fbpx

Apžvalga: “Džokeris” (2019)

Tuk, tuk. Kas ten? *šūvis*

Hanibalas Lekteris. Neo. Yoda. Pimpačkiukai. Karleonė. Čiubaka. Gendalfas. Kim Kardashian. Visus šiuos vardus tikriausiai žinai ir ne kartą esi girdėjęs. Gal ir nesėkmingai pamėgdžioti bandei. Originalaus filmo, kuriuose šie, atmintin įsirėžę, vardai užgimė, gal ir nesi matęs, tačiau su šiais veikėjais, neabejoju, esi pažįstamas – šiek tiek geekiško brolio dėka; to vieno draugo, kuris vis nesiliauja pasakojęs apie konspiracijos teorijas bei kvietęs į “Dungeons & Dragons” vakarūškas, ar, tiesiog, pamažu į visus kultūros sluokslius prasibraunančios pop kultūros dėka.

O kiek dar šių vardų, kuriuos žinome geriau nei savo kaimynų, atkrenta dėl vardinio filmo titulo (Terminatorius, Forestas Gumpas, Indiana Džounsas, Rokis Bolboa, Haris Poteris, Rembo, King Kongas, Džeimas Bondas, Žuviukas Nemo – tik keli iš jų).

Anksčiau žinoti tokias ikoniškas eilutes kaip Forresto Gumpo “Run, Forrest, run!” ar Terminatoriaus “I’ll be back” buvo ne taip ir naudinga: nugirstama tik filmą mačiusių tarpe (arba inside joke), nesuprasta – visur kitur. Dar žiū ir rūškaną (“nepagavau kampo?“) veidą pradės daryti. Dabar – pabandyk vienas prabėgti pro šiek tiek jaunesnius, skylėtus Urban Outfitters‘us dėvinčius, vaikėzus iš paskos neišgirdus “Bėk, Forestai, Bėk!

Aišku, anksčiau ir tos pačios memės, kurių kasdienis vartojimas mūsų tėvams ir seneliams atrodo lyg neperkandamas “Da Vinčio Kodas”, buvo naudojama kaip slapta kalba tarp užkietėjusių internautų. Dabar tai dalis mūsų kultūros: kol psichologai aiškinasi kodėl, bando mus atkoduoti, mes siuntinėjam gifus/memes vieni kitiems į kairę ir į dešinę, lyg rytojus neegzistuotų. Galiausiai šie du pasauliai, dar, atrodo, ne taip ir seniai egzistavę penkiasdešimties šviesmečių atstumu, susidūrė…

džokeris; dfcitas; apžvalga;

Kaip Amerikos vyriausybė 80-ųjų įkaršty prikišo nagus prie kokaino epidemijos, taip ir nenuspėjamas super herojų filmų bumas įvyko laiku ir vietoj – galutinai nugriovęs kultūrinę Berlyno sieną, skyrusią atsidavusius fantastikos gerbėjus nuo “normaliųjų” (žiūrinčių ir žaidžiančių tik tai kas “ant bangos” ir per daug nesigilinant į turinį) ar užsislėpusius komiksų skaitytojus nuo Dostojevskio fanų.

Kas galėjo pamanyt, jog išauš diena, kai populiariausios mokyklos/univero merginos, iš geekiškos pažiūros neturinčios jokios teisės, žinos ir aptarinės patį Džokerį – antraplanį komiksų veikėją, atsiradusį daug anksčiau, nei mūsų tėčiams pirmas plaukas ant krūtinės. Išauš diena, kai pieštinis personažas, daugelį metų gyvavęs pagrindinio veikėjo šešėly ir berniukų pokalbiuose, taps ikona – viena skandalingiausia bei labiausiai geidžiama kino role. O dar ir eilėje privers luktelti, kad gautum pamatyti šią grimąsą didžiajame ekrane.

Pirmasis į šio personažo ilgapadžius batus įlipo vargiai kam žinomas Cesaris Romero, 60-taisiais. Visgi ši rolė pamažu tapo visų geidžiama “stambia žuvele”, kai Tim Burtonas sugalvojo perkonstruoti kaukėtojo herojaus įvaizdį per LNK vis dar retkarčiais rodomame, vardiniame filme, Betmenas (1989). Kol komiksų gerbėjai bandė išsiaiškinti ar apsiaustą dėvintis ankstyvasis Tamsusis Riteris yra gotas ar to nepripažįstantis emo, vardai, vieni skambesni (ir brangesni) už kitus – Bowis, Willem Deffo, Robinas Williamsas – rikiavosi dėl juokdario vaidmens, kuris galiausiai atiteko visų mylimam “psichopatui” Džekui Nicholsonui (“Here‘s Johny!“).

