fbpx
gimtinė; tomas vengris; dfcitas;

Filmo apžvalga: “Gimtinė” (2019) Ar įmanoma sugrįžti namo?

Dar tik pirmaisiais seansais besidžiaugiantis Tomo Vengrio filmas Gimtinė – gražiausias bei skaudžiausias šių metų atradimas. Angliškas filmo pavadinimas “Motherland”, iš tiesų, man patinka labiau – filmas apie motinos žemę…

Buvau mačiusi trumputį anonsą ir iš jo mano galvoje buvo įstrigęs vienas kadras, kuriame tamsiai apsirengę mafijozai, it cirko klaunai, vienas po kito “byra” iš juodos Audi. Nuo tada iki premjeros vaikščiojau sukryžiavus pirštus, kad tik filmas nenuklystų Zero (2006, rež. E. Vėlyvos) pėdomis.

Nenuklydo, toli gražu. Filmui pasibaigus iš kino salės išėjau lyg iš intensyvios meditacijos – lyg kas būtų atvėręs akis ir vertęs žiūrėt, net skaudant. O pabaigoj, aidint jau filmo pradžioje girdėtiems Viktorijos (vaid. Severija Janušauskaitė) žodžiams, rodėsi, kad Sizifo akmenį stumia ne ji viena, o ir aš bei visi esantys salėje.

Gimtinė pasakoja apie Amerikoje gyvenančią lietuvę Viktoriją, į Lietuvą grįžtančią su užsieny gimusiu sūnumi Kovu (vaid. Matas Metlevski) vos tik Lietuvai atgavus nepriklausomybę. Herojė į tėvynę grįžta tam, kad susigrąžintų savo tėvo žemę, kurioje, jai nežinant, gyvena svetimi žmonės.

Ar žinau, kas esu?

Jeigu žiūrėt į Gimtinę kaip į vieną bendrą visumą, matyčiau šį filmą kaip odę Lietuvai. Jei dar plačiau – galbūt kelis milžiniškus retorinius klausimus:
Ar įmanoma sugrįžti namo? Ar namai yra tikra vieta, ar tik desperatiškai smegenų sulipdytas idiliškas bandymas kažkur priklausyt?

Tuo ir žaviuosi šiuo filmu – į klausimus nepateikiami tiesioginiai atsakymai. Nes tiesioginio atsakymo nėra. Jei tarp medinių sodybų to nesugebėjom pastebėt, pats filmas tarsi juokiasi: namų, identiteto paieškos, tas pats gyvenimas ir šis filmas – yra tik pasaka be galo. Todėl neturėtume jaustis blogai atsakymų nerasdami. Galbūt visi, kaip tauta ar netgi žmonija, į tą patį kalną tikrai ridenam tą patį akmenį.

Identiteto ir savo vietos ieškojimas perteikiamas per dvi -Viktorijos ir Kovo  – skirtingas perspektyvas. Viktorijos namų paieškos nuo pačios filmo pradžios atrodo bevaisės. Iš tiesų, kuo toliau žiūrėjau, tuo labiau jaučiau, kad jos užsispyrimas kyla iš desperacijos, iš principo. Kažin, ar gyventi tėvo žemėj stovinčiam name Viktorija iš vis matė kaip realų variantą, ar tiesiog norėjo sau įrodyt, kad namus turėti sugeba.

gimtinė, dfcitas,

Iš tiesų, truputį pagalvojus apie Viktorijos poziciją, viskas sukrenta į vietas: vaikystėj atskirta nuo tėvų, vėliau išvykus į Ameriką, išsiskyrus su vyru – nei vienas iš mūsų neturim teisės kaltint veikėjos, iš visų jėgų ieškančios kažko, kas tarsi sakytų: taip, čia esi tu, čia yra tavo. Bent menkiausio žiburio, apibrėžiančio Viktorijos būtį. Gal todėl jos elgesys visada rodos iracionalus, gan vaikiškas.

Įdomu, jog Viktorijos kelionę visada tik stebim iš šono – juk visas filmas pateikiamas per Kovo akis. Todėl niekada ir negaunam visos nuoseklios istorijos: fone aidintys suaugusiųjų pokalbiai niekada iki galo nepasiekia nei mūsų, nei Kovo ausų, o svarbiausios kelionės į tėvo žemę pateikiamos tik į kiemą atvažiuojančiomis ir nuvažiuojančiomis mašinomis.

Visa tai puikiai iliustruoja tas pačias painiai klampias identiteto bei namų paieškas. O ir mums, žiūrovams, tenka įsikūnyt į vaiko vaidmenį, kuriame, galbūt, daugelis vis dar gyvename: pasaulis painus, nėra jokio tvirto pagrindo, nuo kurio galėtume atsispirt.

