fbpx
1917; Mažosios Moterys; dfcitas; apžvalga; filmas; little women;

Dviguba apžvalga: “1917” + “Mažosios Moterys”

“Pragaras yra kiti žmonės” – rašė prancūzų filosofas Žanas Polis Sartras. Išties. Tą supratau bežiūrint naująją režisieriaus Sam Mendes, žinomo už tokius kino nuopelnus kaip American Beauty (1999), Revolutionary Road (2008) bei pastaruosius Agento 007 filmus, karinę kino juostą 1917. Mano nuostabai, ši egzistenciškai depresiška mintis atėjo galvon ne dėl ekrane matomo karo brutalumo – lyginant su The Painted Bird (2019), Son of Saul (2015) ar Come and See (1985), 1917 tėra pasivaikščiojimas parke (nors šis filmas ir nesiekia sukrėsti žiūrovo).

Pirmiausiai tai buvo užkandžiai bei tris kartus garsiau nei įprastai šlamantys jų įpakavimai. “Pažiūrėčiau, kaip mėgautumeis savo popkornais, jei ekrane dabar šmėruotų Aušvicas ar kalnas lavonų…” – galvojau sau. “Jokios pagarbos!” Visgi prisiminiau, jog kinas, vis dėl to, (šiuo atveju) yra pramoginė meno forma ir žmonės čia susirinko atsipalaiduoti, paužkandžiauti ar pasiglamžyti galinėje eilėje.

Tačiau, kad ir kiek taiksčiausi su pigios pramogos atėjusiais aplinkiniais, supratau, kad tolerancijai yra riba: 1917 tikrai nėra nei lėtas, nei per daug užtęstas, o kur dar visas filmo bombastiškumas; jiems nė motais – filmui įpusėjus pradėjau pastebėti į išmaniuosius vis dirsčiojančius piliečius. Aišku, nieko dėl to nedariau. Visgi negalėjau nustot galvojęs, jog šis kruvinas karas, palikęs milijonus našlių, truko ištisus keturis metus, o daugelis nesugeba net poros valandų ramiai/patogiai išsėdėti bestebint pagražintą, pramoginę, jo versiją.

1917; dfcitas; sam mendes; filmas; apžvalga;

Kalbant apie patį filmą, didžiausia šios kino juostos pergalė slypi techniniame pastatyme. Jei šis filmo pavadinimas Jums ką nors sako, tikriausiai jau susipažinai su jo unikalia natūra – 1917 yra apsukriai nufilmuotas, jog sukurtų ištiso-vieno kadro iliuziją. Jei pamenate, 2015-aisiais šis nestandartinis kinematografijos tipažas padėjo pelnyti Oskarą beprotiškajam Žmogus-Paukštis. Tai nebuvo pirmas kartas kai nemažą biudžetinį užnugarį turintis režisierius ryžosi tokiam žygdarbiui: nuo Hitchcock’o Rope (1948) iki Martino Scorsezės (Geri Vyrukai ar netgi tas pats Airis) – daugelis bent kartą prikišo nagus prie šio kinematinio trigubo sálto.

Sėkmingai susukti nepriekaištingai atliktą vieno kadro sceną yra maža, didinga, pergalė. Tačiau Sam Mendes šiame fronte pranoko visa, ką matėme iki šiol: stebint video medžiagą iš užkulisių – kaip tikslingai buvo suplanuoti visi kamerų maršrutai; momentai, kada viena kamera, nešama, vežama ar skraidinama, perima anos veiksmą – gali pagalvoti, jog tai raketų mokslas. Priešingai nei NASA‘os 1969-ųjų žmogaus išlaipinimas Mėnulyje, tai, ką išradingoji 1917 filmavimo komanda įgyvendino su šiuo filmu, yra mažas žingsnis žmonijai, tačiau itin didelis žingsnis kino industrijai.

