Ilgai svarsčius, kaip čia įdomiau „poetiškai pavaškavus“ apie kiną ar apie tą patį išgyventą „Kino pavasarį“, kuris tik vakar oficialiai užsidarė užuolaidas ir iki kitų metų nusimovė trumpikes – supratau, kad nėra reikalo. Taip, tai tikriausiai populiariausias su kinu susijęs renginys Lietuvoje, kiekvienais metais surenkantis vis daugiau kino bacila užsikrėtusių lankytojų ar tų pačių filmų, kuriais džiaugiasi didžiausi pasaulio kino festivaliai, nuo Sundance’o iki Berlinalės festivalio. Tik pagalvokit: vos ne prieš metus laiko Johnatan’o Glazer’io Interesų zona (2023) pirmą kartą išvydo dienos šviesą Kanuose – kokia šventė buvo pagaliau jį išvysti patiems!
Tačiau nesistengiant būti hipsteriais, taip gavosi, jog šiais metais DFCito planai ir „Kino pavasaris“ taip pat draugavo, kaip ir Putinas su logika. Kad jau teiraujatės: nieko rimto. Tiesiog iš daugiau nei 60+ Lietuvoje dar nematytų, festivalio siūlomų filmų, viso labo pamatėme tris. Ir tai vienas iš jų jau buvo matytas ir apžvelgtas, o kitą (taip pat) matėme už renginio ribų, t.y., visai kitame festivalyje…
Kol nepradėjote vadinti mūsų tinginiais ar boikotuoti neskaitant mūsų (ha! good luck with that ), turime pranešti, jog kovas mums buvo ypatingas dėl visai kitų priežasčių nei daugumai. Viena pusė šio straipsnio rašytojų gavo paatostogauti, atsikvėpti nuo šio redaktoriaus e-mailų (à la „turi idėjų ką rašom??“) bei oficialiai sudalyvauti „Kino pavasaryje“. Kita pusė prisiminti, kad anksčiau matyti filmai, kaip koks balzamas sielai, ne tik veikia kaip artistinė meditacija, būdas atitrūkti nuo kasdienio gyvenimo problemų, žiūrisi visai kitaip, kai turi daugiau raukšlių ant veido ar gyveni ant svetimų žmonių sofos.
Bet kuriuo atveju, tikimės, jog ši mini apžvalgų puota ne tik leis sužinoti, kurie klasikiniai režisieriai šiuo metu rotuoja DFCitas komandos playliste, kurių filmų vengti, bet ir suprasti, kad ne visos lietuviškai apie kiną rašančios publikacijos šoka pagal tą pačią dūdelę. Jei šis formatas Jums patiks, o šio rašytojo sofos šeimininkas ir toliau leis naudotis internetu ar laistymo žarna atsigaivinimui, kas čia žino – gal tai taps tradicija.
The Killing of A Chinese Bookie (1976)
The Killing of A Chinese Bookie yra vienas iš tų retų John’o Cassavetes filmų, kuriuose pagrindinį vaidmenį atlieka ne jo gyvenimo bei profesinio gyvenimo (Cassavetės atveju riba – labai plonytė) partnerė-mūza, nuostabioji Gena Rowlands, bet Ben’as Gazzara. Kaip ir daugelis režisieriaus pagal save sumodeliuotų personažų, šis naktinio klubo-kabareto savininkas geria, rūko, užliūliuoja visas aplinkui jo mucho macho orbitą besisukančias dailiosios lyties atstoves ir 24/7 dėvi kostiumus, nepaisant kaip smarkiai muša Nuodėmių miesto karštis ar mafijozų spaudimas atlikti vieną nešvarų darbelį skoloms pasidengti.
Žmonės šiom dienom kalba, jog Pete Davidson’as yra ‘Big Dick Energy’ talismanas, tačiau tikrasis O.G. BDE vėliavnešys yra Gazzara: jis nesiskundžia mušamas, išlieka džentelmeniškas net ir engiamas visų gamtos elementų (įskaitant ir švino, įstrigusio jo klube). O kad ir ką jis pasakytų priešais kamerą – skamba kaip medus ausims. Net jei ir žinai, jog šis personažas yra apgailėtinas savimyla su dėdės, kuris į šeimos balius (pavėluotai) atvažiuoja su tigrinio rašto kostiumu ir dalina cigaretes visoms dukterėčioms, energija – Tu negali nuo jo atitraukti akių.
