Nuoširdžiausi linkėjimai, Pagarbiai, Čius, Iki greito!, XOXO, Adieu!... Pripažinkim, nuo pat elektroninio pašto atsiradimo 70-aisiais, niekas iki šiol nesupranta bendravimo emailu etiketo. Kaip ir Septyniose „Game of Thrones“ Karalystėse, nemonogamiškuose santykiuose ar Dievo apleistoj Kolumbijoj, taip ir Gmail, Yahoo, Outlook sferose – visos taisyklės, įstatymai, yra nerašyti.
Atrašymas į emailus yra vienintelė skaitmeninė prievolė, kurią visi mielu noru atideda rytojaus „To Do“ sąrašui. Nors parašyti vieną, be gramatinių klaidų, pakankamai rišlia kalba, įterpiant vieną kitą lengvą juokelį, ir per klaidą jo neišsiunčiant savo tetai iš Pasvalio, prilygsta sėkmingam Sudoku išsprendimui.
Iš kur, galvojat, visi Feisbukai, Instagramai, Twitteriai, sėmėsi įkvėpimo Mus manipuliatyviai priverčiant kas kelias minutes prascrollinti feed’ą, lyg kaskart tikrintumėm savo cholesterolio kiekį kraujyje? Taip, tas pats el. paštas. Jis tik apsimeta tavo elektroniniu bičiuliu, kad yra naudingas – tuo pačiu Mums suteikiant nuovoką, jog kiekvieną kartą patikrinant savo elektroninę pašto dėžutę Mes akylai prižiūrim ir puoselėjam savo profesinį gyvenimą, santykius su darbdaviais, potencialiais klientais.
Emailo rašymas, kaip žinia, yra aukšto kalibro menas: tarp Kalėdinio bonuso išpešimo ir grįžimo nešioti karamelines lattes kolegoms slypi labai slidi, plonytė linija: kaip ir Laukiniuose Vakaruose, kol risnosi palengva, žaisi pagal kito (dažniausiai aukštesnio rango asmens) diktuojamas taisykles ir neskleisi erezijų – viskas bus tvarkoje, praslysi; galėsi savo mylimajai padovanoti tuos Swarovskio Baby Pink auskarus, kuriuos vitrinoje ji jau trečią kartą šią savaitę tau rodė. Pasirodysi subinlaižys, vėpla, blogiausia – įžūlus ,– gali pakuotis daiktus ir eiti valyt dulkes nuo savo LinkedIn paskyros.
Tačiau, kiekvieno žmogaus gyvenime ateina momentas, kai kaktomuša susiduri su laiško baigiamaisiais žodžiais – „geros dienos“, „šilčiausi apkabinimai“ ar paprasčiausiai – „dėkui“. Neapsimetinėkit, niekas nežino, kaip tai daroma. „Hamiltono“ nerimo skalėj šis klaikus galvos skausmas, tikriausiai, yra tarp lipnios juostelės pradžios nesugraibymo ir bandymo sudėlioti prakeiktą rubiką-kubiką… Aaaaaahhh!
Lažinuos, jog net ir el. laiškų analitikai, geriau, nei bet kas kitas, išmanantys tobulo emailo slaptąją formulę, rašydami asmeninius laiškus suka „laimės ratą“ ir, galiausiai, vos ne vos prisivertus išsiųsti žinutę, – jaučiasi taip pačiai suglumę, kaip ir visi pasaulio mirtingieji.
Keisčiausia, jog niekas iki šiolei nedrįsta keisti, tobulinti el. laiškų sistemos lyg tai būtų Interneto Šventasis Gralis. Turint omeny šių dienų technologijas, elektroniniai laiškai yra tokia pati gremėzdiška relikvija, kaip ir laidiniai ausinukai – net ir tie pamažu nyksta, Steve Jobso (R.I.P.) dėka, kuris žinojo, į kokią agoniją puolam kiekvieną kartą išsitraukus į jūreivio mazgą susipančiojusius baltus laidus.
Nesijaudinkit, DFCito komanda perėjo per šūsnį neautomatizuotų elektroninių laiškų, kibernetinėje pašto dėžutėje dulkančių jau nuo „MTV Lietuva“ laikų, ir kelias savaites bandė perkasti, kaip po velnių veikia elektroninių laiškų pasirašymas. Gal tai nėra taip svarbu, kaip vakcinos nuo šiltinės atradimas ar finansinės pagalbos suteikimas princui iš Zimbabvės (aišku, pirmiau suteikiant visus savo elektroninės bankininkystės duomenis), tačiau mums, 21 amžiaus piliečiams, tai yra kasdienis galvos skausmas ir suprasti, kas slypi po tavo darbdavio sarkastiško „taip ir toliau“ – yra ne ką mažiau reikalinga nei gebėjimas vienu metu žiūrėti „Draugus“, žvalgytis tarp nukainuotų Ryanair skrydžių, stebėti, kas vyksta Facebooke, bei ruoštis rytojaus egzaminui.
Tikiuos, atsakiau į Tau rūpimus klausimus
„Tai viskas, ką tau galiu pasiūlyt. Jei tai tau nepadėjo – ar esi girdėjęs apie Google?”
Visa ko geriausio
Draugiškas pamojavimas iš kito galo kambario (tarkim, vakarėlio metu). „Ne, gali prie manęs nesiartinti – pakako ir pasimojuoti. Sėkmės, kad ir ką bedarytum. Atrodo smagiai. Tik, prašau, neįvelk manęs į tai.”
Dėkui
Visiškai sarkastiškai.
