Paklausk manęs asmens kodo ar telefono numerio ir iš manęs galimai išgirsi seno laidinio interneto „užsikūrimo“ garsus. Paklausk apie filmus, kurie išmokė kalbėti jų kalba, kita vertus, ir gausi išklausyti, kaip aš pasakoju apie Damien’o Chazelle juostas – kas nepadaro manęs pačiu tinkamiausiu asmeniu šiai apžvalgai, nemanot?
Pamenu, lyg tai būtų nutikę vakar, kaip peržiūrėjus dvigubą Whiplash ir Aronofsky’io Black Swan seansą iki penktos ryto nemiegojau, nes nekantravau, kada universiteto bibliotekoje galėsiu atsispausdinti pirmojo scenarijų. Buvo 2015-ieji. Metai po to, jaunasis režisierius nustūmė „kaip atrodytų mafijos filmas, jei ginklus atstotų instrumentai“ tematiką į šoną ir pravirkdė mane, Ryan Gosling’ui stepo žingsneliu tolstant nuo „ir jie gyveno ilgai ir laimingai pabaigos“. Babilono Nellie LaRoy (vaid. Margot Robbie) tereikia pagalvoti apie namus, jog išspaustų tą milijono vertės ašarą. Aš neverkiu per laidotuves, apskritai esu neužtikrintas apie savo ašarų liaukų egzistenciją. Tačiau prisiminus tą vintažinės juostos sceną, primenančią kadrą iš Paris, Texas (1984), iš mano akių pasipila Niagaros kriokliai. O tas magiškas pusvalandis po pirmosios La La Land peržiūros, šlapimu atsiduodančiam Londonui staiga įgavus reto žavesio, yra (neapčiuopiama) priežastis, kodėl žmonės iki pat šios dienos kino teatruose kažko ieško. O man net miuziklai nepatinka…
Peržiūrėjus ir pirštu uždengus mėnulį po paskutiniojo režisieriaus filmo First Man, galėjai pamanyti, jog bičas turi gebėjimą kiekvieną pasakojimą paversti kino magija – taip kaip Disnėjus tą daro su ne itin vaikiškomis pasakomis. Tai kaip čia taip nutiko, kad lengvai kuoktelėjusio Žmogaus Voro aktoriaus (Tobey Maguire) esame vedini, septynios pėdos po žeme, pragaro raudonumo apšvietime paskendusiu tuneliu, niekuo nesiskiriančiu nuo to, kuriuo Gaspar Noé mus vedė pulsuojančiame Irreversible? Išdrįsk nueiti iki pat galo, pro aligatorius ir pro BDSM tematikos „Cirque du Soleil“ vakarėlį, ir ten pamatysi piktąjį La La Land brolį, kurį Chazelle slėpė, bet išlaisvino naujojoje savo juostoje.
Babilonas, kaip filmo pavadinimas neakivaizdžiai leidžia suprast, yra apie miestą kupiną pagundų, prabangos ir, žinoma, kokaino. Surink visą sniegą iš Vienas Namuose, supakuok į Maximos maišus ir vis vien negausi tiek, kiek jo yra Chazelle’io meilės laiške ankstyvųjų dienų Holivudui. Išgyvenus nuraučiausią šių metų kino ekrane regėtą vakarėlį – vienu metu džiazo muzikantai apsibara ką darys, jei ant jų bandys užsėsti šešias tonas sveriantis vakaro „svečias“ su straubliu – esame supažindinami su pagrindiniais pasakojimo veikėjais ir industrine beprotybe, kurios dėka anksčiau buvo išgaunami tokie klasikiniai filmai kaip Apocalypse Now, The Wizard of Oz ar Lawrence of Arabia.
Turime meksikietį emigrantą Manny (vaid. Diego Calva), kuriam atsibodo srėbt turčių jovalą bei dramblių ekskrementus ir kuris, pirmai progai pasitaikius, įsipaišo į Džeko akiratį kaip jo dešinioji ranka. A, taip, Džekas – nebyliosios Holivudo eros ryškiausia žvaigždutė, apjungianti klasikinius Brad Pitt’o vaidmenis į vieną itališkai makaronus kabinantį, girtuokliaujantį, visuomet charizmatišką širdžių ėdiką. Tačiau, lyg viesulas į siužetą įsisukanti Nellie LaRoy, žinanti, jog yra sutverta būti scenos diva, yra „klijai“, sulipdantys visų veikėjų siužeto arkas į beveik vientisą pasakojimą.