Neminint pačio Luko Skywalkerio (Žvaigždių Karai) aktoriaus (Mark Hamill) garsinamo Džokerio, kurio juokas dar ir dabar daugelį košmaruose persekioja, šio “linksmojo” antagonisto rolė pasiekė visai kitas aukštumas, kai prie jo prisilietė Heath Ledžeris. Australų kilmės metodinis-aktorius taip įsijautė į šį vaidmenį, jog mėnesį užsirakino viešbučio kambaryje, kuriame persikūnijo į tokį nihilistą, sociopatą, besijuokiantį iš AIDS ir aklų kūdikių, kokio dar jokia kino juosta nebuvo mačiusi.

džokeris; dfcitas; apžvalga;

Legenda byloja, jog Ledžerio trūkčiojantis bei spazmuojantis pasirodymas buvo toks įtikinamas, kad jis ne tik pelnė aktoriui Oskarą, bet ir kelis kartus privertė režisierių Christopherį Nolaną išeiti iš filmavimo aikštelės.

Jei Džokerio rolė iki Tamsiojo Riterio buvo itin geidžiamas, šlove atsiduodantis, Ekskaliburas, tai Heath Ledžeris buvo Karalius Artūras, pirmasis išlaisvinęs kardą iš akmens: jis užkėlė vaidmens beprotiškumo kartelę iki Tarptautinės Kosminės Stoties ir taip privertė visus (vyriškos lyties) aktorius, progai leidus, geisti savo aktorinių gabumų išbandymo kitoje beprotybės pusėje, įkūnijant Betmeno Yin. Visai kaip XVIII šimtmečio pabaigoje su Afrika, visi staiga panoro gabalėlio Džokerio.

Panašiai kaip ir su vampyrų žanru ar Romeo ir Džiuljeta, šis, Ledžerio sumitologintas, psichopatas tapo daugelio Holivudo režisierių geidžiamu trofėjumi – galimybe prisidėti prie kino istorijos, perkonstruojant ikona tapusį personažą, lyg tai būtų Ponas Bulviagalvis iš Žaislų Istorijos.
Po aštuonerių metų į kino ekranus sugrįžęs Džokeris, vaizduojamas dar vieno beprotiškai talentingo metodininko, Jaredo Leto, Savižudžių Būryje (2016), negali būti geresnis to pavyzdys: Jaredo klouno versija padarė tokį pat milžinišką šuolį nuo Ledžerio Džokerio, kokį Ledžeris padarė nuo Nicholsono.

Po šimts, atrodo, jog ekrano mylimas juokutis visus tuos metus praleido “Ekstremalių pokyčių” laidoje, tuo pačiu stengiantis neatsilikti nuo thug life tendencijų: auksiniai dantys, auksinės grandinės, roleksas, edgy tatuiruotės, suželiuoti plaukai, išdirbtas makiažas ir visa kita, kas patinka paaugliams. Lyg Al Pacino Žmogus su randu (1983) ir James Franco “Ateivis” (filme Laukinės Atostogos (2012)) būtų susilaukę netyčiuko.

džokeris; apžvalga; dfcitas;

Nors filmas buvo, vis dar yra, ir amžinai liks liepsnojanti išmatų krūvelė, paliekama prie nekenčiamiausio kaimyno durų, šis Džokeris atskleidė kai ką labai įdomaus: kažkada tik komiksuose gyvavęs antraplanis veikėjas, nuo popieriaus lapo persikėlęs į didįjį ekraną, pasiekė statusą, kuris yra šlovinamas labiau nei pati kino juosta ar Betmenas. Jei bandysi googlinti Savižudžių Būrys, paieška pirmiau siūlys rodyti informaciją ne apie Willo Smitho ar Margot Robbie pagrindinius personažus, sudarančius “pašėlusį penketą”, o apie Džokerį. Nors ir antraplanis veikėjas, tačiau be jo – nebūtų šou.

Visai kaip ir su pigų romą maukiančia Džeko Sparrow role, kuri daugumą supažindino su Johnny Deppo vaidyba: pirmus tris Karibų Piratų filmus šis, visų mylimas, personažas egzistavo antram plane – tai dingstant, tai vėl pasirodant. Praėjo šiek tiek laiko, kol rašytojai bei režisieriai susiprato, jog Džekas Sparrow yra filmo varikliukas – paskutinė ant pokerio stalo atverčiama korta, kuri yra nenuspėjama ir kurios visi nekantriai laukia – tad ketvirtąją frančizės juostą susitelkė ties šiuo itin išraiškingu veikėju.

Visa tai Jums pasakoju, nes, mano galva, yra svarbu žinoti, kaip visų gerbiamas Nosferatu (1979) – pirmasis rimtas, nebylus, kino vampyras – evoliucionavo į Twilighto (2008) Edvardą – visų mergaičių šlapius sapnus bent kartą aplankiusį, emo kraujasiurbį, kurio vardą visi kieti vaikai taip pat gerai žino kaip ir Drakulos… Nesakau, jog nežinant, kaip buvo sukurtas pirmasis funkcionuojantis ratas, nebus taip faina važiuoti dviračiu. Nežinant picos recepto – ją valgyti. Visgi, turim pripažinti, jog Mikelandželo šedevras “Deividas” ar Da Vinčio “Mona Liza”, nežinant jų atsiradimo istorijos, tėra žavingi meno kūriniai, skirti selfio pasidarymui.

