fbpx

Brockhampton „The Family“ (2022) albumo apžvalga: Visi už vieną, vienas už save

Gyvenime nieko negali būti gražaus. Kol pastaruosius kelis mėnesius visa Lietuva kolektyviai gedėjo V. Katunskytės, A. Jagelavičiūtės ir dar viso tuzino garsenybių, pasiglemžtų netikėto Giltinės prisilietimo, aš tuo metu braukiau ašaras už Brockhampton – 13 berniokų hip-hop’o kolektyvą, kuris mažiau nei dviems metams po jų atradimo, pasirodžius įdomiausiam grupės projektui, „Roadrunner“ (2021) albumui, šį gruodį paskelbė išsibarstantys savais keliais… Na, bent nepaliko gerbėjų tuščiomis.

Atvirai, šios eros pabaigai pamatyti — eros, kuri prasidėjo nekalto Kanye West’o gerbėjų forumo („KanyeToThe“) dėka ir per pastaruosius 10 metų vis besiplečiančią, ganėtinai progresyvią 20-mečių šutvę, lyg Naujametinį fejerverką iššovė į populiarumo orbitą — nereikėjo kavos tirščių. Viskas seniausiai buvo išraižyta danguje: dar 2019-aisiais grupės įkūrėjas Kevin‘as Abstract „GQ“ žurnalui atviravo, jog „visa tai baigsis kelių albumų eigoje“. Praėjusiais metais atšaukus koncertinį turą už gimtosios Amerikos ribų, o ant „Coachella“ festivalio scenos užlipus su švarkais, ant kurių nugaros puikavosi riebus „Visi geri dalykai kažkada turi baigtis!“ užrašas — pasidarė aišku, jog kolektyvo dienos yra suskaičiuotos.

17 dainų LP „The Family“ yra keistas „padaras“. Apdainuojantis grupės pergales, nuopuolius, tragedijas be jokio filtro, dėl ko kolektyvas taip greitai susibūrė milijonus atsidavusių pasekėjų, šis atsisveikinimo albumas suglumins visus, kurie ateis su viltimi paskutinį kartą išgirsti savo mėgstamiausius šutvės balsus. Priešingai nei teigia albumo pavadinimas, visas šis projektas realiai yra Kevin‘o solinis pasirodymas — (apart kelių eilučių intarpo iš Ciarán McDonald’o, a.k.a. bearface, kuris ir prodiusavo šį minčių kratinį) visi rimai, dainų žodžiai yra tik jo. Jokių intarpų, kuriuose būtų proga sužibėti grupės kolegoms. Visa tai būtų ganėtinai egoistiška, bet žinant, kad tuo pačiu metu pasirodė ir antras albumas „TM“ — duodam šansą chebros vizijai.

Ragaujant albumą, lyg jis būtų vis dar orkaitėje kepantis pyragas, išaiškėja pora dalykų: 1. Grupei nebesvarbu ši gulbės giesmė bus klausoma radijuje ar ne. Čia nerasi nieko panašaus į praėjusio albumo Count on Me ar jaukiems vasaros vakarams sukurtą, lyriškąją berniokų pusę parodantį Sugar (450 mln. perklausų „Spotify“) — asmeniškai, mažiausiai patinkanti Brockhampton’ų DNR dalis. Kuo mažiau One Direction’iškumo, tuo geriau. Visa tai būtų puiku, tačiau albumui net neįpusėjus pasidaro aišku, jog čia taip pat nerasi ingredientų, padariusių „Roadrunner“ magmos karštumo albumu bei privertusiu klausytoją pasijusti, lyg po dviejų puodelių espresso. Net K-Dot’as per savo 73 minučių terapijos sesiją („Mr. Morale and the Big Steppers“ albumas) sugebėjo „paspjaudyti ugnimi“.

Antras faktas, daug labiau pasakantis apie albumo prasmę nei pirmasis: „The Family“ iš tiesų nėra Brockhampton albumas — tai albumas apie chebrą, diriguojamas jo išpažinimo beieškančio formuotojo. Ir nors pirmasis atsisveikinimo LP su manimi ilgai neužsiliko, turiu pripažint, kad Kevino išpažintis, pusę laiko akompanuojama 2000-ųjų stiliaus „Alvino ir burundukų“, yra vienintelė priežastis, dėl kurios nenumečiau albumo į šoną.