Kad ir kaip kruopščiai režisierius suorchestravo savo Pirmojo Pasaulinio karo viziją – techninė pergalė, vien dėl kurios verta apsilankyti kino teatre – ji turi savo limitacijas kituose filmo frontuose. 1917 nestinga už širdies griebiančių momentų, tačiau pasirinkta vieno-kadro kinematografija neleidžia per daug prisiartinti prie karo žiaurumus išgyvenančių pagrindinių veikėjų veido išraiškų; nukreipti kameros dėmesį į objektus, kuriais momentaliai gauna pasidžiaugti per plauką nuo mirties atsiplėšę karininkai.

1917; dfcitas; filmas; apžvalga; oskarai;

1948-aisiais, befilmuojant Hitchcocko Rope, pagrindinis aktorius (James Stewart) piktinosi, kad “svarbiausią vaidmenį atlieka kamera, o ne aktoriai”. Nors 1917 atveju panašių skundų (kol kas) nebuvo, pagrindinį vaidmenį išties atlieka objektyvas. Net aukščiausio kalibro aktorių trupė – George MacKay, Colin Firth, Dean-Charles Chapman, o kur dar Benedict Cumberbatch‘o trumpas, tačiau pergalingas, pasirodymas – išspaudusi iš minimalaus siužeto bei karikatūrinių vaidmenų visus įmanomus syvus, nesugebėjo filmui suteikti emocinės gyslelės.

Aišku, 1917 nestinga dramatiškų/žmogiškų momentų, leidžiančių jauniesiems kapralams parodyti savo aktorinius gabumus. Anaiptol, koks gi karinis filmas be tragiškų žūčių ar, tiesiog, žmogiškumo atvaizdavimo, ten kur jo mažiausiai tikiesi. Kiek jie yra veiksmingi ir kiek jie yra reikalingi/naudingi – čia jau kitas reikalas.

Šiame pasakojime širdies yra ne daug. Nesuprask klaidingai – į filmo pastatymą jos buvo sukišta su kaupu ir tai aiškiai pasimato. Jei atvirai, nemanau, jog siužetinės linijos/dramos prėskumas 1917 atveju yra milžiniškas šūvis pro šoną – kaip gali egzistuoti širdis ten, kur ji neegzistavo nuo pat (konflikto) pradžios?

1917; dfcitas; filmas; apžvalga; oskarai;

Lažinuos, jog įpusėjus filmui galvojai, jog 1917 nebeturi tavęs kuo nustebinti. Visgi regėjai ir Plonytė raudona linija (1998), ir Gelbstint Eilinį Rajaną (1998), ir didžiausio mąsto karinį filmą Dunkirką (2017). Kuogi dar galime būti nustebinti?

Klydau ir aš – visi stipriausi 1917 taktiniai manevrai, lyg Naujųjų fejerverkai, buvo paruošti saulei nusileidus. Jei iki tol nebuvai pilnai įsitikinęs režisieriaus Sam Mendes‘o virtuoziškumu, jo apšvietimo išmanymas bei manevringas panaudojimas filmo bėgių permušimui į aukštesnę pavarą Jus galutinai įtikins.

Paklausk bet kurio mirtingojo (vertimas: ne kinomano) ar savo filmų kompaniono, koks buvo paskutinis filmas nustebinęs jį/ją savo apšvietimu ir, neabejoju, vietoj atsakymo sulauksi ilgiausio “umm…”. Pateisinama, žinant, jog apšvietimas jau seniausiai nebėra dėmesio centre. Kubriko eroje gal dar tebuvo.

Daugelio tinkamai neįvertinamas, apšvietimas atlieka svarbų vaidmenį filmuose: nuo Džokerio iki daugeliui pamiršto Hju Glaso legendos (visa kino juosta nufilmuota natūralioje šviesoje) – šviesa, koja-kojon su garsu/muzika, lyg nematomas mentalistas, diriguoja mūsų, žiūrovo, emocijas.

Dabar minutę įnirtingai praversk matytų filmų/spektaklių memorabiliją ir pabandyk prisiminti scenas, kurios savo šviesų žaidimais tau nurovė stogą. Nagi, mes palauksime. Jei šiame sąraše atsidūrė bent vienas iš šių – Blade Runner 2049 (Kazino scena), Avinėlių tylėjimas (aklinos tamsos scena), Sicario (Šachtos scena) ar Šioje šalyje nėra vietos senukams (beveik visos susišaudymų scenos) – vadinasi galvojame panašiai.

