fbpx

Iliustratorius: Ignas Vieversys

Black Flag: „Galutinis visos apimties maišto garso takelis“

 

 

Savo knygoje „Our Band Could Be Your Life“ (2001) žurnalistas Michael’is Azerrad’as žymi momentą muzikos istorijoje, kuomet klasikinio pankroko eksperimentas žlugo vos tik prasidėjęs. Tuometinė alternatyva žibančiai disko ir pop muzikos hemisferai greitai puolė prieš tą pačią sterilizuotą komerciją, kuri pradžioje ir kurstė maištą. Autentišką dvasią pakeitė suderinti dažyti plaukai ir bereikšmė anarchijos retorika, už kurios slapstėsi gerai suteptas, pasipelnyti trokštantis industrijos varikliukas.

Tačiau metų bėgyje paaiškėjo, panko gebėjimas iš naujo save išrasti — nulėmė žanro evoliuciją, greitai tapęs kertine saviraiškos priemone. Didžiosios Britanijos scenoje kandžiuosius Sex Pistols, kartu su vis augančiu postpanko relevantiškumu, iš prožektoriaus šviesos pamažu išstūmė grupė Wire. Kol tuo metu The Damned panko monotonijos motyvuotus pokyčius sufleravo jau paskutiniame savo debiuto takelyje „I Feel Alright“.

Niujorke publika pagaliau pajautė Ramones vienadimensiškumą, o Kalifornijoje, Darby Crash’o vedamų The Germs stiprintuvais — pamažu aidėjo šaižus revoliucijos tonas. Naujoji muzika buvo greitesnė, agresyvesnė — pro tarpupirščius slystantis žanras pagaliau įgijo šviežios energijos. Panko egzorcizmas įpusėjo, o atlikėjų likimas glaudžiai įsitvirtino jų pačių gniaužtuose.

 

Atsikratę visų pretenzijų, šie jaunuoliai sugrąžino muzikai jos esenciją, paspartino tempą, kuris prilygo nekantriam pieštuko baksnojimui per stalą, o rezultatą praminė „hardcore“ ,
— knygoje rašė Maiklas.

 

Natūraliai, hardcore įtaka panko scenoje sugrąžino ir seniai užmiršta „DIY“ („Do It Yourself “) filosofiją. Įrašų kompanijos, kaip SST, Alternative Tentacles, Dischord, Touch And Go Records ar Rough Trade tapo tiek pat reikšmingos, kiek ir pati muzika. Neretai vedamos pačių atlikėjų, jos pamažu į glėbį priėmė kitas grupes, o platus tiek profesinis, tiek draugiškas hardcore voratinklis iki šių dienų atmenamas kaip kritiškas žanro įtakos rodiklis.

Tačiau klaidingas „rokenrolo“ žvaigždės įvaizdis niekur nedingo. Priešingai — tarytum prastas juokelis atlikėjus persekiojo už scenos ribų. Medijoje vaizduojama patraukli gyvensena nesugebėjo perteikti artistinio krūvio, kuris buvo tiek pat, o gal net mažiau, romantiškas ir spalvingas nei kasdienis darbas: badas, dažnos naktys ant studijos grindų, fizinis ir emocinis policininkų bei pačios publikos priekabiavimas tebuvo karčiai saldi hardcore eros realybė.

Land of treason, waste no reason

We are breathing fire

We’re packs of dogs, we’re enemies of men

We are not desired.

Germs, „Land Of Treason“ (1979)

 

 

„Flipside“ žurnalistas: „Ar uždirbate pelno?“
„Stengiamės valgyti“, — Greg’as Ginn’as, Black Flag grupės pradininkas.

