fbpx

Changa arba kaip atrodė mano pirma ir paskutinė DMT patirtis

Niūrus lapkričio vakaras. Gaunu netikėtą žinutę iš savo psichodelinių kelionių bičiulio, jog šiandien tas ypatingasis vakaras, kai mes su juo nersime į changos glėbį. Prabėga kelios akimirkos ir aš jau įsitaisęs ant jo minkštutėlės sofos. Jis virtuvėj pliko arbatą. Gurkšnodami arbatą kalbamės, bandom nuraminti jaudulį. Rankos prakaituoja, o galvoje sukasi mintis, jog jaudinuos, kaip per pirmą pasimatymą paauglystėje.

„Kaip greitai viskas vyksta?“, – klausiu kolegos. Man tai bus pirmoji DMT (arba N, N–dimetiltriptamino) patirtis. Mano kolegai ne. Noriu suprasti ne kaip greit changa suveikia, bet kaip greit ir koks stiprus emocinis jausmas yra, kai prasideda tripas. Tiems, kas nėra susidūrę su jokiais psichodelikais savo kailiu, paaiškinti bei suprasti šį mano klausimą yra tas pats, kas daltonikui paaiškinti spalvas ar meilės nepatyrusiam žmogui apibūdinti išsiskyrimo skausmą.

Besiurbčiojant arbatą, kolega paruošė viską, ko mums reikės. Tuomet apsitarėm, kuris iš mūsų bus pirmas. Nusprendėm, kad „nersiu“ pirmas. Šiaip nesu tas pionierius, kuris yra linkęs viską daryti pirmiau už kitus. Bet šį kartą aš pasisiūliau savanoriškai. Ne todėl, jog tryškau noru pirmam patirti šią mistišką, gąsdinančią, nenuspėjamą kelionę… Pirmas norėjau būti tik todėl, kad kuo greičiau visa tai būčiau išgyvenęs.

Velniškai jaudinausi. Rankos buvo ne tai kad suprakaitavusios, bet šlapios. Žinoma dvasinis ego galvoje ramino mane: „eik tu… Viskas juk bus easy! Esi juk tiek kelionių patyręs – tai tik dar viena kelionė“. Tačiau nei aš, nei mano dvasinis ego nežinojo, koks galingas yra DMT poveikis.

changa; dmt; dfcitas; buitinis filosofas; psichodelikai;
Iliustracijos autorius Tyger Powell (Behance)

Prieš pradedant, minutei užsimerkiau, pradėjau giliai ir ramiai kvėpuoti. Ilgas įkvėpimas ir dvigubai ilgesnis iškvėpimas – labai veiksmingas būdas sumažinti nerimą ir sulėtinti širdies ritmą. Pramerkęs akis, keletą sekundžių palaukiau ir nedrąsiai įtraukiau pirmą changos dūmą. Skonis tarytum susvilusių baldų ar kartaus raketų kuro. Pasak draugo, reikia trijų įtraukimų su 10–15 sekundžių užlaikymais.

Pirmo įtraukimo poveikį pajunti akimirksniu, gal po 3–5 sekundžių. Kūną pradeda kutenti įvairūs dygliukai, užplūsta vėsos jausmas. Viskas pamažu pradeda kristalizuotis, kaip man ir buvo pasakota. Jeigu esi atsimerkęs, matai, kaip viskas pradeda virsti, lyg į kažkokį kaleidoskopinį vitražą. Burnoje vis dar plūduriuoja pirmasis changos dūmas. Išpučiu jį.

Įkvėpiu ir iškvėpiu šiek tiek oro. Nėra laiko galvoti. „Štai ir antrasis“, – galvoju ir trukteliu. Pradeda darytis vis sunkiau laikyti pypkę ir susigaudyti, kas vyksta aplink. Ausyse pradeda spengti – tas taip visų bandomas nupasakoti DMT cypimo garsas, kuris neapsakomai dideliu greičiu garsėja. Pradedi beveik nieko nebegirdėti išskyrus jį. Šis garsas pradeda tempti mane kažkur gilyn. Kūnas, lyg būtų išmestas už stratosferos ribų, visiškai praranda kontrolę. Kaip „Apolo 13“ astronautas-pionierius Jim Lovell’is pasakytų: „Huston, we have a problem“. Antras dūmas palieka mano orbitą pats.

