fbpx
Autorius: Algirdas Kalinauskas

DOTA: Dragon’s Blood (2021) anime apžvalga

Įžanga

Jei esi kultinio filmuko Avatar: The Last Airbender gerbėjas, tikriausiai būsi susidūręs su tuo vienu vaikėzu, kuris nepaisant pokalbio konteksto ir skaistybe atsiduodančia Nakano Miku pagalve, laukiančia namuose, visada įsiterps ir pradės aiškinti, jog Avatar’as ir jo tęsinys The Legend of Korra “techniškai nėra anime” – taip, kaip Taco Bell užeigose pardavinėjama, meksikietiškos virtuvės įkvėpta pica nėra tikra pica, pomidoras nėra tikra daržovė (botaniškai šnekant), ar ecchi techniškai nėra pornografija.

Kad ir kokia nepriekaištinga ranka piešta animacija, ar ausį glostantis, niekam nesuprantamas, originalus japoniškas įgarsinimas – jei animacija neatkeliavo iš “kylančios saulės žemės”, sakyk ką nori, tačiau anime titului ji neklasifikuos.

Žinant tai ir jaučiant virtualius šių įvardintų Rytų kultūros fanatikų kiaurai skrodžiančius žvilgsnius už “anime” termino (techniškai! neteisingą) panaudojimą apžvalgos pavadinime, pasakysiu tik tiek, jog mūsų visų labui, įsikibkime į savas pagalves ir keletai minučių apsimeskime, jog ‘anime įkvėpta animacija’ (ne iš Japonijos, bet iš kaimyninės Korėjos) = anime.

Nusileidžiantis tik League of Legends, arba kompiuterinėse visados mirguliuojančiam LoL’ui, Dota 2 yra antras pagal žaidžiamumą komandinis, strateginis bei itin internetinis žaidimas, kaip ir Counter-Strike’as, gyvuojantis nuo One.lt dienų (prasidėjęs kaip daugelio vaikystės dienas lydėjęs Warcraft 3 žaidimo mod’as).

Panašiai kaip ir per krepšinį, dvi penkių žaidėjų komandos stengiasi per jėgą, komandiškai prasibrauti iki priešininkų bazės, kurią gerai aplamdžius – laimi. Tik čia labiau šnekama ne apie paprastą mirtingųjų krepšinį, o Kosminį Krepšinį (1996) su Jordanu, kur kiekvienas turi savo super savybių, kurias laiku ir vietoj nukreipus prieš oponentus, gaunasi itin chaotiškos, tačiau net ir po 3500+ išvarvintų valandų nepabostančios, Marvel’io filmų lygio masofkės: daug instinktyvaus klavišų maigymo, 1080p magijos, rusiškų keiksmažodžių, kaltinimų, jog pavogei frag’ą, atsitraukimų, epinių “atsitiesimų” ir t.t. Nežaidusiems, štai (spustelti) susipažinimui (arba: visiškas chaosas).

Nors Dota‘os koncepcija iš šono gali pasirodyti tiesmuka ir lengvai prieinama, su 121 pasirenkamais veikėjais, 208 daiktais bei neribotu skaičiumi galimų kombinacijų, pakanka susidurti su “apsipirkimo etapu”, jog daugumos merginos (jei tokios egzistuoja) prarastų norą turėti ką nors bendra su šiuo keistu žaidimu-artefaktu. Susipažinus, koks velniškai kompleksiškas ir ne user-friendly yra šis internetinis gigantas, nenuostabu, jog pats 300IQ savininkas Elon’as Musk’as nusprendė mesti pirštinaitę ir su super moksliukų asmenine komanda sukūrė dirbtinį intelektą, kuris tęsiant IBM superkompiuterio žygdarbį 1996-aisiais prieš šachmatų ultra čempioną Kasparovą, 2018-aisiais įveikė Dota 2 pasaulio čempionus.

