fbpx

Iliustracija: Conrado Salinas (@viobear)

„Įsikūnijimas. Vandens kelias“ (2022) apžvalga: Baltos duonos kepalas

Praėjo 13 metų nuo tos dienos, kai pirmą kartą Marijampolės „Spindulio“ kino teatre pamačiau Įsikūnijimas. Kaip 13-metis, apie kiną išmaniau tiek pat, kiek ir apie mokesčių mokėjimą ar padangų keitimą. Kaip ir mano tres amigos, su kuriais dalinausi šia kinematine patirtimi, Įsikūnijimas buvo tarsi pirmas gazuojančios „Dr. Pepper“ skardinės gurkšnis karščiausią vasaros popietę. Kažkuriuo metu galimai (draugams nematant) nubraukiau tylią ašarą.

Cameron’o juosta taip buvo įsišaknijusi į mūsų tuometinę kultūrinę dietą (kaip ir Grybauskaitės pergalė rinkimuose), jog jį nusprendė pažiūrėti ir mano senelis, kuris į visą amerikietišką produkciją lengvu atsidusimu numoja kaip „tik šaudo ir gaudo, nieko daugiau“. Įsikūnijimas tikriausiai yra vienintelis jankių filmas, kaip pasakytų senelis, kuris jam patinka. Nesuskaičiuočiau, kiek kartų jis man tai pabrėžė (jis vis dar nematė Vandens kelias).

Praėjo 13 metų ir daug kas pasikeitė. Na, nepasikeitė tik tai, jog vis dar su draugais, šeimos nariais sėdint kine slepiu ašaras – nebent rodo Gavin O’Connor Warrior (2011) ir filmo finalinėje kovoje tarp į persikreipusią spintą panašesnio Tom Hardy ir jo jaunesniojo brolio Joel Edgerton’o, užgroja The National gabalas „About Today“, ir tebūnie vyriškos ašaros. Visa kita: pradėjau skaityti mėgiamų filmų scenarijus. Pradėjau skaityti žymiosios kino kritikės Pauline Kael tekstus ir (lengva forma, žinoma) garbinti juos, taip kaip katalikai šlovina Bibliją.  Pagyvenau Londone. Pagyvenau Barselonoje. Kanadoje. Susipažinau su įvairiausiomis nelegaliomis substancijomis.

Žmonėmis, kuriančiais filmus bei rašančiais apie juos. Patyriau „IMAX“ ekrano galingumą. Pasilabinau su DiCaprio. Daviau penkis The Fault in Our Stars žvaigždutei Ansel Elgort’ui. Supratau, kad geras kinas ir mylimas kinas yra du skirtingi dalykai (trumpai: mėgstamiausi filmai nebūtinai yra geri). Pagaliau supratau, apie ką dainuoja Pink Floyd’ai. Ar kodėl visa žmonija yra pamišus dėl sekso. O draugai, kreipdamiesi dėl nuomonės apie filmus rašo (visiškai pelnytai): „svarbu, kad nesi tas, kuris sakytų, kad čia bullshit “ (ką darau dažnai). Padangų, deja, vis dar nemoku pakeisti.

Anuomet rašyti apie $2.87 milijardus susišlavusį kino gigantą būtų taip pat smagu, kaip ir rašyti seneliui Šalčiui laišką. Dabar, kai tokie filmai, kaip Black Panther: Wakanda Forever (2022) ar Įsikūnijimas. Vandens kelias užima visą kino teatrų „pavėsį“, paliekant tokius puikius filmus, kaip Glass Onion: A Knives Out Mystery (2022) ar White Noise (2022) Netflix’o prieglobsčiui – ranka nekyla. Bet, kaip sakant, ko tik nepadarysi dėl visuomenės gerovės.