Neminint pirmųjų 30 filmo minučių, po kurių ekrane, milžiniškom raidėm išniro filmo pavadinimas ir aš atsisukau į savo kino partnerę pasakyti „Woah“ – beveik visą Babilono scenos apšvietimą, lyg talentinga, pagal režisieriaus pageidavimus išspausti atitinkamą ašarų kiekį sugebanti juodoji skylė, ir sugeria Margot. Scena, kurioje kino industrija pradėjo adaptuotis prie visa keičiančio garso ir tai filmavimo aikštelėse kėlė absurdišką chaosą – tikriausiai yra viena iš mėgstamiausių 2022-ųjų kino scenų (ten pat egzistuoja ir Aftersun „Under Pressure“ scena). Žinoma, negalėjai nusikratyti minties, jog visa tai labai panašia energija bei išpildymu buvo matyta brolių Koenų Hail, Caesar! Bet tai buvo prieš šešis metus ir stebėti, kaip dublis po dublio, techniniams nesklandumams visus vedant iš proto, bandoma nufilmuoti 30 sekundžių trukmės scena – niekada nenusibos. Tuo labiau, kai kalbama apie pirmąjį filmą (bent šio apžvalgininko atveju), privertusį susimąstyti apie šio pereinamojo laikotarpio keliamus sunkumus.
Kalbant apie pereinamuosius laikotarpius: jei Paul Thomas Anderson’as nebūtų mano režisūros dievukas, o jo Boogie Nights (kur kasečių atsiradimas pornografijos industrijoje sukėlė tokį pat žemės drebėjimą, kaip ir garsas Babilone) negalėčiau žodis žodin atvaizduoti – viskas būtų tvarkoje. Tačiau ar man vienam pasirodė, jog Nellie siužeto arka galėjo būti lankstesnė? Taip, jau nuo pat pradžių galėjai pamatyt, kad objektyvo šlovė neatsiejama nuo kvaišalų. Didelio čia daikto. Boogie Nights tą darė 1997-aisiais, akinamo dydžio penio savininkui Dirk Diggler’iui puolus taip žemai nuo pasaulio viršūnės, jog prekybos centro aikštelėje kitus vyrus teko liesti nešvankiose vietelėse. Kai „puolusių angelų miestas“ pasiglemžia ir LaRoy – prasilošusią, visada „pudruota“ šnerve – gali pamanyt, jog panašius personažus, kažkur Amerikoje, mokyklinukams rodo ir prieš-narkotinėse kampanijose. (Mano dienomis, tokiems rezultatams pasiekti rodė Requiem for a Dream. Tikiuosi, jog bent viena etikos mokytoja apsilankys kino teatre ir pamatys šį filmą.)
Norėčiau skirt papildomus 1000 žodžių garso takelio aprašymui, kuris, kaip ir praeiti režisieriaus darbai, skatina mane leisti pinigus ant vinilinių plokštelių, kurioms nei pinigų turiu, nei su kuo jas groti – bet jaučiu, kaip vidinis redaktorius linksi galva. Žinau, jog šansai yra maži, jog Oskarai dar kartą Justin’ui Hurwitz’ui atiduos apdovanojimą už geriausią garso takelį. Bet, jei tai kažkokiu būdu nutiktų, žinokit – šis apžvalgininkas kažkur stepo žingsniu džiaugiasi.
2022-ieji buvo metai, dedikuoti filmams apie „kino magiją“. Pradedant nuo Nope, baigiant The Fabelmans ar Empire of Light, ar tuo pačiu Babilonu. Nesuklyski, visi šie filmai puikūs. Gal net pernelyg puikūs, jog galėtum juos taip paprastai sumesti į vieną krūvą. Ir aš būsiu tas retas žmogus, kuris statys visus savo žetonus ant Chazelle juostos. Ji nėra tobula: viduryje šiek tiek padrika (dėl per didelio kiekio atskirų, galiausiai susijungiančių, siužetinių vingių), užsimenanti apie rasinę nelygybę, bet per daug neturinti ką pasakyti. Bet savo beprotiškumu ir tempu kažkuo primenanti praėjusių laikų filmus, minėtus pradžioje.