Nors tai trečiasis mano Cassavetės filmas, stebėtinai mažiausiai patikęs – kas pagal įvertinimą turėtų leisti suprasti, apie kokius kinematinius šedevrus eina kalba – The Killing of A Chinese Bookie yra prisidėjęs ar smarkiai įkvėpęs didžiąją dalį mano favoritų, pradedant nuo P.T. Anderson’o Inherent Vice (2014) baigiant brolių Safdžių Uncut Gems (2019). Vienas iš tų tėtiškų filmų, kuriuos savo atžaloms, nepaisant jų amžiaus ar susidomėjimo kinu, turėtų parodyti kiekvienas save gerbiantis, žmonos įtūžio nebijantis tėtis. – Ignas
(Fun fact: kažkur ten, tarp kabareto žiūrovų, gali išvysti David Bowie, nusprendusį apsilankyti filmavimo aikštelėje.)
Spaceman (2024)
Spaceman yra tas filmas, po kurio klausiau daug „kodėl“: kodėl režisierius Johan Renck’as, mėgindamas pastatyti rimtą kosminį filmą, paskyrė vaidmenį gigantiškam kalbančiam vorui? Kodėl Adam Sandler’is sutiko vaidinti filme, kuriame geriausiais draugais pataps su gigantišku kalbančiu voru? Kodėl aš iki pat galo pažiūrėjau šį filmą su gigantišku kalbančiu voru? Vienintelė išvada (sau bei kitiems susidomėjusiems Spaceman peržiūra): vos pasirodys gigantiškas kalbantis voras, išjunk filmą – neverta gaišti laiko. – Marta
Love Streams (1984)
Ką tik suvalgiau marihuanos skonio guminuką, kurį taupiausi rytojaus Love Lies Bleeding premjerai, bet nesvarbu… Dar vienas Cassavetės filmas! Žinau, kad užkietėję kinomanai laiko The Killing of A Chinese Bookie ir tragiškai liūdną A Woman Under the Influence (1974) režisieriaus geriausiais darbais; tačiau Love Streams – filmas, kurį sugalvojau įsijungti atsitiktinai – užbūrė, kaip sugeba retas.
Be abejo, didžioji dalis šios juostos nuopelno atitenka legendinei Gena Rowlands, kuri, kaip ir beveik kiekvienoje savo vyro juostoje, radijuoja energija, apibūdinama kaip „bet kurią minutę pratrūkti žadanti užtvanka“. Vienu metu ji savo broliui, užkietėjusiam mergišiui-rašytojui (vaidina pats Cassavetė), namo parveda du ponius, aviną, antį, viščiukų pulką, papūgą ir šunį, ir per šias kelias minutes jos veide gali išvysti tiek smulkių niuansų, Olimpinio lygio emocinių šuolių, jog supranti, kad tam tikri žmonės tiesiog yra gimę egzistuoti kino ekrane.
Love Streams yra dar vienas klasikinis Cassavetės filmas, kurio protagonistas yra reto kalibro, kaip koks antraplanis La dolce vita (1960), gyvenimo sugadintas individas, momentais primenantis Anthony Bourdain’ą (R.I.P.). Prie jo durų vieną dieną netikėtai prisistačius jo buvusiai sugulovei ir paprašius savaitgaliui prižiūrėti jo sūnų – vaikiščią, apie kurį žmogus iki šio momento net nenutuokė – jis per daug neklausinėdamas sutinka. Jis parsiveda savo „netyčiuką“ į namus, išgąsdina jį dėl visų name egzistuojančių sugulovių, pasiveja vaikį gatvėje, dar kartą parsiveda namo, pasiūlo alaus (pusryčiams!), papasakoja apie savo netradicinį santykį su moteriškos lyties atstovėmis, pasiūlo nuvykti į Las Vegas’ą, kuriame berniuką palieka nakčiai vieną ir išlekia toliau mergišiauti… Režisieriaus už širdies griebianti gulbės giesmė kino pasauliui. Vienas iš tų „trečios ryto klubo“ filmų, kuriuos turėtų būti uždrausta žiūrėti anksčiau ar dienos šviesoje.