Nepriklausomos muzikos scenoje, pinigai taip pat buvo jautri tema. Gyvi pasirodymai, beveik be išimčių, skyrė nuo bado ribos, o dažnas nosies kišimas į publiką buvo kone efektyviausias būdas reklamuoti kūrybą. Šis glaudumas humanizavo muzikantų ryšį su klausytojais — nutruktgalviški pasirodymai virto nuosava kultūros dalimi. Beveik per naktį Jungtinėse Valstijose ir Didžiojoje Britanijoje šviežiomis grupėmis pasruvę barai, rūsiai, klubai ir fanų tėvų namai tapo pagrindiniu jaunimo emocinės bei instrumentalios išraiškos prieglobsčiu. Visgi, retas prilygo Kalifornijos kolektyvui Black Flag, kuris savo jėgų žydėjime skersai ir išilgai apkeliavo praktiškai visą Ameriką; pakeliui nuliejo taką jų pėdsakais sekantiems kolegoms ir nukaldino asmenišką nepriklausomybės, delsos stokos ir absoliutaus naikinimo legendą.

Susiformavęs 1976-aisiais metais, Black Flag kolektyvas yra neatsiejamas nuo SST. Įkūrėjo Greg’o Ginn’o kompanija, kuri pradžioje pardavinėjo elektroniką, labai greitai tapo grupės štabu bei įrašų viešinimo centru. Nepaisant to, jog visos karjeros metu grojo septyniolika skirtingų muzikantų, originaliąją šutvę sudarė gitaristas ir pagrindinis narys Gregas Ginn’as, bosistas Chuck Dukowski, vokalistas Keith Morris ir būgnininkas Brian Migdol (fun fact: paskutiniaisias Black Flag atodūsiais, grupę sudarė daugiau buvusių narių nei egzistuojančių).

Pirmieji grupės metai kėlė neaiškumų. Menkiausią pilno studijinio įrašo idėją varžė dažnas vokalistų kaitaliojimas, o dviejų, iki 1980-ųjų išleistų EP trukmė apėmė vos vienuolika minučių. Be galo griežta darbo etika ir pasiryžimas atstovauti nepriklausomybę taip pat buvo kliūtis, kuriai ryžosi tik retas. Black Flag trūko pamatų, pastovumo, tačiau vienas dalykas buvo akivaizdus — jų muzikai neprilygo niekas.

Svarbūs pokyčiai įvyko 1981-ųjų pasirodymo metu, kuomet keletai dainų ant scenos užšokęs jaunuolis iš Vašingtono tapo potencialiu naujuoju grupės balsu. Iki tol grojęs tik trumpai gyvavusiam draugų kolektyve S.O.A. (State Of Alert), Henris Rollinsas Black Flag aranžuotei įnešė nefiltruoto, gyvuliško chaoso, o indėlis, nusitesęs nuo 1981-ųjų iki 1986-ųjų, iki šiol atmenamas kaip „Rolinso Metai“.

Kaip bebūtų, Black Flag sveikinimo vakarėlių nerengė. Apkrautas šūsniu dainų tekstų, Rollinsas traukiniu grįžo namo, metė darbą ir susikrovęs daiktus, to pats dar nežinodamas, susiruošė visiems laikams pakeisti sraunios pankroko upės tekėjimo kryptį. Laiko mąstyti nebuvo, Black Flag mitologija pagaliau pasuko alinančių turų ir kovos dėl išgyvenimo kryptimi. Jaunajam Henriui labai greitai atsivėrė akys, tačiau norėdamas išlikti turėjai būti tvirtesnis nei aplinka.

„Get In The Van“ (1994) memuaruose apie laikus už Black Flag mikrofono, Rollinsas atsimena:

Greitu metu paaiškėjo daugybė dalykų.Viskas buvo skirtinga. Keletą savaičių atgal dirbau paprastą darbą, pinigai bei maistas ne problema. Dabar nelabai galėjai pasikliauti tavęs laukiančiu sekančiu valgiu. Pinigai buvo reti. Iš pradžių sunkiai pripratau prie krūvio, tačiau buvo šaunu. Tuo metu nesijaučiau pilnai integruotas į grupę, retkarčiais [jaučiausi] kaip lankytojas. Mūsų gyvensena man atrodė visiškai svetima. Pamažu suvokiau, jog neverta tikėtis daugiau ir mieliau niekur nenorėčiau būti. Gyvenimas ant grindų, vienas kitam laipiojant galvomis erzino, tačiau buvo žymiai geriau nei darbas, kurį palikau Vašingtone.

