Ankstyvajame internete paniką pasėjusi Y2K krizė šiandien skamba kaip antakius keliantis „Infowars“ epizodas. Detalų metamfetamino receptą sekundėmis siūlančio dirbtinio intelekto realybėje sunku priimti, jog kompiuterinės programos akimirksniu nutrauktų veiklą virtualiems skaitmenims verčiantis iš ’99 į ’00. Nors konservais nupuoštas bunkerių lentynas nukrauti teko vos apokalipsei pasirengus, o kabantys ore lėktuvai nosimi žemėn nenėrė, tūkstantmečiui įžengus į transliavimo erą, medijos vartojimo modelis peržengė į parasocialią teritoriją.
Kaip jau žinome, dėl lengvos interneto prieigos, globaliai išpopuliarėti tapo neįtikėtinai paprasta. Masinio potraukio rinkoje, mylimą atlikėją išvysti trokštantys klausytojai apsuktų pusę kontinento ir užmerktų akį galimybei, jog dešimtmečio santaupų nuotykis prilygtų eilę oro uoste. „Tūkstantmečio klaida“ patvirtino vis aktualesnį poreikį kompiuterinėms technologijoms, kol vienatvė suteikė naują reikšmę fanatizmui.
Šių metų pavasarį vykusio „Coachella“ muzikos festivalio 500,000 dalyvių dėmesį pasigrobė šešių metų muzikinės kūrybos tylą nutraukęs alternatyviojo R&B princas Frank’as Ocean’as. „Kultūrinio artefakto“ statusą įgijusiam ir Rolling Stone „geriausių visų laikų įrašų“ vietą uždirbusiam albumui Blonde vis dar ilsintis „Coachella“ dalyvių atmintyje, nekantrumas, žinoma, puolė į bendrą bilieto kainą.
„Praėjo tiek daug laiko. Visi kalbasi kiek laiko praėjo“, – Ocean’o, lyg Mozės prieš tūkstančius metų, klausė nerimastinga, lengvai dehidratuojanti „Coachella“ Slėnio Muzikos ir Menų Festivalio minia. “Bet aš jūsų pasiilgau”. Balandžio mėnesį, paryškintu tekstu festivalio antraštėje mirgantis titulas dar kartą įrodė atlikėjo traukiamąją galią. Tačiau Kolorado dykumoje, vietos akims padėti neturintys dalyviai priminė jūrą mąsliai galvas kraipančių pelėdų, atidžiai sekančių smulkiausią enigmatiškojo muzikanto judesį.
Sentimentali atlikėjo įžanga galbūt ir būtų nuraminusi bent vieną militaristiniu griežtumu laiką telefone tikrinančią sielą, jei, pagrindiniam aktui vėlavus valandą, ji vis dar sukiojosi aplink pamažu vėstančią slėnio žemę. Peiliu skrodžiamoje atmosferoje dvelkė sąmyšis. Paskutinę minutę nutraukta YouTube pasirodymo transliacija ir dekonstruoti performanso vizualai tik pakėlė minioje burbuliuojančio vulkano įtampą. Oficialiai, talento ir fanų suvienijimas įvyko, tačiau, lyg audio takelį pametę filmo subtitrai, emocijos bangų dažniai arenoje prasilenkė.
Retam Frank’ą pavyko pamatyti gyvai. Sėkmingesniems įsispraudus prie platformos briaunos, minios gausa netrukdė. Kitiems dainininką stebėti teko didžiuliu, per visa sceną nutiestu skaitmeniniu ekranu. Pirmutinę šlovę atlikėjui uždirbęs singlas „Novacane“ pranešė pasirodymo pradžią. Nepaisant to, įžangos metu, tuščioje scenoje švilpė vienišas vėjas. Pagaliau iš užkulisių dirstelėjusios akys, nuo aparatūros iki minios, lakiojo tarytum lazeriuką gaudančio katino. Paaiškėjo, jog centre stovėjusi taburetė nebuvo įmantraus performanso dalis – didžiąją pasirodymo dalį Ocean’as sėdėjo.
