DFCitas

Jei turi dėmesio vertų istorijų, kuriomis norėtum pasidalinti, ar domina rašymas mūsų komandoje - parašyk info@dfcitas.lt Jei turi dėmesio vertų istorijų, kuriomis norėtum pasidalinti, ar domina rašymas mūsų komandoje - parašyk info@dfcitas.lt

„Visos Bo baimės“ (2023) apžvalga: Moderni motinos dienos klasika

Pastarąjį kartą lankantis kino teatre, žiūrėti, kokius siaubus mums paruošė vieno geriausio praėjusio dešimtmečio siaubeko – nominuotu mūsų kartos „Egzorcistu“ – „Hereditary“ autorius Ari Asteris, mane lydintis žmogus pasibaigus „Saulės kultui“ kelias minutes turėjo prisėsti (vėl, tik už kino salės), jog nustotų drebėti ir galėtų funkcionuoti. Tad jei tai yra bent koks rodiklis, su kuo turime reikalų šį kartą, žiūrint vis dar teatruose šviežiai garuojantį, Freudiškais kompleksais atsiduodantį „Visos Bo baimės“ – lūkesčiai negalėtų būti aukštesni.

JPEGMAFIA/Danny Brown albumo „Scaring the Hoes“ apžvalga: Celibatas prasideda už 3…2…1

Esat susipažinę su begalybės beždžionių teorema? Na, žinot: jei prie rašomosios mašinėlės pasodinsi šimpanzę ir priversi ją daužyti klavišus, anksčiau ar vėliau viena iš jų pagimdys pilnutėlį, tobulai atkartotą Šekspyro veikalą, nors ir patį „Hamletą“. Įdomi teorema, kuri tampa dar įdomesnė, kai (beveik) kiekvieno moksleivio nekenčiamiausią dramaturgą sukeiti vietomis su reddit’o talentingiausiais reperiais-troliais, JPEGMAFIA bei […]

Kino pavasaris: „Tiek grožio, tiek skausmo“ apžvalga

Vieniems yra duotas lengvas gyvenimas, kitiems – sunkus. Tokios tos gyvenimo žaidimo taisyklės. „Taip jau yra, nieko nepakeisi“, – kaip pasakytų daugelio mūsų tėvai ar seneliai, pavargę nuo asmeninių karų. Bet jei turėtum progą, ar nepabandytum? Dokumentinių filmų režisierės Laura Poitras projektai, rodos, visuomet turi vienodą tikslą – sekti ir papasakoti istorijas žmonių, kurie pastato savo gyvenimus, karjerą, saugumą ant ribos vardan teisybės.

„Babilonas“ (2022) apžvalga: Beprotiškasis „La La Land“ siamo dvynys

Paklausk manęs asmens kodo ar telefono numerio ir iš manęs galimai išgirsi seno laidinio interneto „užsikūrimo“ garsus. Paklausk apie filmus, kurie išmokė kalbėti jų kalba, kita vertus, ir gausi išklausyti, kaip aš pasakoju apie Damien’o Chazelle juostas – kas nepadaro manęs pačiu tinkamiausiu asmeniu šiai apžvalgai, nemanot? Pamenu, lyg tai būtų nutikę vakar, kaip peržiūrėjus dvigubą „Whiplash“ ir Aronofsky’io „Black Swan“ seansą iki penktos ryto nemiegojau, nes nekantravau, kada universiteto bibliotekoje galėsiu atsispausdinti pirmojo scenarijų…

Garbanotas „Kūnas dangaus“ (2023) apžvalga: Mylim savo garbanas

Sprendžiant pagal kitus Lietuvos kritikus, atrodo, kad Garbanotas yra neprašaunamas: žurnalas „370“ praėjusį „Heart in A Plastic Bag“ albumą apibūdino „paprasta. Klasika“. Kol „Room For You“, „Lietuvos rytas“ įvardijo kaip „vieną geriausiai skambančių Lietuvos roko albumų per pastarąjį dešimtmetį“. Okay, sakykit ką norit, bet „Room For You“ tikrai yra vienas labiausiai funky praėjusio dešimtmečio albumų Lietuvoje. Bet still – beieškant bent krislo kritikos lietuviškose recenzijose, rasi tik garbanas. Kas visai nepalengvina „Kūnas dangaus“ apžvelgimo.