Tiesa sakant, šiuo tęsiniu likau labiau sužavėtas, nei pats tikėjausi. Ne dėl to, kad Įsikūnijimas. Vandens kelias yra geras filmas. Ne. Nežinau, kiek iš jūsų iki filmo išleidimo peržiūrėjo pirmąjį trailer’į ir liko tiek pat „sužavėti“, kaip pirmą kartą Lùvre gyvai pamatant žymiąją da Vinčio „Mona Lizą“. Nejuokauju sakydamas, jog pažįstu kelis piliečius, nemačiusius pirmojo Avataro, kurie juokėsi iš nesupratimo, kaip $250 mln. kainavęs filmas gali atrodyt taip, kaip dabartinis kompiuterinis žaidimas (štai įrodymas). Net Alita (2019), kurį prodiusavo pats Cameron’as, neatrodo taip blogai, lyginant su Įsikūnijimas. Vandens kelias trailer’iu.

Antra vertus, jis sėkmingai atliko savo misiją ir padėjo atgabenti mane iki kino salės durų – tik iš kitos pusės, nei pridera geram pristatomajam klipui.

Režisierius galimai išgirdo pasakymą „jei nesugedęs – kam keist“ ir pritaikė jį Įsikūnijimas tęsiniui, nes siužetas vis dar, net ir po 13 metų nuo pirmojo filmo, lengvai gali būti apibūdintas, kaip Šokis su vilkais (1990) tik kosmose. Pridėk klasikinį Free Willy (1993) pasakojimą ir bet kuris šiuos du filmus matęs mirtingasis supras apie ką eina kalba.

Nuotrauka: 20th Century Studios

Nuo paskutinio karto, kai didžiajame ekrane žiūrėjom į dvimetrinius, mėlynus katažmogius Na’vi, pirmosios dalies herojus Jake Sully (vaid. Sam Worthington), savo gentainiams žinomas kaip Olo’eyktan’as (arba klano vadas), laiko matomai nešvaistė. Apart dviejų sūnų, Neteyam’o ir Lo’ak’o bei jauniausios išdaigininkės Tuk, jis su savo nėštuke žmona Neytiri (vaid. Zoe Saldaña) dar globoja Kiri (vaid. Sigourney Weaver), mokslininkės iš pirmojo filmo dukterį, ir Spider’į, pirmosios dalies super blogiuko sūnų.

Aš kažkada mėnesį praleidau traukiny keliaujant su savo geriausiu draugu ir jo ex, bet net ši šeimos komplektacija skamba keistai.

Kaip kokius jūrų pėstininkus, prikeltus iš numirusių pakartotinai tarnybai, Cameron’as nuo pirmų Įsikūnijimas. Vandens kelias minučių stengiasi „atgaivinti“ mūsų atmintyje tuo atveju, jei po 3 ar 4 „Johnson & Johnson“ skiepų bei dešimties iPhone’o modelio atnaujinimų spėjom pamiršt kas čia dedasi. Sužinom, kad Na’viams pavyko išvyti žemiečius atgal, iš kur atvykę; kad viskas, kas dabar teikia Jake’ui prasmę gyvenime tėra tėvystė – nežinau, kiek kartų jis filme pakartoja „ A father protects. It’s what gives him meaning “ sakinį, bet tikrai ne vieną ir ne du. Stebim, kaip jis krikštija vaikus ir su žmonele atokiose vietelėse daro kitus. Gyvenimas gražus. Kol kas.

Viename interviu režisierius skundėsi, jog metus laiko galynėjosi su cigarus papsinčiais studijos vadeivom, kurie vetavo 3 val. 12 min Įsikūnijimas. Vandens kelias trukmę. Nors filmas tikrai neturėtų būti toks ilgas, aš suprantu, už ką kovojo Cameron’as. Ne, gerbiu tai. Pirmoji juostos valanda realiai priminė bet kurio Hideo Kojima žaidimo prologą: prieš peršokant tiesiai prie gardžiausių nuotykio kąsnelių, jis nori, kad mes patikėtume, jog Pandora visus šiuos metus vystėsi, tobulėjo. Kad homo sapiensai, po to, kai buvo išspirti iš Edeno, irgi nesėdėjo rankų sudėję. Todėl turime patikėti, kad grėsmė didelė ir ji reali.