1917; filmas; dfcitas; apžvalga; oskarai;

Sutapimas ar ne, prie pusės iš šių išvardintų filmų prisidėjo 1917 legendinis kinematografas Roger Deakins‘as – vienas iš nedaugelio kinematografų sugebantis taip apsukriai išnaudoti signalines raketas. Pirmasis antrosios, kraujospūdį maksimaliai kilsteliančios, filmo dalies aktas galimai yra įkvėptas tokių kompiuterinių žaidimų kaip Call of Duty: Modern Warfare, Metal Gear Solid, Spec Ops: The Line (ar netgi puikiojo Children of Men (2006) filmo priešpaskutinės, ilgosios, vieno-kadro scenos). Karinių video žaidimų fronte gudrus šviesos išnaudojimas misijų paįvairinimui yra tikėtinas dalykas, stebinantis vis rečiau ir rečiau.

Tokie trumpi, tačiau prie ekrano prikaustantys ir nepaleidžiantys, epizodai kaip šis atperka nepilnai įgyvendintus 1917 aspektus ir peržengia kinematografijos/produkcijos plonytę raudoną liniją, 2017-aisiais pastūmėtą bei nubrėžtą Nolano Dunkirko. Akylesniems, detalėmis pasidžiaugti sugebantiems, žiūrovams, 1917 yra tikra dovana akiai, ausims ar apskritai – visiems jutiminiams pojūčiams. Karinių filmų mėgėjams ar nostalgiją fronto linijai jaučiantiems ex-karininkams – proga dar kartą apsilankyti apkasuose.

1917; filmas; apžvalga; dfcitas; verdiktas;

mažosios moterys; filmas; apžvalga; dfcitas; oskarai;

Louisa May Alcott 1868-ųjų literatūros klasika “Mažosios Moterys“, kaip ir Pirmasis Pasaulinis, yra gan dažnas svečias kino ekrane. Kol daugeliui mūsų šalies skaitytojų šis kūrinys bus naujas atradimas, knygos gerbėjai svetur klausia, ar dar viena šios serijos ekranizacija yra išties reikalinga. Turint omeny, kad “Mažosios Moterys” beveik visais įmanomais būdais buvo pritaikytos kiekvienai kartai, pradedant 19-tuoju amžiumi – tuzinas televizijos serialų, Brodvėjaus miuziklas, septynios kino juostos; po velnių, netgi anime yra sukurtas(!) – Mažosios Moterys nebeatrodo tokios jau mažos.

Taigi, kam reikėjo dar vienos šio kūrinio ekranizacijos? Neminint to akivaizdaus fakto, kad Holivudas jau daugelį metų štampuoja seniausiai ekranizuotus kūrinius – dar šiuo metu kino teatruose šmėruoja n-kartų ekrane apsilankęs Daktaras Dolitlis (2020); Didysis Gatsbis (2013), Suspiria (2018) remake‘as, taipogi ir Mad Max (2015), o kur dar visos Disnėjaus pasakėčios… – yra dvi svarios priežastys. 1. Greta Gerwig, vardas kalbantis už save. Aktorė, atsidūrusi kitoje objektyvo pusėje, 2017-aisiais užsitarnavusi savo, kaip režisierės, vardą. Visai kaip Džo filmo pradžioje, dar atrodo ne taip seniai stebėjome Gerwig tekiną bėgant Niujorko gatvėmis (filme Frances Ha (2012)).