„Banginis“ (2022) apžvalga: Ašarų pakalnė

Kaip turi atrodyti filmas, apie kurį tiek visi šneka, bet tiek nedaug žino? Filmas, iš mūsų vaikystės prisiminimų ir kinematinės užmaršties sugrąžinęs legendinį „Mumija“ aktorių Brendan’ą Fraser’į? Skaitant šiuos žodžius, daugelis iš Jūsų atsakymą jau žinosit – po „Banginis“ premjeros užsienyje, su šešias minutes trukusiais aplodismentais pagrindiniam aktoriui, praėjo beveik visi metai.

„Infinity Pool“ (2023) apžvalga: Cronenbergiškas košmaras tropikuose

Praėjus metams po paskutiniosios kūniško siaubo tėvelio juostos Crimes of the Future pasirodymo, B. Cronenberg’as taip pat sugrįžo į ekranus su dviem „karščiausiais“ Holivudo veikėjais – tiesiai iš Vikingo kostiumo iššokęs Alexander’is Skarsgård’as, kartu su kruvinąja Ti West’o mūza Mia Goth – jog įrodytų, kad obuolys visgi netoli nuo obels nusirito.

„Salos vaiduokliai“ (2022) apžvalga: Keturi nykščiai aukštyn

„Man tu daugiau nebepatinki“. Žodžiai, kurie duria kaip peilis ir kuriuos tikriausiai yra girdėjęs bene kiekvienas ant šios Žemės paviršiaus vaikštantis (ar po ja gulintis) žmogus — kas, žinoma, nepadaro šios naujienos nei ką mažiau išmušančios iš vėžių. Gerai pamenu, kai su šia universalia tiesa pirmą kartą susidūriau vidurinėje, į verkšlenantį klausimą „bet kodėl?“ buvo atsakyta tik pasiuntimu ant dviejų raidžių. Nors viskas galiausiai išsisprendė, mano (būsimas) psichoterapeutas sektų traumos paliktus kraujo pėdsakus iki pat šios dienos…

Brockhampton „The Family“ (2022) albumo apžvalga: Visi už vieną, vienas už save

Šios eros pabaigai pamatyti — eros, kuri prasidėjo nekalto Kanye West’o gerbėjų forumo dėka ir per pastaruosius 10 metų vis besiplečiančią, ganėtinai progresyvią 20-mečių šutvę, lyg Naujametinį fejerverką iššovė į populiarumo orbitą — nereikėjo kavos tirščių. Viskas seniausiai buvo išraižyta danguje: dar 2019-aisiais grupės įkūrėjas Kevin‘as Abstract „GQ“ žurnalui atviravo, jog „visa tai baigsis kelių albumų eigoje“. Praėjusiais metais atšaukus koncertinį turą už gimtosios Amerikos ribų, o ant „Coachella“ festivalio scenos užlipus su švarkais, ant kurių nugaros puikavosi riebus „Visi geri dalykai kažkada turi baigtis!“ užrašas — pasidarė aišku, jog kolektyvo dienos yra suskaičiuotos.

„Įsikūnijimas. Vandens kelias“ (2022) apžvalga: Baltos duonos kepalas

Anuomet rašyti apie $2.87 milijardus susišlavusį kino gigantą būtų taip pat smagu, kaip ir rašyti seneliui Šalčiui laišką. Dabar, kai tokie filmai, kaip „Black Panther: Wakanda Forever“ ar „Įsikūnijimas. Vandens kelias“ užima visą kino teatrų „pavėsy“, paliekant tokius puikius filmus, kaip „Glass Onion: A Knives Out Mystery“ ar „White Noise“ Netflix’o prieglobsčiui – ranka nekyla. Bet, kaip sakant, ko tik nepadarysi dėl visuomenės gerovės.