fbpx
dfcitas; mandy; apžvalga;

Filmo apžvalga: “Mandy” (2018)

Jei prieš porą savaičių įvykęs kasmetinis siaubo filmų maratonas ką ir padarė teisingai, tai: A – jog į rodomų „siaubekų“ sąrašą įtraukė Lietuvoje nerodytą ir daugiau nerodysiamą filmą Mandy. Ir B – kad jį paliko finalui, kruvinajam vakarui karūnuoti.

Pirmųjų dviejų filmų paskirtis, atrodo, tebuvo tik apšildyti publiką prieš tikrąjį vakaro šou. Per kurį silpnesnių nervų žiūrovai, prieš šį italų-kanadiečių režisieriaus Panos Cosmatos naujausią „perliuką“, laikę save tikrais siaubomanais, neištvėrę išpėdino žiūrėti Linksmų Pėdučių saugių namų supami. Atvirai kalbant, dėl to nė kiek nenuliūdau. Priešingai – maniakiškai išsiviepęs iki ausų, sėdėjau sau tamsoj ir galvojau: „Taip jums ir reikia, skystablauzdžiai!“. Ir negalvokit, jog aš koks siaubo filmų snobas – tiesos tame, aišku, yra; kitaip apie tai net nerašyčiau savo malonumui.

Vienintelė tokios mano, gan tikėtinos, reakcijos priežastis buvo ta, jog su manimi į tą patį ekraną žiūrinti auditorija iš savo skleidžiamų emocijų nepasirodė esą pakankamai pribrendus priimti išgąstį kaip pagrindinę pramogos dalį. Vietoj to, veikiau viską paversti juokais sau bei aplinkiniams, visiškai pamirštant meniškąją siaubo filmų pusę. Todėl, kai ekrane Mandy pasirodė visu savo hipnotizuojančiu, psichologiškai Tave išprovokuoti bandančiu gražumu, aš džiaugiausi, kad galėjau bent kelioms valandoms pabūti šio reginio dalimi, skaičiuojant išeinančias poreles kaip kokias nuo vilko bėgančias aveles, kol ekrane visišką atgimimą patiriantis Nicolas Cage‘as nuo stiklo šukės šnioja tiek kokaino, kiek pakaktų sniego gniūžtei sulipdyti.

Matant Cage‘ą tokį ekrane, nebūtų buvę nuostabu sužinojus, jog tai nebuvo viso labo miltai blynams kepti: filmui įpusėjus jo keršto siekiantis personažas Red’as Miller’is užsidega ant žemės rastą cigaretę nuo ką tik jo pačio „nugilijotinuoto“ priešininko liepsnojančios galvos, lyg tai būtų viso labo degtukas; šiek tiek vėliau, Cage‘as, po ilgo laiko, patiria vieną nuostabiausių jo karjeroj patirtų pasitenkinimų – plikomis rankomis jis sugniuždo Dievo sindromu-sergančio lunatiko makaulę, atsakingo už Red’o rojaus kampelio Žemėje pavertimą į košmarišką LSD trip‘ą, vienai krauju srūvančiai akiai iššaunant iš duobutės lyg Naujametiniam šampano kamščiui.

dfcitas; Mandy; apžvalga

Atrodo, galėčiau pasakoti ir pasakoti apie šį jo pasirodymą, sugražinusį visų žiūrovų pamiltą ir pasiilgtą 90-ųjų Cage‘ą (prisiminkite Dviveidį (1997)), beveik tris dešimtmečius Holivudą žavėjusį savo užburiančiu beprotiškumu. Niekas tikriausiai nesiginčys, jog tai ir yra jo prekinis ženklas, tinkamai rolei pasitaikius, sugrąžinantis jį į mūsų stebimų aktorių spektrą – ko prieš Mandy rodytam Mom and Dad (2017) nepavyko padaryti net ir su didesniu biudžetu – dar kartą įrodant, kaip svarbu yra tinkamai pasirinktas filmas/rolė.

Vis dėl to, Cage‘as buvo viso labo tik sėkmingai sudiriguotas, haliucinogeniniuose narkotikuose išmirkytas, teptukas šioje kosminėje keršto pasakoje, už kurios unikalų įgyvendinimą turėtumėm būti dėkingi režisieriui Panos Cosmatos. Priešingai nei jo debiutiniame filme Beyond the Black Rainbow (2010), šį kartą jo vizija yra žymiai aiškesnė.

Puikus to pavyzdys yra spalvų paletės bei stilistikos pasirinkimas: vienoje pokalbių laidoje jis teigė, jog „dabartyje laikas neturi tokios didelės įtakos kaip anksčiau – laikmečio parinkimas filmui šiais laikais yra toks pat paprastas kaip, tarkim, spalvos pasirinkimas.“; Cosmatos‘as puikiai supranta šių žodžių svarbą ir dėl to į Mandy estetiką nežiūri lyg tai būtų viso labo Instagram‘o filtras, vieno piršto judesiu kadrą „apvelkantis“ tuo senu, jaukiu jausmu, dėl kurio daugelis iš mūsų net nesivargintų dienų dienas praleisti tradicinės fotografijos laboratorijoje (angl. vertimas iš darkroom).

