fbpx

Filmai

„Taxi Driver“ (1976) retrospektyva: Nesenstanti kino klasika

„Are you talking to me?“ – frazė, kurią tikriausiai yra girdėjęs kiekvienas, net jeigu ir nežino, iš kurio tiksliai filmo ji atkeliauja. Martino Skorsezės neonais nulietas „Taxi Driver“, tai vienas tų retų filmų, kurį kas kart žiūrint, vis randi kažką nauja. Filmas, kurio centre radijuojanti vienatvės tema tikriausiai niekada nepasens ir bėgant metams vis sugebės rasti naujų žiūrovų auditoriją.

„Visos Bo baimės“ (2023) apžvalga: Moderni motinos dienos klasika

Pastarąjį kartą lankantis kino teatre, žiūrėti, kokius siaubus mums paruošė vieno geriausio praėjusio dešimtmečio siaubeko – nominuotu mūsų kartos „Egzorcistu“ – „Hereditary“ autorius Ari Asteris, mane lydintis žmogus pasibaigus „Saulės kultui“ kelias minutes turėjo prisėsti (vėl, tik už kino salės), jog nustotų drebėti ir galėtų funkcionuoti. Tad jei tai yra bent koks rodiklis, su kuo turime reikalų šį kartą, žiūrint vis dar teatruose šviežiai garuojantį, Freudiškais kompleksais atsiduodantį „Visos Bo baimės“ – lūkesčiai negalėtų būti aukštesni.

„Inside“ (2023) apžvalga: Lėta meno destrukcija be katarsio

„Inside“ pasakoja klaustrofobišką istoriją apie Nemo, meno kūrinių vagį, kuris vieno apiplėšimo metu įstringa prabangiame meno kolekcionieriaus bute. Aukščiausiomis technologijomis apšarvuotas būstas, labiau primenantis modernaus meno muziejaus salę nei kampelį kojoms ištiesti bei įkalinęs Nemo, tampa vienu iš filmo „veikėjų“, įtakojančių Willem’o Dafoe įkūnijamo personažo išgyvenimo šansus bei progresyvų stūmimą beprotybės link.

„Meniu“ (2022) apžvalga: Perkeptas delikatesas

Į filmo „Meniu“ apsireiškimą kino ekranuose žvelgiau neutraliai. Meluočiau sakydama, kad filmo traileris nesukūrė jokių lūkesčių. Tačiau nesijaučiau ir sugundyta pulti į kino teatrą iškart. Veikiau gyvenau mintimi: „galiu ir palaukti. Šiuo metu ir taip yra filmų, kuriuos nekantrauju pamatyti labiau“.

Kino pavasaris: „Po saulės“ apžvalga

Žiūrimiausias filmas „Mubi“ platformoje, „Kritikų savaitės“ Kanuose prizas ir daugiau nei 50 kitų apdovanojimų bei, aišku, Oskaro nominacija vienam pagrindinių aktorių – Paul Mescal. Tai tik dalis debiutinio režisierės Charlotte Wells filmo Po saulės pasiekimų. Filmo aktorius P. Mescal interviu „Vanity Fair“ sakė, kad tai tokio tipo filmas, kuris prasiveržia kiekvienais metais kaip, pavyzdžiui, praeitais metais buvo su The Worst Person in The World (rež. Joachim Trier). „Būti tokio filmo, kurių laukiu labiausiai, dalimi, suteikia išsipildymo jausmą. Tai yra tai, apie ką aš visada svajojau“.

Kino pavasaris: „Tiek grožio, tiek skausmo“ apžvalga

Vieniems yra duotas lengvas gyvenimas, kitiems – sunkus. Tokios tos gyvenimo žaidimo taisyklės. „Taip jau yra, nieko nepakeisi“, – kaip pasakytų daugelio mūsų tėvai ar seneliai, pavargę nuo asmeninių karų. Bet jei turėtum progą, ar nepabandytum? Dokumentinių filmų režisierės Laura Poitras projektai, rodos, visuomet turi vienodą tikslą – sekti ir papasakoti istorijas žmonių, kurie pastato savo gyvenimus, karjerą, saugumą ant ribos vardan teisybės.