Pasak renginį atidžiai sekusių naujienų portalų, nelaimingo įvykio su dviračiu išsukta kulkšnis, ironiškai, pakišo koją fizinėms galimybėms. Dienomis po renginio, socialinėje medijoje plūstantys TikTok’o vaizdo klipai kurstė skeptiką ir, nesibaigiančia virtine, vaizdavo retkartinius energijos plūsnius, kuriuose Ocean’as entuziastingai šuoliavo aukštyn laiptais ar atsistojęs žadino minios entuziazmą.
Letargiškai atmosferai paįvairinti daugelis takelių, minios aiškiam nepasitenkinimui, buvo perdaryti ar suremiksuoti. Šie svyravo nuo stulbinančių (dangiškos „Godspeed“ versijos, „Bad Religion“ falsetų), keliančių nuostabą (energinga „Solo“ interpretacija) iki visiškai neprieinamų (takelio „Wiseman“ roko versija).
Asmeninę erdvę pastoviai grobiančios kameros performanso reprezentacijai taip pat negelbėjo. Dešimties minučių trukmės pertraukų metu operatoriams teko nardyti aplink sceną, ieškant puikiai kamerų POV išstudijavusios žvaigždės. Transliacijos slėpynės nepailso ir platformos kampuose, į kurias muzikantas dažnai sprukdavo pailsėti. Mintimis Ocean’as tolo nuo minios. Asmenines detales socialinėje medijoje nuslėpti linkęs vyriškis pasirodymo metu patvirtino akivaizdžias dvejones: vakaro įvykius persekiojo ne vien užmiršti dainų tekstai – „Coachella“ pažadino dar šviežias artimojo netekties nuoskaudas.
„Noriu pakalbėti apie tai, dėl ko esu šioje scenoje ir tai nėra naujas albumas“, – atviravo Ocean’as, atmindamas 2020-ųjų metų rugpjūtį tragiškoje automobilio avarijoje žuvusį jaunėlį brolį. „Žinau, kad jis labai džiaugtųsi galėdamas būti čia su mumis visais“. Daugelio spėjimu, tragedija stipriai prisidėjo prie nenusisekusio pasirodymo. Kitiems – pirmenybės emocinei sveikatai stoka kėlė klausimų. Dėl kulkšnies sužeidimo buvo atšauktas antrasis atlikėjo „Coachella“ pasirodymas. Tad kodėl muzikantas žengė prie mikrofono, glumino ne vieną, ypatingai dėl tokios svarios priežasties.
Lūkesčiai, jog banko sąskaitas ištuštinusį tūkstantmečio pasirodymą sudarys daugiau nei vizualų minimalizmą scenoje praktikuojantys festivalio rengėjai, taip pat nebuvo pateisinti. Kaip vėliau paaiškėjo, vaizdinio spektaklio scenizacijai mėnesiais ruošęsi riedlentininkai ir ledo čiuožėjai namo išvyko kostiumų neužsivilkę.
„Coachella’ai teko išardyti iš ankščiau sutartą sceną (kuri buvo planuota ir patvirtinta keliais mėnesiais į priekį) bei ištirpinti ledo čiuožyklą, tuomet parengti sceną, kaip šiandieną pageidavo Frank’as be jokio įspėjimo“. 120 choreografijos veikėjų liko be darbo. „<…> šaltiniai tvirtina girdėję konstravimo garsus iki pat valandą vėluoto pasirodymo pradžios“, – rašė Variety žurnalas.
Apgailestaudamas dėl noro pasirodymą užbaigti anksčiau, Ocean’as pasėjo dar daugiau sąmyšio pasišalinęs pasirodymo net neužbaigus. „Man pranešė, kad išaušo komendanto valanda, todėl turime užbaigti pasirodymą“, – aiškino jis, pasirodymą pabaigiant lakonišku „labai jums dėkoju“. Šio keisto elgesio spėlionės, būsimojo albumo vilties sutrypimas kristalizavosi dalyvių mintyse, iki kol jų veidus puošė išbarto vaiko mimika.