Arba kaip pasakytų pats maestro: „This picture, this picture; I don’t give a fuck what anybody says. If you don’t have time to see it, don’t. If you don’t like it, don’t. If it doesn’t give you an answer, fuck you. I didn’t make it for you anyway.“ Nepakartojama. – Ignas
Dune 2 (2024)
Kiek esi matęs filmų, kurie geroms trims valandoms privertė tave išsižioti? Kurie užhipnotizavo visu savo didingumu, epiškumu, ar kad ir kaip tą jausmą apibūdinsi, ir sugražino atgal į realybę tik pasirodžius titrams? Ne, nedaug. Žiedų valdovas, Žvaigždžių karai, Matrica, netgi Tamsos Riteris – visos šios trilogijos yra drėbtos iš to pačio molio. Kas reiškia, kad jei bent vieną iš jų teko patirti savo kailiu didžiajame ekrane – suprasi, kokį jausmą turi Denis Villeneuve sugrįžimas į smėlėtąjį Arakį.
Dune 2 yra antras Villeneuve filmas, kurį teko matyti IMAX’e (pirmasis, žinoma, Blade Runner 2049) ir galiu pasakyti tik tiek, jog kiekvienas apsilankymas šioje kino salėje, ypatingai pakrikštytas šio režisieriaus juostos šviesa, yra kažkas nepakartojamo. Lyg regėčiau Žiedų valdovas. Žiedo brolija (2001) kine pirmą kartą, nežinant, kad kažkada egzistuos kelis kartus didesni kino ekranai. Bet net ir tuomet, nesu tikras ar didžiausias egzistuojantis kino ekranas sugeba atlaikyti Villeneuve sukurtą visatos mastelį – tai didžiausias komplimentas, kurį galiu duoti kino iš didžiosios K kalibro sci-fi epui.
Ateik, priglausk savo žvaires 2 cm nuo ekrano ir būk apšvitintas geriausios Frank Herbert sagos ekranizacijos, apie kokią galėjom pasvajoti. Psichotropiniai eleksyrai, juodai balti kadrai, romantika, haliucinacijos, epinės (žūtbūtinės!) kovos, fucking Christopher Walken’as, orkestrai, kurie daro BRRRRAAWWRRRRRR, belenkokio galingumo lazeriai daro VZZZMMVM, o Timothis tampa visišku alfa – trims valandoms gyvenimas tapo geresnis. Sugrąžinkit mane atgal! – Ignas
Esu subjektyvi gerbėja, todėl labai mėgavausi naujausia dalimi. Hans Zimmer’io muzika palindo po mano oda, o Harkonenų scenos vertė sulaikyti kvėpavimą. Skaitau knygas toliau ir nekantriai laukiu trečios dalies. – Marta
Stars at Noon (2022)
Praėjusiais metais, besitrankant po Vietnamą, turėjau progą išbandyti savo kantrybę kenčiant 19 valandų kelionę traukiniu (be kondicionieriaus) sėdimoje kajutėje (žinau, ką sakysit – nereikia), kur kelionei įpusėjus likau vienintelis Vakarietis. Fun. Buvo nuotykis, buvo siūloma gėrybių, kurių atsisakiau vardan mamos išmonės, jog iš svetimų dėdžių saldainių imti nereikia, buvo ir nuovargio. Daug nuovargio… Saulei kylant išsikabarojus iš traukinio, pasidalijus taxi mokestį su ta pačia kryptimi važiuojančiu emigrantu iš Vokietijos, šiek tiek apsiblausęs ir atsiduodantis dviejų parų prakaito ir cigarečių kombinacija, atsidūriau prie savo hostelio. Buvau sutiktas šiltų hostelio gyventojų, kurie pakvietė eiti kartu su jais papusryčiauti. Jaučiausi kaip kažkurioje scenoj iš The Beach (2000) filmo su DiCaprio. „Jie kalba angliškai ir siūlo šilto maisto!“
