fbpx
korona; COVID-19; virusas; epidemija; karantinas; saviizoliacija; pramogos; gidas; Netflix; Spotify; filmai;
Autorius: Ignas Vieversys

DFCito saviizoliacijos gidas

Tikriausiai niekam, net ir tam pačiam Jared’ui Leto, nėra naujiena, jog naujasis dešimtmetis, lyg nevykęs balandžio pirmosios pokštas, nežada nieko gero. Tiksliau – jis knisa.

Nepraėjo nei pilni trys mėnesiai, o jau teko išvysti Trečiojo Pasaulinio užuomazgas, teisman patraukto, Twiteriu neatsidžiaugiančio, prezidento dėka; netekom visų mylimo NBA dievuko Kobe Bryant‘o (R.I.P.); Australija taip smarkiai užsiliepsnojo, jog nuo Naujosios Zelandijos krantų galėjai zefyrus kepti; galiausiai – visa žmonija, kaip kokiam netikusiame Black Mirror epizode, buvo pažabota viruso, kuris nuo “haha! Aš ir norėčiau – nereiktų į darbą…” greitai atsidūrė ir mūsų kaimynystėje.

Ir jei manai, kad visos nuplaukusios kelionės, filmų festivaliai, koncertai, yra katastrofiška, namie, su vaikais, įstrigę tėveliai dar ir su išankstiniu Frozen 2 (internetiniu) išleidimu turi dorotis… Dieve padėk.

Iš vienos pusės žiūrint, globalinis namų areštas, dar žinomas Korona viruso vardu, yra pirmasis mūsų kartos įvykis, privertęs taikstytis prie naujų taisyklių, keisti gyvenimo būdus; pasaulio galingiausiuosius, Silicio Slėnio valdovus, susitapatinti su mirtingumo nuovoka. Ko nesugebėjo (kol kas) padaryti visame pasaulyje vyraujantis terorizmas ar Verygos alkoholio draudimai.

Gal tai kalba manyje savo šaknis įleidęs Stokholmo sindromas, tačiau pradedu manyti, jog karantinas nėra taip blogai: apart to, jog visų naujametiniai planai pavirto į kasdienius Netflix’o maratonus, o po bet kokio žmogiško kontakto seka dezinfekcinis kalėjimo dušas, ne taip kaip per 90-ųjų gripo epidemiją, mes turime neribotus grojaraščius, filmų/knygų, kompiuterinių žaidimų kolekcijas po ranka. Po šimts, netgi to pačio, Amerikoje tragikomediškai iššluoto, tualetinio popieriaus užtektinai turime, o memės, situacijai nesiliaujant blogėti, tik gerėja.

Kaip ir su visais neribojamais dalykais – laiku, pramoginių laidų kolekcijomis, šviesolaidiniu internetu, seksu ar greitai paruošiamais makaronais – ateina metas, kai net ir jie praranda pirmųjų dienų žavesį… Svajojai apie laisvas dienas, kai pagaliau galėsi nuvalyti dulkes nuo Orwell’o “1984-ųjų”, išbandyti žvalaus, nepavargusio, kūno reikalaujančias Cosmopolitano “stogą-raunančias” pozas ar peržiūrėti visą BoJack Horseman’o serialą vienu mauku; tačiau šiai dienai (priverstinai) išaušus gaunasi panašiai kaip iki šiol parodijuojamam Twilight Zone serialo “Time Enough at Last” epizode: visą gyvenimą apie neribotą, netrukdomą, knygų skaitymą svajojęs, vienišas, vyriškis išgyvena apokalipsę, sulaukia ilgai lauktos akimirkos, tik tam, jog, sudaužius akinius, nebegalėtų perskaityti nei žodžio.

Kad Jums taip nenutiktų – kol Netflix’o ar Spotify’jaus naudojimas iš pramogos netapo dar vienu… išgyvenimo mechanizmu, laikui tarp keturių sienų prastumti – mūsų komanda, su kruopščiai atrinktais muzikiniais/ kinematiniais/žaidybiniais pasirinkimais, suskubo kurpti vardinio “DFCito (ne itin) skubios pagalbos” rinkinio (dezinfekcinis skystis ar medicininė kaukė į komplektą neįeina).

Jei teisingai bei atsakingai juo naudositės, karantinui pasibaigus, ne tik kad iš viso šio masinio jovalo išeisit praplėstais meninio skonio horizontais; bet ir po jo, kiekvieną kartą išgirdus “ką nori pažiūrėt (per Netflix’ą)?” ar “dar vieną [ pasirinkto stalo žaidimo pavadinimas ] partiją?”, nesinorės atpilti vėlyvus pusryčius… Mazel tov!

Muzika

Visais laikais muzika buvo ta jėga, kuri mūsų smegenims duodavo signalus gaminti visokius dopaminus ir serotoninus, jog pasijustume bent kažkiek geriau. Tad tylai ir žmonių klegesiui stojus gatvėse, nėra tinkamesnio meto leisti kolonėlėms “pasileisti plaukus” – daug “žemų”, max garsas – ir atsiduoti jos didenybei – muzikai.

Neslėpsim, ilgai svarstėm, ką čia tokio įdomesnio pasiklausius; norėjosi negirdėtų skambesių, kažko šviežaus. Tuo metu socialinėje medijoje kaip tik pasirodė žymiojo aktoriaus, susidorojusio su ta pačia korona, Tom’o Hanks’o žmonos, Ritos Wilson, spotifajaus playlistas, pavadinimu “Quarantunes“.

Bekovodami su virusu, porelė, matyt, nusprendė pozityvesnėmis, gydomosiomis, gaidomis pasidalinti su pasauliu. Kaipgi nesušmėžuos kukli šypsenėlė pamačiusi klasika tapusius hitus: Destiny Child “Survivor”, Kelly Clarkson “Stronger” (What doesn’t kill you) ar Bobby McFerrin’o “Don’t Worry Be Happy”. Ir nors mūsiškėje galvelėje tuo metu skambėjo tik rusų kompozitoriaus Sergėjaus Prokofjevo iki skausmo visiems girdėtas, tamsa ir kova alsuojantis, “Riterių šokis“, pagalvojom, kad ir taip per daug visi mes čia užsigruzinę – kodėl neleidus sau šiek tiek pachilinti bei tiesiog pabūti happy ?

Visgi, žodis “laimingas” eina po “apsisaugojęs” ir “nusiplovęs rankas” – veiksmas, kuris iki šiol nebuvo itin populiarus ir kurio neatlikimas, šiomis dienomis, tolygus “Rusiškos ruletės” partijai. Panašiai kaip ir su dantų valymu – rekomenduojama brūžinti bent dvi minutes – dažnai norisi “numuilinti” kelias sekundes nuo siūlomo laiko.


Lažinamės, jog mokslininkai jau yra bene sukūrę “Benjamin Brush“, išmaniojo/ muzikinio dantų šepetėlio, muilo atitikmenį; tačiau kol toks išradimas mūsų voniose neegzistuoja – “Coronavirus Hand Washing” playlist’as, kurio dainų priedainiai trunka lygiai tiek pat, kiek ir tobulo gif’o suradimas (atrašymui) ar rekomenduotinas rankų plovimo laikas – 20 sekundžių – padės išmokti tinkamai šveisti, bakterijomis bei mirtinais virusais nusėtas, “letenėles”… Nemanėme, jog išauš diena, kai savo ūkiniam muilui dainuosim “Need You Tonight” (INXS), bet atėjo laikai, kai nebestebina niekas…

Atsiimam žodžius – vienas dalykas vis dar tebestebina iki pat šios dienos. Šansai nemaži, jog mums beplaunant rankas ar vengiant burnos neapsidengusių prašalaičių, kaip Matricoje kulkų vengia Neo, kažkur, kitam pasaulio gale ar net toj pačioj lietuvėlėj, mylimi muzikantai dalinasi B-track’ ais ir asmeniniais grojaraščiais.

Kas žino – jei ne korona, galbūt nebūtumėme gavę progos išgirsti nenušlifuotų, grynų, kaip pusiau iškeptos/kruvinos nugarinės, šauniojo grupės Kedrostubùras vokalisto, Saladžiaus Mato, garsų; kiekvieno, be galo mylimos, britų grupės Palace atlikėjo “izoliacijos mix’o“; ar, iki šiol labiausiai nustebinusio siurprizo – psichodelinės popmuzikos atstovų Glass Animals grupės balso ir sielos, Dave Bayley, cover’iais (Lanos Del Rey – “Young & Beautiful” bei Nirvanos – “Heart Shaped Box”), kurie, atvirai, net patį Kurt’ą Cobain’ą priverstų pasakyti: “gerai varai, dude.”