Todėl Kovo identiteto paieškos šiek tiek kitokios, nei Viktorijos: Lietuva jam nėra fiziniai namai. Visą filmą rodoma, jog Kovas pats dar negali suprast, koks yra jo paties santykis su motinos gimtine. Skambučiai tėvui į Bostoną ar vis nuo liežuvio nuslystantis angliškas žodis, manau, byloja, jog pats Kovas savo namų paieškoms dar nėra pasiruošęs.

Keli žodžiai apie šviesą

Filmas nebūtų toks meditaciškas jei ne nuostabus operatoriaus Audriaus Kemežio darbas. Visas filmas tarsi perpildytas šiltos, idiliškos šviesos, žaidžiančios tai Kovo plaukuose, tai seno dvaro kampuose. Ir viskas, ką ta magiška šviesa paliečia, rodos, lyg ištraukta iš tos pačios filme minimos pasakos apie laumes. Vaizdiniai šiek tiek nerealūs, kiek per daug idiliški, jog būtų tikri. Ir taip pats filmavimo stilius mus grąžina prie pagrindinės filmo minties apie netikrą idilę. Per daug gražu, kad būtų tikra.


gimtinė; tomas vengris; dfcitas;

Taip pat įdomu, kad, kaip jau minėjau, filmas teka lėta, meditacine vaga. Matome daug ilgų kadrų, rėminančių suaugusių pokalbių klausančio Kovo veidą, taip pat ir ramių, nenutraukiamų, gana statiškų, dangaus bei tik mums pažįstamai žalios gamtos scenų. Viskas vyksta lėtai, tarsi eitum pasivaikščiot, kabindamas koją už kojos.

Kadruose, kuriuose atsitraukiam nuo Kovo ir tarsi stebim suaugusiųjų pasaulį pro jo ekspresingas akis, vienu metu vyksta tiek neaprėpiamai daug, tačiau vis tuo pačiu lengvu ritmu. Geriausias pavyzdys yra Joninių scena, kurioje Kovas sėdi žolynuose, stebėdamas vaizdą nuo kalnelio: apačioj dega laužas, aplink malasi jaunimas, geria suaugusieji, fone kažkas iriasi valtele. Ir vis tiek, viskas taip ramu, taip natūralu. Bet, tuo pat metu, scena, kurioje liepsnose skęsta Viktorijos tėvo dvaras, vėl tampa statiška: paaugliai ramiai būriuojasi šalia, lėtai atvažiuoja Viktorija ir Romas (vaid. Darius Gumauskas), bet kamera ilgokai pasilieka ant oranžine šviesa nuberto Kovo veido.

Paskutinės trys minutės

Filmo pabaiga man paliko itin didelį įspūdį (ir, nemeluosiu, ištraukė labai daug ašarų). Viktorija subyra ant senos mašinos keleivio sėdynės, Kovas priverstas staiga užaugt ir išgelbėt motiną nuo akis užtemdžiusių iliuzijų. Važiuojant (į kur?) sugenda mašina, abu išlipa ant naktyje skęstančio kelio. Tyliai, kiek neaiškiai – lyg koks tolimas suaugusiųjų pokalbis – suūžia jūra. Ir filmas baigiasi su Kovu Viktorijos glėby, ritmingoms jūros bangoms plaunant krantą auštant.

gimtine; dfcitas;

Ekranas užtemsta ir vėl pasigirsta pati filmo pradžia: Kovai, ar atsimeni tą pasaką apie mergaitę… Tik šįkart, Viktorijos balsas palengva nutyla, jį praryja garsėjančių bangų ošimas. Ir tuo metu suvokiam – dabar jau tikrai suprantam – kad gyvenam užburtam rate. Visą gyvenimą tik ir ieškom bandydami susirinkt šukeles, kurios apibūdintų, kas gi po galais iš tiesų esam.

Asmeniškai, man filmas baigiasi skaudžia nata. Suprantu, kad gyvenime nei tiesmukų atsakymų, nei instrukcijų nėra. Toliau braidysiu po klampų gyvenimą ieškodama namų, ieškodama savęs, bet bent dabar žinosiu, kad tai darau ne viena.

Nepraleiskit progos pasimėgauti naujaja Tomo Vengrio kino juosta “Gimtinė” visuose didžiuosiuose kino teatruose. Daugiau info čia.

Gabija Augustinavičiūtė
Sertifikuota kino kritikė, gyvos muzikos ir juodos kavos entuziastė ☕
SUKURTA ĮRAŠŲ 9

Begin typing your search term above and press enter to search. Press ESC to cancel.

Kilti viršun