Žinant, kokia aukso kasykla patapo super-herojų (šiuo atveju – anti-herojų) frančizė kino industrijoje, nenuostabu, jog, anksčiau ar vėliau, kažkas išdrįso čiupti klouną už raudonos nosies. Tas kažkas, mielieji, yra Toddas Philipsas – žmogus, kurio kinematografiniai nuopelnai negalėtų būti dar mišresni: Pagirios Las Vegase trilogija, Vingiuotas Kelias Namo (2010), dešimtmečio vakarėlis Project X (2012) ar vos Oskaro nenustvėręs Taip gimė žvaigždė (2018) su pačia Lady Gaga.

džokeris; dfcitas; apžvalga;

Turiu pripažinti, jog nors šio režisieriaus/prodiuserio vardas visada buvo paslėptas po kalnu Amerikietiško humoro, kino snobų “grietinėlei” ne toks ir žinomas – vyrukas su iššūkiu susidorojo atitinkamai. Turim Robertą De Nirą, Joaquin Phoenixą, kinematografiją, įkvėptą Kubriko kontraversiškojo Clockwork Orange (1971), islandų kompozitorės sudiriguotą garso takelį bei graudų, šiurkštų, “šuo ėda šunį” pasaulį.

Kalbu ne apie Piterio Parkerio, “Jūsų draugiškojo kaimyno”, Žmogaus Voro, pastelinėmis spalvomis nutapytą Niujorką iš atviručių; ar Woodžio Alleno “šiame mieste gali nutikti bet kas!” miestą, sužadinantį svajones.

Kaip ir mėnulis turi tamsiąją savo pusę, Niujorkas kartais atsuka ne tą žandą, kurio tikiesi: tai tamsios, glitnios, šlapimu atsiduodančios, “cemento džiunglės”, suformavusios tokius kino pamiltus lunatikus, kaip Travisas Bickle (Taxi Driver) ar Patrickas Batemanas (American Psycho). Miestas, kuriame beeinant namo išvysi balta linija ant cemento nupieštą žmogaus siluetą. Kitaip sakant – tobulas klimatas dar vieno sociopato gimimui.

Aišku, Phoenixo vaizduojamas Arthuras Fleckas, vaikštantis “kaulų maišas”, apsileidęs nelaimėlis, visada buvo tiksinti bomba – lervos būsenoje, besigaminanti grėsmė visuomenei. Bomba, kuriai aktyvuoti prireikė kelių trinktelėjimų. Vartojantis daugiau medikamentų nei jūsų seneliai kartu sudėjus, šis personažas taria “visuomenė” lyg tai būtų purvinas žodis, kas priverčia jį skambėti kaip rūsyje tūnantį “laido riterį”, o ne žemesniosios klasės išganytoją.

Po nelaimingų atsitikimų virtinės, kurios metu Arthuras dažniausiai laiką praleidžia ant grindų, daužomas kaip pasaulio liūdniausia bokso kriaušė, pamažu pradeda vykti lūžis – tas pats, kuris TV ekrano žiūrovų akivaizdoje iš chemijos mokytojo pagimdė narkotikų baroną Heisenbergą (Breaking Bad seriale). Praradęs mėgiamą darbą bei valstybės apmokamus medikamentus, kurie išlaiko jį “rikiuotėje”, embriono stadijoje, besivystantis, Džokeris pajaučia kraujo skonį ir pagaliau pasiryžta siekti išsvajotos komiko karjeros. Nespoilinsiu, kas iš to gavosi, bet rezultatas buvo panašus į šį (apačioje) “Talentų” pasirodymą.

Iš tiesų, šis filmas yra ganėtinai tiesmukas – mes stebim, kaip iškyla milžiniškas spuogas ant smakro ir kaip jis su kraujais ištrykšta. Nesiruošiu atskleisti, kuo viskas baigiasi (kas ir taip yra aišku) ar kokius žiaurumus įvykdo mūsų gailesčio trokštantis anti-herojus.

Tikriausiai didžiausią koją Džokeriui pakiša milžiniškas burbulas, kuris prasidėjo nuo Venecijos filmų festivalio, iš kurio režisierius grįžo su “Auksinio liūto” apdovanojimu. Filmui po savo diržu gabenantis šį garbingą titulą, nenuostabu, kad internetas, rodos, pasiuto: juostai dar nepasiekus kino ekranų, žmonės pradėjo skleisti žinią, jog tai bus geriausias metų filmas, o Joaquin Phoenixas kaip ir garantuotą Oskarą turi. Praūžus Toronto filmų festivaliui (TIFF), kritikai, pagailėję Džokeriui liaupsų (žemiau nei 7/10), buvo “maišomi su žemėmis”, kritikuojami dėl noro išsiskirti iš kitų.