Nors pastarieji keleri metai nepašykštėjo muzikinės šviežienos, pagalvojom, kad tikrai yra perliukų ir tarp ne ką tik iškeptų muzikos albumų. Už lango pradėjus švystelėti pirmiesiems pavasario saulės spinduliams, galvoje užgroja: “saulutė šviečia, poilsiauti kviečia”; bet tą “poilsį” ir romantizuojamą gamtos šauksmą teks laikyti už pavadėlio “bala žino” kiek… Neduok Dieve, dar netyčia ims ir išsipildys melancholija ir pigiomis cigaretėmis atsiduodančių Cigarettes After Sex dainuojami žodžiai: “Your lips, my lips, apocalypse.

Australų indie rock’o grupė – Vacations, vieni iš (ne)daugelio mūsų kartą atstovaujančių muzikantų, kurios debiutinis albumas Changes, pasirodęs 2018-ųjų pavasarį, negalėtų būti tinkamesnis šio, indie roką su lo-fi garsais maišančio, muzikinio žanro pavyzdys.

Kad ir kiek bevartytumėte akis, nereikia savęs apgaudinėti: prisiklausę pastaruoju laikotarpiu skambančių įvairiausių įmantrybių (tik paklausyk kas groja “Billboards” topuose), kartais norisi grįžti į pradinį tašką, iš kurio visos tos įmantrybės ir kilo. Lengvas gitarų skambesys ir svajingas Campbell Burns vokalas – pozityvesnei, galbūt netgi romantiškesnei (*wink, wink*), nuotaikai tikrai nepamaišys.

Originalesnių garsų ieškotojams siūlom škotų trejetuko Young Fathers albumą Cocoa Sugar (2018). Eklektiškų garsų mix’as, balansuojantis tarp hip-hopo, pop, indie, elektronikos, mišių choro ir dar daugelio kitų žanrų, kartais sukelia mintis apie visišką muzikinę beprotybę ar chaosą; tačiau tuo pačiu metu byloja apie muziką be jokių “sienų” ar pasaulį be globalių epidemijų.

Ilgą laiką buvę savo hitų “The Bay” ir “The Look” šešėlyje, elektroninės muzikos britų grupė Metronomy sugrįžo su nauju albumu Forever (2019). Pranešam, kad, balansuojant tarp pasaulinės žvaigždės MIKOS ir autentiškų polifoninių melodijų, chebra išgauna tai, kas mus privertė apsistoti jų (dviejų) hitų šešėlyje visus tuos metus.

O jei net ir muzika nepadeda nuvyti to slegiančio jausmo, jog viskas slysta iš po kojų, ASMR garsai suveiks lyg kasrytinis morfinas. Nuo saldainio popierėlio traškinimo, medžio darbų, iki sporto klubo, laboratorijos ar dantisto kabineto foje garsų – visa, ko greitai išsiilgsim (jei dar nesame) – mikroskopinis, beribis, audioporno pasaulis tėra vieno paspaudimo atstumu.

Filmai

Norėdami gyventi, mes nuolatos pasakojame istorijas.” Ši nemirtinga Joan Didion citata visada suranda būdų, kaip sugrįžti iki mūsų: nuo socialinių tinklų tragikomedijos Ingrid Goes West (2017) iki “Calvin and Hobbes”, klasika tapusio laikraštinio komikso, šios eilutės atgarsiai jau kurį laiką mus persekioja.

Mes pasakojame istorijas ne tik dėl gilesnių, gyvenimą apipavidalyti sugebančių, moralų; mes tą darome ištisus šimtmečius todėl, jog mūsų dažnai nuobodi, kartais nenuspėjamai kompleksyvi, kasdienybė įgautų bent šiek tiek įdomesnių spalvų ir peno pamąstymams.

Išmušus “atpildo valandai”, šimtus kartų skirtingai pavaizduotai sidabriniame (kino) ekrane – iki šiol sunku nuspręsti katras įdomiau: zombių apokalipsė ar mirtina kosmoso ateivių ataka? – per kelerius dešimtmečius pasimokėme, jog geriausia “ginkluotė” globalinio karantino metu yra istorijų pasakojimas. Nesijaudinkit – kalbėti nereikės.

Iki korona viruso, Netflix’as bei visi kiti skaitmeninių pramogų tiekėjai veikė kaip kaskartinis malonumas, būdas “numušti garą” po sunkios darbo savaitės (ar dienos). Dabar, kai visi esame raginami kiurksoti tarp keturių sienų, pamirštant visas socialines interakcijas su išoriniu pasauliu, skaitmeniniai pasakojimai (pakolkas) yra geriausias, nerašytas, priešnuodis sveiko proto praradimui. Bet net ir su vaistais kartais pasitaiko, jog nėra aišku, ką ir kaip tinkamai naudoti. Nesijaudinkit – “Daktaras DFCitas” Jūsų paslaugoms.

dfcitas; korona; virusas; pagalba; rinkinys; pramogos; Netflixas; Spotify;

Pavadinkim šios kategorijos filmus “go crazy “. Ką jie visi turi bendro ir kuo jie šią sunkią valandą gali mums padėti? Na, visų pirma, reikia prisiminti, jog mes, žiūrovai/istorijų klausytojai, visados stipriausiai rezonuojam su pasakojimais, kurie, it krikštoliniai kamuoliai, atspindi mūsų tuometinius, realius, išgyvenimus. Kadangi šiuo metu šalyje bei visame pasaulyje vyksta visuotinis karantinas, pamanėme, jog su klaustrofobija – pasaulio krašte, tamsiojoje mėnulio pusėje ar atokiausiame žemės kampelyje – besidorojančiais filmų veikėjais susitapatinsite geriausiai. Kas čia žino – gal net vieną-kitą dalyką išmoksite.

Įdomiausia, jog tik vienas iš jų, It Comes At Night (2017), dorojasi su apokalipsės + nepasitikėjimu savo “kaimynais” temomis; tačiau ir tas pats, šiuo metu Kino Pavasariuose rodomas, mūsų apžvelgtas, Švyturys (2019) bei Duncan’o Jones’o Moon (2009) puikiai pavaizduoja, jog ilgą laiką (vienam) pabuvojus tarp keturių sienų, lengvai “pačiuožus stogui”, netikėta (žmogiška) kompanija gali Tavo solinį mikroklimatą paversti gyvu košmaru. Niekas to garsiai nesako, tačiau stebėti, kaip žmogus pamažu išsikrausto iš proto, yra mūsų visų nutylimas guilty pleasure.

Daktaro DFCito rekomendacija: jei nori kartu su filmų protagonistais palaipsniui pamesti sveiko proto “varžtelius”, žiūrėk filmus šia tvarka: Moon It Comes At NightŠvyturys. O jei net ir po šio beprotiško kokteilio jausies kaip niekad gerai, pasižiūrėk kaip “pirmasis nuotaiką pakeliantis, antidepresantinis, laimės augalėlis” paskutinę pozityvią emociją atsuko prieš mus pačius, filme Little Joe (2019). Psichologiniai proto žaidimai metu, kai visuotina korona viruso baimė, kaip peršama (užkrėčiama?) idealogija, vis labiau ir labiau pradeda kontroliuoti mūsų veiksmus ir pasirinkimus? Now we’re talking!

dfcitas; korona; virusas; pagalba; rinkinys; pramogos; Netflixas; Spotify;

Kol nepradėjot hiperventiliuoti dėl keisčiausios filmų kombinacijos – “keistasis Jarmusch’as kartu su monochromatiniu Tobey Maguire’u iš 90-ųjų ir atgyvenusiu, pigių, “pižaminių”, Netflix’o komedijų artistu, Adam’u Sandler’iu, tam pačiam “puode” ? Give me a break… Leiskit pasiaiškinti.

Žvilgtelėjus į šias tris puikias kino juostas atidžiau, po savo fiktyviniais fasadais šie filmai puikiausiai funkcionuoja kaip šių dienų analogijos (kaip ir kiekvienas filmas, pakapsčius giliau). Pradėkim nuo 1998-ųjų hito Malonus Miestelis. Viena koja esanti praėjusiame amžiuje, kita – dabartiniame, ši didelės širdies komedija jau kelerius dešimtmečius rūpinasi, jog neprarastume vilties nežinomybės pilnais laikais; kad pasaulis aplinkui mus, kad ir koks jis pašlijęs, simbolizuoja ne puvimą, degradaciją, o progresą.

