DFCitas

Jei turi dėmesio vertų istorijų, kuriomis norėtum pasidalinti, ar domina rašymas mūsų komandoje - parašyk info@dfcitas.lt Jei turi dėmesio vertų istorijų, kuriomis norėtum pasidalinti, ar domina rašymas mūsų komandoje - parašyk info@dfcitas.lt

„Ne“ (2022) apžvalga: Amerikietiška svajonė, kuriai pritrūko kantrybės

Tikriausiai prisimenate tą jausmą, kai vaikystėje apsilankote atrakcionų parke ir jūsų mažos, nekaltos akys nuoširdžiai raibsta. Pabandote to, paragaujate ano, nustembate dėl trečio. Tada galiausiai ryžtatės atsisukti į tai, ką jau kurį laiką pastebėjote akies krašteliu, bet smegenys sąmoningai ignoravo…

„Saldymedžio pica“ (2021) apžvalga: Dar vieną gabalėlį, prašyčiau

Seniai mačiau filmą, kuriam taip patikų bėgti. Galėčiau ginčytis, kad brolių Safdžių iki tobulumo nušlifuotas Uncut Gems (2019), ar kad ir tas pats nepažabota energija pulsuojantis Good Time (2019) turi daugiau kadrų, kuriose kažkas kažkur (nuo kažko) bėga. Bet režisūros virtuozas Paul’as Thom’as Andersonas savo pastarajame Saldymedžio pica (2021) filme pranoko pats save.

Lamb (2021) arba gaminant keisčiausią 2021-ųjų kino padarą

Iki šiol turėjome Frankenšteiną ir Ksenomorfus. Legendinį „Pano labirintų” perbalusį, akis delnuose besinešiojantį padarą. Peržiūrėjus visų išgirtą bei apkalbėtą Valdimar’o Jóhannsson’o siaubo-komedinį debiutą „Lamb” (2021), nusprendėme pašnekinti filmo prekinio veidelio kūrėjus ir sužinoti, kaip buvo įgyvendintas šis siaubingai mielas filmo padarėlis

Wes Anderson: “Nuo nepriekaištingo iki mažiau nuostabaus” filmografijos TOP 10

Netyčinis psichopatas-žudikas, iki „gyvos galvos” dienas leidžiantis maksimalios priežiūros psichūškėje gurkšnojant skalavimo skystį, neįmanomos meilės istorijos dėka tapęs būsimuoju van Gogu. Studentų sukilimas, „pernakt sugriovęs tūkstantmetį trukusią respublikonų valdžią” dėl hormonais pritvinkusių, ultra radikalių Godardo filmų prisižiūrėjusių jaunikaičių įnorių būti (teisėtai) įleidžiamiems į merginų bendrabučius; vėliau sprendžiamas šachmatų partija tarp komisariato viršininko ir studentus atstovaujančio, […]

Squid Game (2021) apžvalga: Saldi gyvybės kaina, arba mes pasmerkti

Kaip čia taip nutinka, jog kiekvienų metų gale Netflixe iš dangaus nusileidžia kažkokia laida ir visiškai pasiglemžia visus, Netflixui sielas už skaitmeninį kokainą pardavusius žiūrovus? Praėjusiais metais šiaip ne taip įkalbėjot parašyti tuomet populiariausio serialo „Queen’s Gambit” apžvalgą. Dabar atėjo eilė pakalbėti apie pasaulį visai netikėtai užklupusią, vos per kelias savaites į žiūrimiausios Netflixo laidos poziciją per visą kanalo istoriją užsiropščiusią Hwang Dong-hyuk dramą „Squid Game”.

Ką žiūrėt šį Heloviną? (2021 versija)

Siaubo filmai. Helovinas — dvi mūsų mėgiamos progos, kurios dera taip pat puikiai, kaip Džem’pub’as, lipnus parketas ir „gėdos kelias” namo. Nors šiais metais, apart kelių neblogų egzempliorių, tikėjomės išvysti daugiau „post-Covid’inių” siaubekų, „derlius” kaip niekad yra gausus. Štai mūsų kruopščiai atrinktas 2021-ųjų siaubo filmų crème de la crème.

Vilniaus dokumentinių filmų festivalis 2021 apžvalga

Nežinau kaip jūs, tačiau žengti į Vilniaus dokumentinių filmų festivalį, seniausią tarptautinį dokumentinio kino festivalį Baltijos šalyse buvo keista. Tikriausiai todėl, nes dokumentiniai filmai nebėra kažkas, į ką spoksant surandi savo apsipūtusius kambariokus ar įsijungi prie sekmadienio pusryčių stalo…

Žaliasis riteris (2021) apžvalga: Aukšto pilotažo pornografija Artūrinės fantastikos mėgėjams

Praėjo keturi metai po to, kai Guy Ritchie prisilietė prie Karaliaus Artūro IP ir kuriam laikui atbaidė visus nuo tolimesnių mėginimų kažką įdomaus daryti su šia epine legenda kino ekrane. Tuomet, pasirodė režisierius David Lowery su visa A24 chebra užnugaryje ir pristatė turbūt kiečiausią 2021 metų filmą, pastatytą pagal XIV amžiaus poemą. Čia galvos ritasi, užsiliepsnoja, laikas sukasi kartu su objektyvu, gyvena milžiniški Titanai, šnekančios lapės, miško dvasios…

Meinstrymas (2020) apžvalga: 50y50 arba internetinės šlovės kaina

Ankstesniais laikais realybės šou mums parūpindavo TV. Šiais – realybės šou personifikavosi į žmonių formą. Jie yra visur ir vienas už kitą absurdiškesni, idiotiški, bet tuo pačiu – įdomesni stebėti. Šių fenomenalių individų kultūra taip giliai įsišaknijusi į interneto struktūrą, jog jų atsikračius (ar pavertus paprastais civiliais) mūsų mėgstamiausia laisvalaikio forma kaip kortų namelis subyrėtų… Po šiai dienai egzistuoja keli režisūriniai bandymai „užkonservuoti” šį judėjimą ateities kartoms. Tačiau nei vienas režisierius (kol kas) nesugebėjo tobulai atkoduoti dabartinės influencer’ių kultūros DNR su visomis jos machinacijomis ir po Instagram’o filtrais paslėptomis pusėmis. Ar Gia Coppola’os „Meinstrymas” yra tas vienintelis?