Matot, Džokeris negalėjo pasirodyti labiau laiku, žinant, jog spintoj gyvuojančių, apie visuotinį chaosą svajojančių, lunatikų šiuo metu yra daugiau, nei bet kada. Portalai kaip 8chan, neribojantys neapykantos pilnų, padrikų, (hate speech) kalbų, kurios vėliau yra traktuojamos kaip šaudytojų manifestai, leidžia panašaus plauko liaudžiai forumuose susijungti ir išklausyti vienas kitą; išlieti visuomenės “purvui” jaučiamą neapykantą. Visgi, nors ir su “Auksiniu liūtu” po pažastimi, Toddo Philipso Džokeris daugiau loja, nei kanda.

džokeris; apžvalga; dfcitas;

Tituluojamas kaip “mūsų kartos Kovos Klubas“, filmas braidžioja po tą pačią žiaurumo pritvindytą teritoriją, kurioje paklydę, gyvenimu nusivylę, vyrai randa bendrą kalbą. Tuo pačiu, atsitiktinai ar ne, įperša mintį, jog gal, vis dėl to, šių vyrų liejamas kraujas turėtų būti tepamas ant visuomenės rankų. Šlovina smurtą ar kritikuoja jį, šie du filmai yra pasiūti iš to pačio audinio.

Tik Džokeris, po 20-ies metų bandantis atkartoti Davido Fincherio piruetinius dūrius pūvančiai visuomenei, nepataiko taiklių smūgių ten, kur juos užtikrintai smogia Brado Pitto (įsi)vaizduojamas Tyleris Durdenas. Šis velnio-neštas lunatikas ne tik kad suburia pogrindinį kovos klubą, kuriame simfoniją atstoja kruvinų veidų tėškimasis į grindinį, bet ir vizualiai pavaizduoja purviniausias bei tamsiausias vyrų galvose tūnančias fantazijas.

Kai jau manėm, jog repo industrijai gresia pavojus, o kažkada žymus aktorius daugiau niekada nepasirodys kino ekrane, Andy Kaufmano stiliumi – feniksas pakilo aukščiau nei bet kada

Viskas, ką turi Džokerio protagonistas, tai iš vienišumo bei lakios fantazijos gimusią merginą kaimynystėje, kuri tėra nepilnai išpildytas Arthuro troškimų atspindys. Nei jokio “O ne… Kaip aš nesupratau!” momento, nei kažkokio tai plot-twisto. Tiesiog dar kartą gavom įsitikinti, kad Phoenixo vaizduojamas “linksmuolis” yra vienišas, liūdnas ir ligotas.

Ir kaip įdomiai gavosi, kad, išeinant iš Džokerio kino salės, mano moralės kompasas stovėjo vietoj, nesudirgintas; o tai nutinka kiekvieną kartą pažiūrėjus Kovos klubą. Atrodo, šis leopardo kailiniais apsirėdęs, nepraustaburnis, velnių priėdęs, nevidonas, kiekvienam įžengusiam į kinematinį ringą plačiai atveria akis ir dar ilgam sujaukia vertybes diktuojantį kompasą, viską vainikuojant Pixies “Where‘s My Mind”…

Kol naujas Laukinių Vakarų karalius, Džokeris, pasiekęs savo lūžio tašką, šlovinamas bei karūnuojamas savo bendraminčių “gentainių”, vaizduoja, jog pasaulis pasipildė dar vienu potencialiu šaudytoju, kurio teroro aktus stebim praeituose Betmenuose. Galiu lažintis, jog ir tau ir man buvo nusišvilpt.

džokeris; dfcitas; apžvalga;

Taip yra todėl, jog Džokerio vedančiojo personažo ir, be abejo, Joaquin Phoenixo vaidyba yra taip aklai šlovinama, jog filmas pamiršta sugrąžinti žiūrovą į realybę, kurią visiškai apleidžia “varžtelius pametęs” Arthuras.

Anaiptol, jei Pitto Kovos Klubo personažas – visuomenę niekinantis, “raudoną piliulę” (angl. red pill) ryjantis, snukiadaužys, alfa vyras – yra pavyzdys baltiesiems nacionalistams (arba alt-right), Toddo Philipso Džokerio versija yra viso to nihilizmo produktas, o Tyleris Durdenas – jos dievaitis.

Esu regėjęs galybę filmų, kurių veikėjai yra brutaliai mindomi su žemėmis, kankinami, netgi žudomi. Neslėpsiu, stebėjau žmonijos žiaurumus ir aplink mane nejaukiai besimuistančius, iš salės išeiti trokštančius, žiūrovus. Pažiūrėk bet kurį Lars von Trier ar Gaspar Noé (ypač Irréversible) filmą. Kad ir tam pačiam Venecijos filmų festivaly debiutavusį The Painted Bird (2019), kurio traileris per dvi su puse minutės privers pasijusti nesmagiau nei visas Džokerio filmas.

