fbpx
ekstazė

Filmo apžvalga: “Ekstazė” (2018)

Nesusipažinusiems su Gaspar Noé kūryba, jo darbai gali pasirodyti ekstremaliausias vaizdelis, matytas (kino) ekrane – lyg kas kelerius metus nustebinantis saulės užtemimas, kurio metu, nori nenori, esi priverstas stebėti visą „šou“ be apsauginių akinių, o po to, vis dar apsvaigintam reginio, kurį laiką stebėti savo kasdienę aplinką visiškai kitoniškam pavidale.

Ne paslaptis, jog šio prancūzų-argentiniečio režisieriaus stiprioji pusė, arba išskirtinis artistinis bruožas, yra vaizduoti žmonijos „kiaulišką“ nesaikingumą – ar tai meilė, seksas, nuogumas, smurtas, pramogos ar narkotikai (dažniausiai viskas persipina į viena) – nebijant pakelti diskomforto kartelę aukščiau nei bet kada ar išprovokuoti psichologiškai nepasiruošusius žiūrovus pasiduoti vidury filmo… Kas, pasak jo paties, jam suteikia tik dar daugiau pasitenkinimo.

Ekstazė viso labo, yra ne ką mažiau provokatyvus, ekstremalus bei „nurautas“ nei įprasti Gaspar Noé „pragariški kalneliai“: niūrus, košmarus menantis apšvietimas; nuolatos blykčiojančios šviesos; be jokių pagražinimų vaizduojamas smurtas, seksas; verkiantys, klykiantys, mirties sulaukti greičiau trokštantys 20-mečiai. Noé tvirtai įsikibęs laikosi savo pseudo-sadistinių gudrybių ir net nesibaimina, jog po penkių pilnametražių filmų jo įprastiniai kinematografiniai triukai galimai bus paversti buku gėrimo žaidimu ar kinomanų tarpe populiariu „Gaspar Noé Bingo!“.

Lyg papuolus į diskoteką, kurioje visi slankioja, it trūkčiojantys gyvi numirėliai, su teniso kamuoliuko dydžio vyzdžiais, narkotikams ir alkoholiui pamažu „išsigaruojant“, kol pats esi blaivesnis nei turėtum būti, kelis kartus suabejojau noru toliau mėgautis šiuo šou… Tačiau, neilgai trukus, supratau, jog nieko panašaus iki šiol nesu regėjęs ar jautęs kino salėje

Atvirai, jaudintis nėra ko – argentiniečio grandiozinės kelių valandų trukmės haliucinogeninės ekskursijos po pragarą ir atgal iki šiol nenuvylė. Ant „kraujo, spermos ir ašarų“ pagrindo pastatytas, lengviausias iš visų, Love be užuolankų visiems apsiseilėjusiems 50 Shades of Grey gerbėjams pademonstravo kaip atrodo tikra erotika didžiajame ekrane – menui ir pornografijai einant “genetalija genetalijon”; kol neoninėmis lempomis nulietame, naktiniame Tokijuje ant „ratų“ – filme Enter The Void, – Noé, savo režisūros/rašymo Apogėjuje, perteikė unikalią gyvybės ir mirties ciklo versiją (kuri po kelerių metų buvo užgožta Terrence Malick poetišku šedevru The Tree of Life) su tokia košmariško-porno estetika, apie kurią net keisčiausiuose “šlapiuose sapnuose” nebūčiau susapnavęs…

Kategoriškai, Ekstazė mena antrąjį autoriaus filmą – Irreversible, kuriame atvirkštine eiga (tuo pačiu stiliumi kaip Nolan‘o karjerą startavęs Memento ar David Jones‘o Betrayal) pasakojama brutali, daugeliui tiesiog neišžiūrima, išžaginimo istorija, vaizduojanti, kokia plonytė linija skiria meilę ir tragediją.

Kol 2002-ųjų tragedijoje Noé, nevyniodamas žodžių į „vatą“, pradeda filmą nuo sunkiausių, labiausiai traumuojančių scenų, pamažu įnešant vis daugiau ir daugiau šviesos „tunelio gale“; Ekstazėje viskas, rodos, teka priešinga linkme: žiūrovui leidžiama apsiprasti su aplinka ir joje esančiais veikėjais, geriau juos pažinti klausantis trumpučių interviu, pagyrų apie „sausą“ analinį seksą su merginomis iš trupės, pasimėgauti pulsuojančia penkių minučių gatvės šokių programa, vienu svaiginančiu kadru kamerai užfiksuojant kiekvieną šokėjo pasisukimą, klubų mestelėjimą į šonus, tėškimąsi ant grindų – dėl ko visi atrinktieji į šią apleistą mokyklą ir susirinko.