Žodis, apie kurį kalbu, yra „patikėti“. Ir Cameron’as, kaip žinom, yra šios srities asas. Nuo Denis Villeneuve Kopa seanso, nepamenu kada kine mačiau įtikinamiau realizuotą fantastinę visatą. Net ir be 3D akinių (bet su kalėdiniais sausainiukais, kurių receptūros geriau čia neatskleisiu), atrodė, kad kažkur Pandora iš tiesų egzistuoja ir turint pakankamai dolerių gali nuvykt pahigh-five’int Na’vius. Kita vertus, visa tai trunka ir reikalauja žiūrovo susikaupimo. Režisierius į tai verkšlentojams pasakė nesiskųsti, kai „8 valandas sugebam sėdėt ir binge’int TV“. Tiesos tame yra – net vienas geriausių visų laikų filmų, Kubriko 2001 m. kosminė odisėja (1968), turi ganėtinai lėtą startą.

Nuotrauka: 20th Century Studios

Visgi, priklausomai į kurią barikadų pusę papuoli – tų, kurie filmo vidury perima estafetę ir neiškentę pėdina iki tualeto, pradeda girdėti visus pašalinius kino salės garsus (šnabždesiai, išmaniojo maigymas, T-Rex’as šlamščiantis popkornus dvi eilės už nugaros); arba tų, kurie išsižioję, visa esybe yra papirkti Cameron’o kolonizacine pasakėčia – tai gali kišti pasimėgavimui koją. Akivaizdžiai neatskleidžiant, kuriai priklausiau aš – suprantu, kodėl žmonės skundžiasi filmo trukme ar vidury jo įsijungia „BeReal“. Tačiau suprantu ir pavydžiu tiems, kuriems ta nereikalinga valanda tik prisidėjo prie patirties. Nes kas iš mūsų mėgstamiausių juostų eigoje nėra galvojęs „norėčiau, kad šis filmas niekada nesibaigtų“?

Ties kažkur antru kalėdiniu sausainiu, kūnui maloniai pradėjus lydytis kėdėje (bet, deja, nieko daugiau..), Įsikūnijimas. Vandens kelias įgauna pagreitį ir idiliškas Na’vių gyvenimas, kaip domino kaladėlės pradeda griūti: mažojo neūžaugos Spider’io tėvas Quaritch’as (vaid. Stephen Lang’as) iš pirmojo filmo – jūrų pėstininkas su tipine jūrų kapralo šukuosena ir pjaunančiu žandikauliu – nors tiek pat negyvas, kiek Kobė ar Džeksonas, antram pasispardymui yra prikeliamas iš numirusių.

Tik šį kartą persvara blogio (a.k.a. amžinų kolonizatorių, žmonių) pusėj: jis turi Na’viečio kūną, refleksus ir yra vedamas kraują virinančio keršto. Mirtis jo nebegąsdina. Viskas, ką turi Jake’as yra vaikai ir baimė, jog jiems kažkas nutiks. Priešingai nei Zelenskis, „Time“ žurnalo 2022-ųjų metų persona, karui pasibeldus į jo namų duris atsisakęs Baltųjų rūmų pasiūlymo nešti kudašių („mums reikia amunicijos, ne transporto priemonės“) kaip legendos byloja – Avataro prezidentinė šeima, tik be mažojo Tarzaniuko, bėga ieškoti prieglobsčio pas kitas gentis ir taip iš tikrųjų prasideda Vandens kelias.

Kita gentis, visai kaip kokiam filmo bendravardyje Avatar: The Last Airbender (ar bet kuriam kitam anime), ne itin noriai priima svetimšalius. Žinoma, kai jiems iš paskos velkasi kraujo ištroškęs, priešo kūnu besidžiaugiantis psichopatas, po savęs paliekantis tik skausmą ir sielvartą, normalu, kad Metkayina gentainiai iš tolimojo rojaus kampelio į Jake’o šeimyną žiūri, kaip lietuvaičiai, jei prieglobsčio prašytų Snowden’as (jo nori JAV) ar tas pats Zelenskis (jo nori Rusija, kuri jau daugelį metų globoja pastarąjį). Vienu momentu, koralinio rifo mėlynumo Na’vių vaikas pradeda rėkti „Jie turi demonų kraujo!“ – išvydus, jog vienas iš Jake’o jauniklių turi dviem pirštais per daug, kaip ir tėvelis. Iki finalinio žūtbūtinio mūšio – kuris nei spoiler’is, nei ką, prisiminkit, jog kalbam apie Holivudinį filmą šeimoms – visą valandą stebim, kaip prezidentinių šeimų vaikai pešasi, įsimyli, nardo po akinančiai detalius rifus, susidraugauja su hiper-inteligentiškais banginio-vėžlio hibridais, vadinamais Tulkun’ais, ar priima savo keistumą.