Taxi Driver ir King of Comedy arba – kodėl Roberto De Niro vaidmuo toks ironiškas

Vienintelė filmo vieta, kuri meta iššūkį deformuotiems Džokerio – dar vis Arthuro kaily – įsitikinimams, įvyksta prieš pat lūžį, veikėjo metamorfozę. Ironiška, tačiau šią pareigą neprašytai prisiima Roberto De Niro vaizduojamas vakaro laidos vedėjas, su kuriuo idealizuoja ne kas kitas, o mūsų “linksmuolis”.

Kodėl ironiška? Na, matot, De Niro, labiau nei kam kitam, yra pažįstamas Arthuro skausmas bei nesuprastumas. Jaunesnieji skaitytojai gal ir neatpažins De Niro, kaip visų anti-herojų herojaus. Visgi, 70-ųjų įkaršty, iš Vietnamo karo sugrįžęs Travis Bickle (vaid. De Niro), žymusis Scorsezės kūdikis Taxi Driver (1976) filme, negalėjo tverti viso Niujorko purvo, padugnių bei su moterimis neteisingai besielgiančių ne-džentelmenų.

Gal ir ne tokį drastišką lūžį patyrė kaip Džokerio protagonistas, ir ne su tokiais radikaliais rezultatais, kurie, priešingai, išėjo tik Travisui į naudą; tačiau netgi šiame filme negalėjai pamažu neslinkti į beprotybę kartu su Trevisu, kuris pradeda svilinti delnus virš viryklės, nešiotis savo patranką, kaip koks kaubojus, galiausiai – pasidaro indėnišką skiauterę, simbolizuojančią tą pačią transformaciją, kaip ir Džokerio ikoniškosios, krauju suteptos, lūpos.

džokeris; dfcitas; apžvalga;

Nors tai tik kalbos, tačiau sklando gandai, jog Džokerio “šokiruojanti” pabaiga galėjo būti panašesnė į Taxi Driver skerdynes, jei ne paskutinių minučių scenarijaus perrašymas. Filmo režisieriaus/scenaristų teigimu, filmo kataklizmas pasiekė tą “aukso viduriuką”, kuris “mus turėtų supykdyti, bet ne tiek, jog filmas būtų atšauktas” (puikus lazdos perlenkimo pavyzdys – Namas, kurį pastatė Džekas (2018)); ar sulauktų Taxi Driver likimo (Skorsezė buvo priverstas pakoreguoti savo šedevrą dėl per didelės dozės žiaurumo). Vargu ar N-18 Džokerio versija priverstų kilstelti antakius šiek tiek aukščiau, ar tai iš viso būtų į naudą – visgi tai tikrai nebūtų pamaišę ilgai lauktam filmo punch-line‘ui.

Dar įdomiau, jog 80-aisiais, pararelinėje visatoje (The King of Comedy (1989) kino juostoje), tas pats De Niro perėjo visa tai, ką iki Džokerio transformacijos išgyvena Arthuras: Rupertas Pupkinas (vaid. De Niro), apsigimęs vienišius, gyvenantis su motina, svajoja tapti komiku ir svajingomis akimis stebi vakaro laidų vedėją – visai kaip tą daro mūsų “linksmuolis”, kartais pafantazuojantis, jog yra tame pačiame eteryje.

Pupkinas, lyg iš trafareto iškirptas senųjų dienų komediantas, lygiai taip pat kaip ir Arthuras, pasakoja anekdotus “auditorijai”, ten kur jos nėra – tarkim, požeminės metro stoties sienai, ant kurios pavaizduota aplodismentus žerianti publika.

Taip jau susiklosto, kad iš pažiūros mūsės nenuskriausiantis Pupkinas, turintis manierų panašumų su Jake Gyllenhaalo vaizduojamu Nightcrawler (2014) sociopatu, pradeda maišyti svajas su realybe: norint papulti į išsvajotą eterį, jis pagrobia ir paslepia savo idealizuojamą laidų vedėją, ir užima jo vietą; kitos, itin svarbios, (įsivaizduojamos) scenos metu naudoja jį kaip savo vyriausiąjį pabrolį, vestuvėse su mergina, kurią vos pažįsta. Kaip ir Džokery, prieš didįjį pasirodymą, finalinį šou, Pupkinui visą tą laiką “ant kulnų lipa” teisėsauga.

džokeris; apžvalga; dfcitas;

Filmas baigiasi po to, kai De Niro atlieka savo pasirodymą – juokais atskleidžiant, ką padarė, norint atsidurti laidoje vietoje (kas, aišku, yra numojama juokais, į ką Rupertas atsako: “Rytoj jūs įsitikinsit, kad ką aš sakau yra tiesa, ir manysit, jog aš esu beprotis. Bet žinot, pagalvojau, jog yra geriau bent vakarui pabūti karaliumi, nei visą gyvenimą būti nevykėliu.”), – svajonių merginai įrodo savo vertę ir, galiausiai, atsiduria už grotų. Skamba pažįstamai?