„Babilonas“ (2022) apžvalga: Beprotiškasis „La La Land“ siamo dvynys

Paklausk manęs asmens kodo ar telefono numerio ir iš manęs galimai išgirsi seno laidinio interneto „užsikūrimo“ garsus. Paklausk apie filmus, kurie išmokė kalbėti jų kalba, kita vertus, ir gausi išklausyti, kaip aš pasakoju apie Damien’o Chazelle juostas – kas nepadaro manęs pačiu tinkamiausiu asmeniu šiai apžvalgai, nemanot? Pamenu, lyg tai būtų nutikę vakar, kaip peržiūrėjus dvigubą „Whiplash“ ir Aronofsky’io „Black Swan“ seansą iki penktos ryto nemiegojau, nes nekantravau, kada universiteto bibliotekoje galėsiu atsispausdinti pirmojo scenarijų…

„Banginis“ (2022) apžvalga: Ašarų pakalnė

Kaip turi atrodyti filmas, apie kurį tiek visi šneka, bet tiek nedaug žino? Filmas, iš mūsų vaikystės prisiminimų ir kinematinės užmaršties sugrąžinęs legendinį „Mumija“ aktorių Brendan’ą Fraser’į? Skaitant šiuos žodžius, daugelis iš Jūsų atsakymą jau žinosit – po „Banginis“ premjeros užsienyje, su šešias minutes trukusiais aplodismentais pagrindiniam aktoriui, praėjo beveik visi metai.

„Infinity Pool“ (2023) apžvalga: Cronenbergiškas košmaras tropikuose

Praėjus metams po paskutiniosios kūniško siaubo tėvelio juostos Crimes of the Future pasirodymo, B. Cronenberg’as taip pat sugrįžo į ekranus su dviem „karščiausiais“ Holivudo veikėjais – tiesiai iš Vikingo kostiumo iššokęs Alexander’is Skarsgård’as, kartu su kruvinąja Ti West’o mūza Mia Goth – jog įrodytų, kad obuolys visgi netoli nuo obels nusirito.

„White Noise“ (2022) filmo apžvalga: Koncentruotas triukšmas

Tamsusis metų laikotarpis mūsų gyvenimuose pasireiškia pasikartojančiais kavos puodeliais prie bendro pusryčių stalo; įprastais mūsų nereikšmingų darbų aptarimais, kuriuose visada, be išimties, uždirbame per mažai. Bei smulkiais buitiniais apsižodžiavimais, kurie ilguoju laikotarpiu įtakos turės tiek pat, kiek naujasis Noah Baumbach‘o „White Noise“ kino istorijai.

„Salos vaiduokliai“ (2022) apžvalga: Keturi nykščiai aukštyn

„Man tu daugiau nebepatinki“. Žodžiai, kurie duria kaip peilis ir kuriuos tikriausiai yra girdėjęs bene kiekvienas ant šios Žemės paviršiaus vaikštantis (ar po ja gulintis) žmogus — kas, žinoma, nepadaro šios naujienos nei ką mažiau išmušančios iš vėžių. Gerai pamenu, kai su šia universalia tiesa pirmą kartą susidūriau vidurinėje, į verkšlenantį klausimą „bet kodėl?“ buvo atsakyta tik pasiuntimu ant dviejų raidžių. Nors viskas galiausiai išsisprendė, mano (būsimas) psichoterapeutas sektų traumos paliktus kraujo pėdsakus iki pat šios dienos…

„Įsikūnijimas. Vandens kelias“ (2022) apžvalga: Baltos duonos kepalas

Anuomet rašyti apie $2.87 milijardus susišlavusį kino gigantą būtų taip pat smagu, kaip ir rašyti seneliui Šalčiui laišką. Dabar, kai tokie filmai, kaip „Black Panther: Wakanda Forever“ ar „Įsikūnijimas. Vandens kelias“ užima visą kino teatrų „pavėsy“, paliekant tokius puikius filmus, kaip „Glass Onion: A Knives Out Mystery“ ar „White Noise“ Netflix’o prieglobsčiui – ranka nekyla. Bet, kaip sakant, ko tik nepadarysi dėl visuomenės gerovės.