Visi, net ir žavioji Kate Winslet, turi atiduoti duoklę didžiam menui. Nuotrauka: 20th Century Studios

Kol dar esam čia, keli dalykai. A) Visiems žinomas faktas, jog Camerona’s yra didžiulis vandens geek’as. Nesu matęs jo Ghosts of the Abyss (2003) ar Aliens of the Deep (2005), tik Titaniką (1997), kuriame režisieriaus meilė H20 tiesiog pro kraštus veržiasi. Bet stebint Įsikūnijimas. Vandens kelias atidumą detalėms povandeninei faunai, besisukant 48 kadrams-per-sekundę, pradedi suprast, kodėl tęsinys tiek ilgai truko, kol galiausiai pasiekė mirtinguosius.

B) Suvalgius kelis magiškuosius grybukus, kaip padarė „Rolling Stone“ apžvalgininkas, ar kelis kalėdinius sausainiukus, kaip padarė šis apžvalgininkas, Vandens kelias gali atrodyti, kaip „National Geographic“ gamtos dokumentika ant steroidų. Iš vienos pusės: vaizdai teikia tiek malonumo smegenims, nors imk ir prijunk jas visiems laikams prie kabelio, į daržovę pavirtusiam kūnui maitinamam kosmonautų košyte. Tą patį sutikčiau padaryti tiek su Ramy TV serialu, tiek su „The Eric Andre Show“ (pirmąja post-post modernistine laida). Antra vertus, pasibaigus negailestingai banginių medžioklės scenai, kurios metu pamatoma, kaip žiauriai susitvarkoma su bejėgiais Tulkun’ais vardan jų neįkainojamo, iš smegenų išgaunamo nektaro – pasijutau, lyg skaityčiau „Delfi“.

Taip, suprantu, kodėl režisierius tą daro. Tačiau po kelių dienų peržiūrėjus vieną geriausių šių metų dramų Aftersun (2022), susuktą režisierės, kuri tai daro 37 metais mažiau nei Cameron’as, taip pat supratau, kad šis banginių segmentas viso labo tėra emocinė manipuliacija. Kartais mažiau yra daugiau, ir šiuo atveju tęsiniui tai nieko neprideda. (Jei galvojat, kad Avatar: The Last Airbender filmuko antrojo sezono segmentas, kuriame visų mylimas skraidantis bizonas Appa yra pagrobiamas, parduodamas, alinamas, išnaudojamas, kaip pigi cirko pramoga, vėl sumedžiojamas nelaisvėn, panašiai manipuliuoja žiūrovu – skirtumas tas, jog ši emocinė manipuliacija jaučiasi užtarnauta ir nėra išnaudojama siužetinei linijai pastūmėti. Arba: pažiūrėkit Aftersun (2022) ir Vandens kelias tą pačią savaitę, kad ir kokie jie skirtingi, ir suprasit, ką šis snobiškas apžvalgininkas čia sapalioja.