Gal ir nesusilaukė tokio populiarumo kaip šiuo metu kinuose rodomas Džokeris, per plauką nesugriovė režisieriui karjeros, tačiau tenka pripažinti, jog prieš 30 metų išleistas The King of Comedy, tikriausiai mažiausiai žinomas Skorsezės kūrinys, velniškai primena Džokerį – kas padaro Roberto De Niro vaidmenį filme dviprasmiškai unikalų.

Joaquin Phoenixas

Gal dauguma iš jūsų ir nesutiks, bet šis filmas prašosi būti klausiamas: filmas ar aktorius? Džokeris ar Phoenixas? Galvok “višta ar kiaušinis” terminais. Jei šią recenziją pradėjau rolę išgarsinusių aktorių prisiminimu, kaip manot, koks bus verdiktas?

Kol svarstot, šiek tiek priminsiu apie kokį aktorių eina kalba, tuo pačiu – paaiškinsiu, kodėl Joaquinas yra tobulas tokiai rolei kaip Džokeris. Šis, iš pažiūros, paprastas aktorius, negali būti labiau nenuspėjamas: 2005-aisiais prikelia Džonį Cashą, muzikos ikoną, iš numirusiųjų (perkeltine prasme), tuo pačiu metu – atsiduria reabilitacijos klinikoj, dėl savo destruktyvios metodikos įsikūnijant į personažą. Panašiai kaip tą darydavo senasis, gerasis, (Marlonas) Brando.

Persikeliam į 2008-uosius – metus, kai Obama laimėjo rinkimus ir įvyko didžioji financinė krizė – aktorius skelbiasi išeinantis ankstyvon pensijon, o vaidybą iškeičiantis į reperio karjerą. Pala, pala… ? Kol baltą barzdą nešiojantis Pheonixas laksto po Los Andželo įrašų studijas, erzina “Puff Diddy” (arba Sean Combs’ą) ir kitus muzikos atstovus savo pretenzingom nesamonėm, tuo pačiu – sparčiai gramzdinant savo skambų vardą į visišką nežinomybę, Holivudas krapšto galvas ir nežino, kas su juo darosi.

Vyrukas, tikriausiai, pametė kelis varžtukus!” Nieko tokio – tobulas kandidatas Džokerio rolei, jei iki tol, vargšelis, visai nenukvakš…
Pheonixas, panašesnis į atlikėjo apsauginį, nei reperį, visų nuostabai, Majamy atliko keturių minučių pasirodymą, prieš susimušant su vienu auditorijos nariu; visos Amerikos akivaizdoje padarė iš savęs kvailį (žiūrimiausioje, Lettermano, vakaro laidoje).

Žodžiu, stengėsi “sudeginti” kuo daugiau įmanoma “tiltų” ir atrodyti, kaip nevalyvas muzikos atstovas – visą laiką apsižiojęs pigias cigaretes, daug geriantis, keikiantis ankstesnįjį save. Visi buvo įsitikinę, jog Pheonixas, naudojantis maikę vietoj kepurės, iš pelenų daugiau niekada nepakils…

Oi, kaip mes klydom: 2010-aisiais, praėjus dvejiems metams po skandalingojo Joaquino pasitraukimo iš aktorių Olimpo, jis, kartu su Casey Afflecku, paskelbė parodijuojančios-dokumentikos Aš vis dar čia išleidimą. Kad būtumėt matę mano veido išraišką – ką jau kalbėt apie jo kolegų, šeimos narių, veidus… Kai jau manėm, jog repo industrijai gresia pavojus, o kažkada žymus aktorius daugiau niekada nepasirodys kino ekrane, Andy Kaufmano stiliumi – feniksas pakilo aukščiau nei bet kada.

Kiek dar žinot 21 amžiaus aktorių, pasinaudojusių savo kultūriniu statusu bei šlove, kurie sugebėjo įgyvendinti tokio kalibro akrobatinį triuką? Besifilmuojant Gladiatoriuje (2000), Pheonixas tebuvo talentinga, kylanti, žvaigždė, kurios užsigeidė visi mainstreaminiai režisieriai. Prabėga aštuoneri metai Holivude ir štai – jis jam du, aukštai iškeltus, vidurinius pirštus mosikuoja.

džokeris; apžvalga; dfcitas;

Po šio mega-pokšto bei sugrįžimo ant scenos, aktorius suvaidina vieną įspūdingiausią savo karjeros rolę ilgaamžio partnerio, bičiulio, P. Andersono juostoje The Master (2012). Stebint Pheonixą ilgesingai gulint šalia iš smėlio nulipdytos moters, pakrypusiai stoviniuojant ar, tiesiog – neatsigrožint jo vaikiško liūdesio pilnomis, krauju prisruvusiomis, (nuo ilgos karo tarnybos) pavargusiomis, akimis – negali nesusimąstyti, kaip jam taip pavyksta. Netgi tuomet, kai tuo pačiu objektyvu dalinasi su tokiu vaidybos asu, veteranu, kaip Phillipu S. Hoffmanu (nugvelbusiu iš Joaquino Oskarą).