Nieko nebesuprasdamas ir nebematydamas, visomis išgalėmis traukiu trečią, paskutinį dūmą. Sąmonė ir kūnas šaukia: „Ne! Tu nebenori. Gal jau užteks“. Smalsumas įveikia protą. Nebežinau, kiek aš jį sugebu išlaikyti neišpūtęs. Pypkė išslysta iš rankų ant šalimais esančio staliuko ir aš iš sėdimos pozicijos, tikrąją to žodžio prasme, nukrentu ant sofos. Kelionė prasidėjo…

Viskas vyksta tokiu greičiu, kad kol dar suprantu, jog turiu fizinį kūną, jis tiesiog yra plėšomas į skutelius.

Pirmą kartą girdintiems apie šį (tikriausiai) bauginantį preparatą, DMT (N, N-dimetiltriptaminas) yra stipriausias natūralus psichodelikas mūsų planetoje, kurio sudedamosios dalys ne tik randamos gamtoje, bet ir stebėtinai, yra itin mažomis dozėmis gaminamos mūsų nervinės sistemos. Galbūt šias tris raides atpažįstate iš buvusio „ŽAS“ grupės frontmen’o Lino Karaliaus nuotykių Pietų Amerikoje. Ar Olego Kovrikovo, Vilniaus Rusų dramos teatro režisieriaus-milijonieriaus kažkur Amazonės džiunglėse, šamanų prieglobstyje ajahuaskos – neabejotinai populiariausios DMT atmainos – pagalba patirtame „atgimime“. Ar Joe Rogan’o podcast’o (kuriame žymiausias pasaulio vedėjas laidos svečiams mėgsta priminti, kaip kadaise DMT buvo legaliai galima įsigyti skardinėse, protu nesuvokiamais kiekiais). O gal tiesiog iš nurauto Gaspar Noé filmų repertuaro (ypatingai Enter The Void).

Nors DMT susidomėjimas moksliniame pasaulyje prasidėjo dar 1956, kuomet vengrų chemikas–mokslininkas Stephen’as Szara išleido didelio mokslinčių susidomėjimo sulaukusį mokslinį darbą apie susintetintą DMT bei jo haliucinogenines savybes – mažiau nei dešimtmetis iki žymiojo psichodelikų renesanso Amerikoje – changa „išniro“ iš pogrindinio pasaulio ir tapo gan žinomu fenomenu 2000-ųjų pradžioje, australui-psichonautui Julian’ui Palmer’iui pradėjus Acacia obtusifolia šakeles – vienas iš augalų iš savęs gaminantis natūralų N, N-dimetiltriptaminą – nemokamai dalinti įvairiausiuose pasaulio kampeliuose.

Pasak legendos, ši rūkomoji ajahuaskos versija, kaip koks psichodelinis virusas paplito Rusijoje, Indijoje, Maroke, Vakarų Afrikoje, Kinijoje, Juodkalnijoje, Čilėje vien šio altruistiško žygio dėka. Neabejoju, kad už savo patirtį taip pat turėčiau būti dėkingas šiam lengvai nukvakusiam, su medžiais šnekančiam australui.

Su psichodelikų pasauliu susipažinau, kai man buvo 23 ar 24-eri. Iki tol dominavo ne narkotikai ar įvairios psichodelinės substancijos, bet pigus alus. Su magiškaisiais psichodelikais susidūriau gana vėlai, kai muzikavimas, mylimas paauglystės užsiėmimas, buvo jau išsigazavęs, kaip pusdienį pastovėjęs „Kanapinis“, bet alaus pliumpimas ir vakarėliai iki paryčių – ne.

Vieną vasaros vakarą ruošiantis užkariauti eilinį vakarėlį mano tuometinis kambariokas iš šaldytuvo ištraukė pusės litro stiklinį butelį, kuriame buvo psilocibino arbata. Jis šį ekstraktą gavo dovanų iš bendro pažįstamo, kuris buvo trumpam atvykęs pasisvečiuoti. Tuo metu absoliučiai nežinojau, nei kas yra psilocibinas, nei kaip jis veikia. Tą patį vakarą, grojant Carbon Based Lifeforms Interloper albumui, prasidėjo mano daugiametė kelionė po spalvingą, nesuprantamą, beprotišką, dvasišką psichodelikų pasaulį.


