Pastaruoju metu, pandemijai ir vis stiprėjančiai streaming’o platformų dominacijai vagiant žmones iš kino salių, užvirė diskusijos, kas sudaro tikro kino patirtį. Kol Holivudo atsakas buvo sutelktas į pažadus dar garsesnių, greitesnių bei ryškesnių juostų, tik žiūrint kažką panašaus į Park Chan-wook paskutinį filmą susidarai įspūdį, jog būtent taip ir turi atrodyt kinas.
Decision to Leave filmo pagrindinis herojus Hae-Jun (vaid. Park Hae-il) yra nemigos kankinamas detektyvas, teberandantis mažai paguodos savo darbe ir santuokoje per atstumą su mylinčia, tačiau perdėtai intelektualia žmona. Naujai bylai iškvietus į tarnybą, Hae-Jun gyvenimas įgauna naujų spalvų: mėgėjo alpinisto mirtis be vargo galėjo būt nurašyta kaip nelaimingas atsitikimas, bet itin atsargus paslaptingosios našlės (vaid. Tang Wei) žodžių pasirinkimas (ji jaudinosi, jog vyras „galimai pagaliau numirs“) patraukia detektyvo dėmesį.
Ar jaunoji seselė, emigravusi iš Kinijos, vis dar nėra įgudusi korėjiečių kalboje ir jos minimaliai rodomas gedulas yra tik sveikintinas bandymas susitaikyti su realybe? O gal po viskuo slypi šis tas daugiau? Hae-Jun nutaria, jog yra pakankamai įrodymų, leisiančių jam sekti moterį. Visgi, gal tai tik papildoma priežastis nepaleisti jos iš akiračio. Jai „suuodus“ detektyvo pėdsakus, moteris taip pat pradeda jį sekti ir taip užsimezga itin trapi draugystė, kurioje tikrieji judviejų ketinimai viens kitam yra paslaptis.
Šis filmas nėra toks pat grafiškas kaip ankstesnieji režisieriaus darbai, kur žiaurumas ir įtampa eina koja kojon. Tačiau nereiškia, jog Decision to Leave yra mažiau vizualiai intriguojantis: kas mažiau patyrusio režisieriaus rankose galėjo tapti dar viena kasdiene drama, Park Chan-wook’o rankose pavirsta į daugialypį pasakojimą apie geismą bei maniją, tarp žaismingų veiksmo scenų įterpiant nejaukios tylos momentų, sumaišančių realybę su vizijomis.
Peržiūrėjus Decision to Leave nėra sunku suprast, kodėl praėjusių metų Kanų kino festivalis apdovanojo Park Chan-wook’ą kaip geriausią režisierių. Net jei siužetas ir atrodo minimalesnis, nei jo klasikinių juostų Oldboy (2003) ar The Handmaiden (2016), režisieriaus aistra tobulai kadrų kompozicijai ir montavimui dar kartą atsargiais teptuko brūkšniais nutapo agonijos kankinamas sielas, išsiilgusias pripažinimo – pripažinimo, žinoma, kuris kaip priešais tabaluojanti morka nėra pasiekiamas. Ir visa tai vardan filmo kulminacijos, kuri neabejoju amžinai liks užkasta po žiūrovo atminties klodais.
