DFCitas

Jei turi dėmesio vertų istorijų, kuriomis norėtum pasidalinti, ar domina rašymas mūsų komandoje - parašyk info@dfcitas.lt Jei turi dėmesio vertų istorijų, kuriomis norėtum pasidalinti, ar domina rašymas mūsų komandoje - parašyk info@dfcitas.lt

„Asteroidų miestas“ (2023) apžvalga: Andersoniška matrioška

Po gan trumpos dviejų metų pertraukos, enigmatiškasis „Viešbutis „Didysis Budapeštas“ režisierius sugrįžta į ekranus su Kanų kino festivalio pažiba „Asteroidų miestas“, iš vienos pusės, nukeliančiu režisierių į stratosferines aukštumas, iš kitos – sugrąžinantis ten, kur išsiskyrėme 2014-aisiais.

„Close“ (2022) apžvalga: Toksiško vyriškumo žala

Pamenu, kaip beveik lygiai prieš metus, vienam draugui grįžus iš Kanų kino festivalio, aptarinėjome filmo „Close“ plakatą. Tuomet dar filmo nebuvau mačiusi, o apie jį taip pat daug nežinojau, apart to, kad jis laimėjo „Grand Prix“ prizą…

„Taxi Driver“ (1976) retrospektyva: Nesenstanti kino klasika

„Are you talking to me?“ – frazė, kurią tikriausiai yra girdėjęs kiekvienas, net jeigu ir nežino, iš kurio tiksliai filmo ji atkeliauja. Martino Skorsezės neonais nulietas „Taxi Driver“, tai vienas tų retų filmų, kurį kas kart žiūrint, vis randi kažką nauja. Filmas, kurio centre radijuojanti vienatvės tema tikriausiai niekada nepasens ir bėgant metams vis sugebės rasti naujų žiūrovų auditoriją.

„Visos Bo baimės“ (2023) apžvalga: Moderni motinos dienos klasika

Pastarąjį kartą lankantis kino teatre, žiūrėti, kokius siaubus mums paruošė vieno geriausio praėjusio dešimtmečio siaubeko – nominuotu mūsų kartos „Egzorcistu“ – „Hereditary“ autorius Ari Asteris, mane lydintis žmogus pasibaigus „Saulės kultui“ kelias minutes turėjo prisėsti (vėl, tik už kino salės), jog nustotų drebėti ir galėtų funkcionuoti. Tad jei tai yra bent koks rodiklis, su kuo turime reikalų šį kartą, žiūrint vis dar teatruose šviežiai garuojantį, Freudiškais kompleksais atsiduodantį „Visos Bo baimės“ – lūkesčiai negalėtų būti aukštesni.

„Inside“ (2023) apžvalga: Lėta meno destrukcija be katarsio

„Inside“ pasakoja klaustrofobišką istoriją apie Nemo, meno kūrinių vagį, kuris vieno apiplėšimo metu įstringa prabangiame meno kolekcionieriaus bute. Aukščiausiomis technologijomis apšarvuotas būstas, labiau primenantis modernaus meno muziejaus salę nei kampelį kojoms ištiesti bei įkalinęs Nemo, tampa vienu iš filmo „veikėjų“, įtakojančių Willem’o Dafoe įkūnijamo personažo išgyvenimo šansus bei progresyvų stūmimą beprotybės link.

„Meniu“ (2022) apžvalga: Perkeptas delikatesas

Į filmo „Meniu“ apsireiškimą kino ekranuose žvelgiau neutraliai. Meluočiau sakydama, kad filmo traileris nesukūrė jokių lūkesčių. Tačiau nesijaučiau ir sugundyta pulti į kino teatrą iškart. Veikiau gyvenau mintimi: „galiu ir palaukti. Šiuo metu ir taip yra filmų, kuriuos nekantrauju pamatyti labiau“.

Kino pavasaris: „Po saulės“ apžvalga

Žiūrimiausias filmas „Mubi“ platformoje, „Kritikų savaitės“ Kanuose prizas ir daugiau nei 50 kitų apdovanojimų bei, aišku, Oskaro nominacija vienam pagrindinių aktorių – Paul Mescal. Tai tik dalis debiutinio režisierės Charlotte Wells filmo Po saulės pasiekimų. Filmo aktorius P. Mescal interviu „Vanity Fair“ sakė, kad tai tokio tipo filmas, kuris prasiveržia kiekvienais metais kaip, pavyzdžiui, praeitais metais buvo su The Worst Person in The World (rež. Joachim Trier). „Būti tokio filmo, kurių laukiu labiausiai, dalimi, suteikia išsipildymo jausmą. Tai yra tai, apie ką aš visada svajojau“.

Kino pavasaris: „Tiek grožio, tiek skausmo“ apžvalga

Vieniems yra duotas lengvas gyvenimas, kitiems – sunkus. Tokios tos gyvenimo žaidimo taisyklės. „Taip jau yra, nieko nepakeisi“, – kaip pasakytų daugelio mūsų tėvai ar seneliai, pavargę nuo asmeninių karų. Bet jei turėtum progą, ar nepabandytum? Dokumentinių filmų režisierės Laura Poitras projektai, rodos, visuomet turi vienodą tikslą – sekti ir papasakoti istorijas žmonių, kurie pastato savo gyvenimus, karjerą, saugumą ant ribos vardan teisybės.

„Babilonas“ (2022) apžvalga: Beprotiškasis „La La Land“ siamo dvynys

Paklausk manęs asmens kodo ar telefono numerio ir iš manęs galimai išgirsi seno laidinio interneto „užsikūrimo“ garsus. Paklausk apie filmus, kurie išmokė kalbėti jų kalba, kita vertus, ir gausi išklausyti, kaip aš pasakoju apie Damien’o Chazelle juostas – kas nepadaro manęs pačiu tinkamiausiu asmeniu šiai apžvalgai, nemanot? Pamenu, lyg tai būtų nutikę vakar, kaip peržiūrėjus dvigubą „Whiplash“ ir Aronofsky’io „Black Swan“ seansą iki penktos ryto nemiegojau, nes nekantravau, kada universiteto bibliotekoje galėsiu atsispausdinti pirmojo scenarijų…

„Banginis“ (2022) apžvalga: Ašarų pakalnė

Kaip turi atrodyti filmas, apie kurį tiek visi šneka, bet tiek nedaug žino? Filmas, iš mūsų vaikystės prisiminimų ir kinematinės užmaršties sugrąžinęs legendinį „Mumija“ aktorių Brendan’ą Fraser’į? Skaitant šiuos žodžius, daugelis iš Jūsų atsakymą jau žinosit – po „Banginis“ premjeros užsienyje, su šešias minutes trukusiais aplodismentais pagrindiniam aktoriui, praėjo beveik visi metai.