Nežinau kaip Jums, tačiau labiau už Wes’o Anderson’o enigmatiškumą, gebėjimą J. D. Selindžerio („Rugiuose prie bedugnės“) stiliumi atsiriboti nuo išorinio pasaulio bei įkyrios spaudos atstovų, stebina žmonės, kurie nėra girdėję apie stilistiškiausią mūsų laikų režisierių. Kitaip sakant – tobuli Anderson’o juostų žiūrovai. Pėdinant į Kanus vainikavusio Asteroidų miestas premjerą bei sužinojus, jog pusę mūsų šutvės tik šiaip ne taip atpažino šio režisieriaus braižą, slapta pavydėjau. Santykiai su Wes’o Anderson’o kūryba (ypatingai po pastarojo The French Dispatch) yra problematiški tuo, kad išvydus keletą filmų iš šio režisieriaus repertuaro ir dėl vieno iš jų visiems laikams pametus galvą – kaip koks narkomanas visuomet vilsiesi, jog sekanti jo juosta pasieks tavo pirmojo Anderson’o filmo aukštumas ar bent bus arti to.
Šis argumentas negalėtų būti labiau aktualesnis nei šiandieną, kuomet Wes’o Anderson’o braižas yra keliais paspaudimais pamėgdžiojamas dirbtinio intelekto (še, pažiūrėkit kaip atrodytų Wes’o surežisuotas Haris Poteris), o prieš kelerius metus startavęs Instagramo account’as „Accidentally Wes Anderson“, kuriame internautai dalinasi pasaulio kampeliais, primenančiais režisieriaus kinematografines dioramas, buvo palaimintas pačio Anderson’o bei susilaukė ištisos knygų linijos.
Jei šio režisieriaus klasiškas aprangos stilius ir paslaptingas jo melancholiškų veikėjų priešistores primenantis gyvenimo būdas, ką ir leidžia suprasti, tai, jog vargu ar mūsų dvejonės jo velniškai autentišku stiliumi ką nors reiškia. Na, bent taip galvojau iki apsilankant Asteroidų mieste (populiacija: 83).
Filmas mus pasitinka juodai baltame pasaulyje, ant 1950-ųjų TV laidos filmavimo aikštelės, kurioje žymusis „Breaking Bad“ serialo aktorius Bryan’as Cranston’as pasitinka žiūrovus su viso filmo eigą numatančiu pranešimu: „Asteroidų miestas neegzistuoja. Tai fiktyvi drama, sukurta būtent šios transliacijos tikslams. Veikėjai yra fiktyvūs, tekstas hipotetinis, įvykiai tėra apokrifiniai išsigalvojimai“. Tarytum būtum papuolę į Wes’o Anderson’o prodiusuotą „Twilight Zone“ serialo epizodą (kas visiems serialo fanams turėtų kaip mat sužadinti smalsumą).
Tuomet, it lokomotyvo greičiu, esame nukeliami į titulinį miestelį – saulės nublukintą oazę, esantį visiškoje dykynėje. Čia rasi degalinę, nebaigtą statyti tiltą (vedantį bala žino kur… į dar gilesnę dykynę?), motelį su keisčiausiais Jūsų matytais „gėrimų aparatais“, tarp kurių yra žemės lopinėlį lyg limonadą parduosianti mašina. Žiūrint iš šono, galėtum pamanyti, jog ši scena yra pastatyta akiniuotojo Rushmore (1998) dramaturgo Max’o Fischer’io, kurį perteikia Asteroidų miestas karo fotografas su šrapneliu pakaušyje, Augie Steenbeck’as (vaid. Anderson’o mūza, ilgametis partneris Jason’as Schwartzman’as).
Iki kol jis pasiryžta savo emociškai nepajudinamiems vaikams papasakoti apie 3 savaites paslaptyje laikytą motinos netektį, gindamasis, jog „tam niekada nėra tinkamo laiko“, miestelis pradeda pildytis visa fauna įvairiausių personažų. Nuo muzikuojančių kaubojų trupės iki žaviosios Maya Hawke vedinos mokyklinukų virtinės, miestelis, kurio vieninteliai rezidentai buvo prasiritančios dykumų rožės bei prabėgantys „kelių bėgikai“, pradėjo virsti į gyvą, pastelinėse spalvose paskendusią mikrovisatą, kurioje net ir atominis sprogimas fone neatrodo pavojingai.
Žinoma, čia taip prisistato ir egzistencinėje agonijoje gyvenanti Midge Campbell (vaidinama kaip niekad puikios Under The Skin aktorės Scarlett Johansson), šios visatos Merilyn Monroe, kurios dėl mokslo išprotėjusi dukra Dinah, kaip ir fotografo drovusis, mokslinčius sūnus Woodrow, atvedė juos į šį Dievo pamirštą užkampį. Prasidėjus kasmetiniam kosmoso kadetų ir jaunųjų žvaigždžių stebėtojų suvažiavimui, jaunieji knygų graužikai demonstruoja savo mokslinius išradimus Amerikos karinėms pajėgoms – viską į dulkes paverčiantis mirtinas lazeris ar radioaktyvias kosmoso bangas konvertuojantis aparatas skatinantis augalo augimą – iki kol Asteroidų miesto neištinka mūsų pandemijos laikmečio likimas ir jis atsiduria priverstinėje izoliacijoje (dėl komiškų priežasčių, kurias pamatyti paliksiu patiems).