Kiekvieną mėnesį priglaudžiantis apie 11 milijonų žaidėjų, su kosminiu 34 milijonų ($) priziniu fondu, Dotai rodos nepakako vien tik kompiuterių ekrano. Sekant kito klasikinio žaidimo Castlevania (2017) kruvinomis, Netflix’o šaibomis nusėtomis ekranizacijos pėdomis, sulaukėme gan netikėto, vis dar šviežiai garuojančio Dota: Dragon‘s Blood (2021) anime. Tik ar jis vertas jūsų dėmesio?

Apžvalga

Šis seinen tipo anime buvo sukurtas pietų korėjiečių studijos Mir – tos pačios, kurios dėka šiandieną galime erzinti techniškai korektiškus anime gerbėjus, pasakojant šiems apie The Legend of Korra (10/10!) anime-iškumą. Tačiau anksčiau mačiusiems Korra ar Avatar ‘ą, studijos braižas, ar prieš tai minėtųjų filmukų co-autoriaus Bryan’o Konietzko – animacija, humoras, dialogai – turėtų būti iškart atpažįstamas.

Kalbant apie Dota: Dragon‘s Blood siužetą, kartais atrodo, jog šis ant popierinės nosinaitės sutilptų. Protagonistas, žaviai nevalyvas Drakonų riteris Davion‘as (ne, jis jais nejodinėja) gelbsti paprastus pezantus nuo gurgiančių drakonų pilvų. Atsitiktinių bei kruvinų aplinkybių dėka, vyrukas, to nenumatydamas įsivelia į daug rimtesnius pasaulio reikalus, šio keliams susikertant su ištremtos princesės Miranos paieškomis. Tiek vienas, tiek kitas yra pasimetęs, praradęs savo kilminguosius titulus, tad tradicine epinių istorijų eiga, nenuostabu, jog šie sujungia jėgas ir klaidžioja po magiškąsias žemes. Kruvinos kovos, šiek tiek per daug atsiremiančios į CGI efektus, lengvai nuspėjama romantinė linija (“Gražuolė ir pabaisa”, tik Dotos visatoje); o garui nuleisti, turime dar ir kelias gan platoniškai užsimintas sekso scenas (kaipgi be jų).

Kiekvienas žaidimo fanas apsidžiaugs išvydęs tokius veikėjus, kaip Terrorblade’ą, Luną, Invoker’į ir netgi visų mylimą Shopkeeper‘į. Atvirai, tai tikriausiai ir yra stipriausias Dota: Dragon‘s Blood kabliukas – pamatyti ekrane pilnai išgrynintus, daugiau, nei dvi įgarsintas eilutes turinčius žaidimo personažus, kurių one-liner ‘ius vos ne iš miegų atsikėlus galiu pakartoti (“You’ve been to hell and back, and back to hell, and back, and now back again… – Terrorblade’as).

Pamatyti, kaip TV ekrane atrodo profesionalių animatorių iliustruotas (užsifeedinęs!) Terrorblade’as, su savo visa griaunančiais gebėjimais; ar Invoker’į (įgarsintą tikriausiai visiems žaidėjams atpažįstamo Troy Baker’io – tik paGoogle’inki, kokius mega projektus vyrukas yra įgarsinęs ir suprasi), tikriausiai sunkiausiai įvaldomą, labiausiai OP žaidimo veikėją, kurio tikrąją jėgą, kaip ir to vieno kiekvienoje anime visatoje egzistuojančio personažo (pvz., Avatar’as – Toph, Castlevania – Dracula, One Piece – Whitebeard) tik ir norisi kuo greičiau išvysti.

