„Gėlių mėnulio žudikai“ (2023) apžvalga: Dar vienas kartas nuošalyje
Vasaros karštinė, „Barbė“ su „Openheimeris“, jau gerokai išblėso ir mūsų gyvenime įsivyravo kino štilis. Neilgai truko, kol į kino teatrus atriedėjo dar viena šių metų sunkioji artilerija – Martinas Scorsezė. Ir ne šiaip Scorsezė, o vienoj rankoj laikydamas Leonardo DiCaprio su Robert De Niro, kitoje – „Apple“ ir „Paramount“ sukrapštytus 200 milijonų JAV dolerių biudžetui.
„Karo ponis“ (2023) apžvalga: Pasinaudoti kiekviena gyvenimo proga
„Karo ponis“ – tai sunkus, bet labai sveikintinas režisierių Gina Gammell ir Riley Keough darbas, pasinaudojant visomis progomis, su visais resursais, kuriuos turi čia ir dabar.
Šnekučiuojamės su Marija Kavtaradze: „Viskas ką mes žiūrime, vienaip ar kitaip mus įkvepia“
Su lietuvių režisiere kalbamės apie jos naujausią filmą „Tu man nieko neprimeni“, intymumą bei SunDance’o patirtis.
„Tu man nieko neprimeni“ (2023) apžvalga: Intymus žvilgsnis į meilę ir aseksualumą
Kai atrodo visos meilės istorijos jau papasakotos, išdainuotos, išrašytos, Marija Kavtaradzė į 2023-iųjų metų „Sundance“ kino festivalį atveža unikalią istoriją, kuri nustelbia ne tik tarptautinę žiuri bet ir žiūrovus taip, kad ji į gimtinę parsiveža apdovanojimą už geriausią režisūrą.
„Showing Up“ (2023) apžvalga: Menininko įvaizdžio demistifikacija
Po Kelly Reichardt „The First Cow“, kuris 2022-iais turėjo garbės tapti Kino Pavasario atidarymo filmu, jutau daug šiltų jausmų. Ši jautri bei paprasta istorija apie žmogišką ryšį neišvengiamai sukėlė daug lūkesčių sekančiam režisierės filmui – „Showing Up“.
„Openheimeris“ + „Barbė” apžvalga: Barbenheimeris
„Kas tau nepatiko šiame filme?“ Paklaustas šio klausimo ne daugiau nei 30 minučių po 12-ojo Christopher’io Nolan’o epo, jaučiausi nuginkluotas. Panašiai kaip J. Roberto Oppenheimer’io, „atominės bombos tėvelio“, gyvenimo partnerė jautėsi paklausta apie komunistų partijos nario kortelę filme.
„Žmogus-voras: aplink multivisatą“ (2023) apžvalga: Kai perspjauni pats save
Šiais metais į kino ekranus grįžęs Miles Morales‘as ir vėl privertė internetą ūžti nuo komentarų, kino teatrus nuo tęsinio ištroškusių kinomanų, o ypatingai didžiulę intrigą palikusi filmo pabaiga sužadins ne vieną diskusiją tarp ištikimiausių Žmogaus voro gerbėjų.
„Asteroidų miestas“ (2023) apžvalga: Andersoniška matrioška
Po gan trumpos dviejų metų pertraukos, enigmatiškasis „Viešbutis „Didysis Budapeštas“ režisierius sugrįžta į ekranus su Kanų kino festivalio pažiba „Asteroidų miestas“, iš vienos pusės, nukeliančiu režisierių į stratosferines aukštumas, iš kitos – sugrąžinantis ten, kur išsiskyrėme 2014-aisiais.
„Close“ (2022) apžvalga: Toksiško vyriškumo žala
Pamenu, kaip beveik lygiai prieš metus, vienam draugui grįžus iš Kanų kino festivalio, aptarinėjome filmo „Close“ plakatą. Tuomet dar filmo nebuvau mačiusi, o apie jį taip pat daug nežinojau, apart to, kad jis laimėjo „Grand Prix“ prizą…
„Taxi Driver“ (1976) retrospektyva: Nesenstanti kino klasika
„Are you talking to me?“ – frazė, kurią tikriausiai yra girdėjęs kiekvienas, net jeigu ir nežino, iš kurio tiksliai filmo ji atkeliauja. Martino Skorsezės neonais nulietas „Taxi Driver“, tai vienas tų retų filmų, kurį kas kart žiūrint, vis randi kažką nauja. Filmas, kurio centre radijuojanti vienatvės tema tikriausiai niekada nepasens ir bėgant metams vis sugebės rasti naujų žiūrovų auditoriją.
„Visos Bo baimės“ (2023) apžvalga: Moderni motinos dienos klasika
Pastarąjį kartą lankantis kino teatre, žiūrėti, kokius siaubus mums paruošė vieno geriausio praėjusio dešimtmečio siaubeko – nominuotu mūsų kartos „Egzorcistu“ – „Hereditary“ autorius Ari Asteris, mane lydintis žmogus pasibaigus „Saulės kultui“ kelias minutes turėjo prisėsti (vėl, tik už kino salės), jog nustotų drebėti ir galėtų funkcionuoti. Tad jei tai yra bent koks rodiklis, su kuo turime reikalų šį kartą, žiūrint vis dar teatruose šviežiai garuojantį, Freudiškais kompleksais atsiduodantį „Visos Bo baimės“ – lūkesčiai negalėtų būti aukštesni.
„Inside“ (2023) apžvalga: Lėta meno destrukcija be katarsio
„Inside“ pasakoja klaustrofobišką istoriją apie Nemo, meno kūrinių vagį, kuris vieno apiplėšimo metu įstringa prabangiame meno kolekcionieriaus bute. Aukščiausiomis technologijomis apšarvuotas būstas, labiau primenantis modernaus meno muziejaus salę nei kampelį kojoms ištiesti bei įkalinęs Nemo, tampa vienu iš filmo „veikėjų“, įtakojančių Willem’o Dafoe įkūnijamo personažo išgyvenimo šansus bei progresyvų stūmimą beprotybės link.
