fbpx

„Bodies Bodies Bodies“ (2022) apžvalga: Problematiški Z kartos siaubai

Kai filmo originaliausia eilutė, pateikiama ne ko kito, o 28-nerių playboy’jaus, „Big Dick Energy“ judėjimo vėliavnešio bei jaunausio Kim Kardashian ex Pete’o Davidson’o – žinai, kad popieriai prasti. Apkaltintas gaslighting‘u, skambiu terminu dažnai aptinkamu TikTok’o gretose bei (kartais) „Love Island“ laidoje, „Supreme“ džemperį dėvintis jauniklis atrėžia, jog niekas daugiau nebesako „gaslighting“, nebent nori pasirodyti, kad esi pasikaustęs interneto žargone. (Antra originaliausia filmo eilutė atitenka nuostabiajai Rachel Sennott, ultra-žydiškos komedijos Shiva Baby (2020) pagr. aktorei, už kurią jai akimirksniu peršaunama koja)

Kaip nerašyta taisyklė, kiekvienas pasiturintis, save gerbiantis paauglys, tėvams savaitgaliui išvykus bei rūmus patikėjus tavo globon, turi surengti narkotikų, alkoholio bei hormonų pertekusį vakarėlį. Nuo Projektas X (2012), kurio paveldą tą pačią vasarą kinematinio vakarėlio įkvėpti tiek jauni lietuvaičiai, tiek amerikiečiai stengėsi realybėje atkartoti, iki Superbad (2007) ar Booksmart (2019) – tai sena kaip mūsų seneliai formulė, suktinės pavidalu perleidžiama iš kartos į kartą. Nuo ko ir prasideda Halina Reijn kruvinas režisūrinis debiutas Bodies Bodies Bodies (2022).

Siužetas, kaip ir pavadinime minimas „Bodies Bodies Bodies“, į Slėpynių bei Mafijos miksą panašus vakarėlio žaidimas, aplink kurį ir sukasi visas chaosas – yra gan paprastas. Visi traukia lapelius, kas ištraukia X pažymėtą lapelį – yra žudikas. Niekas nežino, kas jis toks, todėl nenuostabu, kad aklinoje tamsoje vienas nuo kito strykčioja kaip mašinos žibintų išgąsdintos stirnaitės, kurių gretose yra ne ką mažiau vienas už kitą problematiški, dramos pilni Z kartos atstovai (neminint 40-mečio Lee Pace’o, kuris iš gaujos išsiskiria taip pat ryškiai ir akivaizdžiai, kaip ir ant jo žymiai per jaunos merginos kaklo tabaluojantys neoniniai žiedai). Kažkam skardžiai surikus „Bodies Bodies Bodies“, visi susirenka apžiūrėti įvykio scenos, žarstosi tuščiais kaltinimais, kas galėtų būti žudikas, išgeria po šotą, skelia kaimynui antausį ir važiuoja toliau.

Jei ne Jasper Wolf’o (Monos (2019)) kinematografiniai stebuklai ar Pulitzerio apdovanojimo laureatė-scenaristė Sarah DeLappe, kuriai, kaip ir režisierei, šis projektas yra pirmasis pasispardymas Holivude – galėtum pamanyt, jog Bodies Bodies Bodies tėra aukštos produkcijos iškirpčių bei naujo Charlie XCX singlo reklama. Kad ir kaip bebūtų, režisierės užmojai buvo didesni. Vietoj to, kad Reijn apsistotų ties modernia, daug labiau išdirbta Tiesa arba drąsa (2018) versija (ar bet kurio kito „vakarėlio žaidimas pasisuka katastrofiška linkme“ siaubeko), lydima užtikrintą kokybę garantuojančios A24 studijos; ar per dantį veipais bei reddit’o žargonu apsiginklavusios Z kartos nebijanti truktelti satyra – to buvo negana. Kur ir prasideda slidi, problematiška Bodies Bodies Bodies pakalnė bei įdomiausia filmo dalis.

Interviu su Nylon žurnalu, 46-erių režisierė apibūdino savo filmą kaip „įspėjamąjį pasakojimą apie mūsų dienų narcisizmą“. Kas, žinant autorės amžių, skamba kaip jaunesniosios kartos diagnozė – diagnozė, kurią, kaip kokį riebų čekį, vaikosi ir bando prakišti, kas tik netingi. Pradedant nuo Sam Levinson’o, kurio kultinis, blizgučiais aplipęs TV serialas Euphoria leido pačiam save paskirti kartos – kuriai jis techniškai nepriklauso – balsu, o tikruosius jos atstovus pavaizduoti, kaip „sugedusius“, į visas įmanomas priklausomybes, fetišus bei psichologines problemas linkusius, seksualiai sutrikusius jauniklius, kur net ir daddy issues įgauna Šekspyrines proporcijas; baigiant ties Netflix’o To All the Boys I’ve Loved Before (serialu, kuris atrodo superkompiuterio pagalba sugeneruotas pagal visus statistinius duomenis bei tūkstančius TikTok’o klipų) ar Don’t Worry Darling (2022) režisierės-aktorės, 38-nerių Olivia Wilde pirmasis režisūrinis „blynas“ Booksmart (2019) – visi šie ambicingi millennialsai bando aplenkti vienas kitą sukuriant Z kartos Pusryčių klubą (1985). Visi, išskyrus pačius savo kartos atstovus, kurie, deja, dėl biurokratinių priežasčių savo vizijas ir neo-surealistinį humorą perteikia kitokiais būdais.