Pasirodymą sekusių recenzijų lavinoje tikroji fanų nuoskauda buvo jaučiama muzikai dedikuotose forumuose. Fanai nedelsė nenusisekusį koncertą nurašyti kaip dar vieną, paskutiniaisiais metais reliatyvumą praradusio atlikėjo manevrą. Dauguma tvirtino kad aistra muzikai išnyko. Atgrasesniems kritikams paslaptinga Ocean’o persona tapo išvarginta ir panašėjo į skaidrumo su fanais vengimą.
Be abejo, kultūrai reikšminga kritika aktuali buvo ne visiems. Ištisą dešimtmetį dėmesį bei energiją atidavusiems fanams Frank’o muzika prilygo daugiau nei žibantį, persotintos pop medijos deimantą. Daugeliui, Blonde reprezentavo kruopščiai atrinktą, nuostabiausios jų paauglystės, 2016-aisiais vasarą bei fizinius ir emocinius pokyčius palydėjusį garso takelį. Frank’as Ocean’as priminė laisvą dvasią. Multimilijoniniu sandoriu pergudravusią „Def Jam“ įrašų kompaniją, tėvų Jaguarus vairuojančių, turtingosios klasės jaunuolius pašiepiančią laisvą dvasią, kuri aspiracijas kūrybai dabar sutelkė į $25k vertės penio žiedus ir papuošalų liniją milijonieriams. Švelniabalsis, bemiegės nakties rytus stereo sistemoje kartu pasitinkantis autorius juos išdavė.
Tikrąją fiasko priežastį belieka spėlioti. Muzikinės kūrybos stagnacija ir akivaizdus inercijos modelis aiškina prarastą aistrą. Tačiau paslaptinga persona, verčianti gerbėjus peržengti konspiracijos teorijų ribą – verčianti juos stebėti 140 valandų gyvą transliaciją, kurioje jis sekančio albumo (kuris paaiškėjo buvo viso labo riboto leidimo žurnalas) pareklamavimui konstruoja laiptus – publikoje šių dvejonių tvirtinti neskuba.
Įsimaukšlijus į velnio advokato kostiumą, suprasti, kas vyksta genialioje Ocean’o galvoje, matyt, galima tik per jo žvaigždūnų kolegų prizmę. Penkiasdešimties milijonų dolerių sandorį nutraukusio komiko Dave Chappelle metodas baidyti Holivudo elitą „nuo vejos“ užsibaigė spontaniška kelione sielai į Pietų Afriką. Nepavykus metaforiniu šautuvu apginti privačios valdos, antrasis strategijos planas talentą iškraustė į kontinentą, kuriame atpažinimo santykis krito vienam iš tūkstančio. Vienu metu, Top 100 „Visų laikų TV laidų“ sąrašą su pasididžiavimu dominavęs „Chappelle Show“ ambicingo komiko žinomumą pakylėjo į nepakenčiamas aukštumas. Greitu metu komedianto stand-up’o setas buvo sunkiai išvengiamas be kultinės, bent vieno dalyvio pusėje aidinčios frazės „I’m Rick James, bitch“.
„Šis šou griauna mano gyvenimą“, – vieno košmariško filmavimo metu, palaužusio komediantą iki pasišalinimo iš auditorijos ribos, publikai atviravo Chappelle’is. Gyvenimas po didinamuoju stiklu gali atrodyti varginantis, ypatingai kiekvieną žingsnį priartintu objektyvu stebint milijonams. Holivudo skruzdėlynas neretai peržengia ir į pavojaus teritoriją, lūkesčiams ir nematomiems industrijos „lėlininkams“ saulės spinduliais svilinant dvidešimties valandų darbo dienos išvargintą nugarą.