Šilčiausi apkabinimai
Šis asmuo tikriausiai turi prieraišumo problemų… Ir vėžliuko formos auskarą, kuriuo neakivaizdžiai stengiasi visiems pasipuikuoti.
Iki greito
„Būtų puiku, jog man kurį laiką nerašytum; nebent tai būtų pasiūlymas kartu pasisocialinti: išgerti butelį 1847-ųjų Chateau d’Yquem ar tiesiog – kur nors visiems, ištiesus kojas, pachilint. Bet tik ne biznio reikalais… Tik ne tai.“
Visokeriopos sėkmės
Kai asmuo taip užbaigia savo el. „rankraštį“, jis iš tiesų tau nori tik gero – jokios ironijos ar užslėpto sarkazmo. Be to, jis yra talentingas, malonus bei tolerantiškas; tiksliai žino, kaip viskas atliekama, nuo pararelinio parkavimo iki sėkmingo Fugu (pūsliažuvės) paruošimo.
Sėkmės
Šiuo paprastu žodeliu pademonstruojama aukščiausio lygio elegancija bei grakštumas, kalbai einant apie reikalus (skaityti: biznis). Jei užbaigi el. laišką “sėkmės”, Tu neabejotinai esi vidury itin svarbių, teisėtų derybų – nuo tavęs priklauso, ar šį mėnesį Tu ir tavo kolegos džiaugsitės išankstiniais – o dar tik Rugsėjis – Kalėdiniais bonusais. Tu ir tavo derybų “partneris”, be abejonės, turite prašmatnius prespapjė (buitiškai – „segtuvas”), auksu graviruotą vardinį Tiffany rašiklį bei, aišku, neįskaitomą, bet labai rafinuotą, intelektualumu atsiduodantį, parašą. Galiausiai, jūs esat baisiai geri oraliniam sekse, esat atviri pasiūlymams, tačiau įvaldę “ne” sakymo meną.
XOXO
Egzempliorius, labiau aptinkamas bendraujant su Vakarų kultūroj užaugintais kitataučiais (Amerikiečiais, Kanadiečiais, Britais, Prancūzais) – priešingai nei mano dauguma, nereiškiantis “bučkių ir apkabinimų”. Geriausiu atveju, taip yra parodoma lengva meilės išraiška, lyg paplekšnojimas per nugarą… Dažnas neapsišvietęs lietuvis, sulaukęs tokio atsisveikinimo, tikriausiai pamanytų, jog yra kviečiamas sužaisti partiją „ixiukų-nuliukų„.
Nuoširdžiai/Pagarbiai
Tais pačiais žodžiais savo laiškuose visad atsisveikindavo ir pats dėdė (Abraomas) Linkolnas. Žinant, kaip jam baigėsi, yra ir nuoširdesnių (bei saugesnių) būdų užbaigti laiškus.
Tavo
Niekas iki šiol nežino, ką po velnių tai reiškia. Nepaisant dešimtmečius trukusių tyrimų, vis dar neaišku, ar taip atsisveikinantis žmogus iš tikrųjų galvoja, o gal leidžia tau suprasti, jog ji(s) yra „tavo“. Dar didesnė mįslė: ar šis „tavo“ yra romantinis signalas, ar Hare Krishnos „mes visi broliai/seserys“? Su šiuo žmogum, verčiau, „riskis“ palengva – nežinai, ko galima tikėtis toliau. Priklausomai kuria linkme pakryps jūsų bendravimas, vieną rytą ant savo lovos krašto gali rasti nudaigoto ristūno galvą arba „tavo“ nuogutėlį susirašinėjimo partnerį, jau nebe kitam „laido gale“.
Linkėjimai
Dažniausiai Internetinėse platybėse aptinkamas atsisveikinimo būdas. Nesvarbu, ar šie virtualūs linkėjimai ateina iš „Akropolio” Apple parduotuvės, Kubos vienetinių kibernetinių kavinukių, Švėkšnos ar Marijampolės pataisos namų, kur ant tos pačios klaviatūros, dar prieš kelias minutes, buvo nudaigotas užsispyręs baltapūkis, nenorėjęs „dalintis“ kompiuteriu… Nuoširdžiausi linkėjimai, mama!
Geros dienos
„Aš nesu tavęs (gyvai) matęs. Po velnių, aš visiškai nepažįstu tavęs – viso labo, tu galėtum būti serijinis žudikas ar Satanizmo kulto lyderis… Bet, nepaisant to, jog man nerūpi ar šią dieną tu per plauką išvengsi auto-katastrofos ar sužlugdysi potencialios karjeros planus svarbaus darbo pokalbio metu, apsimesiu mandagus ir nepagailėsiu dvylikos mygtukų paspaudimo.“
Myliu
„Velniop Šekspyrą – minimalizmas dabar „ant bangos”. Tad nemanyk, jog Cheetos’ų apvalkiotais pirštais, taip tau išreiškiu savo atsidavimą.”
Antra vertus, jei šis laiškas atėjo iš žmogaus, kurio veidui prisiminti prireikė nemažai pastangų, tikėtina, jog jis yra kaltininkas visų tų netikėtų, geliančių skausmų bei iš niekur nieko užplūstančio susijaudinimo – gal būtent šiuo metu jis į tavo voodoo lėlę kaišioja adatėlę…
Pastaba: ne visi Jūsų laiškų gavėjai yra potencialūs sociopatai, į Jūsų nuotrauką laisvu laiku mėtantys strėlytes
„DFCitas“ žurnalo įkūrėjas. Negali normaliai funkcionuoti be sausų pusryčių dubenėlio, kokybiško žurnalo šone ar filtrinės kavos (idealiai, darytos ne namuose)