkada girtutėliai strykčiojom iki palubių). Bet nuo to tik geriau, nes nieko nėra įdomiau, nei stebėti, kaip tave užauginusi grupė seka savo kūrybinius impulsus ir kviečia kartu pro juos pralėkti — nors ir viena pavara lėčiau, tačiau kaip niekad užtikrintai.