Aplink mane sukasi labai daug spalvotų švieselių, kurios, rodos, artėja link manęs kosmišku greičiu. Jų nuolatos daugėja. Viskas vyksta tokiu greičiu, kad kol dar suprantu, jog turiu fizinį kūną, jis tiesiog yra plėšomas į skutelius. Lyg bučiau įsikabinęs į šviesos greičiu riedančio traukinio stogą, o minėtosios šviesos nulupinėja mane, kaip kokį svogūną: pirma eina oda, po to sausgyslės, raumenys.

Nors nejaučiu jokio skausmo, pradedu galvoti: „šūdas… Šį kartą tikrai viskas“. Pradedu galvoti, jog nebegaliu šito ištverti… Viskas vyksta amžinybę. Pradedu pamiršti kas aš. Koks mano vardas. Kur aš gyvenu. Jog egzistuoja kažkas kito, nei tas beprotiškas greitis, jėga ir cypimas. Pradedu suprasti, kodėl daugelis sako, jog DMT jausmas sulyginamas su mirties pajutimu (ir kodėl net ir mokslininkai dabar su tuo sutinka).

Skruostais rieda ašaros iš suvokimo, kaip yra gera būti gyvam, kvėpuoti ir jausti savo kūną.

Pradedu giliai kvėpuoti. Matau kaip kažkokioje erdvėje kybo mano skeletas, kuris po akimirkos išgaruoja, pavirsta kosminėmis dulkėmis. Nuo to momento, kurį laiką jaučiu tik tamsą. „Ar aš numi–“.

Kažkoks blykstelėjimas. Vėl pradedu matyti. Matau savo skeletą. Jaučiu, jog mane, kaip kokį „Lego“ rinkinį, surenka atgal. Pradedu vėl suvokti, jog tai esu aš. Jaučiu senienų kvapą ir lyg per miglą matau kažkokia didelę laiptinę – primena senos mokymo įstaigos koridorių su dideliais, plačiais, vitražiniais langais.

Pramerkiu akis.

Matau sienas ir laikrodį. Suprantu, jog esu gyvas. Skruostais rieda ašaros iš suvokimo, kaip yra gera būti gyvam, kvėpuoti ir jausti savo kūną. Tarsi būčiau pabudęs iš pačio sukeltos, savanoriškos komos. Ar chemišku būdu „išsitaškęs“ sau smegenis ir likęs be jokio įbrėžimo. Vis dar negaliu pajudėti, bet klausiu kolegos ar tikrai jau praėjo 15 minučių. Visiškai nesuvokiu, kiek laiko buvau dingęs.

Atsakymo nesulaukiu, tik girdžiu keistą garsą iš savo bičiulio (tą keistą garsą jau esu ne vieną kartą girdėjęs iš jo, kai kartu keliaudavome  psilocibino kelionėse). Praeina dar kažkiek laiko ir aš jau sugebu atsisėsti. Dar kartą klausiu savo bičiulio: kiek praėjo laiko? Kiek laiko aš buvau dingęs?

Po minutės mano bičiulis prabyla, jog po trečio dūmo aš dar palikau nemažai „reikalo“ pypkėje. Kad nešvaistyti gero daikto, jis ją truktelėjo. Tokiu būdu jį išspyrė į erdvę – tik ne tiek toli, kaip mane. Vadinasi, aš grįžau pirmas, o jis dar sukinėjosi kažkur stratosferoje vietoje to, jog stebėtų mane. Šmikis.

changa; dmt; dfcitas; buitinis filosofas; psichodelikai;
Iliustracijos autorė Karya öner (Behance)

Atėjo kolegos eilė. Tai ne pirmasis jo „rodeo“ ir jis jau apytiksliai žinojo, ko tikėtis. Penkios, aštuonios, penkiolika sekundžių ir pirmasis dūmas išpučiamas. Jis puikiai laikosi ir traukia antrą dūmą. Antrasis išeina laukan po dvylikos sekundžių. Trečią traukia lyg niekur nieko. Nebyliai padeda pypkę ant stalo ir guldamasis ant sofos, po dešimties sekundžių, išpučia paskutinį dūmą.