Malonus Miestelis, gudriai sugrąžinantis 1939-ųjų The Wizard of Oz spalvų magiją/žaismą, veikia kaip modernių dienų alegorinė pasakėčia, verčianti atsigręžti atgal į “senas, geras, dieneles” ir dar kartą gerai įsižiūrėti į naująjį, metai iš metų vis labiau absurdiškėjantį, pasaulį, kuriame esame įstrigę. Taip, turime dar ir kokių problemų – nepamenu nei dienos, kai žmonija “nežongliravo” mažiau nei dviem apokalipsėmis; tačiau, tuo pačiu metu, turime ir daugiau sprendimų, daugiau galimybių bei esame (sąlyginai) laisvi.

dfcitas; korona; virusas; pagalba; rinkinys; pramogos; Netflixas; Spotify; Pleasantville;

Šiuo metu mūsų dabartinė situacija ir yra panaši į bespalvį Picaso “Guernica” paveikslą ar nevykusiai parašytą Black Mirror epizodą. Visgi net ir niūriausiose dienose galime atrasti naujų spalvų ar įvertinti blankią, neįvertintą, kasdienybės “paletę”. Tik pažiūrėk kokie margaspalviai šedevrai “pylėsi” iš Picaso potepių po minėtojo paveikslo ir suprasi, jog “minutėlė” – na, gerai, dvi savaitės, o gal net mėnuo… – gyvenimo spalvingumo refleksijai, “dažų” pataupymas geresnėms dienoms, galbūt, nėra taip jau ir blogai. Žiū, dar ir su nutapytu paveikslu ar būsimo bestsellerio rankraščiu po ranka – visai kaip Šekspyras, išnaudojęs karantiną “Karaliaus Lyro” parašymui – išeisit laisvėn…

Kalbant apie degradaciją ir laisvę, o jei esat tvirtesnės valios dar ir apie mirtingumą, negalim šiame sąraše nepaminėti itin Jarmusch’iško Išgyvens tik mylintys (2013). Nors ši Šekspyriška kino juosta nekalba nei apie pasaulio pabaigą, nei apie paskutiniąsias žmonijos dienas, ji nemenkai prisidėjo prie “post-Twilight ” vampyrų kino žanro atkūrimo.

Šį filmą Jums siūlome ne dėl to, jog į išsikultūrinusius, kietus, kraujasiurbius visados yra malonu pažiūrėti; ir ne dėl to, jog Jarmusch’o surreali vizija veikia kaip hemaglobinu varoma laiko mašina, leidžianti pasidžiaugti per šimtmečius nusidriekusia meno, kultūros, mados, evoliucija. Galvojai Edvardas kietas? Išgyvens tik mylintys “Romeo” atsiprunkš išgirdus pasiūlymą analoginius įrašus perkelti į skaitmeninį formatą.

dfcitas; korona; virusas; pagalba; rinkinys; pramogos; Netflixas; Spotify; Only Lovers Left Alive;

Išgyvens tik mylintys šiomis dienomis kaipmat tinka, nes kaip ir mes, filmo veikėjai, tolimi Drakulos – modernūs, estetiškai aristokratiški, eruditiški – palikuonys, Adomas ir Ieva, norėdami išgyventi, buvo priversti prisitaikyti prie tam tikrų taisyklių (bei amžino mirtingųjų polinkio į savidestrukciją). Tikimės, jog greitu metu tualetinio popieriaus ar maisto produktų nereikės ieškoti “juodojoje rinkoje” ar pas privačiuos dealerius tamsiuose skersgatviuose.

Esam tikri dėl viena: su šios porelės gyvenimu “žmonijos šėšėlyje” susitapatinsit kiekvienas. Jie, kaip ir mes, vienas kitu bei išoriniu pasauliu gauna pasidžiaugti ne kiekvieną dieną. Prisimenant, jog vampyrai yra atsparūs veidrodžio “magijai”, Išgyvens tik mylintys šaltakraujų veikėjų gyvenimo būdas veikia kaip puikiausias dabartinių dienų atspindys.

Tikriausiai krapštot galvas, bandydami suprasti kaip savo žydiškas šaknis prisiminęs, Laimingasis Gilmoras (1996) super-žvaigždutė, šuniuko akimis, gali veikti kaip šių dienų analogija. Taip, paskutinysis brolių Safdžių filmas Uncut Gems (2019) yra gana tiesmukas: viskas sukasi Niujorko centre, vadinamajame “deimantų rajone”, kur Adamas Sandleris bei kiti “Gucci” ar “Ferragamo” apdarais “apsišarvavę” stereotipiniai žydai dieną-naktį bando NBA žvaižgdutėms ar muzikantams prastumti iš aukso nukaltus, vienetinius, Furbius ar Etiopijos darbininkų krauju nulietus opalus (skaityti: gražus, $200k vertės, akmenukas). Čia pat ir The Weeknd, nuo krūtų šniojantį kokainą, pamatysi ar Kevin Garnett’ą, pirmą kartą už žaidimo aikštelės ribų.

Nors “galvą virš vandens” išlaikyti bandantis hustleris yra sena kaip laikas pasakėčia – kino pasaulio “sviestas ir duona” – po mikroskopu pakištas Uncut Gems, kaip ir tas pats, dažnai nuvertinamas, Sandleris, veikia kaip amoniakas dienomis, kai mūsų energijos ir entuziazmo lygis, karantinui tik įsibėgėjus, vis mažėja.

dfcitas; korona; virusas; pagalba; rinkinys; pramogos; Netflixas; Spotify; Uncut Gems;

Matyti, kaip mūsų kartą užauginęs aktorius su šypsena išgyvena kraujo spaudimą iki 130-ties pakeliančias situacijas – kaip Jums skamba dukters sceninio pasirodymo bagažinėje “besiklausantis”, nuogutėlis, tėvelis? – ir vis vien nenukabina, skolose, ar grandioziniuose statymuose, paskendusios, nosies, neapleidžia amerikietiškos svajonės, yra būtent tai, ko reikia diena-iš-dienos bukinamoms emocijoms, silpstančiai moralei, atstatyti.

Pasilik šį filmą-brangakmenį itin juodai dienai ir, garantuojam, suprasi apie kokias gydomasias Uncut Gems galias šnekame… Išskyrus filmo baigtį, kuri, um… nėra itin pozityvi. Nesakyk, kad neperspėjome.

dfcitas; korona; virusas; pagalba; rinkinys; pramogos; Netflixas; Spotify; Studio Ghibli;

Daktaro DFCito rekomendacija: Jei ne nuo tolimosios Rytų žemės pasklidęs virusas, šis straipnis, globalus “namų areštas” ar neišvengiama ekonominė krizė, vargu ar dabar egzistuotų. Taip, tas – tiesa. Tačiau vietoj to, jog badytumėmės pirštais, ką už visus daro “puikusis” Amerikos prezidentas (dar prieš kelias dienas jis dabartinę situaciją sulygino su kasdiene autoavarijų problema), šis karantinas yra puiki proga susipažinti ar dar kartą prisiminti, kokiais animaciniais stebuklais pasaulį apdovanojo tos pačios Kinijos kaimynė – Japonija.

Tą sakome ne dažnai, visgi Ghibli studijos darbai yra atsparūs laikui, o kiekvienas pilnametražis filmas stovi geriausiųjų lentynoje – ne tik animacijos, bet, apskritai, kino. Todėl net nedvejodami rekomenduojame kasdienį “Ghibli vitaminą”, pradedant nuo Stebuklingi Šihiros nuotykiai Dvasių pasaulyje (2001), Mano kaimynas Totoro (1988) iki Porco Rosso (1992).

Taip, šioje visatoje ne iš kelmo spirtos kiaulės gali būti padangių valdovės, o dvasių pasaulis, persipynęs su gyvųjų, kaip kokiose Džonatano Svifto (“Guliverio kelionės” autorius) istorijose, turi atskirą spą; bet tik per šiuos, iki tobulumo išgrynintus (žymusis Hayao Miyazaki buvo užsispyręs perfekcionistas), fantastinius pasaulius galim pažvelgti į užslėptą (ar visuotinio streso užgožtą) kasdienių detalių gražumą su vaikiška nuostaba.