C) Turiu nuojautą, jog Cameron’as vaikystėje, kaip ir kiekvienas menu susidomėjęs pyplys, buvo užgauliojamas. Kad ir kiek skaičiau jo biografinius straipsnius bei interviu, jokių faktų, patvirtinančių šią mano hipotezę – nėra. Visgi, su kolegomis aptarus Įsikūnijimas. Vandens kelias įspūdžius, visi lyg susitarę skundėmės keistąja dukra Kiri, kuri atrodo kaip kambariokė, kuri, paprašyta išplauti indus, vietoj to Instagrame keltų stories apie „emocinį išnaudojimą“. Jei tiksliau, visi priėjom išvadą, kad viena iš Vandens kelias pasąmoniškai brukamų žinučių yra: „būti kitokiam yra okay!“

Nuotrauka: 20th Century Studios

Viena pirmųjų minčių, toptelėjusių po to, kai Kiri filmo gale, be didesnių paaiškinimų kaip ir kodėl, tapo vienintele prisijaukinusia Eywą, didžiąją „Visa ko-motiną“ (gamtą), padeda iš itin Titanikiškos situacijos išgelbėti savo šeimyniškius – „štai kaip dabartinės kartos vaikai taps dar keistesni“. Neslėpsiu, ir pats nesu atsparus šiam psichologiniam fenomenui. Pamatyk mane gatvėj po to, kai eilinį kartą religingai peržiūrėjau Rokis 3 (1982), išvysi vyruką bet kuriuo metų/paros laiku dėvintį tamsintus Aviatorius ir juodą, kaip Bolboa paakiai Versace® kostiumą. Tikriausiai net nereikia pasakot, kaip elgiuos peržiūrėjus Krikštatėvis (1972).

Ką aš bandau tuo pasakyt: „vaikams viskas gerai“, kaip pasakytų the Who. Tačiau prisiminus, kaip savo 10 – 18-ais gyvavimo metais, lyg kempinė sugerdavau ir mėgdžiodavau visus man patikusius filmų/TV veikėjus – mintis, ką su šiuo metu vietos po saule beieškančiais Alpha kartos vaikiščiais galimai padarys Vandens kelias, šiek tiek neramina. Visgi, jei iš to išaugs visa banda Gretos Thunberg kopijų, tuo geriau mums (manau).

Iki tol: aš vis vien manysiu, jog Cameron’as, dar vakar paskelbęs, jog Avatar’as 3 (kinuose 2024, jei būsim gyvi) pristatys ugnies genties Na’vi tautą, vis labiau ir labiau suka Avatar: The Last Airbender filmuko pasakojimo struktūros link. Ne tik dėl tos pačios ugnies Na’vi genties, kuri, kaip ir kultiniame animaciniame seriale, nori sunaikinti visa, kas gera. Bet ir dėl tos pačios Kiri, kuri, kaip Aangas, filmuko herojus (su rodyklėmis ant kūno), gali kontroliuoti ir pasitelkti stichijas už jos genetikos ribų. Įrodyk, kad Įsikūnijimas nėra viso labo Avataras ir pastatysiu tau alaus.

Kino kritikas-kolega, gavęs prieigą prie Vandens kelias savaite anksčiau, nei aš ar Tu (skaityti: mirtingieji), apibūdino tęsinį taip: „Įsikūnijimas: Vandens Kelias yra kino „baltos duonos kepalas“. Jis nieko neįžeis, visi elgiasi pagal tradicines (iš trafareto iškirptas) normas. Galiausiai, iš filmo gauni tai, ko ir tikiesi. Arba: labai ilgą modernaus 3D ir 48 kadrų-per-sekundę kino pristatymą“.

Iš esmės, taip ir yra. Jei tai nėra režisieriaus saugiausias, tuo pačiu blankiausias $250-350 mln. kainavęs statymas – nežinau koks kitas Cameron’o filmas galėtų atstoti šią poziciją. Net jo pirmasis režisūrinis blynas Xenogenesis (1978), nepaisant filmo gliūčinančios estetikos, kuri primena Avatar’ą, jei šis veiktų ant Playstation 1 konsolės, apie kurį daugelis nežino, turi įdomesnę siužetinę arką. Jei kas pasakys Terminatorius (1984), tikriausiai pradėsiu riaumot, kaip Arnold Schwarzenegger’is filme Grobuonis (1987).