Verta žinoti, jog senieji pankroko pasirodymai jokiais galais neprilygo naujiesiems. Koncertų lankytojai, kiek ironiškai puolė tiesiai į viešosios publikos stereotipus. Jų iškraipytos realybės tvirtino, kad tuščiagalviškas trankymasis vienas į kitą bei priekabiavimas prie atlikėjų kažkokiu būdu yra daugiau nei paprasčiausia savidestrukcija. Sukėlus pakankamai chaoso, paties pasirodymo sabotažas buvo pateisinamas. Valdžia skubėjo įvykius prisegti grupės nariams. Prie dažnų įrangos vagysčių, ieškinio su Unicorn Records (dėl skandalingojo Damaged (1981) albumo), transporto gedimų policijos bauginimo ir panko puristų, kurių nepasitenkinimas Black Flag sunkiojo metalo įtaka naujuose įrašuose pasireiškė turto žalos forma — grupė tapo didėjančio smurto ir nusikaltimų atpirkimo ožiu. „Šauksmas į mūšį“ ar kažkas panašaus.

 

Beat my head against the wall one more time

Will this solve my problems at all?

I don’t care about parties or a good time

I won’t stand in your line

Swimmin’ in the mainstream

Is such a lame dream

No method to the madness.

Black Flag, „Beat My Head Against The Wall“ (1984, My War albumas)

 

Savo memuaruose Rollinsas atsimena atvejį pasirodymo Londone metu, kai grupės Fatal Microbes vokalistė Honey Bane scenoje pasirodė su lietpalčiu ir skėčiu vildamasi apsiginti nuo lavinos skreplių bei puodelių pilnų šlapimo. Atlikusi pasirodymą, Honey suskleidė įvairias skysčiais, išskyromis nudengtą skėtį ir padėkojusi pasišalino. Visgi, mergina elgėsi sumaniai — Black Flag nuo skraidančių objektų gynėsi be „skydų“, plikomis krūtinėmis, skustomis galvomis.

Nėra ko stebėtis, jog daugybė muzikantų į sceną nenorėjo net nosies kišti. Grupei pradėjus lankytis abejotinose vietose, gimė tradicija grįžus patirtis raportuoti bendraamžiams, kurie sprendė ar nori rizikuoti patys. Neretai buvo galima girdėti ir atvejų, jog kartu būrėsi naujos grupės, tik dėl to, nes jų mieste pasirodė Black Flag.

Black Flag koncerto skrajutė, iliustruota Raymond Pettibon

Pasak Ginn’o, kolektyvas grojo visur be jokių išimčių. Ir to pakako išsiskirti nuo kitų.Tačiau reta publikacija šį momentą užfiksuodavo. Vietoj to, buvo fabrikuojama mazochistinės rokenrolo žvaigždės legenda, kol iš tiesų — Black Flag grojo, nes pavojinga aistra muzikai su kiekviena diena vis labiau ir labiau slopino neretą kantrybės stokos proveržį. Beveik kasdieniai mėnesių trukmės turai tapo grupės moto. Vis dėl to, emocinis krūvis geba palaužti net ir tvirčiausią sieną.

„Praeitą naktį į mus mėtė alaus skardines, puodelius, ledą; svaidėsi spjaudalais ir kumščiais, kuo tik nori. Kaip galiu juos gerbti? Kodėl turėčiau bent vieną jų laikyti normaliu žmogumi? Prarandu kantrybę su šiais „žmonėmis“. Vaikinas kabinėjasi prie Greg’o kiaurą naktį, po pasirodymo iškiša nosį užkulisiuose ir nori su mumis leisti laiką. Vakar kai kas toptelėjo. Pagaliau suvokiu, jog pagarba yra „dvipusis eismas“. Tikiuosi kitas mano laiką gaišti trokštantis šiknius dukart pagalvos prieš tai darydamas. Gana. Neturėčiau leisti, jog bet kuris priešiškas, girtas idiotas man gadintų nuotaiką. Tik ne po šešiasdešimties pasirodymų per šešiasdešimt keturias dienas“, — rašė Rollinsas.