Šis aktoriaus vaidinamas personažas yra itin trapi, primityvi asmenybė – vaikiška, agresyvi, tačiau sugebanti mylėt ir saugot artimą, lyg nuo to priklausytų pačio gyvybė. Lyg besiruošiant Džokerio rolei, apie kurią sužinos dar negreit, jo vaizduojamas, iš karo sugrįžęs, jūrų pėstininkas veikia neracionaliai ir impulsyviai – sudirgintas menkiausio mažmožio ims ir padarys kokią kvailystę (susigrums su klientu, nusigers per pasimatymą ir užmigs ar į viską spjovęs ims ir iškeliaus, nežinodamas galutinio taško).

Nesuklysi, jei šiame Joaquino pasirodyme įžvelgsi Daniel Day-Lewiso (There Will Be Blood ar Phantom Thread) braižų, kuriuos, nepaisant amžių skirtumo, jau galima lyginti (abu šie talentingi vyrai yra priskiriami prie vadinamųjų “išrankiųjų aktorių”, kuriuos ekrane matysi retai, tačiau būsi užtikrintas, jog gausi A lygio pasirodymą).

Puikus to įrodymas yra Spike Jonze‘o Ji (2013). Tai buvo vienas pirmųjų mano matytų Pheonixo pasirodymų ir tai – personaže, kuris net iš tolo nepriminė seno, gero, Joaquino. Nors nebuvo nei dirbtinės nosies, nei kažkokios tai spec. efektais padarytos veido korekcijos, atrodė, lyg ekrane stebėčiau visai kitą asmenį.

Šioje juostoje aktorius yra kiekviename kadre ir bestebint jo melancholiškai liūdno, gyvenimo nuvarginto, personažo manieras – realistiškai perteiktą, erzinantį, neapsisprendimą, zyzimą netgi – negali nesusimąstyt, kokia yra Pheonixo riba: kiek dar jo kūnas atlaikys tokių drastiškų balso mutacijų, fizinių pokyčių?

Stebint Joaquiną Džokeryje, Netflix’o Don’t Worry, He Won’t Get Far on Foot (2018) ar filme, apie kurį galėčiau šnekėt valandų valandas – legendinės škotų režisierės Lynne Ramsay sugrįžimą į didįjį ekraną You Were Never Really Here (2017), kuriame aktorius tampa panašus į spintos dydžio, visa-žudantį, tanką – neįmanoma nesusieti Pheonixo fizinės transformacijos bei sugebėjimo, pasakyti viską žvilgsniu, su tokiais Holivudo sunkiasvoriais kaip Jake Gyllenhaalas ar Christian Bale‘as. Tik pažiūrėk į Gyllenhaalo fizinio pasiruošimo permainas bokso ringe, filme Kirtis Dešine (2015); iki šiol visus tebegąsdinančia Christian Bale‘o transformacija Mašiniste (2004), kuriame aktorius buvo priverstas griebtis griežtos, akį rėžiančios, anoreksiko dietos, gąsdinusios ne tik auditoriją, bet ir filmavimo komandą.

Klouniški reikalai

Iš pažiūros visa ši apžvalga/analizė tėra ėjimas per aplinkelius: minimalus prisilietimas prie šio straipsnio žvaigždės, Džokerio, kol apie jį pasakoju per jį suformavusias kino juostas bei roles. Taip gavosi, nes per pastarąsias savaites girdėjau įvairiausių filmo liaupsų: “10/10“, “nepriekaištingas“, “geriausias komiksinis filmas iki šiol“, “klasika“. Laikais, kai žodis “genijus” ar “klasika” yra mėtomi į kairę ir į dešinę, o A su + produktui skirti užtenka vieno mygtuko paspaudimo (kaip ir F su -) – pamirštant, jog tobulumui ribų nėra – negalima kritiškai sėkmingo anti-herojaus solinio debiuto didžiajame ekrane užbomborduoti neigiamumu (dar ims, žiūrėk, ir pasmerks internetas), neišsitraukus stambiųjų ginklų, kaip Skorsezė ar Kovos Klubas

Sugrįžtant prie klausimo “filmas ar aktorius?“, “Džokeris ar Phoenixas?“, esu linkęs sirgti už klauno veido besislepiantį talentą. Thoddas Philipso ir Joaquin Phoenixo (atskira) kūryba mane linksmina jau daugelį metų. Visgi, tenka pripažint, jog yra tik keli režisieriai sugebėję pilnai išnaudoti Phoenixo gabumus: Džeimsas Gray, su aktoriaus pagalba susukęs tris puikius filmus (We Own The Night (2007), Two Lovers (2009) bei The Immigrant (2013)), Lynne Ramsay, pirmą kartą dirbusi su aktoriumi, tačiau taktiškai išnaudojusi Joaquino universalumą ir, aišku – P. T. Andersonas, ilgaamžis aktoriaus kolega, iš jo nulipdęs ir nepriekaištingą detektyvo hipio paveikslą (Inherent Vice (2014)), ir tikresnį nei tikrą, karo sutraumuotą, jūrų pėstininką (The Master).