Tarp atgailavimų, kaip šlovė ir pinigai pradėjo ardyti visiems pažįstamą vieną didelę, laimingą šeimyną, kuri geresniais laikais po vienu stogu per vienerius metus iškepė visą trilogiją („Saturation“), gali atrasti tiek už širdies griebiančias eilutes, tiek ištisus posmus, kuriuose grupės lyderis skamba lyg koks muzikinis Steve Jobs’as: „I don’t feel guilty from wakin’ you up when you sleep/ I don’t feel guilty from cuttin’ your verse from this beat “, – dainuoja jis dainoje The Family.

Visas šis amplua — besaikis populiarumo vaikymasis, pavertęs muzikantą egocentrišku šikniumi — žinoma, girdimas ne pirmą ir ne paskutinį kartą. Ir nors kiekviena daina, kaip kokia puzlės dalis, nupiešia gan akivaizdų paveikslą, paminint tiek didžiausią „žemės drebėjimą“ per grupės istoriją sukėlusį Ameer’ą Vann, (iki tol, artimiausią Kevin‘o kolegą) kuris buvo išspirtas dėl kaltinimų seksualiniu priekabiavimu (finalinė albumo daina Brockhampton); tiek neapykantą įrašų kompanijai, privertusiai parduoti kolektyvo sielą už pinigus — ateina momentas, kai pradedi klausti savęs: „ar tai viskas? Negi visas šis projektas tėra vieno atlikėjo varymas ant savęs?“ Net ir vidutiniški komikai žino, kad vienu bajerio viso šou neištempsi. Be to, būtų kur kas įdomiau, jei per 35 minutes išgirstume ir kitų kolektyvo narių puses. Visgi, egzorcizme dalyvauja ne tik apsėstasis.

Kalbant apie pačią albumo produkciją, kuri didžiąją laiko dalį kokybe prilygsta grupiniam mokyklos projektui užbaigtam prieš pat skambutį, net ir su grupe šviežiai susipažinęs Kanye West’o klausytojas turėtų atpažint klasikinius šio atlikėjo elementus. Tiek Good Time, tiek Boyband gali išgirsti šiek tiek pagreitintus sample’us iš ankstyvojo Ye grojaraščio („College Dropout“ albumas). Kol pulsuojanti, per daug minimalistiška, kad būtų įsimintina Gold Teeth, su Kevino „Dievo sindromu“ bei save pašiepti nebijančiu humoru, primena kažką iš West’o „Yeezus“ katalogo.

Kaip chebrai, susibūrusiai dėka legendinio reperio muzikos — negali sakyti, kad toks pagarbos atidavimas nėra negerbtinas. Antra vertus, po tokio pamirštamo prisistatymo nenuostabu, kodėl Kanye vis dar nieko apie vyručius nėra viešai pakomentavęs (nors vienu momentu dalinosi tuo pačiu mentoriumi, Rick Rubin’u).

Vienu metu, grojant vienai ilgiausių albumo dainų Gold Pussy, startuojančiai energingu džiazu, baigiant soul’o infuzija, atlikėjas uždainuoja: „The label needed 35 minutes of music“. Gaila, bet net ir nenorint, atlikėjas susumavo šį albumą geriau, nei aš pats galėčiau: „padaryta“ varnelė, kuri vienu žingsniu priartino kolektyvą link išsvajotos laisvės iš įrašų kompanijos gniaužtų. Arba dar kitaip: albumas, kuris amžiams įsimins kaip nuvilianti paaugliškos svajonės pabaiga. Vis dėl to, kolektyvas, nors ir išsibarstęs, veikia sklandžiau kartu, ne atskirai.

DFCito įkūrėjas - negali normaliai funkcionuoti be kino, kasrytinės dozės sausų pusryčių, užsienio literatūros
Posts created 50

Begin typing your search term above and press enter to search. Press ESC to cancel.

Į viršų