Antra, (pagaliau) gyvename laikais, kai tokios “bitės-motinėlės” kaip Beyonce, Oprah ar Michelle Obama skatina moteris užkariauti pasaulį, būti/jaustis lygioms su šimtmečius dominavusia stipriąja lytimi. Tai yra laikmetis, kuomet manspreading‘as yra laikomas seksistiniu “nusikaltimu”, o su mansplaining‘u daugiau nėra taikstomasi. Knygos autorė, Louisa May Alcott, išgirdusi apie tokį progresą lyčių nelygybės fronte, pamanytų, jog pasakoju apie utopinę žmonijos versiją.

mažosios moterys; filmas; dfcitas; apžvalga; oskarai;

Gal 1933-ųjų Mažosios Moterys filmo versija (režisierius George Cukor) ir yra arčiau literatūrinio kūrinio šerdies, autorės intencijų, žinant, kad ši filmo versija dvelkia tuo pačiu Civiliniu karu – tik pagalvok, jį galėjo peržiūrėti iš to pačio konflikto sugrįžusi (ar negrįžusi) aštuoniasdešimtmetė šeimos galva(!) – Gerwig adaptacija negalėjo pasirodyti labiau laiku.

Filmui skaičiuojant savo paskutines minutes, Džo, vaidinama nepriekaištingosios, nesustosiančios stebinti, Saoirse Ronan, savo seserų klausia: “kam būtų įdomu skaityti kūrinį apie nepasiturinčios šeimos buitį?” Klausimas, kurį neabejotinai sau uždavinėjo knygos autorė savu metu.

Pasirodo, mums dar ir kaip patinka žiūrėti pro svetimus langus. Tiksliau atsiplėšti nuo savos buities ir pažvelgti kaip su kasdienybe dorojasi fiktyvios šeimos ar gretimame name/daugiabutyje gyvenantis kaimynas. Toli žvalgytis nereikia – tik pažiūrėk į Švyturys (2019; mūsų apžvalgą rasite čia) sėkmę: nors filmas yra apie du juodadarbius vyrus, įstrigusius atokioje vienas kito kompanijoje, jo trauka ir sėkmė daug ką pasako. Tas pats galioja ir Patersonas (2016) – filmo, kuriame, realiai, nieko nevyksta – atveju.

Gerwig šią trauką supranta geriau nei kiti – metų metus dirbusi su savo sutuoktiniu, nepakartojamuoju režisieriumi Noah Baumbach‘u (su kuriuo šiuo metu varžosi dėl apdovanojimų), ji supranta, kas žmones buitiniuose filmuose prikausto prie ekrano. Tačiau susukti modernių laikų juostą, kilusią iš vaikystės saulėtoje Kalifornijoje prisiminimų (Lady Bird (2017)) ir atgaivinti 150 metų literatūros klasiką moderniai auditorijai yra du skirtingi dalykai.

mažosios moterys; filmas; apžvalga; dfcitas; oskarai;

“Sukišti” nemenką autorės kūrinį į kelių valandų kino juostą – tai iššūkis, su kuriuo galynėjosi ne vienas. Visai kaip 1933-ųjų žymioji George Cukor Mažosios Moterys ekranizacija, su pačia moteriškos nepriklausomybės ikona, žaviąja Katharine Hepburn (vaidinančia Džo), Gerwig versija yra nominuota panašiose Oskarų kategorijose – geriausios kino juostos bei literatūrinės adaptacijos (Cukor taip pat buvo nominuotas ir už geriausią režisūrą, tačiau buvo apdovanotas už savo sėkmingą kūrinio perkėlimą į kino ekranus).

Praėjus šešiolikai metų, 1949-aisiais, po šio kūrinio sėkmės, režisierius Mervyn LeRoy sekė iš paskos. Tik šį kartą vietoj vienos Holivudo žvaigždės, trupę sudarė Marvel filmų lygmens talentų ansamblis, o pats filmas džiaugėsi visomis vaivorykštės spalvomis, kuo ankstesnės Mažųjų Moterų ekranizacijos negalėjo pasigirti.

Išskyrus vieną – režisierės Gillian Armstrong 1994-ųjų versiją. Su pačiu Christian Bale‘u bei Winona Ryder (kaip Džo) priešaky, filmas susilaukė tiek pat aplodismentų bei pagyrų, kiek ir juodai-balta 1933-ųjų versija, laikoma originaliąja. Kas gi kitas, jei ne dailiosios lyties autorė – susidūrusi su lyčių nelygybe, žinanti moteriškos brandos iššūkius bei (moteriško) gyvenimo kartėlį, širdgėlą – galėjo geriau perteikti 150 metų senumo kūrinį ekrane taip, kaip jo autorė norėtų, jog jis būtų perteiktas, nekreipiant dėmesio į vyraujančias visuotinas pažiūras ir seksistinį požiūrį Holivude ar už jo.