džokeris; apžvalga; dfcitas;

Nesakau, jog režisuoti filmą su Phoenixu prilygsta laukinio liūto išdresiravimui, jog šis šokinėtų per liepsnojančius lankus. Tokia rolė kaip Džokeris yra trapus dalykas: jei matei kiekvieną iki šiol išleistą filmą, kuriame pasirodo šio lunatiko šypsena, turėtumėt žinoti, jog kiekviena klauno versija yra skirtinga kaip ir metų laikai.

Dirstelėjus į Toddo Philipso “tomatų reitingą” (rotten tomatoes svetainėje), negali neatsistebėti, jog daugiau nei pusę iš jų yra “supuvę” – Pagirios Las Vegase, Boratas ir A Star is Born yra laikomi “labiausiai prinokusiais” (aukščiausias įvertinimas). Še, pažiūrėkit patys. Kita vertus, peržiūrėjus juostų sąrašą, kuriose puikuojasi Joaquin Phoenixas, gali pamatyti didžiulį skirtumą – beveik visi jo filmai užima tokį pat (“labiausiai prinokusį”) statusą.

Kad ir kaip Philipsas (režisierius) stengėsi, tenka pripažint, jog Džokeris neprisiveja Pheonixo greičio – kol filmas muša ketvirtą pavarą, Joaquinas jau seniausiai ties šešta… Aišku, Džokeris turėjo potencialo būti šios kartos Kovos Klubu, Taxi Vairuotoju. Aktorius padarė viską savo jėgose, kad tik perteiktų režisieriaus viziją. Tačiau, matyt, ne pilnai įvertino Pheonixo gabumus, kurie ir priverčia visus seilėtis dėl šios kino juostos.

Anaiptol, stipriausia Džokerio pusė slypi ten, kur jos mažiausiai tikiesi – kostiumų dizaine ir mūsų laikų atspindėjime. Taip, perskaitei teisingai. Nors filme vaizduojama 80-ųjų Amerika, neįmanoma nepastebėti panašumų su tuo, kas dedasi 2019-aisiais: sveikatos draudimas daugeliui yra prabanga, kaip ir tas pats darbas (ką jau kalbėti apie padoriai apmokamą); o kur dar prisiglaudimas pas tėvus, buvimas finansiškai nepriklausomu: 2016 duomenimis, 1 iš 4, arba 23% tūkstantmečio kartos populiacijos, iškart po univero, su penkiaženkle (pa)skola ant pečių, grįžta iš ten, iš kur atėję – po tėvu sparneliu, kapeikas taupyti.

džokeris; dfcitas; apžvalga;

2018-aisiais visiems pro akiratį praskriejo Natalie Portman miuzikinis pasirodymas filme Vox Lux, startavęs su nesiterliojančia mokyklos šaudynių scena. Sukrečiantis reikalas, tačiau veiksmingas. Būtent todėl kritikai visame pasaulyje klausia, ar masinių šaudynių eroje yra teisinga susukti filmą, kuris (iš dalies) šlovina visuomenės suformuotą, psichologiškai nestabilų, baltaodį žudiką?

Nežinau, kaip jums, tačiau šis klausimas su manimi išliko ilgiau nei Džokerio filmas. Toddas Philipsas ir jo kūrinys be abejo papuls į Džokerio filmų kanoną, kuris per metus pildysis naujais varžovais. Visgi su kiekvienu filmu “geriausio Džokerio filmo” titulas tampa vis sunkiau pasiekiamas – kaip ir su už lovos užkritusiais niekučiais, kuriuos betraukiant iš dulkėtos tamsos, netyčia tik nustumi giliau…

Neabejoju, į kino teatrą dar kartą sugrįšime pasigrožėti Joaquino Phoenixo šokių judesiukais. Tačiau Džokeriui iki jo pop-ikoniškosios šlovės ar pripažinimo, kurio trokšta pasaulio atstumtasis, veikėjo alter-ego Athuras – dar yra kur padirbėt… Visai kaip ir “linksmuoliui” su jo stand-up’u, iš kurio, galiausiai, tesijuokia tik jis vienas.

džokeris; dfcitas; reitingas;

DFCito įkūrėjas - negali normaliai funkcionuoti be kino, kasrytinės dozės sausų pusryčių, užsienio literatūros
SUKURTA ĮRAŠŲ 27

Begin typing your search term above and press enter to search. Press ESC to cancel.

Kilti viršun