Džiugu matyt, jog filmuko prodiuseriai nesuN7ino šios ekranizacijos, vardan didesnės auditorijos. Kaip ir žaidime, čia liejasi kraujas, pateikiama lengva vulgarumo dozė. Panašiai kaip ir studijos magnum opus, The Legend of Korra, čia ir su sunkesnėmis temomis yra gan realistiškai dorojamasi

Žinoma, visa tai, apie ką po pirmosios Dota: Dragon‘s Blood serijos tik ir tesvajojame – epinės kovos tarp stipriausių veikėjų, žaidimo favoritai, Roshan’as (milžiniškas golemas, kurį nukovus ir tą padarius iki apie tai suuodus priešininkams, komanda yra apdovanojama stipria aura ir vieną žaidėją iš numirusių prikeliančiu artefaktu) – yra kaip priešais nosį maskatuojanti morka, dėl kurios norisi žiūrėti toliau. Tačiau, po aštuonių epizodų jausmas toks, kaip ir laimėjus match’ą pusei priešininkų komandos seniausiai išėjus iš žaidimo. Lyg ir lieki patenkintas, tačiau tikėjaisi daugiau.

Žinant, jog, sękant The Legend of Korra modeliu, Dragon‘s Blood yra Pirmoji knyga (Antrąjai jau šylant Netflix’o “krosnyje”), filmuko režisierių ir rašytojų sprendimas “saldesnius” epizodus ir veikėjus pasilaikyti tolimesniems sezonams, kaip ir paaiškinamas. Tačiau ne ką mažiau nuviliantis – ką galėčiau pasakyti ir apie dažnai už ausies kliūnantį veikėjų įgarsinimą bei filmuko audio-mix’inimą. Nesvarbu, ar kažkas buvo pasakyta olos gilumoje, užeigoje ar iš už krūmo – didelio skirtumo nepastebėsi. Įdomiausia, jog įsijungus Japonų įgarsinimą – kaip anime ir turi būti žiūrima, of course – viskas tvarkoje.

Kitas dalykas – iš vėžių išmušančios “ar tik aš vienas tai girdėjau??” dialogo eilutės. Net ir apsipratus su gan dažnai išdrėbiamomis “F-bombomis”, Drakonų riteris kartais lepteli vos ne iš Warcraft 3 pasiskolintas eilutes. Pirmąjame epizode, jam gedojantis pypliukas, apdriskusiomis skarmanomis praneša, jog ką tik neteko tėvo (R.I.P.). Viskas, ką plačiaburnis protagonistas sugeba pasakyti yra: “Tas kalės vaikas…” Rimtai? Vieninteliai žodžiai iš autoritetingo herojaus, kuriuo visi fantastinio pasaulio berniukai svajoja būti užaugę. O dar galvojau, jog aš esu niekam tikęs guodėjas (patapšnoja per petį 2x, “išsimiegosi ir praeis”)… Antra vertus, prisiminus, jog tai tas pats personažas, kurio viena iš eilučių žaidime skamba, “Shitty wizard” – gal ir ne visiškai pro šoną.

Ir nors didžioji dalis dialogų “susivirškina” padoriai, vietomis atrodo, jog dalis scenarijaus buvo parašytas viešųjų ryšių departamento, kurių vienintelė užduotis buvo padaryti dialogą kuo labiau prieinamą (skaityti: “kietą”) moderniems, TikTok’u besinaudojantiems šešiolikmečiams.

Greitai susidorojus su pirmuoju sezonu, galvoje išliko keli klausimai:

Pirma: ar egzistuos kažkoks tęstinumas tarp knygų (sezonų)? Tik labai maža dalis Dota 2 žaidimo veikėjų turi tarpusavio sąsajų. Šiuo atveju, labai tikėtina, jog Antrojoje knygoje išvysime Winter Wyvern’ą, Jakiro, galbūt ir Pangolier’ių, kadangi pirmieji du yra drakonų kilmės, o pastarojo nuotrauka (kartu su Lūna) buvo nuleak’inta internete.

Antra: kodėl nebuvo pasirinktas Love, Death + Robots pasakojimo formatas? Tas pats tonas, ta pati animacija, tik vis ties skirtingu veikėju “apsistojantis” epizodas. Žinant, kiek žaidimo visatoje egzistuoja veikėjų, kiek naratyvinės laisvės turėtų kiekvieno veikėjo siužetinė arka; ir tai, jog per paskutinius kelerius metus Dotos visatos naratyvas (apie kurį 90% užkietėjusių Dotos žaidėjų yra nusispjaut) buvo lyg iš avižinių dribsnių košės gabalų sulipintas – 13 vientisus žaidimo veikėjų pasakojimus iliustruojantys komiksai, nuotrupos iš įgarsintų žaidimo eilučių ir forumų, kuriuose patys žaidimo dev’ai apsilanko, veikėjų/daiktų aprašymai, t.t. – Dota anime skamba logiškiau Love, Death + Robots pavidalu (antras sezonas jau mažiau nei už dviejų savaičių!), ne Castlevania.