Greitu metu paaiškėjo ir tai, jog hardcore scena atsidūrė policijos bei skinhedų subkultūrą perėmusių neonacių kryžminėje ugnyje. „Jie su mumis darė tai už ką patys galėjo atsisėsti“, — liudijo Rollinsas. Hardcore pankas virto daugiau nei muzikos žanru. Atstovai galėjo tik stebėti, kol jų pogrindinis fenomenas mutavo į žibantį neapykantos bei apatijos žiburį. Pašaliniai patys perėmė kartumo ir asocialumo požymius. Tikimybė, jog po panko pasirodymo gali gyvas nebeišeiti virto makabriška holivudine realija. Itin trumpi Black Flag narių plaukai situacijai nepadėjo, verčiau užsidirbo „kiaulių“ įtūžį, kurie, be abejo, neretai ieškojo priežasties aštrius lazdų nasrus suleisti į minkščiausias pliko kūno vietas.

It’s 3:29 AM

I look out my window at the hot crowded street above

I notice I feel cold and alone

Used up like an old bottle

No deposit, no return

People live and die in these apartment compartments

No deposit, no return

Dust falls silently

Why can’t I?

No deposit, no return.

Black Flag, „No Deposit – No Return“ (1984, Family Man albumas)

 

Aktyviausiais metais (1981-1986), grupė padengė didžiąją Jungtinių Valstijų dalį bei keletą Europos šalių (Vokietija, Anglija, Italiją ir t.t.). Jokia panko grupė tam neprilygo. Nors indie dvasia modernioje muzikos scenoje yra populiaresnė, negu buvo prieš tai, reikėtų pasidžiaugti muzikantais, kurie nebeprivalo kovoti dėl būties norėdami išlaikyti kūrybinę laisvę. Visgi, Black Flag įtaka neretai lieka praeities šešėliu, o grupės palikimas vis dažniau apibendrinamas „grupe, kurią nusamplino Death Grips“. Sunkiojo metalo ir džiazo įkvėptą hardcore panką siūlę grupės instrumentalistai vedė kultūrą pokyčių link, kai ji pati nedrįso ar nežinojo galinti.

Savo asmeninėje epopėjoje, Black Flag, o ypatingai Rollinsas, „rankas plovė“ ir tiesiogines sąsąjas turėjo su įvairiausiu plauko atlikėjais. Bad Brains,The Damned, Minutemen, Subhumans, Circle Jerks, Fear, Stains, The Effigies. Jie buvo pirmosios eilės žiūrovai, kurie regėjo kaip vystėsi svarbiausi pogrindiniai alternatyvos kolektyvai kaip Einstürzende Neubauten, Swans, Nick Cave And The Bad Seeds, The Birthday Party, Rites Of Spring, Fugazi ir Hüsker Dü.

Retrospektyviai, keturiasdešimt metų atgal, indie reiškė daug daugiau nei idėją — tai buvo gyvenimo būdas. Fugazi ikūrėjas Ian’as MacKaye atsimena laikus, kai rankomis klijavo visų savo pirmosios grupės Teen Idles albumų viršelius, o kainas pasirodymo bilietams, be išimčių, numažindavo iki penkių dolerių, teigdamas: „Už penkis dolerius galima leisti sau nusigroti, nes esame žmonės ir tai atsitinka.“

Savo nušiurusiais marškinėliais ir gendančiais furgonais, Black Flag varė kultūros varikliuką ir buvo apdovanoti smurtu bei nežmoniškomis gyvenimo sąlygomis. Vienas dalykas aiškus: nors pankas atmenamas dėl savo žibančio stiliaus, anarchija prieš sistemą ir spalvotų mohaukų, tikroji kultūra virė pogrindyje, tarp žiurkių, keistų kvapų ir bemiegių pasirodymų. Visa tai buvo ne dėl šlovės, o būtinybės.

Tai buvo tokio tipo muzika. Greg’as ir Chuck’as sukūrė galutinį garso takelį visos apimties maištui.

Henris Rollinsas, pašaipiai apie Black Flag muzikos kūrybinį procesą.

LCD Soundsystem dainos „Losing My Edge” reinkarnacija
Posts created 2

Begin typing your search term above and press enter to search. Press ESC to cancel.

Į viršų