Greitai susipažinus su šiais geraisiais samariečiais, iš kurių viena pasirodė itin maloni ir patraukli – hey, žmogus po 20 valandų kratymosi traukinyje be jokių patogumų gali sau leisti pafantazuoti – ir po ilgo laiko užvalgius šilto maisto (amerikietiški blynai su egzotiniais vaisiais), kuris tiesiog rovė stogą, patraukėm hostelio link. Gražioji mergina pranešė, jog išlekia į Tailandą. Už minutės ar dviejų pasirodė taksi. Kaip vietos naujokui, ji davė kelias rekomendacijas (kurių, žinoma, neišnaudojau) visus po vieną apsikabino… išskyrus vieną vyruką, kurių santykis iki šios minutės atrodė tiek pat platoniškas, kaip ir tarp manęs ir mamos. Anyway, šį pusnuogį jogą, kurio per visą laiką vietovėje neteko matyti su viršutinės kūno dalies apdarais, ji netikėtai pabučiavo su tokiu paslaptingumu ir aistra, apie kurią buvau girdėjęs tik iš knygų. Nebuvo ištartą jokių romantiškų žodžių. Vienas bučinys, jokio liežuvio ir ji visiems mojavo pro taksi galinį langą. Niekas nieko neklausė, tiesiog visi nutipenom paplūdimio ir hamakų link…
Claire Denis Stars at Noon pirmą kartą mačiau praėjusiais metais tame pačiame „Kino Pavasaryje“. Tiek tuomet, tiek šį kartą išėjau iš patirties išsižiojęs. Nesupratau, kodėl kritikams jis buvo tiesiog meh. Bet Denis filmai yra žinomi dėl savo jausmo, atmosferos, ne dėl kažkokios tai superinės technikos, kurios negali atkartoti kiti. Stars at Noon, mielieji, yra jausmas. Kaip ir meilėj – Tu arba jauti tai, arba ne. Tindersticks „Stars at Noon” gabalas vis dar rotuoja mano grojaraštyje, o apie tą sceną, kur meilužiai linguoja naktinio klubo prieblandoje, pagalvoju bent kartą per dieną. Sujunk Like Crazy (2011) už širdies atlapų griebiančią romantiką su Jūsų mėgstamiausiu šnipų trileriu egzotiškoje lokacijoje ir gausi pigiu romu ir seksu varomą Stars at Noon. Techniškai ne geriausias Denis filmas, tačiau, kaip tas bekontekstinis bučinys prie taksi Vietname – vienas iš tų, apie kurį galvosiu dar ilgai. – Ignas
The Color Purple (2023)
„The Color Purple” yra stulbinamai jautri, skaudi ir įtraukianti knyga, kuri rašytojai Alice Walker 1983 pelnė Pulitzerio premiją. Pažiūrėjus 2023 metų knygos ekranizaciją, man įdomu, kaip įmanoma sugalvoti moters tragediją paversti pramoginiu miuziklu. Naivus pasiteisinimas žvelgti į pozityvius istorijos dalykus, tolygus tarsi dar kartą pastatyti Hotel Rwanda (2004) su kabareto šokėjomis (na, juk galim įžvelgti kažką pozityvaus Tutsių genocide!). Be galo nuviliantis filmas, bet knygą rekomenduoju. – Marta
Love Lies Bleeding (2024)
Love Lies Bleeding yra vadovėlinis pavyzdys, kaip sugadinti ganėtinai puikų filmą vos vienu kūrybiniu sprendimu. Dar blogiau, kai sužinai, jog už šio filmo slypi vieno įsimintiniausio praėjusio dešimtmečio siaubeko (Saint Maud ) autorė. Bet numuškim pavarą ir pradėkim nuo pradžių… Šis ilgai lauktas Rose Glass sugrįžimas į ekranus yra reta 80-ųjų vidurio Amerikos kriminalines dramas išaukianti, steroidais, seksu ir cigaretėmis atsiduodanti kino juosta. Tik pažiūrėk Red Rock West (1993) ar Wild at Heart (1990) – stebėtinai, abu filmai su Nicholu Cage’u – ir suprasi, apie ką kalbu.