Gal animacija, ar apskritai – filmai, ir pavaizduoja viską pastelinėmis spalvomis; tačiau to neitų padaryti, jei ekrane atvaizduojamuose dalykuose, animaciniuose ir ne tik, neegzistuotų, mums beaugant, dažnai pasimirštantis žavesys. Jei bežiūrint Ghibli animaciją vis užsimanysi pavalgyti/pakulinarauti – tik pažvelk į tą, čirškančiais taukais nusėtą, animacinį, bekoną! – manyk, jog savo misiją atlikome.

Serialai

dfcitas; korona; virusas; pagalba; rinkinys; pramogos; Netflixas; Spotify;

Rekomenduoti serialus, kitaip nei jų pirmtaką – filmus – yra visai kita “teritorija”. Mes žiūrim į šią pramogos rūšį kaip į (ilgalaikę) investiciją: nebus taip, jog šiam jovalui pasibaigus, karantino metu pradėtus serialus Jūs jausitės įpareigoti žūtbūt pabaigti – kaip kad daugumai (garantuotai) nutiks su internetiniais “MasterClass” / “Skillshare” kursais ar savarankišku ispanų kalbos los el aprender ; visgi didelė tikimybė, jog per šiuos “laisvadienius” pasaulis kaipmat pasipildys nebaigtais meno kūriniais ir tris kartus didesne, pusiaukelėje apleistų, televizijos laidų sumele.

Žinom, jog pusė iš Jūsų šiuo metu n -tąjį kartą “daužo” How I Met Your Mother, Draugus ar Grėjaus Anatomiją. Ir, atvirai, nekaltinam Jūsų. Dar kartą peržiūrėjus prieš tai minėtą Uncut Gems ar žodis-žodin mintinai žinomą 500 Vasaros Dienų, susimąstom: ar tokiais sunkiais laikais pramoginių laidų horizonto plėtimas, naujų kinematinių patirčių ieškojimas, išties yra reikalingas.

Naujo šou pradėjimas yra pilnas nežinomybės – jis reikalauja energijos ir pasiryžimo. Su matyta laida yra žymiai paprasčiau: žinome, ką ji turi pasiūlyti, kaip privers mus pasijusti; plius, šansai, jog nusivilsi šia, išbandyta, patirtimi, yra ypatingai nedideli – visai kaip su pica ar kasdieniu seksu. Matyti serialai, paprasčiau kalbant, veikia kaip comfort food’as – skanu, bet nemaistinga.

Dvejones palikus nuošalyje, suradom kompromisą: pasiūlysim Jums trumpus; ne per seniausiai išėjusius “pensijon” serialus ir “naujokus”, kurie užėmė šių vietas.

dfcitas; korona; virusas; pagalba; rinkinys; pramogos; Netflixas; Spotify;

Prisimenat Mr. Robot ? Įtempti hackinimo montažai, klaviatūros barškinimas; introvertiškas, su savimi bešnekantis, protagonistas juodu džempu ; nesuprantamas programuotojų žargonas (“Hello, World! “) ir visuomet ore lūkuriuojantis blogis – berašant tai, atrodo, sekundei sugrįžome į pirmąsias programavimo pamokas mokykloje.

Nežinome, kaip Jūs, tačiau mes, kažkur trečiajame sezone, nebespėjome paskui šios įspūdingos, jei ne geriausios, televizinės dramos šviesolaidinius greičius. Galiausiai, pasiryžus užmestį akį, kaip sekasi mūsų mylimiausiam sistemos laužytojui, “atsitrenkėme į sieną” : ant mūsų antisocialaus veikėjo pečių “kabo” visos Šiaurinės Amerikos ekonomikos bei milijono niekuo dėtų žmonių likimas; jo įsivaizduojamas, titulinis, alter-ego, “Mr. Robot’as”, su kuriuo kartais pasitaria, tai pasipyksta, ar bando vienas kito atsikratyti (panašiai kaip Kovos Klube), kažkur dingęs; o kapišonuotojo programerio vaikystės draugė nei iš šio, nei iš to, kalba apie kažkokį tai “ateities/praeities aparatą”… What? Mes praleidome vos penkias serialo serijas, o, atrodo, Mr. Robot pradėjo kalbėti visiškai nauja programavimo kalba.

Nuo tos dienos, demotyvuoti toliau žiūrėti šį televizinį šedevrą – lyg susidūrus su nežaisto stalo žaidimo taisyklėmis, kurias išmokti trunka tiek pat ilgai, kiek ir sužaisti vieną jo partiją; ar sulaukus neigiamo atsakymo, atsiradus progai pagaliau išbandyti “D&D” (ne tai, apie ką galvojate… ; taip niekada ir neišbandėme) – viskas, ką galėjome padaryti buvo stebėjimas, kaip, kažkada kas savaitę nekantriai laukiama, laida vis tolsta ir tolsta… O, žiūrėk, jau ir didysis finalas įvyko!

dfcitas; korona; virusas; pagalba; rinkinys; pramogos; Netflixas; Spotify;

Visai kaip santykiuose, trumpas apsileidimas per plauką nepavirto į nesugrąžinamą katastrofą (jei ne tas vienas, nelemtas, The Walking Dead, epizodas antrajame sezone…). Išnykus visuotiniam spaudimui ( “būtinai pažiūrėk [rekomenduotos laidos pavadinimas]. Žiaaauriai geras! “; “jei nežiūri [naujos laidos pavadinimas] – nežinai, ką prarandi! “), streamingo platformoms patapus kibernetiniais “laukiniais Vakarais”, nusprendėme, jog tinkamesnės progos išsiaiškinimui, kodėl serialo gerbėjai iki šiol kuria muzikinius tribute’us, nei visuotinis “namų areštas” – nebus.

Nespoilinant pasakysime tik tiek, jog dabar suprantame, kodėl žmonės iki šiol nepaleidžia šio šou. Gal Mr. Robot, mūsų kartos atspindys, tarp savo programinio kodo eilučių ir nėra paslėpęs žūtbūt reikalingo korona viruso vakcijos (o jei ir būtų, at this point, nebūtumėm pernelyg nustebinti – laidos rašytojai pagalvojo apie viską), tai yra televizinių dramų Šventasis Gralis. Mes nejuokaujam – pabandyk prisiminti kaip nuostabiai jauteisi bežiūrint Breaking Bad ir prie viso to pridėk antiklimaktiško bei kvailo Game of Thrones finalo priešingybę…

Taip, išgirdot mus teisingai – jei Mr. Robot ir nėra mėgstamiausia mūsų laida (kol kas), “televizijos karaliumi” tituluojamos Breaking Bad karūnos ji tikrai nusipelnė. Ir jei Jūs, kaip ir mes, iki šiol dvejojote – ar, kažkokiu nesuvokiamu būdu, šią intriguojančią dramą iš viso praleidote pro akis – sugrįžimu į pogrindinį programavimo pasaulį, pažadame, jog tikimybė if (mrRob0t = completed) { m1ndBl0wn = false; } yra neįmanoma.

Bandant išsiaiškinti mūsų sekančios rekomendacijos epizodų trukmę, buvome, lengvai tariant, sugliminti atsakymo: “pirmasis epizodas dažniausiai trunka nuo dviejų iki keturių mėnesių, kol depresinis epizodas – iki aštuonių ar net ilgiau. […] Epizodai, laikui bėgant, turi tendenciją dažnėti bei ilgėti,” – skaitė pirmasis Google sugeneruotas rezultatas.

dfcitas; korona; virusas; pagalba; rinkinys; pramogos; Netflixas; Spotify; Maniac;

Paskutinį kartą pakartotinai žiūrint Netflix’o Maniac (2018), nepastebėjome nei neįtikėtinos serijų trukmės (kurios, iš tikrųjų, trunka nuo 26 iki 47 minučių), nei labiau į depresiją linkstančių epizodų, kurių yra vos dešimt. Vietoj to, jog sužinotume, kiek karantino laiko Jums kainuos šio serialo peržiūrėjimas, gavome nemokamą, trumpą, pamokėlę apie maniakinę depresiją (a.k.a . “Bipolinis afektinis sutrikimas”).

