Kartą metuose pasirodo filmas, kurio neišlaukęs legaliuose/nelegaliuose internetiniuose servisuose, kaip Filmux, Putlocker, ar visų kibernetinių piratų olimpe, The Pirate Bay, toks skrudžas kaip aš nepagaili paaukoti dešimt žalių, jog (legaliai) gautų jį pamatyti anksčiau laiko (žinant lietuvos kino rinką – gal net vienas iš nedaugelio). Šiais metais šį titulą pasiglemžė amerikiečių veterano režisieriaus, Abel Ferrara’os, […]
Biče, kur nukišai mano grybukus? arba “The Midnight Gospel” (2020) apžvalga
Prieš kelerius metus, apimtas studentiško nuobodulio, dar žinomo procrastination’o vardu, nusprendžiau kaip reikiant apsipūsti ir Hunter S. Thompson’o gonzo stiliumi pabarškinti spausdinamaja mašinėle (call me a hipster). Objektas, kurį pasirinkau aprašyti buvo pastelinių spalvų, absurdiškas, tikriausiai visiems žinomas, animacinis filmukas Adventure Time, kuris, nepaisant pagrindinės N-7 auditorijos, buvo itin pamiltas ir tarp kasdienių stoner’ių ar […]
DFCito saviizoliacijos gidas
Tikriausiai niekam, net ir tam pačiam Jared’ui Leto, nėra naujiena, jog naujasis dešimtmetis, lyg nevykęs balandžio pirmosios pokštas, nežada nieko gero. Tiksliau – jis knisa. Nepraėjo nei pilni trys mėnesiai, o jau teko išvysti Trečiojo Pasaulinio užuomazgas, teisman patraukto, Twiteriu neatsidžiaugiančio, prezidento dėka; netekom visų mylimo NBA dievuko Kobe Bryant‘o (R.I.P.); Australija taip smarkiai užsiliepsnojo, […]
Apžvalga: “Honey Boy” (2019)
Graikai turėjo Olimpą. Skandinavai Asgardą. Mes turim Holivudą – “puolusių angelų” miestą, kuris, kaip koks skaitmeninis miražas, garantuoja nemirtingumą ir nirvaną; vilioja laiminga pabaiga, šlove, apie kurią visi karts nuo karto pasvajojame. Nuo pop dainų (“God, make me famous. If You can’t, just make it painless” – dainuoja grupė Arcade Fire) iki “Late Night Shows”, […]
Dviguba apžvalga: “1917” + “Mažosios Moterys”
“Pragaras yra kiti žmonės” – rašė prancūzų filosofas Žanas Polis Sartras. Išties. Tą supratau bežiūrint naująją režisieriaus Sam Mendes, žinomo už tokius kino nuopelnus kaip American Beauty (1999), Revolutionary Road (2008) bei pastaruosius Agento 007 filmus, karinę kino juostą 1917. Mano nuostabai, ši egzistenciškai depresiška mintis atėjo galvon ne dėl ekrane matomo karo brutalumo – […]
“Airis” (2019) apžvalga: Geriausias Skorsezės filmas?
Pabaigus žiūrėti Martino Skorsezės naująjį Airis (angl. “The Irishman”), laikrodis mušė trečią ryto. Besisukant filmo titrams, mano rankose sukosi ir riebi cigaretė. Neilgai trukus išėjau ilgam pavaikščiojimui po tamsoje paskendusias, spengiančiai tylias, apylinkes. Retai taip darau – dažniausiai po filmo, tokiu paros metu, mintyse perbėgu ką tik regėtą juostą ir einu skaičiuot avelių… Po Skorsezės […]
Scanorama ’19 Favoritai
Kaip ir kiekvienais metais, kino festivalis Scanorama prabėgo akimirksniu. Tačiau tai, ką šį lapkritį išsinešėm iš salių, lydės mus dar ilgai: nesvarbu, ar tai buvo gera filosofijos dozė, ar šiltas romantikos jausmas – vis pagaunu save mintimis sugrįžtant į geriausias Scanoramos kino juostas. Šių metų programoje mane labiausiai džiugino žanrų bei minčių įvairovė – nei […]
Apžvalga: “Švyturys” (2019)
Du vyrai, vienas Dievų pamirštas švyturys, 1890–ieji. Tai tapo režisieriaus Robert Eggers naujausio filmo Švyturys (“The Lighthouse”, 2019) žaidimo aikštelės griaučiais. Esam pasimokę, kad filmas minimalioj erdvėj gali tapti arba itin stipriu (“Cube”, V. Natali, 1997) arba pats sau kišti koją (“The Room”, T. Wiseau, 2003). Režisierius šiame filme erdvės apribojimus išnaudoja savo naudai ir […]
Šnekučiuojamės: Tomas Vengris
Tomas Vengris – Amerikos lietuvis režisierius, šiuo metu dirbantis prie naujos juostos filmavimo Vilniuje. Pirmasis jo pilnametražis vaidybinis filmas Gimtinė (2019) dar neseniai praūžė pro Lietuvos kino teatrus, taip pat – svečiavosi Pietų Korėjos kino festivalyje Busane. Šaltą trečiadienio rytą lietui barškenant į langus susitikome pakalbėti apie kiną, gimtinės ilgesį, režisūrą, rašymą bei guilty pleasures… […]
“O tada mes šokome” (2019) apžvalga: Trys meilės laiškai
Į sausakimšą kino teatro salę ėjau tikėdamasi pamatyti kažką panašaus į Guadagnino kritikų bei žiūrovų nubučiuotą Call Me by Your Name (2017). Tiesą sakant, negalėjau labiau klysti. Tai, ką mačiau besivystant prieš akis, nebuvo dviejų žmonių meilės istorija, o viešas meilės laiškas. Kam? Sakartvelui, laisvei, šokiui ir mums, žiūrovams. Levan Akin’o O tada mes šokome […]