Kaip turi atrodyti filmas, apie kurį tiek visi šneka, bet tiek nedaug žino? Filmas, iš mūsų vaikystės prisiminimų ir kinematinės užmaršties sugrąžinęs legendinį Mumija aktorių Brendan’ą Fraser’į? Skaitant šiuos žodžius, daugelis iš Jūsų atsakymą jau žinos – po Banginis premjeros užsienyje, su šešias minutes trukusiais aplodismentais pagrindiniam aktoriui, praėjo beveik ištisi metai. Ir štai, pagaliau jis atplaukė ir iki mūsų kino ekranų.
Tikriausiai daugiausiai aprašytas 2022-ųjų filmas, Banginis, yra sunki (tiek tiesiogine, tiek perkeltine prasme), klaustrofobiška melodrama, besisukanti aplink literatūros profesorių, kuris seniausiai nebesidžiaugia gyvenimu. Didžiausia to priežastis, žinoma, yra jo 273 kilogramus sveriantis kūnas, apleistas po artimojo netekties. Dėl to (beveik) visas filmo veiksmas vyksta ant sofos, o studentai nėra gyvai matę savo dėstytojo. Net jei objektyvas neprakaituoja kartu su Fraser’iu, šiam atliekant mini-keliones vardan šokoladuko ar picos (su džemu!) gabalėlio, kraujo spaudimui kažkur ties „kviesk greitąją“ ribos, Banginis nori, kad žiūrovui būtų nepatogu. Ir Darren Aronofsky’is yra vienas iš režisierių, kuris šį darbą atlieka geriau, nei daugelis.
Nežinau ar tai su amžiumi didėjantis cinizmas, ar po-karantininio gyvenimo užgrūdintas kritiškumas klaustrofobiškoms, Oskaro, kaip „baltojo banginio“ besivaikančioms dramoms. Tačiau ties kažkuriuo momentu suvoki, kad be Fraser’io – žmogaus, kurio žvilgsnis galėtų išgydyti raupsuotuosius bei pravirkdyti kas trečią žiūrovą – Banginis yra gan tuščias filmas. Daugelis scenų, įskaitant ir tą, kurioje Charlis masturbuojasi lyg nebūtų rytojaus, rodos, nori, kad mes tuo pačiu ir gailėtumėmės šio pasiligojusio nevykėlio, tuo pačiu – sirgtume už jį ir jo naivius siekius. Tačiau problema slypi ne emocinėje manipuliacijoje ar žemiškų problemų perteikime, bet jų kiekyje. Atrodo, šiame filme jų tiek pat daug, kiek ir trupinių ant Charlio pilvo – priklausomybė, religija, seksualumas, ar tęsti toliau? Tačiau tai tik lieka trupiniais, kuriuos pastebėjus ir nuvalius, Banginis dramatiškumas (ar scenarijaus prisilietimas prie jautrių temų) nenumestų nei gramo svarbos.
Iki pamatant Banginis, apie Darren Aronofsky galvojau panašiai kaip kinomanai anuomet galvojo apie Tarkovsky ar Federico Fellinį: juk tokius filmus kaip The Black Swan ar Mother! gali pastatyti tik genijus. Tiesa, šiuos filmus ir sukūrė genijus. Bet tai nereiškia, jog visos metaforos turi būti pataikytos; ar viskas, prie ko prisilies Aronofsky’io ranka, turi virsti auksu. Tebūnie tai būna auksas Fraser’iui – jei ne dėl vieno geriausio pasirodymų šiais metais, tai bent dėl Oskaro verto sugrįžimo į mūsų širdis.