„Meniu“ (2022) apžvalga: Perkeptas delikatesas
Į filmo „Meniu“ apsireiškimą kino ekranuose žvelgiau neutraliai. Meluočiau sakydama, kad filmo traileris nesukūrė jokių lūkesčių. Tačiau nesijaučiau ir sugundyta pulti į kino teatrą iškart. Veikiau gyvenau mintimi: „galiu ir palaukti. Šiuo metu ir taip yra filmų, kuriuos nekantrauju pamatyti labiau“.
Kino pavasaris: „Po saulės“ apžvalga
Žiūrimiausias filmas „Mubi“ platformoje, „Kritikų savaitės“ Kanuose prizas ir daugiau nei 50 kitų apdovanojimų bei, aišku, Oskaro nominacija vienam pagrindinių aktorių – Paul Mescal. Tai tik dalis debiutinio režisierės Charlotte Wells filmo Po saulės pasiekimų. Filmo aktorius P. Mescal interviu „Vanity Fair“ sakė, kad tai tokio tipo filmas, kuris prasiveržia kiekvienais metais kaip, pavyzdžiui, praeitais metais buvo su The Worst Person in The World (rež. Joachim Trier). „Būti tokio filmo, kurių laukiu labiausiai, dalimi, suteikia išsipildymo jausmą. Tai yra tai, apie ką aš visada svajojau“.
Kino pavasaris: „Tiek grožio, tiek skausmo“ apžvalga
Vieniems yra duotas lengvas gyvenimas, kitiems – sunkus. Tokios tos gyvenimo žaidimo taisyklės. „Taip jau yra, nieko nepakeisi“, – kaip pasakytų daugelio mūsų tėvai ar seneliai, pavargę nuo asmeninių karų. Bet jei turėtum progą, ar nepabandytum? Dokumentinių filmų režisierės Laura Poitras projektai, rodos, visuomet turi vienodą tikslą – sekti ir papasakoti istorijas žmonių, kurie pastato savo gyvenimus, karjerą, saugumą ant ribos vardan teisybės.
„Babilonas“ (2022) apžvalga: Beprotiškasis „La La Land“ siamo dvynys
Paklausk manęs asmens kodo ar telefono numerio ir iš manęs galimai išgirsi seno laidinio interneto „užsikūrimo“ garsus. Paklausk apie filmus, kurie išmokė kalbėti jų kalba, kita vertus, ir gausi išklausyti, kaip aš pasakoju apie Damien’o Chazelle juostas – kas nepadaro manęs pačiu tinkamiausiu asmeniu šiai apžvalgai, nemanot? Pamenu, lyg tai būtų nutikę vakar, kaip peržiūrėjus dvigubą „Whiplash“ ir Aronofsky’io „Black Swan“ seansą iki penktos ryto nemiegojau, nes nekantravau, kada universiteto bibliotekoje galėsiu atsispausdinti pirmojo scenarijų…
„Banginis“ (2022) apžvalga: Ašarų pakalnė
Kaip turi atrodyti filmas, apie kurį tiek visi šneka, bet tiek nedaug žino? Filmas, iš mūsų vaikystės prisiminimų ir kinematinės užmaršties sugrąžinęs legendinį „Mumija“ aktorių Brendan’ą Fraser’į? Skaitant šiuos žodžius, daugelis iš Jūsų atsakymą jau žinosit – po „Banginis“ premjeros užsienyje, su šešias minutes trukusiais aplodismentais pagrindiniam aktoriui, praėjo beveik visi metai.
„Infinity Pool“ (2023) apžvalga: Cronenbergiškas košmaras tropikuose
Praėjus metams po paskutiniosios kūniško siaubo tėvelio juostos Crimes of the Future pasirodymo, B. Cronenberg’as taip pat sugrįžo į ekranus su dviem „karščiausiais“ Holivudo veikėjais – tiesiai iš Vikingo kostiumo iššokęs Alexander’is Skarsgård’as, kartu su kruvinąja Ti West’o mūza Mia Goth – jog įrodytų, kad obuolys visgi netoli nuo obels nusirito.
„White Noise“ (2022) filmo apžvalga: Koncentruotas triukšmas
Tamsusis metų laikotarpis mūsų gyvenimuose pasireiškia pasikartojančiais kavos puodeliais prie bendro pusryčių stalo; įprastais mūsų nereikšmingų darbų aptarimais, kuriuose visada, be išimties, uždirbame per mažai. Bei smulkiais buitiniais apsižodžiavimais, kurie ilguoju laikotarpiu įtakos turės tiek pat, kiek naujasis Noah Baumbach‘o „White Noise“ kino istorijai.
„Salos vaiduokliai“ (2022) apžvalga: Keturi nykščiai aukštyn
„Man tu daugiau nebepatinki“. Žodžiai, kurie duria kaip peilis ir kuriuos tikriausiai yra girdėjęs bene kiekvienas ant šios Žemės paviršiaus vaikštantis (ar po ja gulintis) žmogus — kas, žinoma, nepadaro šios naujienos nei ką mažiau išmušančios iš vėžių. Gerai pamenu, kai su šia universalia tiesa pirmą kartą susidūriau vidurinėje, į verkšlenantį klausimą „bet kodėl?“ buvo atsakyta tik pasiuntimu ant dviejų raidžių. Nors viskas galiausiai išsisprendė, mano (būsimas) psichoterapeutas sektų traumos paliktus kraujo pėdsakus iki pat šios dienos…