Palikus gimtosios šalies ribas, po kurio laiko širdį aplanko tas, tikriausiai visiems pažįstamas, ilgesėlio jausmas. Tuo momentu atrodo, jog padarytum bet ką, kad nors trumpam galėtum pajusti tą naminio bulvinio blyno skonį ar prasieiti per žiemiškus tonus diktuojančią, be proto mylimą, sostinę.
Vakarietiškos kultūros apsupty, labiausai sukyla didžiulis noras išgirsti kuo gi šįkart gimtosios šalies muzikos kūrėjai nusprendė nustebinti. Lietuviškoji alternatyviosios muzikos scena man visada atrodė traukianti kaip magnetas – turinti ne vieną įdomų muzikinį vardą („Lipnūs macharadžos pirštai”, „Naratyvinis 100 g alkobilis”, „Svastikos sukitės greitai”) bet taip pat, be kokybiškų muzikos garsų, galinti puikiai nešti lietuviškąją žinutę į platųjį pasaulį.
Galbūt todėl rašyti apie šią tyrą, šlovės bei pinigų (dar) nepaliestą, muzikos žanrą man visada yra neapsakomai malonu. Dažnai šios atsitiktinės pažintys, su ne itin žinomais, jaunais veidais bei vardais, virsta dideliais atradimais, kuriais norisi pasidalinti su bendraminčiais.
Visai kaip ir su užkabliuojančios dainos, kurią ryte suryji per kelias dienas, ar giliausiuose Youtube kampeliuose užsislėpusios funky grupės atradimu, šių dalykų nesuplanuosi. Panašiai kaip ir su nevienodais intervalais stebinančia lietuviškaja alternatyviaja muzika.
Spaliui skaičiuojant paskutines dienas, į mano akiratį pateko iki tol beveik negirdėtos, iš pažiūros jaunos, grupės blank debiutinis albumas Black medicine (2019). Šiek tiek pasikapsčius atmintyje, iškilo vaizdinys: maždaug prieš metus vykusio filosofų vakarėlio metu, tie patys blank’ai dalinosi scena su jau anksčiau svetainėje aprašytaisiais, žaismingaisiais žodžio ir muzikos meistrais – Kedrostubùras.
Trys, tą vakarą užsifiksavę, momentai: daug roko garsų, išraiškinga vokalisto stovėsena ir lengvai išprotėjęs vyrukas (o gal geras grupės draugas ir gerbėjas? perdėtai entuziastingai rėkęs: „blank’ai mldc!„). Vakarėlis baigėsi, o galvoje skambėję idomūs garsai, nugrimzdo užmarštin…
Praėjo metai ir vėl akistata su šia alternatyvios muzikos grupe. Tik šį kartą dar įdomesnis apsireiškimas – debiutinis albumas pavadinimu Black medicine. Pirmiausiai akį patraukė kiek nestandartinis viršelis: dominuojančios juodos spalvos figūros, primenančios 87-ųjų Švarcnegerio Grobuonį. Iš viršelio susidariau įspūdį, jog laukia „Leave Britney Alone” emo-eros iš tamsos, liūdesio bei skausmo gimstanti muzika.
Tad su pirminėmis impresijomis, paspaudus mygtuką „play”, prasidėjo artimesnė pažintis su grupės blank kūryba. Pirmasis kūrinys No cure nuo pirmųjų sekundžių privertė šiek tiek suglumti: šamaniški garsai, besitęsiantys gerą minutę, priminė Melo Gibsono režisuotą brutalųjį Apokalipto (2006). Džiunglės, su laukiniais Majais gamtos bruzgesy, pavirto bosinės gitaros ir būgnų perėjimu, į kurį isiliejo, visai neblogą Vakarietišką manierą įvaldęs, vokalisto balsas. Nepaisant priedainio metu ausį rėžiančių būgnų bei momentinio garsų pertekliaus šen bei ten, albumo intro lūkesčių kartelę pakelia gan aukštai.
Klausantis No cure pradėjau susidaryti įspūdį, kad blank’ai, matyt, bus trečios eilės ‘Peperių’ (Red Hot Chilli Pepers grupės trumpinys) muzikiniai giminaičiai: boso linija ir vokalisto balso viražai priminė tai, kas yra minėtųjų kalifornikiečių ikoniškasis skambesys jau daugelį metų. Keista tad, kad patys muzikantai, paklausti apie jų skambesį įkvėpusias grupes, ‘pipirų’ nemini.
On the loop (Again) yra kiek kitoks nei pirmasis kūrinys, dar paliekantis šiokius tokius ‘Red Hot’ų’ (dar vienas Red Hot Chilli Pepers grupės trumpinys) pėdsakus, tačiau su labiau girdimais psichodelinės ir eksperimentinės muzikos prieskoniais. Juntama laukinė dvasia, kuri, mano nuomone, tampa tarsi kažkokiu simboliu apie žmogaus norą išsilaisvinti; vidinį pokytį bei perversmą.