Šiomis dienomis televizijos laidų ar tų pačių filmų apie psichologines traumas yra visa galybė: nuo praėjusių metų, žiūrovų pamilto, klauno su visu sutrikimų “bagažu” iki mažiau žinomo serialo You’re the Worst, kurį taip pat rekomenduojame; tačiau retai kada – jei ne kartą per dešimtmetį – pasirodo šou, sugebantis šią, dažnai stigmatizuojamą (dėl netikroviško ar klaidingo atvaizdavimo), temą paliesti kitu, reto kūrybingumo, kampu.

Visų pirma – veikėjai. Įstrigę niūriame pasaulyje, kuris, iš pažiūros, yra 80-ųjų bei ateities kratinys – taškiniai-rašaliniai, mūsų tėvų dienų, spausdintuvai vis dar tebeegzistuoja ir yra masiškai naudojami, kol už kampo klinikinius tyrimus atlieka NASA-os super-kompiuterio dydžio dirbtinis intelektas (vardu “GRTA”, panašiai kaip ir straipsnio pradžioje rekomenduoto Moon – “GERTY”), sugebantis prisijungti prie pacientų “smegeninių” – Maniac pasižymi itin spalvotu, vos ne absurdišku, veikėjų spektru.

Viena iš pagrindinių veikėjų, Annie (vaid. Emma Stone), tarkim, yra gedinti narkomanė, persekiojama sesers žūties. Vaistas, ant kurio ji “pasinešusi”? Medicinos industrijoje oficialiam, masiniam, naudojimui nepatvirtintos tabletės, leidžiančios vartotojui dar kartą išgyventi blogiausią gyvenimo epizodą. Jos “nusikaltimo partneris”? Depresija sergantis vyrukas (vaid. Jonah Hill), atstumtas savo įtakingos bei kandžios šeimynėlės, įsivaizduojantis (o gal ne?), jog jam yra patikėta išgelbėti žmoniją.

dfcitas; korona; virusas; pagalba; rinkinys; pramogos; Netflixas; Spotify; Maniac;

Šiame, vienas už kitą nerealesnių, veikėjų kratinyje taip pat susipažinsite ir su daktaru, kuris virtualioje erdvėje mėgsta “paišdykauti” su animaciniais personažais (ne taip toli nuo dabartinės realybės, būkim atviri), ir nuo žmogiško kontakto atsiribojusiais, metalinėse dėžutėse “užsikonservavusiais”, šeimyniškiais… Iki to dar nepriėjom, bet neduokit savo tėvams idėjų.

Visgi, visa tai, ką čia išvardinome, tebuvo “ledkalnio viršūnė” – visi šie personažai tėra serialo realaus pasaulio gyventojai. Pradedant antraja serija, po to, kai mūsų super-problematiškas duetas pradeda “trippinti ” klinikiniuose tyrimuose, serialas permuša bėgius į metafikcijos “pavarą” ir tik didina greičius.

Kiekvienas epizodas, viena kojant esantis realybėje (panašiai kaip Inception ar Matricoje) – parodant, kas vyksta, ne itin pagal protokolą veikiančio, pamažu iš rankų slystančio, tyrimo užkulisiuose – veikia kaip atskiras mini-pasakojimas, trypčiojantis tarp realumo ir surrealumo. Viename epizode jie, iš kailiniais apsikarsčiusių, Bukas ir Bukesnis tipo, gangsterių bando susigrąžinti ypatingai retos rūšies lemūrą, kitame – nugvelbti prarastąjį “Don Kichoto” skyrių, garantuojantį amžiną trip’ą savose fantazijose.

Ir tai tik serialo įvadas: jam artėjant link pabaigos, žiūrovui apsipratus su beprotiškumo lygiu ir nukvakusiai prikaustančia koncepcija, visai nenuostabu gatvėje pamatyti antropomorfinį koalos-meškino hibridą, žaidžiantį šachmatais. Tačiau Maniac rekomenduojame ne tik dėl jo keistesnės, semi-futuristinės, nenuspėjamos, natūros, įspūdingos vaidybos ar visiems prieinamos jo trukmės (iš viso 6 valandos 26 minutės arba trys “Hario Poterio” filmai).

dfcitas; korona; virusas; pagalba; rinkinys; pramogos; Netflixas; Spotify; Maniac;

Bežiūrint vieną originaliausių mūsų matytų serialų iki šiol, kartais neįmanoma nepasimiršti, jog po visais kalbančiais dirbtiniais intelektais, absurdišku humoru ar hiperstimuliuojančiais scenarijais, kurių Cervantes’as savo lakiausiuose sapnuose nebūtų susapnavęs, slepiasi centrinė tema, ypatingai svarbi šiomis dienomis – ryšys. Tas pats daktas, kurį pirmose serijose sutinkame nuogutėlį, visu protu bei visu peniu virtualioje realybėje, barškinant spalvotus pikselius, vienu metu primena, jog “be draugystės, bendrystės, šeimos, meilės – kad ir ką iš šių beturėtum – be ryšio mes žuvę.

Pagalvokit: kai kurie iš jūsų dabar kenčiat nuo “ryšio” pertekliaus, tam pačiam kambary ar namuose karantinuojantis su likimo Jums parinktais ” “Akvariumo” dalyviais” – situacija, iš kurios, garantuojam, dar ilgą laiką bus kuriamos cheesy romantinės komedijos (galvokit Two Night Stand filmas + korona virusas); kiti iš Jūsų, kenčiantys nuo žmogiško kontakto deficito – kastrečia diena perstumdinėjat baldus, stengiatės neužmegzti pilno pokalbio su savimi (kaip Tomas Hanks’as filme Cast Away), kompensuojat taip trūkstamą “ryšį” meditacija ir iki tobulumo kasdien šlifuojamu makaronų užkepėlės receptu…

Tačiau, kad ir kokioj absurdiškoj situacijoj kiekvienas esame dabar įstrigęs – su darbu ar be, vienas ar su kompanija – dėl viena Daktas Mantleray’ėjus yra kaip niekada teisus – kalbame, žinoma, apie telekomunikacijos ryšį. Kad ir kokia meilė yra amžina, nepakartojama ar atspari virusams, šiuo metu visi laipiotumėme sienomis, šnekėtume su besišypsančiais tinklinio kamuoliais, jei visagalis internetas – vietoj aukų priimantis nepasotinamas Feisbuko, Instagram’o, Youtube, Netflix’o bei Spotify’jaus sanaudas – staiga nustotų egzistavęs.

Tik žmogus, jo vaizduotė, CD/DVD kolekcija, parkelis prie namų, panikuojančių tėvų literatūros kolekcija (“Na, kur ten tos “Sidro Namų Taisyklės”?), stalčiuje atrasto MP3 grotuvo muzikos kolekcija, dvelkianti 2000-aisiais (ar kas nors prisimena grupę Tokyo Hotel?) bei normalus miego/mitybos režimas… Ne, ačiū. Ką žiūrim toliau?

Paskutinis mūsų rekomenduojamas serialas yra šiek tiek “žemiškesnis”. Jokių grandiozinių konspiracijų teorijų ar nelegaliais narkotikais varomų pasakojimų su antropomorfiniais, futuristiniais, šachmatininkais (jei pradėjai skaityti nuo šios vietos – nežinom nuo ko pradėti…), tiesiog sena, gera, vieno žmogaus prasimušimo istorija. Susipažinusiems su repo/hip-hopo pasauliu, “Lil Dicky” vardas turėtų būti girdėtas; visiems kitiems pakaks ir skoningo minutės trukmės intro (viršuje).

Kad ir kokia gili, dramatiška bei įkvepianti yra Eminemo istorija (“rajono” filmas 8 Mylia), žydas, išnaudojęs visus savo (tėvų taupytus) barmitzvos šekelius, jog susuktų greitai interneto platybėse išpopuliarėjusį muzikinį klipą – visada laimės mūsų pinigus. Plius, David’as Andrew Burd’as, neseniai startavusio serialo Dave epicentras, repo pasauly žinomas savo komediška (jis taip pat ir komedija užsiima) pravarde – “Lil Dicky” – viso labo vaidina save: dažnai tingus, naivus, iš pažiūros nepasitikintis savimi, natūraliai juokingas bei turintis tiek pat fobijų, alergijų ir sindromų, kiek ir jo lyrics’ai turi šmaikščių eilučių – Dave’as yra akiai (bei širdžiai) maloni persona, su kuria nesunku susitapatinti. Tik pažiūrėk, kaip jisai bendrauja už objektyvo ir greitai suprasi, ką turime omeny.