Rugpjūtį suklysti negalėjusios pop dievaitės Lizzo minių įgalinimo naratyvas irgi puolė kruopščiai vivisekcijai. Antakius keliantys paišomos diskriminacijos atvejai prieš savo komandos šokėjus tik patvirtino šlovinimo svorį. Antisocialus elgesys, kitaip sakant, šioje alternatyvioje realybėje neturi vietos (žinoma, kol kas, Ocean’as dėl to neturi pergyventi). Tad jam išlindus pro plyšius, kurių nebepavyksta užmaskuoti – kulto asmenybė sulaukia rimto smūgio.
Ginčytinai, populiarumo hierarchijoje Ocean’as užima dar svarbesnę pozicija, o pasirodymo nuoskaudų nepaleidžiantys dalyviai ir „arbatėlės“ puodelius pildantys interneto naršytojai spekuliuoja, jog žinomumas atlikėją paveikė kitaip. Kai kruviną čempiono titulą iškovojęs boksininkas praranda alkį kovoti, dvasingas R&B baladžių autorius atitolsta nuo savo mūzos ir netenka susidomėjimo.
Į pasipiktinimą galima žvelgti dvejomis perspektyvomis. Dėl šlovės visada atsakingi liks sekėjai. Tačiau menininkas nėra atsakingas už kūrybinę delsą ar šviežią kryptį. Šis suvokimas keičiasi tik tuomet, kai yra paveikiama sekėjo finansinė gerovė. Retas hip-hop’o atlikėjo Kid Cudi į traukinio avariją panašesnį albumą Speedin’ Bullet To Heaven (2015) pasitiko pro ausis rūkstančiu pasipiktinimu, nes albumui finansuoti nebuvo reikalauta nieko, apart pasitikėjimo. Didžiuliam laiko tarpui metus pilką debesį virš galvos, lūkesčiai atlikėją, matyt, suparalyžiavo. Troškimas išlaikyti seniai rankšluostį žemėn nudrėbusių fanų dėmesį taip pat apsunkino dalykus. Kultūros pranašui nebūtų pakakę tiesiog nutraukti komercinę tylą – ne, perdėto garbinimo implikacija reikalavo daugiau. Ji reikalavo kokybės.
Kai didžiosios įrašų kompanijos siekia parduoti produktą vietoj meninės vertės, o naujasis studijos modelis, tarytum sąvartyne, ant publikos krauna dviejų valandų trukmės loteriją, iš kurios du singlai (galbūt) taps hitu, paslaptingumas gali atrodyti kaip plaukimas prieš pageidavimų srovę. Vienaip ar kitaip, dilema, ar atlikėjas yra kažkuo skolingas už dėmesį, yra tokia subjektyvi, jog pats klausimas įgijo retorinių savybių. Galimai Frank’o Ocean’o šešėlinė persona kultūroje yra pasipriešinimas ar tylus protestas, o galbūt – paprasčiausias perdegimas.
Patalpinti individualius atgalinės reakcijos momentus prireiktų kantrybės, tačiau akivaizdu, jog populiariojoje medijoje vienas nekaltas „Coachella“ vakaras daugeliui tapo naujuoju „Fyre“ festivaliu. Jeigu įkūrėjui ketverius metus federaliniame kalėjime uždirbęs renginys jau išpardavė bilietus antram turui, galbūt, kažkokiu stebuklu (skaityti: Blonde 2.0 ), muzikantui pavyks atgal iškovoti deifikuotąjį statusą.
Kaip tai atrodo šiuo metu? Kol kas, Ocean’o šlubuojančio kūno kontūrų balta kreida niekas nevedžioja ant „Coachella“ scenos. Tačiau ištikimiausiems gerbėjams gyvenimus bent ateinantiems metams sugriovęs pasirodymas paliko mėnesinių ant baltų džinsų ryškumo dėmę ne tik visų banko sąskaitoje, bet ir jo reputacijoje. Kiek ilgai bus laikomos nuoskaudos, kiek ilgai jie tęs teisinę savo muzikinio Mesijaus išsisukinėjimus, lyg po skaudžios išdavystės būtų susitaikę su meilužiu ir jo nesamonėmis – priklausys tik nuo Frank’o.