Trečia: kiek Dota: Dragon‘s Blood siužetas stengsis įsipaišyti į nevisiškai išgrynintą žaidimo visatos naratyvą? Iš to, ką girdėjau ir regėjau iki šiol, filmuko siužetas skamba, kaip prie laužo atpasakojama legenda apie legendinį Drakonų riterį, daugelį metų prieš Dota 2 žaidimą. Pasak vieno iš Drakonų Riterio žaidime esančių šarvų aprašymo (spustelti), Davion’as turėjo susikauti su pirmuoju anime sutiktu drakonu (Uldorak’u) metams iki lemtingo susidūrimo su jo viduje, Lifestealer’io mada apsigyvenusiu žvynuočiu Slyrak’u. Taip pat, filmuke kelis kartus yra minima, jog žmonės pamiršo apie introvertiškojo Invoker’io egzistenciją. Iš visų variantų, šios pusiau kanoninės siužetinės linijos versija skamba labiausiai tikėtinai.

Verdiktas

Laikau save Dota 2 fanu, tačiau Dota: Dragon‘s Blood aukštu balu negaliu vertinti dėl keletos priežačių. Visų pirma, animacija pasirodė šiek tiek neišbaigta. Toks jausmas, lyg kūrėjai pirma norėjo patikrinti, kaip seksis pirmąjam sezonui. Jei gerai, tada pakels kokybės kartelę. Vis dėl to, džiugu matyt, jog filmuko prodiuseriai nesuN7ino šios ekranizacijos, vardan didesnės auditorijos. Kaip ir žaidime, čia liejasi kraujas, pateikiama lengva vulgarumo dozė. Panašiai kaip ir studijos magnum opus, The Legend of Korra, čia ir su sunkesnėmis temomis – karas, politinės ideologijos, rasinė lygybė – yra gan realistiškai dorojamasi.

Dota: Dragon‘s Blood tikėjausi Game of Thrones ir Beserk hibrido, tačiau viskas, ką gavau tebuvo praskiesta abiejų laidų versija. Apart “cool anime” momentų, kažkokiu būdu fantastiniame Dotos pasaulyje puikiai įsipaišančio elektroninės muzikos garso takelio, užkietėjęs anime gerbėjas čia neatras kažko šviežaus ar originalaus. Tačiau, kas tingią sekmadienio popietę gali atsisakyti drakonų, magijos ir epinių kovų (su Netflix’o kokybės štampu)?

Reziume – net jei ir nesi susipažinęs su Dota, gali šiai lengvai susižiūrimai animacijai duoti progą. Vis dar sunku pilnai suvokti, jog šis antikinis 2003 mod’as, pavirtęs pilnu žaidimu, sulaukė savo anime ir jog ši gan sėkmingai seka Castlevania praskintu taku. Tačiau iki šio užkeltos kartelės Mir studijos chebrai dar ir kaip reikia pasistūmėti. Visgi, kaip pasauliui, į kurį virš 3500 valandų praleidau žiūrint iš viršaus, susipažinti su juo ir jo veikėjais iš arčiau visada skamba ir skambės gundančiai (Diablo žaidimų serijos anime, anyone ?)

Algirdas Kalinauskas
Archeologas, akmens amžiaus rekonstruktorius, akmenskaldystės freak'as. Mėgstamiausia daina: Twisted Sister - "I Wanna Rock" 🎵
SUKURTA ĮRAŠŲ 1

Begin typing your search term above and press enter to search. Press ESC to cancel.

Kilti viršun