Kita vertus, visai nenuostabu, kodėl arčiausiai tikslo esantys, Z kartos manieras geriausiai suprantantys režisieriai yra vos keliais metais „už linijos“ – pakankamai arti, kad suprastų, kas verčia praėjusios kartos palikuonis tiksėti, bet ne tiek toli, kad bandant suvokti jų mechanizmą jaustųsi, kaip lengvai parūdiję svetimkūniai su stuburo problemomis.

Tikriausiai daugelis su manim sutiks sakant, jog Eighth Grade (2019), kurį Bo Burnham’as susuko jam būnant vos 28-nerių ir kurį Lietuvos kino teatrai kolektyviai praleido (vietą užleidžiant tokiems hitams, kaip After. Kai mes susitikom ir Shazam! ), yra natūraliausias jauniausios „asmenukių kartos“ atvaizdavimas ekrane. Sakykit, ką norit, bet gebėjimas bet kurio amžiaus žiūrovą priversti prakaituoti stebint, kaip spuoguotas aštuntokas nerangiai naviguoja socialinių medijų džiunglėse yra kažkas nuostabaus.

Kalbant apie tą patį jaunatvišką narcisizmą, tikriausiai nėra geresnio šios kategorijos atstovo, nei 33-mečio Xavier Dolan’o. Pradėjęs savo karjerą vos 19 (su filmu I Killed My Mother (2009)), šis millennialsiškasis savimyla neužilgo buvo nominuotas savo kartos balsu. Vaidinantis beveik visuose savo filmuose, nenuostabu, kad jo pusiau-autobiografiniai veikėjai dažnai gauna daugiausiai kameros dėmesio – kas gan greitai buvo užfiksuota ir kino kritikų.

Tačiau, ką būtų galima priimti, kaip narcisizmu besipuikuojančius filmus, kiti vyresnio amžiaus režisieriai į Dolan’o kūrybą žiūri tik su pavydu. Nes šis nebrandus, žodžių į vatą nevyniojantis režisierius nors ir narcisistas, kuria filmus iš širdies, asmeninių patirčių, ko industrijos veteranai ar jauniklius perkasti bandantys scenaristai gali tik pavydėti. Arba… savaitei užsidaryti kambaryje žiūrint TikTok’o video, anatomiškai analizuojant Z kartos manieras, žargoną ir politinius nusistatymus, ir melstis, kad ir kokį Frankenšteiną pristatysi publikai, niekas nepradės domėtis tavo amžiumi.

Problema, tuomet, nėra, jog šie turtingų tėvelių išlepinti palikuonys, egzistuojantys geriausiais savo gyvenimo metais – tik pabaigus univerą ir nespėjus susidurti su tikromis, gyvenimiškomis problemomis – jaučiasi kaip vaikščiojančios Gen Z karikatūros. Dalis Bodies Bodies Bodies žavumo ir yra veikėjų jaunatviškas tuštumas: pasitaikius pirmai progai, jie tampa socialiniais riteriais aršiai kritikuojančiais (ekonominės) klasės nelygybę ar privilegijuotumą, dėl kurio blizgesio parsidavė jų vargšai, pinigais aptekę tėvai. Žinoma, nesugebant tos pačios kritikos atsukti į save. Kas ne tik turėtų būti pažįstama kiekvienam į antrą gyvenimo dešimtmetį žengiančiam vaikėzui; bet ir padaro stebėjimą, kaip šie išpuikę, dizainerių drabužiais apsišarvavę „narcizai“ sulaukia savo kruvino likimo daug linksmesnį. (Nežinau kaip jūs, tačiau man Bodies Bodies Bodies buvo vienas iš tų retų atvejų slasher’ių seanse, kai aš sirgau už bet ką, kas buvo atsakingas už kiekvieno iš jų išnaikinimą, ne priešingai, filmo titrams pasibaigus bei su giliu atsidusimu ištariant „na jie ir kvaili“. Gal toks ir buvo filmo tikslas?)

Tačiau išvydus pirmąjį TikTok’o šokį, filmui vos pasiekus pirmąsias 20 minučių, supranti, kad didžiausi Bodies Bodies Bodies siaubai slypi ne kraujo liejime (ar visų krikščionių siaubui – filmą startuojantis, seilėtas kadras, mikroskopiniu artumu stebint, kaip glamonėjasi dvi veikėjos), bet Reijn (režisierės) pastangose bandant juostoje įamžinti Z kartą.

Pastangos, žinoma, pagirtinos, fantastiškai atrinktam filmo ensambliui išlemenant eilutes, kurios iš mažiau patyrusių lūpų skambėtų tiesiog cringe. Bet tai negelbėja Bodies Bodies Bodies nuo fakto, kad visi pop kultūros „pabarstukai“, leidžiantys suprasti, apie kokią žiūrovų demografiją kalbama, sensta greičiau, nei yra leidžiami filmai. Todėl nežinau ar sąžininga filmą vertininti dabar, o ne po 20-ies metų, kai susenę Gen Z atstovai į Bodies Bodies Bodies žiūrės taip pat, kaip aš ir mano bendraamžiai žiūri Žinau, ką veikei aną vasarą (1997), Thir13en Ghosts (2001) ir kitus 2000-ųjų „perliukus“ – pasibaisėjusiu veidu, stengiantis suprasti, kodėl filmas, kažkada kėlęs košmarus, dabar gali sukelti nebent gėdos jausmą.

DFCito įkūrėjas - negali normaliai funkcionuoti be kino, kasrytinės dozės sausų pusryčių, užsienio literatūros
Posts created 65

Begin typing your search term above and press enter to search. Press ESC to cancel.

Į viršų