Lyginant su praeitomis kino versijomis, Gerwig nepristatė nieko, ko iki šiol nebuvom matę – spalvų, žavingos aktorių komandos ar moteriškos vizijos (#GirlPower) – ji pasirinko Mažąsias Moteris moderniai perkonstruoti, pridedant autentiškų elementų jau įgyvendintoms idėjoms, tačiau jų identiškai neatkartojant (kaip tą padarė režisierius Mervyn LeRoy su spalvotąja 1949-ųjų ekranizacija).

Tik pažvelk kaip moderniai, bet tuo pačiu ir neapleidžiant tuometinių, knygos, laikų, režisierė perteikė pirmąjį Džo ir Laurie (vaid. Timothée Chalamet) pasilinksminimą: jie šoka taip, lyg nebūtų rytojaus – pradedant formaliai, aristokratiškai, tačiau niekam nematant, pridedant vaikiško paikumo, punk-roko elementų, ką netgi tuometiniai paaugliai turėjo savyje.

Jei manei, kad negali būti nieko geriau nei Christian Bale‘o bei Winona Ryder duetas, galimai dar nesusidūrei su dabartinės kartos “Leo ir Kate Winslet” versija – Timothée Chalamet ir Saoirse Ronan, kurie savo chemijos nuo pirmojo filmo kartu – Gretos Gerwig 2017-ųjų režisūrinio debiuto Lady Bird – niekur nepametė.

Gerwig ne tik kad pratęsia 1994-ųjų Mažosios Moterys versijos Džo archetipą – vaizduojant šią mažąją moterytę be paliovos rašant, rašaluotais pirštais, siekiant užsitarnauti savo vietą po saule pasauly, kuriame dominuoja vyras, taip įrodant (visai kaip tą padarė knygos autorė), jog moteris ir be stipriosios lyties kuo puikiausiai (nors ir vienišai) gali išgyventi bei aprūpinti šeimą – bet ir nepalieka seserų paraštėje; nurašytų, kaip dar vienų dailių veidelių, kurie, be jokio pasirinkimo, tik ir laukia savo eilės, kol taps patriarchalinės šeimos talismanu.

mažosios moterys; filmas; apžvalga; dfcitas;

Nors Eimė (vaid. Florence Pugh) ir Džo gauna daugiausiai laiko ekrane – nebyliai, o kartais aršiai, seseriškai konkuruojant ar sprendžiant nerašyto meilės trikampio, kurio centre yra žavusis Louris, baigtį – visos sesės yra išbaigtos, su savomis svajomis, pasikarščiavimais, pasaulėžiūra, o jų tarpusavio ryšys, tikėjimas gėriu, meile – stipresnis nei bet koks aplinkui vyraujantis karas ar aristokratiškosios tetos March tampymas už virvučių. Ką, žinant Meryl Streep vaidmenis, ji daro išties nepriekaištingai.

Susipažinusiems su kūriniu, tikriausiai didžiausias siurprizas buvo filmo formatas – Gerwig Mažosios Moterys prasideda knygai jau įpusėjus. Itin rizikingas triukas, kurio nepasisekimu sutepti ekranizuojamos klasikos iki šiol nesiryžo nei vienas. Šokinėjant iš dabarties į praeitį, ant pirštų galiukų stebim, kaip mažosios moterys siekia brandos; kaip kiekvienai sekasi siekti vaikystėje užsibrėžtų siekių. Vienam kadre dalyvaujam vestuvėse, kitame – gedim mirusio artimojo.