Filmo surealistinė vizualinė atmosfera, bei nors ir nenatūralus, bet su meile padarytas, kadrų grūdėtumas (angl. vertimas iš grain), būtent ir perteikia tą jausmą lyg pats Cosmatos‘as bei jo komanda, atsakinga už filmo vizualinę pusę, puikiai žino ir supranta, ką reiškia valandų valandas praleisti darkroom‘e; nuolatos kvėpuojant svaiginančiais chemikalais, dirbant ties tobulos fotografijos išgavimu: tamsios kosminės energijos prisirpę kadrai „išsilydo“ vieni ant kitų, tarytum į filmo juostą atsitiktinai pateko natūralios dienos šviesos – priversdami žiūrovą suglumti, ar tai nėra tik dar vienas triukas, bandantis prasibrauti į žiūrovo gynybą apleidusį protą, nuo pirmų filmo minučių mėginant jį apsvaiginti haliucinogeninėmis fotografijos laboratoriją primenančiomis spalvomis – raudona, mėlyna, violetine,- bei tobulai išdirbtu kadrų grūdėtumu, kuris geriausiai pasireiškia filmui kelioms minutėms sustojant ties bet kuriuo veikėjo išraiškingu veidu, tarytum po kino ekranu ropotų tūkstančiai skruzdžių, persmelkiant net ir paprasčiausią kadrą paranormalia esybe, paranoja – visiems, bent kartą ne itin malonios narkotikų patirties, turėjusiems, gerai pažįstamu jausmu.

Kol ekrane visišką atgimimą patiriantis Nicolas Cage‘as nuo stiklo šukės šnioja tiek kokaino, kiek pakaktų sniego gniūžtei sulipdyti

Beveik kaip kokioje sunkiojo metalo įkvėptoje Dante Alighieri’o Dieviškosios Komedijos versijoje, Red’as, kurio vardas, galiausiai, pasirodo, nebuvo aklai parinktas personažui, siekia teisybės keršijant visiems bent piršto galiuku prisidėjusiems prie jo mylimos merginos Mendės (aktorės Andrėja Riseborough) pagrobimo: nuo elegantiškai sustyguotų „pasikapojimų“ benzininiais pjūklais iki brutalių, kraują kaitinančių, žūtbūtinių kovų su kulto antgamtiniais pakalikais-baikeriais, kurie, atrodo, lyg ką tik būtų grįžę iš Iron Maiden‘ų albumo fotosesijos, Cage‘as skinasi kelią link, visą šią košę užvirusio, kulto lyderio (aktoriaus Linus Roache‘as), kurio sielą veriantis žvilgsnis dar ilgai Jus persekios tamsiausiuose košmaruose.

Šis kerštu pagrįstas pasakojimas, nors nėra nei revoliucionarus, nei smegeninę pakrapštyti verčiantis, kaip koks M.C. Escher’io paveikslas, bet pamatyti kaip muzikinio montažo metu Cage‘as plikomis rankomis nukaldina gryno plieno šaltąjį ginklą ar beieškant teisingumo pamažėlei panyra į visiškos tamsios, negailestingos beprotybės gelmes, lyg tai būtų modernus testamentas Francis Ford Coppola‘os įsimintiniausiam pasakojimui apie žmogaus proto ribas Apocalypse Now (1979) filme, – yra vaizdelis vertas pinigų, kuris nedelsiant turėtų būt įtrauktas į UNESCO saugomų objektų sąrašą, tuo atveju jei Cage‘as išeitų į pensiją, mus paliekant likimo valiai…

Gal Mandy gazo pedalo nepaleidžiantis brutalumas, bei tempas ne visų kraujospūdžiui ir pakeliamas, kaip tą įrodė trečdalis padus tepusios auditorijos, bet žiūrovai, leidę šiai keistai, niūriai haliucinacijai trinktelti galvon, palysti po oda, be jokių atsikalbinėjimų, jog „tai tik filmas”, „tai tik blogas sapnas“, sulaukė vienos įdomesnių šių metų patirties kino salėse, po kurios nesijausti lyg Tu ką tik būtum pavartojęs pačio keisčiausio, galvą raunančio „š**o”, kurio iki šiol nežinojai, jog reikia Tavo gyvenime, buvo tiesiog neįmanoma.

Mandy buvo rodomas antrą kartą vykusiame kasmetiniame “M&M Siaubo maratone”, iškart po visų šventųjų dienos, Lapkričio 2 dieną Kauno bei Vilniaus Forum Cinemas kino teatruose

DFCito įkūrėjas - negali normaliai funkcionuoti be kino, kasrytinės dozės sausų pusryčių, užsienio literatūros
Posts created 38

Begin typing your search term above and press enter to search. Press ESC to cancel.

Į viršų