Aišku, visa tai, ką daro šis serialas, TV pramogų industrijoje nėra nieko naujo – visa tai (ir daugiau) matėme Childish Gambino Atlanta‘oje (2016) ir Ramy Hassan’o, Amerikos egiptiečio komiko, supažindinusio mus su kita šios šalies/modernios religijos puse, Ramy (2019). Visgi, kai naujas serialas “atsiduoda” dviem labiausiai patikusiais praėjusio dešimtmečio serialais, pykti nėra ko…

dfcitas; korona; virusas; pagalba; rinkinys; pramogos; Netflixas; Spotify; Dave;

Priešingai – žinoti, kad kiekvieną savaitę pasirodys šviežaus, šmaikštaus, per daug susikaupimo nereikalaujančio, šou serija su realistiškai absurdiškais personažais ir jų kasdienėmis problemomis (serialą rekomenduojam žiūrėti su savo antromis pusėmis, jei tik įmanoma) yra lyg reguliariai lašinamas morfinas, belaukiant kitų, mylimų, pramoginių “medikamentų”.

Dave pradėjom žiūrėti, kai korona (tikriausiai) tebuvo nehigieniškai paruoštos sriubos “nerašytas” ingredientas tolimam Kinijos kampely ar ne itin skanaus “putojančio” pavadinimas. Kas galėjo pamanyt, jog, ties ketvirtu epizodu, šis serialas bus mūsų išsiilgtos, laikinai “laike užšaldytos”, kasdienybės miražas.

Video žaidimai

Pradedant George Romero filmografija, baigiant visais aukščiau išvardintais, “kabinos karštligės” žanro, filmais, nenuostabu, jog vis sugrįžtam prie senos, geros, prancūzų filosofo, Jean-Paul Sartre, išminties: “pragaras yra kiti žmonės “. Kaip ir primatams, prieš 52 milijonus metų, žmonėms yra naudinga, netgi būtina, būti kartu. Tačiau krizės metu, o tuo labiau apokalipsės, atsiskleidžia viena homo sapiens ‘o savybė, nebūdinga kitiems primatams – tas pats žmogus, su kuriuo dar vakar dalinaisi batonu ar slapčiausiomis svajonėmis, labai greitai gali atsisukti prieš tave.

Paimk bet kurį gyvų numirėlių filmą ar pradžioje rekomenduotą Little Joe – šios pražūtingos kino juostos nėra pasakojimai, kaip žmogus, ranka-rankon, dorojasi su pasaulį užpuolusia krize; tai mūsų humaniškumo atspindys – kaip nevilties metu, aplinkybėms susiklosčius, žmogus dorojasi vienas su kitu. Visi šie fiktyviniai scenarijai tik primena, jog tikroji grėsmė visada buvo, yra ir bus mumyse.

John Carpenter’io The Thing (1982) yra puikiausias to pavyzdys: atokioje Antarktidos stovykloje grupelė vyrukų tyrinėja nežemiškos kilmės anomaliją. Situacijai “išslydus iš rankų”, virusui “įlindus” į vieną iš veikėjų, pasitikėjimas kaimynu greitai pavirsta į “America’s Next Top Model” mini-aljansų kūrimąsi, “durklų” galandinimą, debatus, kuris atrodo labiau užkrėstas… Gal dėl to tas pats Šekspyras, beveik visas savo dramas parašęs kokios tai epidemijos šešėly, žmogišką kompaniją iškeitė į plunksnakotį ir popieriaus lapą?

dfcitas; korona; virusas; pagalba; rinkinys; pramogos; Netflixas; Spotify; video žaidimai;

Daugumai tai bus paslaptis, tačiau nemažą DFCito DNR dalį sudaro kompiuteriniai žaidimai: ne tik kad kartais parašome mūsų draugų “Protagonistas” leidžiamame žurnale, bet ir, iš dalies, susikūrėme iš nepavykusios žaidimų developer ‘io karjeros “nuolaužų”. Ši interaktyvi meno rūšis, iki šiol daugelio nepripažįstama kaip “rimta”, ar naudojama tik laiko “užmušimui”, mus lydėjo nuo mažens – kai tebuvome mažyčiai pikseliai milžiniškame, nesuvokiamai aukštos rezoliucijos, pasaulyje, o GTA: Vice City grafikos, tuomet, atrodė sumodeliuotos pačio Mikelandželo.

Kaip ir minėtasis dramaturgas, išgyvenantys ne pirmą (ir, tikriausiai – ne paskutinį) karantiną, iš kito kibernetinių pramogų fronto, galim paliudyti, jog žmoniją užpuolusios krizės – ateivių invazijos, armagedonai, Shaquille O’Neal’o neįgyvendinama svajonė, atsidurti bent viename padoriame Kung fu žaidime – yra kompiuterinių žaidimų “duona ir sviestas”. Nuo Space Invaders ‘ių (1978) iki Jūsų Call of Duty ‘čių – mūsų virtualioje “sąskaitoje” yra tiek, visais-visais (!) įmanomais būdais, nugalabytų zombių, potencialių teroristų, nieko dėtų, ne tinkamu laiku ir ne tinkamoje vietoje, pasimaišiusių, pėsčiųjų (dėkokit visų tėvų “mėgstamiausiai” žaidimų frančizei Grand Theft Auto), jog išmušus dar vienai pasaulinei krizei – mes žinome kaip deramai reaguoti.

Jei Jums nusibodo kasdienis saviizoliacijos pramogų racionas – vegetacija prie to pačio Netflix’o, kur mintys, jog neproduktyviai švaistot laisvą laiką, yra staigiai užgožiamos sekančios serialo serijos – turime Jums pasiūlymą. Pasiūlymą, dėl kurio net pats Šekspyras mestų šonan savo rašaluotus plunksnakočius.

dfcitas; korona; virusas; pagalba; rinkinys; pramogos; Netflixas; Spotify; video žaidimai;

Kol, dėl viršuje esančio paveikslėlio – tikriausiai kontradiktiškiausios žaidimų kombinacijos visatoje – nepradėjot rašinėti į PM’ą, klausiant, kokius grybukus vartojam, leiskit pasiaiškinti…

Kaip ir filmų ar serialų industrija, kompiuteriniai žaidimai yra vos ne “štampuojami” – jei nesi per daug išrankus pikselių skaičiui ar veiksmo kiekiui virtualiuose pasauliuose, naujų nuotykių/iššūkių atrasi bene kiekvieną mėnesį, jei ne kas savaitę. Taip jau nutiko, jog Jūsų nuo kompiuterio nenulimpantiems, jaunesniesiems, broliams/geimeriams vaikinams per šį karantiną nuskilo labiausiai: vos ne vienu metu “dienos šviesą” (pas mus žaliuzės nuleistos, jeigu ką…) išvydo ilgai laukti žaidimų tęsiniai – Doom Eternal (2020) bei Animal Crossing: New Horizons (2020), dėl kurio visas pasaulis šiuo metu kraustosi iš proto… Ar reikia pagalbos atskiriant, kuris yra kuris?

Panašiu metu, dar prieš šviežią savaitėlę, taip pat sulaukėme ir 13 metų (!) laukto žaidimų tęsinio, kurio anonsas, mūsų virtualiam pasaulėly, prilygo korona viruso vakcinos išleidimui ar “Mona Lizos” sesers portreto atradimui – taip, taip, tas pats Half Life: Alyx (2020). Kad ir kaip norėtume pridėti jį prie rekomenduojamų žaidimų sąrašo, yra pakankamai svari priežastis, kodėl to nedarome: įranga, reikalinga šio virtualaus experience‘o išbandymui (be pačio kompiuterio), kainuoja tiek pat kiek ir Jūsų išmanieji ($999); tad rekomenduoti Alyx būtų taip pat absurdiška, kaip ir siūlyti dvidešimties minučių ‘zero-gravity ‘ skrydį už šešis gabalus.

Verčiau grįžkim prie to, kas yra prieinama mums – vos galą su galu suduriantiems, mirtingiesiems, kuriems šviesolaidinis internetas, Netflix’as ir Linkomanijos (taip, vis dar veikia) account’as yra gan nemenka prabanga.

dfcitas; korona; virusas; pagalba; rinkinys; pramogos; Netflixas; Spotify; video žaidimai; Doom Eternal;

Kol pusė modernios žmonijos šiuo metu peržiūrinėja Contagion (2011), The Walking Dead bei The Road (2009; superinis filmas – rekomenduojam), pavėluotai užsirašinėjant išgyvenimo patarimus (“šauk į galvą”); kita, kurią, gaila, dar vis pagrinde sudaro testosterono pritvinkusi auditorija, gan taikliai parodijuojama South Park’o animacijoje, šiuo metu, roko operos baleto ritmu, tolimiausiuose Požemio karalystės kampeliuose, brutaliai galabija demonų armijas. Susipažinkite su Doom Eternal, kompiuteriniu žaidimu, kuris, nuo 1993, Dantė Aligjerio “Pragarą” pavertė virtualiu atrakcionų parku ant steroidų.