Asmeniškai, jei ne nuolatinis režisieriaus priminimas, jog tai yra pasakojimas pasakojime, kaip kokia Anderson’iška matrioška, nebūčiau per daug entuziastiškas visu šiuo pastatymu. Po 10-to filmo, rodos, tai yra mažiausia ko tikiesi iš šio vizionieriaus – ypatingai prisiminus pro kokius amerikietiškus kalnelius jis mus pravedė The Grand Budapest Hotel filme. Tačiau kartas nuo karto Anderson’as atitraukia užuolaidas ir sugrąžina žiūrovus į užkulisius, kuriuose matome aktorius, besiruošiančius vaidinti save „Asteroidų miesto“ pastatyme (t.y., pastelinių spalvų filme). Panašiai kaip ir galvą apsukančiame Kaufman’o Synecdoche, New York, kurio, su visa derama pagarba, iki šiol pilnai nesuprantu, čia stebime, kaip jie kartojasi savo personažų eilutes ar bando išsiaiškinti jų veiksmų priežastis. (Jei nuo šios vietos pasidarė sunku susigaudyti – puodelis kavos bei ypatingai dėmesingas skaitymas kaip niekad pravers.)
Schwartzman’ui, vieninteliam iš viso Asteroidų miestas ensamblio vaidinančiam save rolę tiek dykumų miestelyje, tiek už jo juodai baltų užkulisių, pasiteiravus kulisuose gyvenančio „Asteroidų miestas“ scenaristo Schubert Green’o (vaid. dar viena Anderson’o mūza Adrien Brody), kodėl jo personažas vaidinime savavališkai nusidegina plaštaką sumuštinių kepykla – ką vėliau matysime filme – tiesioginio atsakymo negauname. Gauname nebent vieną prisvilusią plaštaką à la Kanye West’o „Ghost Town“ („I put my hand on the stove, to see if I still bleed „), kurią galima būtų interpretuoti kaip analogiją karantino dienų emociniam atbukimui.
Filmui nukėlus mus į paskaitą su Saltzburg Keitel’iu (vaidina nuo Fantastic Mr. Fox dienų Anderson’o visatoje nesilankęs Willem’as Dafoe), anti-metodinės vaidybos mokytoją, kurio auditorijoje sėdi visi spektaklio aktoriai – sekti, kas vyksta nepasidaro lengviau. Kadangi šio režisieriaus filmai nėra žinomi dėl jų genialaus painumo (kuo gali pasigirti tas pats Kaufman’as ar Openheimerio Christopher’is Nolan’as) – vieniems tai kiš koją Asteroidų miestas pasimėgavimui. Kitiems, kaip man, tai bus įdomiausias filmo aspektas.
Asteroidų miestui skaičiuojant paskutines minutes, mūsų pagrindinis, pypkę papsintis veikėjas palieka filmavimo aikštelę ir netikėtai, per saugų atstumą, susiduria su aktore (itin netikėtoje rolėje vaidina Margot Robbie), kuri turėjo vaidinti šio žmoną, tačiau buvo „iškirpta“ iš scenarijaus. Šiems prisimenant vienintelę jų bendrą sceną, negalėjau atsižavėti tikriausiai romantiškiausiu bei labiausiai netikėtu filmo kadru:
Paprasčiausiai du žmonės besidalinantys gyvenimo nenuspėjamumu per prisiminimą apie neegzistuojančią sceną spektaklio, kuris niekuomet neįvyko, perteiktas kaip kinematinis pasakojimas „įvyniotas“ į TV laidos programą… Visa In the Mood for Love (nepasiekiama) romantika sukišta į dvi minutes kinematinės magijos. Jei šios subtilios scenos metu mano skruostu neriedėjo ašara, tai tik todėl, jog ji prasidėjo ir baigėsi taip pat netikėtai, kaip ir ufonautų vizitas filmui įpusėjus.
Nemačiusiems Asteroidų miestas, vargu ar pastarieji sakiniai kažką sakys. Viliuosi, jog Anderson’as, vienas paslaptingiausių šią dieną gyvuojančių režisierių, apie savo naująjį filmą galvoja panašiai. Anaiptol, apsireiškiantis mūsų planetoje kas keletas metų, Wes’as, geriau nei kiti, supranta apie žemiškus džiaugsmus, kuomet tavo dažnis, kad ir koks keistas ar neformalus, užmezga ryšį su tos pačios kilmės individais.
Ar tai būtų per trečią filmo peržiūrėjimą pastebėtos smulkios detalės, kurias jis planavo ištisus mėnesius, ar galvą apsukantis pasakojimas-pasakojime, Asteroidų miestas yra originalus priminimas, jog Wes’as Anderson’as yra daugiau nei tik tai, ką mato mūsų pamalonintos akys. Ir nors tai ir nėra asmeniškiausias režisieriaus filmas, tinkamesnio laiko Kino Akademijai atiduoti ilgai uždelstus liaupsus nebus.