„Decision to Leave“ (2022) apžvalga: Tarp kalnų ir vandenynų

Pastaruoju metu, pandemijai ir vis didėjančiam skaičiui streaming’o platformų vagiant žmones iš kino salių, užvirė diskusijos, kas sudaro tikro kino patirtį. Kol Holivudo atsakas buvo sutelktas į pažadus dar garsesnių, greitesnių bei ryškesnių juostų, tik žiūrint kažką panašaus į Park Chan-wook paskutinį filmą susidarai įspūdį, jog būtent taip ir turi atrodyt kinas

„Sight & Sound“ Geriausių visų laikų filmų TOP 100 sąrašo apžvalga

Nežinau, kas labiau gąsdina: tai, jog visos didžiosios lietuvos publikacijos kolektyviai nusprendė apsimesti, jog praėjusią savaitę gerbiamiausių pasaulio kino kritikų, profesorių bei režisierių sudarytas kartą per dešimtmetį organizuojamas „Geriausio visų laikų filmų“ top’as tiesiog neįvyko? Ar tai, jog pirmoje jo vietoje atsidūrė režisierės Chantal Akerman eksperimentinis, feministinis, 3.5 val. trukmės filmas „Jeanne Dielman, 23, quai du commerce, 1080 Bruxelles“?

„Bodies Bodies Bodies“ (2022) apžvalga: Problematiški Z kartos siaubai

Kaip nerašyta taisyklė, kiekvienas pasiturintis, save gerbiantis paauglys, tėvams savaitgaliui išvykus bei rūmus patikėjus tavo globon, turi surengti narkotikų, alkoholio bei hormonų pertekusį vakarėlį. Nuo „Projektas X“ (2012), kurio paveldą tą pačią vasarą kinematinio vakarėlio įkvėpti tiek jauni lietuvaičiai, tiek amerikiečiai stengėsi realybėje atkartoti, iki kultinio „Superbad“ (2007) – tai sena kaip mūsų seneliai formulė, suktinės pavidalu perleidžiama iš kartos į kartą. Nuo ko ir prasideda Halina Reijn kruvinas bei problematiškas režisūrinis debiutas „Bodies Bodies Bodies“ (2022)

nope; jordan peele; apžvalga; iliustracija;

„Ne“ (2022) apžvalga: Amerikietiška svajonė, kuriai pritrūko kantrybės

Tikriausiai prisimenate tą jausmą, kai vaikystėje apsilankote atrakcionų parke ir jūsų mažos, nekaltos akys nuoširdžiai raibsta. Pabandote to, paragaujate ano, nustembate dėl trečio. Tada galiausiai ryžtatės atsisukti į tai, ką jau kurį laiką pastebėjote akies krašteliu, bet smegenys sąmoningai ignoravo…

Saldymedžio Pica; licorice pizza; apžvalga; recenzija; iliustracija;

„Saldymedžio pica“ (2021) apžvalga: Dar vieną gabalėlį, prašyčiau

Seniai mačiau filmą, kuriam taip patikų bėgti. Galėčiau ginčytis, kad brolių Safdžių iki tobulumo nušlifuotas Uncut Gems (2019), ar kad ir tas pats nepažabota energija pulsuojantis Good Time (2019) turi daugiau kadrų, kuriose kažkas kažkur (nuo kažko) bėga. Bet režisūros virtuozas Paul’as Thom’as Andersonas savo pastarajame Saldymedžio pica (2021) filme pranoko pats save.

Begin typing your search term above and press enter to search. Press ESC to cancel.

Į viršų