Žemė šiuo metu tikraaai nėra panaši į rojų; tačiau, kas galėjo pamanyt, jog išauš diena, kai rojų atrasime pragare? Atvirai – mes. Dar prieš kelias savaites, kaip maži vaikai, krykštavom, jog keliaujam į gulagą (Call of Duty: Warzone); dar viena anksčiau – jog gausim progą sulėtintai ištaškyti sėklides draugo, pasiglemžto zombių lavinos (Zombie Army 4: Dead War).

Matot, virtualus demonų kraujo liejimas ir žmoniją slegianti apokalipsė yra dangiška sąjunga. Kokioj kitoj medijos rūšyje galėtum pasigirti, jog ką tik įgrūdai vienaakiui, levituojančiam, demonui granatą į žabtus, staigiai apsisukai 180 laipsnių, po to, netyčinio mygtuko paspaudimo dėka, kumščiu trenkei į nematomą sieną, ir gretai “prigavai” save šaudant raketomis į milžiniškas, vaikštančias, smegenis-panašų demoną, lyg būtų liepos 4-oji… Ar jau minėjome, jog valdai kosmoso jūrų pėstininką, kuriam patikėta išgelbėti žmoniją nuo Pragaro demonų invazijos?

dfcitas; korona; virusas; pagalba; rinkinys; pramogos; Netflixas; Spotify; video žaidimai; Doom Eternal;

Kad ir kokie įspūdingi yra filmai, serialai, animaciniai filmukai, nei viena kita medija, apart kompiuterinių žaidimų, negali pasigirti savo vis tobulėjančiu interaktyvumu. Kad ir kas šiuo metu darosi žemėje, trumpalaikio apsigyvendinimo virtualiame Pragare iš mūsų niekas neatims.

Vis dėl to yra vienas žaidimas, kuris, vis dėl to, priverčia susimąstyti, ar tinkamai leidžiame virtualias valandas: kodėl jaučiame utopiją pasauly, kuriame, iš brutaliai išrautų demonų stuburų, galėtume pasistatyti vasaros trobelę, surinktiems trofėjams laikyti; kai netolimoje, vos ranka pasiekiamoje, visatoje egzistuoja apvalių kampų, pastelinių spalvų, gyvūnėlių pasaulėlis, kuriame, kad ir kaip keista tai pripažinti, jaučiamės taip pat gerai – užsiimant virtualiu altruizmu, kuris mūsų kosmoso reindžeriui sukeltų anafilaksinį šoką… Ponai ir ponios, Animal Crossing: New Horizons.

Gerai prisimenu, kaip, 2012-aisiais, pasirodžius ilgai lauktam Far Cry 3, grojant Skrillex’o “Make It Bun Dem”, liepsnosvaidžiu čirškinau ištisus laukus marihuanos. “I Love The Smell Of Burning Weed In The Morning,” – kelias dienas iš eilės, dar vis mutuojančiu balsu, kartojau, pamodifikuotą, žymiąją Leitenanto Kilgore’o frazę (filmas Apocalypse Now (1979)). Surinkus pakankamai nudirtų kailių bei egzotiškų vaistažolių, jog šias rūšis būtų galima oficialiai braukti iš “Raudonosios Knygos”, užgrobus kelis salos piratų postus bei pergališkai pasklandžius virš jų – ištryniau Far Cry 3

Nesupraskit klaidingai – “medaus mėnesio” nuotykis buvo nuostabus. Šaudymo mechanika, savo laikmečiui, pritrenkianti; piktadarys – visiškas psichopatas (pačiam to nenutuokiant, pasišaipantis iš amžinos kompiuterinių žaidimų monotoniškumo problemos: “Did I ever tell you what the definition of insanity is? Insanity is doing the exact… same fucking thing…“); o virtuali sala – atsiduodanti svylančia ganja bei Pina Colada – vešlesnė, gyvesnė bei, visomis prasmėmis, detalesnė nei visi praeiti mūsų lankyti egzotiniai pasauliai.

Tik po kelerių metų, pirmą kartą (ne ironiškai…) nusprendus pažiūrėti, dėl ko taip visas internetas hiperventiliuoja – išbandžius legendinį Minecraft’ą, dėl kurio Jūsų jaunesnieji broliai yra pasiruošę į Jus sulaidyti visas savo įsivaizduojamas strėles (arba, tiesiog, pasiskųsti mamai) – supratau, jog tai ne , o mūsų kaltė. Abu šie nuostabūs žaidimai ne be reikalo yra palikę neišdildomus antspaudus kompiuterinių žaidimų evoliucijos istorijoje.

Tačiau po tūkstantojo karto kapojant medžius, kampuotus paršiukus (vaikštančius kepsnius), vis plečiant savo vienišos pastogės sienas (kurias, kartas nuo karto, tenka perkelti dėl sproginėjančių, žalių, išperų pasibeldžiančių naktimis) ar neribojamų galimybių daryti ir kurti, ką tik širdis geidžia – supratome, jog laikas skirtis su “atviro pasaulio” žaidimais.

Mums patinka žinoti, į kurią bėgti pusę; kiek ir ko turime surinkti, ką nugalabyti, jog išgirstumėm ausiai instinktyviai atpažįstamą melodiją, simbolizuojančią progresą. Limitacijos, anaiptol, ištisus dešimtmečius buvo ir vis dar yra kompiuterinių žaidimų “chemikalas X”.

dfcitas; korona; virusas; pagalba; rinkinys; pramogos; Netflixas; Spotify; video žaidimai; Animal Crossing: New Horizons;;Daugelis mūsų šiuo metu sėdi be darbų, apgailėtini, pasimetę kalendoriuje (“pirmadienis yra trečiadienis yra šeštadienis…”) be vadinamos “vietos”, ir su daugiau laisvo laiko “ant rankų”, nei mūsų mažos smegenėlės gali spėti visa tai konvertuoti į produktyvius darbo/kūrybos vaisius (dar kartą – teplionė pirštais nesiskaito).

Įdomiausia, jog per šį keistąjį laikotarpį, aplink save regėjome tą pačią žmogaus ir neriboto, laisvo, laiko, sąlyginos laisvės, sąlyčio progresą, nenumaldomai artėjantį link “lūžio taško”. Kaip kokiam Andrei Tarkovsky’io kultiniame Stalker ‘yje (1979), svajojom, svajojom, o gavus – nežinom, ko iš tikrųjų norime.

Kas pagaliau (pagaliau! ) daveda mus iki antrosios mūsų žaidimo rekomendacijos – Animal Crossing: New Horizons, kurį, gaila, išbandys tik (Nintendo) Switch konsolės savininkai. Nuo pirmojo susipažinimo su šiuo mielu kūriniu, 2001-aisiais (Nintendo 64), praėjo nemažai laiko – ir mes, ir ši frančizė, šiek tiek paaugome, įgavome daugiau pikselių (pagražėjome), per metus gryninome savo gerąsias savybes, išgelbėjome visą haremą princesių bei kelias pamirštas visatas. Ir – priešingai nei Stalker ‘io amžina, egzistencinė, žmogaus dilema – mes žinome, jog šio kompiuterinio žaidimo trokštame.