A History Of Violence – asmeninis mano albumo favoritas, nors dainos pavadinimas ir nėra pats šviesiausias. Šioje albumo vietoje pavarą žemyn mušantis tempas pradeda mazochistiškai maloniai tempti į muzikinę ekstazę. Jausmas toks, lyg koks nors žavus nepažįstamasis įduotų saują juodųjų muzikinių piliulių, raginančiai priduriant: „išgerk, pamatysi, bus geriau.” Atrodo, iš pat pradžių abejoji, bet vis dėl to surizikuoji, nes iš tiesų tiki, kad kažkas pasikeis ir bus geriau…
[…] blank’ai pasirinko labai teisingus mokytojus, kurių įtaka išties juntama viso albumo metu. Pačių netikėčiausių garsų mixas bei savos, autentiškos kūrybos elementai išties sukuria nestandartinį grupės skambesį
Todėl ketvirtoji albumo daina KAMANA yra tarsi tas įsivaizduojamas, tablečių padarinys; arba, kitaip sakant – when it kicks, it kicks good! Fleita su aukštomis vibracijomis bei gan pamišėliškų garsų mišinys, atveria duris kitos dimensijos pojūčiui.
Be viso šio muzikinio įspūdžio, klausant yra kirbinamas laisvės, skatinančios nutraukti grandines ir paleisti vidinį žvėrį laukan, jausmas – tas pats, kurį dar vis galima išgirst Rage Against The Machine ar NIN’ų (grupės Nine Inch Nails trumpinys) skambesį.
Albumui įpusėjus, kūrinys The Manifest, iš keletos fragmentų, priminė Metallicos Unforgiven. blank’ai pasirinko labai teisingus mokytojus, kurių įtaka išties juntama viso albumo metu. Pačių netikėčiausių garsų mixas bei savos, autentiškos, kūrybos elementai išties sukuria nestandartinį grupės skambesį. Visgi, po įspūdingo albumo intro, blank’ai pameta pirmųjų albumo minučių metu girdimą Vakarietišką funky skambesį.
Kiek palikus muziką, norėtusi trumpai apžvelgti pagrindines idėjas, kurios girdimos dainų tekstuose: klausantis albumo tarsi susidaro įspūdis, kad pirmoji jo dalis – tamsesnė, niūresnė – atvira sielos žaizdas, kurios po mažu pradeda gyti antrojoje, šviesesnėje, viltimi alsuojančioje albumo dalyje. Kova tarp tamsos ir šviesos, sena kaip ir Biblija, parodo savo spyglius ir šiame albume: blank’ams, matyt, geriau sekasi išreikšti savo kūrybišką, Lietuvos standartais unikalų, skambesį šiek tiek tamsesniuose, ne itin family-friendly, gabaluose.
Asmeninė laisvė, apie kurią ne kartą užsiminiau, tarsi triumfuoja, o kad triumfuotų – turi praeiti tamsumų paženklintą kelią. Apie Black Medicine nešamą mintį paklaustas grupės lyderis, Donatas Jarutis, tik paliudija, jog teisingai skaičiau tarp eilučių: „Nepaisant ganėtinai liūdno konteksto, albumo siužetas ragina atrasti viltį kančioje. Nes būtent kančią, didelę ar mažą, patiria kiekvienas iš mūsų.”
Beveik keturiasdešimties minučių psichodelinė kelionė palieka atmintyje ne tik keistus muzikinius garsus, bet ir dar ne iki galo iššrifuotas idėjas apie kiekvieno iš mūsų vidinių demonų įveikimą. Išgirdęs mano variantą, Donatas jį pratęsia šiek tiek plačiau: „Šis albumas – apie egzistencinę frustraciją ir žmogiškumą. Apie tai, kaip neviltis, tvyranti politiniame, socialiniame bei kultūriniame diskurse, gali atimti empatiją kitam bei stumti prievarton.”
Po šio atsakymo visai nenustebau, jog paklaustas apie asmeninius dešimtmečio albumus, jis išvardino kelis, kurie dorojasi su panašia tematika: Kendricko Lamaro To Pimp A Butterfly, Swans To Be Kind, Tropical Fuck Storm A Laughing Death In Meatspace, Idles Brutalism ar Sleaford Mods Key Markets. „Kiekvieną jų jungia tam tikra socialinė žinutė, esanti gerokai didesnė už pačią muziką.” – tvirtina blank’ų frontman’as/gitaristas Donatas.
Perklausius grupės blank debiutinį albumą sukilo nemaža gausa minčių ir nuoširdus džiugesio jausmas, kad lietuviškos alternatyviosios muzikos scenoje užgimė naujas, išskirtinis, vardas. blank’ai pristato tokį skambesį, kurį tikėtumeisi išgirsti vakarietiškos muzikos fronte: eksperimentuojanti, apjungianti roko garsus, su nemaža gausybe psichodelikos elementų, grupė. Jauni, bet savo dainų tekstais brandą rodantys, muzikantai.