Nuotrauka: 20th Century Studios

Tikriausiai taip yra todėl, jog Cameron’as nuo pat pirmų režisūros žygdarbių buvo žinomas ne dėl pernelyg inteligentiškų juostų, bet dėl tų, kurios yra visiems prieinamos ir viena už kitą technologiškai pažangesnės. Jis žino, kurios virvelės mus pravirkdo, o kurios užmigdo. Žmogus yra paprastas ir jam patinka spektaklis, jam patinka šou. Kas kažkodėl priminė mano senelį po Koršunovo spektaklio (nepamenu kurio): jis skundėsi, jog pradeda nebesuprast, apie ką po velnių yra šiandieniniai spektakliai. Ta prasme, aš sumokėčiau Vandens kelias bilieto kainą, jog pamatyčiau savo senelio veido išraišką po Koršunovo „Miegantys“, pirmojo lietuviško „distopinio“ spektaklio.

Seneliui virš 80-ies, bet neabejoju, jog žiūrint šį tęsinį jis pasijustų, lyg 67-erių ar 15-os. Ypatingai, po to, kai Jake’as tėtiškai sumurma kažką panašaus į „O kaip atrodė anas berniukas?“ (wink wink) ir visa kino salė juokiasi. Jei Cameron’as ir yra susidūręs su klišėmis gyvenime, jis jas pasitinka ir priglaudžia plačiai išskėstom rankom.

Stebiuosi, jog 68-erių režisieriui, prisidėjusiam prie mano ir daugelio kitų nuostabių vaikystės kino momentų, po 13 metų trukusio galynėjimosi su prodiuseriais, investuotojais ir t.t. pavyko pristatyti Vandens kelias. Žinant, jog technologijos ir kompiuterio pagalba išgaunami triukai tobulėja ne metais, bet mėnesiais – nežinau, kaip jam pavyko pristatyti tęsinį, kuris bent iš grafinės pusės atrodo, lyg gimęs vakar. Tuo labiau, kad filmavimas buvo užbaigtas dar 2018-aisiais (kaip teigia apie tęsinį visiškai pamiršusi filmo aktorė).

Nuotrauka: 20th Century Studios

Bet net apsiginklavus kalėdiniais sausainiais, kurie viso labo padarė šį $250-350 mln. vertės technologinės pažangos pristatymą publikai malonesnį akims bei ausims, Įsikūnijimas. Vandens kelias tėra režisieriaus bandymas atkreipti dėmesį į globalius iššūkius, už kampo tykančius mūsų bei ateinančių kartų. Įrodymas, jog jis vis dar pajėgus neatsilikti nuo technologinės raidos, per daug apie tai nieko nepasakant.

Įsikūnijimas nebeteikia tokių pačių malonumų, kaip prieš 13 metų. Ir aš puikiai suprantu, kad problema slypi manyje, ne tęsinyje. Galbūt, jei per šiuos metus nebūčiau susipažinęs su tokiais hiperrealistiškais komp. žaidimais, kaip Horizon Forbidden West (2022) ar kontraversiškojo The Last of Us Part II (2020), sugebėjusiais apjungti įspūdingiausius šių mano mylimų meno formų savybes; ar sudalyvavęs pirmajame meta visatos (virtualiam) Travis Scott‘o koncerte, aplinkui dūzgiant tūkstančiams dvylikamečių bei „Rolling Stone“ žurnalistų – būčiau likęs labiau nustebintas Cameron’o tęsiniu.

Žinau tik tiek, kad kitais metais eisiu pažiūrėt, kaip ugnį valdantys Na’viai 120 kadrų-per-sekundę skaidrumu pleškina miškus. Jei ne dėl to, jog įsitikinčiau, kad režisierius yra užsislėpęs Avatar: The Last Airbender filmuko fanas (ir iš jo „semiasi“ idėjų Įsikūnijimo keturlogijai). Tai bent dėl kelialapio į dar neaplankytus Pandoros kampelius, kur Cameron’as susikūrė savo privatų, hermetišką rojaus kampelį.

DFCito įkūrėjas - negali normaliai funkcionuoti be kino, kasrytinės dozės sausų pusryčių, užsienio literatūros
Posts created 50

Begin typing your search term above and press enter to search. Press ESC to cancel.

Į viršų