Jei Babilonas būtų pasirodęs prieš praeitą režisieriaus filmą, First Man, su dabartine kūrybine laisve ir neribotu biudžetu, galėtum pagalvoti, jog vyrukas vietoj Neil Armstrong’o biografijos pastatys kažką panašaus į Kubriko 2001: A Space Odyssey (1968) tik ant steroidų – visgi, dėka tokių ryžtingų režisierių kaip Chazelle gauname pažvelgti į Singin’ in the Rain (1952) iš kito kampo.
Tačiau labiau už džiazą, tą beprotišką montažą, sukišusį visą kino evoliuciją į kelias užburiančias minutes, vertinu režisieriaus dramblio dydžio metaforą apie kūnus, ant kurių pakalnės ir yra statomi tokie filmai. Filmo pradžioje ant kalno vargais negalais užkabarotas dramblys yra panaudojamas kaip priedanga perdozavusiam svečiui išnešti pro galines duris. Galėtum pamanyt, jog Chazelle’is kažką bando pasakyti apie industrijos „fabrikėlį“, kuris sausai išsunkia žvitriaakius kino amatininkus, palieka juos paraštėje (su lėtinio nuovargio simptomais), ir nukreipia mūsų ir taip menką dėmesį 24-iais kadrais per sekundę varoma magija.
Stumiant šią metaforą dar giliau, yra tokia indų pamokomoji pasakėčia apie neregius ir dramblį: grupelė neregių pirmą kartą sutinka dramblį ir visi jie gauna susipažinti su šiuo mistišku padaru liečiant tik vieną jo dramblišką kūno dalį. Babilono atveju, vienoje pusėje turime tuos, kurie įsikibę Holivudo straublio mato tik pusę, kurioje, nesvarbu, kas tu toks ar kaip ryškiai švieti – tu tebūsi projektoriaus šviesos dulkelė, sunaudota ir pakeista šviežesniais veideliais. Kitoje – svajotojus plačiomis akimis, dar platesnėmis viltimis, kurie yra Holivudo pasturgalyje; kurie, kaip Manny filme, skatina šią velnionišką industriją progresuoti, užčiuopti daugiau, nei aprėpia objektyvas.
Kažkur skaičiau, jog Babilonas yra Chazelle’io Holivudinė Dantės Aligjerio „Dieviškoji komedija“ versija. Na, žinot – 9 pragaro ratai, 7 mirtinos nuodėmės ir t.t. Abejoju, jog režisierius kapstė taip giliai ar kad jis iš vis yra skaitęs Aligjerį. Bet asmeniškai, manęs šios literatūrinės-Biblinės metaforos nedomina. Nes kaip legendinis Rogeris Ebertas kartą rašė apie La Dolce Vita (kurį, stebėtinai, studijų metais išstudijavo kadras-kadrui): „tai paverstų filmą puzle“.
Praėjo 127 metai nuo tada, kai broliai Liumjerai privertė juodai baltame pasaulyje gyvenančius piliečius iššokti iš savo sėdynių, lokomotyvui ekrane atpūškuojant tiesiai į juos. Kartais pasvarstau, koks tai turėjo būti jausmas (tikriausiai nerealus, tikriausiai komiškas). Gyvenant laikais, kai vis mažiau ir mažiau kino juostų, kad ir kokios jos atidirbtos ar n kartų pratestuotos bandomųjų žiūrovų, sugeba priversti mus pajausti kažką naujo, kažką pirmykščio – kaip tą daro Gaspar Noé filmai – džiaugiuosi, jog kas kelerius metus į ekranus sugrįžta Chazelle’is su vis mažiau nuspėjamais projektais.
Kai kitą kartą pasirodys jo sekantis filmas, nežinia, kuriame pasaulio kampe aš būsiu ar kiek ašarų išspausiu tuomet. Bet kol lokomotyvo greičiu bėgantys kadrai privers mane išsižioti, pamiršti, kas aš esu, kur sėdžiu, kas vyksta anapus ekrano – tol nenustosiu siųsti žmonių į kino sales, žiūrėti, kaip Chazelle’is padaro sakymą „kino magija“ ne tokia nuvalkiota žodžių kombinacija. O dabar, atsiprašysiu – einu pirkti patefono.