Ačiū Dievui, šis žongliravimas laiku nebuvo tik režisūrinė praktika ar būdas prisidėti meta taškų, svarbiausia – nepastatė Mažųjų Moterų šalia tokių nevykusių pastatymų kaip Kontrabanda (2012), kuris, priešingai nei Tarantino, Iñárritu, Nolano filmai, išnaudoja netiesioginį formatą bereikalingai. Aišku, mažiau patirties su panašaus pastatymo filmais/spektakliais turintis žiūrovas (ar, tiesiog, mėgstantis filmo metu dirsčioti į Instagramą) galimai neleis sau atsipalaiduoti – visgi, kalbam apie 150 metų senumo, 759-ių puslapių, dėlionę, kurios išmėtytas puzlės dalis ir jų vietas bendrame paveiksle visa Vakarų civilizacija kolektyviai turėtų žinoti. Taip, kaip vyresni Lietuvos skaitytojai žino “Lolitą” (1955), Keruako “Kelyje” (1957), “Aną Kareniną” (1877) ar “Rugiuose prie bedugnės” (1951).

mažosios moterys; filmas; apžvalga; dfcitas;

Kalbant apie Keruaką į žvaigždes pramušusį, iš skurdo ištraukusį, į alkoholį paskandinusį, legendinį kūrinį “Kelyje”, kurio žymioji citata (“The only people for me are the mad ones…“) buvo mano pirmasis tuomet įsigyta spausdinimo mašinėle parašytas dalykas, iki šiol atstojantis kasdienę mantrą, Gerwig Mažosios Moterys ir 1957-ųjų hitas, bitnikų Biblija, turi šį tą bendro.

“Poioumenonas” – žodis, kurio lietuvių kalbos žodyne nerasi; jis apibūdina metafikcijos žanrą, kuriame pasakojimas, kaip koks šuva prisivijęs savos uodegos galą, pasirašo save. Jei skaitei “Kelyje” ar matei jo 2012-ųjų žaviąją ekranizaciją, supranti, apie ką eina kalba.

Nolano Inception (2010) ir Skorsezės Kuždesių Sala (2010), kaip koks puikus iliuzionistas, žaidžia mūsų suglebusiais protais – kuri pabaiga yra tikroji? Paul Schraderio 2017-ųjų First Reformed – filmas, kuris, dabartinėje pasaulio/žmonijos situacijoje, yra aktualesnis nei bet kada – yra toje pačioje mindfuck valtyje, kaip ir pastarieji du filmai. Skirtumas tas, kad paskutinės First Reformed filmo scenos, visai kaip ir “ir jie gyveno ilgai ir laimingai…” Gerwig Mažosios Moterys neužtarnauta pabaiga – atitinkanti knygos baigtį, tačiau nesiderinanti, kaip koks išlindęs siūlas – akylesnei akiai patvirtins šių režisierių apsukrumą.

mažosios moterys; filmas; apžvalga; dfcitas;

Suprantu, jog visas šias metafikcijas bei negirdėtus, sunkiai ištariamus, terminus protui suvirškinti yra ne juokai. Visgi paskutinėje scenoje stebim kaip Džo, išdidžiai, su nekantrumu, paima savo kūrybinį kūdikį, atsiduodantį spaustuve, į rankas. Pasirodo, tai “Mažosios Moterys” – literatūros klasika, žinoma visame pasaulyje. Kūrinys galimai laikytas ne vieno iš jūsų rankose, pagal kurį ir buvo sukurtas šis puikus filmas. Antroji Gerwig kino juosta yra ne tik filmas, gimęs iš meilės literatūriniam kūriniui. Tai filmas apie knygą, laikmetį, kuriame ji buvo parašyta, bei sunkius, autorinius, pasirinkimus.

Nesvarbu, kuria pabaiga tikėsi, Mažosios Moterys yra ne tik maistas protui, bet ir sielai; meilės laiškas literatūriniam kūriniui, kurio dėka pasaulis gavo (pakartotinai) sužinoti, kokia puiki rašytoja/režisierė visus tuos metus slėpėsi prieš pat mūsų nosis – kad ir kaip jos trūksta ekrane.

mažosios moterys; filmas; apžvalga; verdiktas; dfcitas;

DFCito įkūrėjas - negali normaliai funkcionuoti be kino, kasrytinės dozės sausų pusryčių, užsienio literatūros
SUKURTA ĮRAŠŲ 22

Begin typing your search term above and press enter to search. Press ESC to cancel.

Kilti viršun