Seniai, seniai buvau matęs savo buvusios merginos 5MeO – DMT (medžiagos, kuri natūraliai yra gaminama tik sparčiai nykstančių Bufo alvarius rupūžių nuodų liaukose) kelionę. Iš šono stebint bičiulio ir eks keliones – tai dvi skirtingos patirtys. Su 5MeO – DMT, mano buvusi muistėsi ir vartėsi, lyg ruoštųsi egzorcizmo scenos atrankai. Tuo tarpu mano kolega susidėjo rankas už galvos, tarytum eitų nusnausti po sunkios darbo dienos. Jo veidas stebėtinai ramus. Kartas nuo karto nusišypso. Nebuvau jo matęs tokio ramaus. Pasirodo keista, žinant per ką, kokia jėga ir greičiu šiuo metu jis keliauja. Praėjo trys minutės. Kartas nuo karto pasirodanti šypsena duoda suprasti, jog viskas gerai.

Šešios minutės ir jo akys prasimerkia. Aš stabdau chronometrą, jis nusivalo ašaras, tyli. Nieko nesakau ir nieko neklausiu. Žinau, jog jam reikia keliolikos minučių, jog susivoktų, kas jis, kur jis ir kas ką tik įvyko.

Praeina keletą minučių ir jis giliai išpučia orą. Klausiu: „na ir kaip?“

Jis pažiūri į mane ir atsako, kad negali nieko papasakoti, nes „tiesiog negali“. Priduria, jog būdamas ten jautėsi, kaip grįžęs namo. Lygtais matė kažkokio kaubojaus siluetą, nors nėra tuo pilnai užtikrintas. Su jokiais „magiškais elfais“ ar kitokiomis dieviškomis DMT visatos būtybėmis nei jis, nei aš nesusidūrėme, nors ne kartą apie tai buvome girdėję (pirmojo oficialaus DMT mokslinio eksperimento metu Meksikos universitete 90-aisiais, „ne mažiau nei pusę” dalyvių susidūrė su mistinėmis būtybėmis). Gal tiesiog ne ten pataikėme.

Kurį laiką tiesiog sėdėjom, kikenom ir galvojom, kaip viskas įdomiai yra suklostyta. Po gero pusvalandžio viskas jau buvo išsigaravę ir tarytum, net nebuvome jokioje psichodelinėje odisėjoje. Jautėmės gyvi, fiziškai žvalus, bet psichologiškai išvargę ir šokiruoti. Po poros valandų aš jau gulėjau ant savo naminės sofos ir bandžiau suvokti, kas ką tik įvyko.

Tuomet prasidėjo vadinamasis „afterglow“ efektas, su kuriuo tikriausiai yra susipažinęs bene kiekvienas į savo skrandį įsimetęs magišką grybuką ar lyžtelėjęs LSD. Kiekvieną dieną galva kaito nuo minčių: kas tai? Kur aš buvau? Ar visa tai yra mano viduje? Gal tai kažkoks mikroskopas, kuris priartino visas mano ląstelės, neuronus tiek arti, jog visa tai atrodo, kaip visata? Ir kodėl mes visi matome panašius dalykus kelionės metu? Visa tai užtruko apie savaitę. Antrą naktį po kelionės miegant ir sapnuojant, grįžau į labai švelnią kelionės versiją – ji buvo lėta ir kontroliuojama. Galėjau stebėti nerealias vizualizacijas, kurios buvo nuostabių spalvų ir formų.

Tuomet mano galva nurimo ir mano odisėja psichodelinėje erdvėje baigėsi. Tai buvo paskutinis kartas, kai aš bandžiau bet kokias psichodelines medžiagas. Po šiai dienai bijau prisiliesti prie DMT, arba, kaip žymusis psichonautas-mokslininkas Terrence McKenna ją praminė, „sielos molekulės”.

Kai kas sako, kad jie kažką pasiima iš DMT kelionių, kažką supranta. Vieni pradeda tikėti Dievu. Kiti pradeda niekuo nebetikėti, pakeičia gyvenimus. Deja, aš nieko nesupratau ir nieko nepasiėmiau… Tai buvo didžiausias sukrėtimas mano gyvenime ir aš daugiau nebesivaikiau protu nesuvokiamų atsakymų į amžinus psichonautiško gyvenimo klausimus.

Klasikinės psichodelikos entuziastas, „Buitinis filosofas“ kanalo autorius
Posts created 1

Begin typing your search term above and press enter to search. Press ESC to cancel.

Į viršų