Nors Lietuvoje pastaruoju metu karaliauja labiau teatrinis muzikos žanras (tie patys Kedrostubùras ar Šuo Leila), tikiu, kad blank’ai atras savo klausytoją, o kokie nors netradicinės muzikos festivalių ar koncertų rengėjai – pakvies juos groti dažniau. Galbūt vieną dieną blank’ai bus neatsiejamas vardas psichodelinio roko muzikoje Lietuvoje. Iki tol – akylai stebim šią grupę ir klausom, kokiais siurprizais jie mūsų klausos receptorius stebins toliau…
Interviu su blank’ų frontmen’u Donatu Jaručiu
Kokia pagrindinė albumo idėja? Kokią žinutę siunčiat/pasakojat albumo dainų pagalba?
Albumas – apie egzistencinę frustraciją ir žmogiškumą. Apie tai, kaip neviltis, tvyranti politiniame, socialiniame bei kultūriniame diskurse, gali atimti empatiją kitam ir stumti prievarton. Nepaisant tokio liūdno konteksto, albumo siužetas ragina atrasti viltį kančioje. Nes būtent kančią,
didelę ar mažą, patiria kiekvienas iš mūsų. Nuoširdžiai tikime, kad supratimas, jog šalia esantis jaučia tą patį skausmą, kaip ir tu, gali sužadinti
tikrų tikriausią empatiją. Tai ir bandome iškomunikuoti. Tai ir yra Juodoji Medicina.
Kokios grupės influencino jūsų dabartinį skambesį?
Filosofiškai mums stiprią įtaką daro bei įkvepia Idles. Manau, jie yra viena svarbiausių grupių šiuo metu, tapusi priešnuodžiu šitai skaitmeninių kvailysčių kakofonijai. Skambesio prasme, pas mus yra begalė įtakų: nuo Radiohead’ų iki sunkiausių Swans’ų skambesių. Nemažai įtakojo Pink Floyd’ai, visos Jack White grupės, Nick Cave, LCD Soundsystem bei dabartinis
post-punk’o atgimimas.
Ką manot apie dabartinę Lietuvos muzikos industrijos situaciją (lyginant su ankstesniais laikais)?
Iš senesnių grupių labai mėgstu Gražuolius (IVTKYGYG), bet šiandien besikuriančios grupės suteikia dar didesnę viltį. Manau, per daug turime „šventų karvių”: yra grupių/atlikėjų, kurie išlieka ryškūs tik dėl
nostalgijos faktoriaus ir dėl to, kad jų fanai – moksleivių amžiaus liaudis.
Gerą meną galima atpažinti pagal tai, kaip jo filosofija pergyvena formą ir atranda naujus namus kito žmogaus širdyje
Kita vertus – tai natūrali atranka, dar labiau skatinanti naujas grupes įrodyti savo vertę, imtis drąsesnių sprendimų. Tad nėra to blogo, kas neišeitų į gerą. Aš, asmeniškai, visad mieliau rinkčiausi Egomašiną arba Shishi vietoje A. Mamontovo arba Anties.
Kadangi naujas dešimtmetis jau ne už kalnų – jūsų nominuojamas albumas į šio dešimtmečio geriausio albumo titulą (bei kodėl)
Akivaizdu, kad neįmanoma išskirti vieno. Man svarbiausi dešimtmečio albumai yra Kendrick Lamar To Pimp A Butterfly, Swans To Be Kind, Tropical Fuck Storm A Laughing Death In Meatspace, Idles Brutalism bei Sleaford Mods Key Markets. Tiesiog negaliu vieno įvardinti…
Tačiau kiekvieną jų jungia tam tikra socialinė žinutė, esanti gerokai didesnė už pačią muziką. Gerą meną galima atpažinti pagal tai, kaip jo filosofija pergyvena formą ir atranda naujus namus kito žmogaus širdyje. Tai yra būdinga kiekvienam iš šių albumų.
Kaip jūsų band’as susikūrė?
2017 m. įrašiau pirmą EP 5. Po išleidimo su Irina (mūsų gitariste/fleitiste) ieškojau, kas pasirašys prikelt šį dainų penketą gyviems pasirodymams. Taip suradom Robertą (bosistą) ir Artūrą (būgnininką). Po kelių pirmųjų repeticijų prie mūsų dar prisijungė nuo mano mokyklos laikų pažįstama Dainora (klavišininkė/vokalistė). Taip tapome artimais draugais ir prasidėjo mūsų penkeriukė – nuo EP 5.
Kur ir kada Jus artimiausiu metu galima išgirst gyvai?
Lapkričio 21 d. grosim Vilniuje, industrinių agregatų ir plikų sovietmečio sienų apsuptyje. Štai renginio nuoroda (spustelti). Gruodžio gale dar aplankysim Alytų bei Palangą, nusimato smagūs nedideli, bet intymūs koncertai.
Black Medicine albumą įsigyti galite čia