Neminint nuostabiosios Sofia Boutella (2017 metais suvaidinusios dar vienam Holivudiniam „pasispardymui“ prikeltame Mumijos variante), niekas iš šokėjų neturėjo realios vaidybinės patirties. Režisierius drauge su prodiuseriais ekspresyvaus bei talentingo jaunimo – savo būsimų žvaigždučių – ieškojo įvairiose Paryžiaus diskotekose ir netgi begalinėje „Youtube“ vaizdo įrašų jūroje.

Iš vienos pusės yra pagirtina, jog Noé ir toliau eksperimentuoja, kas puikiausiai atsispindi tik keturis puslapius užimančiame scenarijuje. Antravertus, kai linksmybės baigiasi ir atsisveikinimo vakarėlis staiga pavirsta į hedonistinį košmarą, improvizuoti dialogai bei į transo būseną pastatantis vis blogyn ir blogyn einantis siaubas nepriduoda didelės naudos filmo veikėjams. Stebėti, kaip jiems visiškai „nuvažiuoja stogas“, be abejo, yra stebėtinai smagu. Tačiau susitelkimas į estetiką, nepriekaištingą kinematografiją, užgožia visą empatiją, kurią turėtumėm jausti nepilnai išpildytiems personažams, einantiems pro visus įmanomus pragaro ratus vardan mūsų malonumo.

Priešingai nei visi prieš tai išvardinti Gaspar Noé filmai, Ekstazė neturi pasiūlyti jokio rimtesnio „maisto“ apmąstymams – apart pseudo-psichologinių antraščių (kaip: „Gimimas yra unikali galimybė“ arba “Gyvybė, vis tik, yra kolektyvinė neįmanomybė”), naudojamų tarsi lipni juostelė tik tam, kad sujungtų ir “prilaikytų” ilgiausius, choreografiškai iki tobulumo išdirbtus kadrus. Visgi, filmas nuo to nė kiek nenukenčia. Puikiausiai suvokdamas, jog Ekstazė nėra dar viena emocionali brandos istorija su žaviuoju Timothée Chalamet priešaky, veikiau „Mokyklos miuziklas“ 90-aisiais ant „ratų“, – Gaspar Noé paruošė tikrą delikatesą siaubo filmų mėgėjams, ieškojusiems kitokios, netradicinės kino patirties.

ekstazė

Pažiūrėjus šių metų geriausio filmo Oskaro nugalėtoją Žalioji Knyga, visi palieka sales su šypsena veide, šiltu jausmu širdy. Ekstazė yra visiška to priešprieša – šioje niūrioje pasakoje nėra nieko, dėl ko galėtume gerai pasijausti išeinant iš kino salės – lyg papuolus į diskoteką, kurioje visi slankioja, it trūkčiojantys gyvi numirėliai, su teniso kamuoliuko dydžio vyzdžiais, narkotikams ir alkoholiui pamažu „išsigaruojant“, kol pats esi blaivesnis nei turėtum būti, kelis kartus suabejojau noru toliau mėgautis šiuo šou… Tačiau, neilgai trukus, supratau, jog nieko panašaus iki šiol nesu regėjęs ar jautęs kino salėje.

Tai, ką su mano Holivudo „praplautu“ protu padarė Ekstazė, leido prisiminti, kuo visi Vakariečiai taip žavisi prancūzišku ekstremizmu. Susipažinus su Gaspar Noé, Julia Ducournau (Raw, Junior) ar Lars von Trier (The House That Jack Built, Antichrist) kūryba, nenuostabu, kodėl amerikiečiai kartais pasibaisi europietiška kino scena – mes nebijome kino ekrane susidurti su tabu akis į akį, prie ko jautrioji Amerika tikriausiai nėra pratusi.

Nepaisant fakto, jog šie keli režisieriai džiaugiasi, kai dalis auditorijos nesusipratę, kur jie po velniais pateko, išpėdina iš kino salės, komercinei sėkmei rūpint tuo mažiau, galiu teigti – Gaspar Noé yra vienetinis aplink vulgarumą netrypčiojantis režisierius, bandantis laužyti standartus šioje „septintoje meno pakraipoje“ (angl. vertimas „The Seventh Art“; kol šokis yra šeštasis), kaip kino amatą mėgsta pavadinti prancūzai. Gal Ekstazė nėra įsimintiniausias šio autoriaus darbas, tačiau tai yra neabejotinas pavyzdys, kaip atrodo originalus, klišėmis neišmargintas filmo pastatymas. Noé – kameros valdymo virtuozas, kuriam dar kartą pavyko visus nustulbinti savo “bombastiškumu” bei išradingumu.

DFCito įkūrėjas - negali normaliai funkcionuoti be kino, kasrytinės dozės sausų pusryčių, užsienio literatūros
Posts created 38

Begin typing your search term above and press enter to search. Press ESC to cancel.

Į viršų