Pirma Love Lies Bleeding pusė puiki: Kristen Stewart atlieka ganėtinai gerą darbą, jei į ją žiūrint nepradeda skaudėti galvos, Katy O’Brian, nors ir panaši į spintą pagamintą iš raumenų, taip pat nenusileidžia savo ekrano partnerei. Kad ir kas parinko Ed Harris’ą nešvariais reikaliukais užsiimančio tėčio rolei ir pastatė jį į raudonoje šviesoje skęstantį kambarį tiems keliems kadrams – nusipelnė paaukštinimo. Visi rūko, merginos įsimyli, pradeda taip išdykauti, jog Maudė (iš pirmojo režisierės filmo) pradėtų kalbėti rožančių, daug kadrų iš kačialkės, daug pulsuojančių venų (ne tose vietose, kuriose įsivaizduojat). Filmui pradėjus riedėti į kriminalinio trilerio teritoriją su gera sauja trippinim’o scenų, Love Lies Bleeding tarsi pasidalija į dvi dalis ir pradedi nebesuprasti link kokios emocijos režisierė suka: filmas nei Safdiškai įtemptas, verčiantis smagiai prakaituoti, nei Bones and All (2022) brutaliai romantiškas, nei Drive (2011) kriminališkai seksualus. Dar iki šios minutės nesuprantu, ar kai kurių Stewart personažo eilučių pasakymas, privertęs visą salę garsiai nusikvatoti, buvo planuotas ar ne.
Bet kuriuo atveju, filmo finalas priminė kas antrą mano treniruotę sporto klube: padarytas „ant greičio”, vienas kitas pratimas išvis praleistas. Nespoilinant Love Lies Bleeding vietos, kuri yra tiek pat absurdiška, kiek ir tas epizodas Visos Bo Baimės, kur vargšas Bo vietoj savo tėčio išvysta gigantiško dydžio penį su burna ir dalgiais vietoj rankų, pasakysiu tik tiek, jog jau seniai kada buvau taip nusivylęs filmo pabaiga. Suprantu, jog už šio režisūrinio pasirinkimo slypi kažkokia tai gilesnė metafora, bet kad mane skradžiai… Kuo daugiau galvoju apie Love Lies Bleeding, tuo labiau norisi išgerti. – Ignas
All of Us Strangers (2023)
All of us Strangers yra gilus ir liūdnas filmas iki pat pirštų galiukų. Man atrodo aš jame radau tokių klausimų, apie kuriuos pati niekada nepagalvojau, bet kurie kitam gali reikšti gyvenimą. Ne plunksnos lengvumo temos apie santykius su tėvais, bendraamžiais, visuomene, apie meilę ir vienišumą paverčia filmą patirtimi, apie kurią ne tik ilgai galvoji, bet dar ir rekomenduoji patirti kitiems. – Marta
Frankenhooker (1990)
Funny Pages režisieriui Owen’ui Kline’ui pasiūlius pažiūrėti Omega Man (1971), kurį aš ir mano ex sudorojome su pasigardžiavimu, prasidėjo mano B-filmų kolekcijos saviedukacija. Po Omega Man sekė tokie vienas už kitą absurdiškesni, tuo pat nuostabesni „gerai apsipūsk ir per daug nesuk galvos” hitai kaip Faster, Pussycat! Kill! Kill! (1965), Pink Flamingos (1972) ar Attack of the 50 Foot Woman (1958). Jei klaustumėt manęs, sakyčiau, jog būti B-filmų scenaristu turėtų būti nerealus darbas, o Neil Breen’as, kurio reti seansai yra išparduodami, šioje kategorijoje nusipelno atskiros lentynos.