Visgi, praėjus beveik porai dešimtmečių po pirmojo susipažinimo – valdymo pulteliui pagaliau nebeatrodant kaip zondavimo prietaisui iš Star Trek’o ; mums susitaikius su limitacijos sąvokomis, realiam ir virtualiam pasauly – negalėjom nesijaudinti, jog ilgai lauktas susitikimas bus toks pat nejaukus kaip ir netikėtas įbėgimas į draugą, į kurio žinutes pastaruosius tris mėnesius “pamiršai” (“buvau labai užsiėmęs…” ) atrašyti.

dfcitas; korona; virusas; pagalba; rinkinys; pramogos; Netflixas; Spotify; video žaidimai; Animal Crossing: New Horizons;

Atvirai, pirmąsias žaidimo minutes buvom išsigandę, jog Animal Crossing prisitaikė prie visų dabartinių tendencijų ir laisvė, pažinota ir nepažabota 2001-aisiais, buvo išmainyta į užduočių vykdymą: akmenukų ir medžio šakelių sujungimas (jog išgautum kirvį) naudojantis darbastaliu? Kažkur matyta…

Dar po kelių nukirstų medelių, sulūžusių kirvukų, baimės išgaravo. Taip, žaidimas, lyginant su pirmtaku, yra labiau orientuotas į tikslą: nori vietoj lovos turėti milžinišką, perlinę, kriauklę ar prisijaukinti saloje besisukinėjantį, tačiau “besilaužantį”, prašalaitį? Prašom, rink kriaukles ir išprašyk Tom Nook’o – sukto meškėno, nekilnojamojo turto barono, prasektais “Tommy Bahama” marškiniais, kurio akyse, geriau įsižiūrėjus, gali įžvelgti dolerio ženklus – oficialios svečio sutikimo ceremonijos, ir visa tai bus tavo.

Baiminomės, jog visa tai, kas atgrasė nuo pastarųjų žaidimų – Far Cry 3 monotoniška laisvės iliuzija; Minecraft’o beribiai horizontai, konkretaus, galutinio, tikslo neegzistavimas – kiš koją atgaivinant pamirštą draugystę su senu bičiuliu. Tačiau jautėmės kaip niekad namie: visi veiksmai, kuriuos kažkada darėme “kubelių galaktikoje” – šarvų/ ginkluotės/būsto tobulinimas, apylinkių tyrinėjimas – buvo vardan išgyvenimo; čia tą darai, tiesiog, kad gyventum – taip kaip gyveni (ar bent gyvenai) už ekrano ribų.

Žodį “namai” pasirinkome neatsitiktinai: kai esame įstrigę pasakojimo momente, kuris, kaip koks filmo montažas, turėjo seniausiai pabaigti šį karantiną, o, vietoj atpėdinančių draugų, matomų pro langą, žeme velkasi pavienės, panaudotos, kaukės, Animal Crossing: New Horizons virtualūs namai greitai tapo svarbesni už tikruosius. Kadangi dar ilgą laiką nesulauksim svečių, kam sukti galvą dėl ne vietoje paliktų drabužių/daiktų, kai gali tai daryti dėl neaprinktų piktžolių virtualiam kiemely.

Kol mūsų (tikrieji) namai, diena iš dienos, panašėja į “Where’s Waldo?” iliustraciją (vietoj kepuriuotojo veikėjo, ieškant reikiamo daikto), noras paversti varganą palapinę, nuo kurios pradedi, į modernius, milžiniškus, rūmus su nepriekaištingai žalia pievele bei kiaušinio lukšto spalvos tvorele – namus, kurių, būkim atviri, niekada neturėsim – pavirto į tikrą materialistinę maniją. Lankymasis internetinių draugų namuose – veikla, kuri, keista pripažint, yra tokia smagi ir efektinga, jog greitai užsimiršti, kad toks dalykas, kaip tikras ėjimas į svečius, iš viso egzistuoja – šią maniją, turėti gražesnius daiktus, jaukesnius, edvesnius, namus, kėdes, padarytas iš raudonmedžio, tik kursto… Visai kaip realiam gyvenime!

dfcitas; korona; virusas; pagalba; rinkinys; pramogos; Netflixas; Spotify; video žaidimai; Animal Crossing: New Horizons;

Animal Crossing: New Horizons, kitaip sakant, yra virtuali utopija iš rankų slystančio pasaulio, kurį dar prieš mėnesį pažinojome. Staiga Jums pradės rūpėti, kur turi stovėti vienas ar kitas objektas namuose; salos kaimynų rūpesčiai, skundai ir pageidavimai (priešistorinis fenomenas, egzistuojantis tik filmuose ir mūsų senelių pasakojimuose); kaip atsikratyti to įkyraus kaimyno, kuris vis netiesiogiai kritikuoja mūsų marškinėlius (tikimės, jog dovanota, iš ežero ištraukta, padanga leis suprasti, jog tarp mūsų viskas baigta). Čia ir už paskolas norėsi susimokėti ar perskaityti, ką naujo praneša salos skelbimų lenta – vieno lankytojo raštelis skaito “dat ass” ir mes negalim būt laimingesni.

Šis žaidimas taip greitai ir subtiliai perprogramuoja Jūsų smegenis, jog nespėji susivokti, kodėl, staiga, mūsų vardą šaukiantis ir mūsų kryptin atliuoksintis gyventojas tiek daug reiškia. Ar tai, pro miglą prisimenamas, suklastoto, virtualaus, žmogiško kontakto jausmas?

Kol kontempliuojam tokias mintis, pusvalandį praleidžiam savo “NookPhone’e”, kuris mirguliuoja ir leidžia dopaminą gaminančius garsus, kaip tikras telefonas, pasitinkam draugą oro uoste ir kartu pažaidžiam “Slėpuką”, po to pasitrinam namuose.

Visa tai bedarant pamirštam, jog toks dalykas kaip COVID-19 iš viso egzistuoja. Tada suvokiam, kodėl visi šie kasdieniški, dar ne taip seniai atsibodę, dalykai veikia kaip nuostabiausias narkotikas ar meditacija: kol dabartinė mūsų kasdienės realybės situacija yra visiškoje nežinomybėje, Animal Crossing: New Horizons veikia kaip virtualus prieglobstis laike užstrigusio pasaulio, kuriame mes galime kažką pakeisti. Vietoj to, jog stebėtumėm kasdienes, pastoviai blogėjančias, žinias, mes padedame naujajam miestelio gyventojui įsirengti, pastatome tiltelį (kad ir kaip smagu kartimi šokinėti per upelį) ir nekantriai laukiame, kol galėsime internetiniam draugui perduoti ilgai konstruotą dovanėlę bei išgirsti jo reakciją, išvydus mūsų atnaujintą interjerą.

dfcitas; korona; virusas; pagalba; rinkinys; pramogos; Netflixas; Spotify; video žaidimai; Animal Crossing: New Horizons;

Dar ne taip seniai, atrodo, Sims’ai (2000), vienas iš pirmųjų “gyvenimo simuliatorių”, veikė kaip užmirštų, paprastesnių, dienų refleksija; pamiršto pasaulio veidrodis, kuriame didžiausią malonumą teikė išradingų, naujų, būdų, kaip pražudyti savo šeimynėles, atradimas. Niekad nepamiršim to dieviško eureka! momento, supratus, jog be kopėtėlių jie nesugeba išlipti iš baseino. Kartas nuo karto, dar ir romaną su giltine užmegzdavom… Gal visa tai darėme, nes realybė tuomet nebuvo įdomi ir jos išnykimui negrasino pasaulinė, mirtimi alsuojanti, epidemija?

Animal Crossing: New Horizons, tuomet, yra būdas “atsijungti” nuo nepatogios realybės; antropomorfinė “laiko kapsulė”, ne itin tolimos praeities, kurios jau spėjome pasiilgti, kad ir kokia ne daili ji buvo tuomet. Taip, daugelio tėvai, esantys kitame fronto gale – 24/7 prižiūrintys televizorių, TV3/LNK žinias – tikriausiai purtys galvas iš pasibaisėjimo ir leptels kažką panašaus į: “Visa ta Jūsų karta vienoda…” ar “Amžinai bėgat nuo realybės…” Pripažinsim, tiesios tame yra, mielieji boomeriai.

Visgi, kai dėl dabartinės pasaulio gerovės negalime padaryti nieko daugiau, nei laukti ir, vietoj draugų, laikyti savus mikrobus arčiau savęs, galimybė tai daryti sąžiningesniame, jaukesniame, pasaulėlyje, kuriame nedoriausias personažas yra kapitalistinis filantropas, duodantis paskolas be palūkanų, su galimybe atsimokėti savu tempu – neatrodo kaip itin blogas karantino praleidimo pasirinkimas.

O jei užsimanysit aplankyti mūsų virtualius namus – ne problema! Palapinėje vietos dviem yra “per akis”…

Avatar
DFCito įkūrėjas - negali normaliai funkcionuoti be kino, kasrytinės dozės sausų pusryčių, užsienio literatūros
SUKURTA ĮRAŠŲ 28

Begin typing your search term above and press enter to search. Press ESC to cancel.

Kilti viršun