Anyway, Frankenhooker yra visiška dūzgė filmo pavidalu. Pirmomis filmo minutėmis nesupranti ar tie du veikėjai brolis ir sesė, žoliapjovė ne sesę paverčia faršu, kurį ne brolis savo Rikišku moksliukiškumu bando prikelti iš numirusių. Žmogus naudoja ne galvos masažuoklį, o gražtą tiesiai į smegenis, jog atsipalaiduotų, sukuria super kreką, po kurio visas paradas prostitučių pradeda sproginėti kaip Naujametiniai fejerverkai. Geriau pagalvojus, Frankenhooker yra alternatyvi Prasti reikalai (2023) versija su Taxi Driver (1976) Niujorko energija ir sproginėjančiais papukais. Gal ir nepranoksta Omega Man, bet suprantu, kodėl pats Bill Murray Frankenhooker (filmo išleidimo metais) yra pasakęs – ir aš nemeluoju, še faktai: „jei yra vienas filmas, kurį matysi šiais metais, tai turi būti Frankenhooker „. Žmogus turi ne tik nežmonišką talentą vaidybai, bet ir gerą skonį kinui. – Ignas
Interesų zona (2024)
Interesų zona, kaip geras vynas: kuo daugiau laiko praeina nuo pažiūrėjimo, tuo daugiau apie tai mąstai. Vienas geriausių filmų parodantis, kodėl galėjo įvykti tokio mąsto žmonijos tragedija, nes už tai slėpėsi sveiku protu nesuvokiamas cinizmas ir apatija. – Marta
Shiva Baby (2020)
DFCitas senbuviai ir draugai-kolegos, kurie su manimi praleido per daug laiko, žino, jog Shiva Baby man yra tas pats, kas Trumpui yra Žano Klodo van Damo klasikinė kovų menų juosta (ant steroidų!) Bloodsport (1988) ar Obamai Krikštatėvis (1972). Šią komediją galėčiau žiūrėti geriausiomis savo dienomis, galėčiau žiūrėti ir blogiausiomis. Nenustebkit, jei Shiva Baby bus rodomas non-stop per mano laidotuves. Emma Seligman debiutas ne tik kad turi Curb Your Enthusiasm (skaityti: žydišką) energiją, kunkuliuojančią brolių Safdžių trilerių įtampą, violončeles iš Ari Aster’io siaubekų, bet ir Gen Z tempą, gebėjimą pasijuokti iš dabartinio gyvenimo absurdiškumo (dėl kurio mano playliste vis dar rotuoja Ramy serialas). Schadenfreude dar niekada nebuvo malonesnis. – Ignas
Visos Bo Baimės (2023)
Mano mėgstamiausios novelės „Antkind”, parašytos ne kažkieno kito, bet pačio Charflie Kaufman’o, protagonistas, kuris taip pat (kaip ir aš) yra ir gyvenimu bei industrija nusivylęs kino kritikas, apžvelgiant filmus juos peržiūri septynis kartus, skirtingais būdais (įskaitant ir atvirkštine eiga). Nors aš neturiu tiek laiko ar kantrybės, labiausiai įsiminusius filmus aš peržiūriu bent tris kartus: kino salėje, namie ir pavartojus medžiagų, dėl kurių Cheech & Chong (kurie dėl kažkokios priežasties atkeliauja į COD Warzone??) ir kitos klasikos (ypatingai Netflix’o Our Planet ) vis dar sugeba teikti džiaugsmo.
Pirmą kartą peržiūrėjus Ari Aster’io „žydiškąjį Žiedų Valdovą” gerai parūkius, nesitikėjau atrasti tai kažkokių naujų nušvitimų ar elementų, kurie mano hipotetines trumpikes pirmą kartą nusmaukė lyg išvydus ant lovos gulintį, pirštu kviečiantį Victoria Secret modelį. Kaip ir tuomet, taip ir šį kartą nesupratau, kaip Aster’iui pavyksta varžytis su savimi ir kurti (mano nuomone) post-modernistinius siaubekus, kurie ne tik kad yra absurdiški, modernūs, bet ir gilūs. Prisimenat tą 15 minučių sceną, kurioje Bo tampa spektaklio pagrindiniu veikėju? Skaitytojai, žiūrint šią sceną aš nubraukiau ašarą. – Ignas
Kill Bill Vol. 2 (2004)
Po paraliais. Kad ir kiek kartų būčiau matęs Kill Bill Vol. 2, niekada nepavargsiu žiūrėti kaip Uma Thurman, n-tąjį kartą išsikabarojus iš giltinės gniaužtų, momentais primenanti Ekaterina Samsonov’ą iš You Were Never Really Here (2017), literaliai rauna žmonėms akis, o mums stogus. Kitaip sakant: tai kinematinis lakmuso testas patikrinti, ar žmogus, su kuriuo žiūrėjai šią klasiką, yra vertas tavo laiko. Nepatiko Kill Bill Vol. 2 ? * padaro Penkių taškų sprogstančios širdies techniką * Nieko tokio, einam pasivaikščioti… – Ignas