„Yra ypatingai svarbu likti savo veikėjų pasaulyje. Įžengus į tą erdvę – tiesiog turi ten likti“.
Nežinia, kiek rimtai septyniolikmetis Funny Pages filmo protagonistas Robertas Bleichner’is (vaid. Daniel Zolghadri) priimtų Barry Jenkins’o „Oskarą“ už geriausią metų filmą pelniusio Mėnesiena filmo režisieriaus patarimą į širdį. Tačiau savęs apsupimas lyg iš „MAD“ žurnalo karikatūrų nulipusiais veikėjais neatnešė vaikinui nieko gero. Antra vertus, A24 studijos darbai, ant kurių randami brolių Safdžių pirštų antspaudai ir vienas už kitą ekscentriškesni personažai – niekada neprašauna (jei sutartinai sutiksim niekuomet neužsimint apie Woodshock ir Slice). Ir Funny Pages nėra išimtis.
Kadangi kalbame apie filmą, kuriame yra daugiau kraujo spaudimą keliančių scenų bei pieštinių genitalijų, nei kultiniame Superbad, truputis konteksto. Funny Pages yra Owen Kline’o režisūrinis debiutas. Vyruko, kurį daugelis galimai atpažins iš The Squid and the Whale (2005) filmo, kuriame jis savo paauglišką nuoskaudą ant besiskiriančių tėvų išlieja, na, tepliojant visus paviršius sperma.
Nors šiame filme nieko panašaus nėra (išskyrus tą vieną sceną, atsiduodančia komiškai nepatogia Ir kalnai turi akis parodija), Funny Pages gliaudo panašias temas. Po to, kai Roberto autoritetas, vidurinės mokytojas ponas Katano sulaukia ne itin dosnios lemties, šiems surengus spontanišką, privatų, iš pažiūros nekaltą nuogo kūno piešimo seansą (dar kartą: vidurinės mokytojas), į alternatyvių komiksų rinką prasimušti svajojantis jauniklis paklauso priešmirtinio sensėjaus patarimo spjauti ant mokslų ir priima krūvą drąsių, bet absurdiškų sprendimų. Tėvai nebuvo patenkinti.
Kas seka po to, susideda iš kimarinimo komiksų parduotuvėje su tokiais veikėjais, kaip Andy Milonakis iš geraisiais MTV kanalo laikais (2005-2007 m.) rodomo „The Andy Milonakis Show“; chaotiškiausio šių metų Kalėdų ryto užfiksuoto kino juostoje bei susipažinimo su „Fantastiškuoju ketvirtu“, jei jį sudarytų areštinėje (ar darbo biržoje, su visa derama pagarba) sutinkami keistuoliai. Vienas iš jų (vaid. seniai ekrane matytas Matthew Maher) atsitiktinai tampa bernužėlio bilietu į industriją, kad ir kiek antisocialus buvęs komiksų artistas tam priešinasi.
Visgi, tai nėra tiek svarbu, kiek pats faktas, jog Funny Pages yra kriptonitas visiems kino industriją ant pavadėlio laikantiems populiariesiems komiksams, dėl kurių old-school‘iniai kino režisieriai (prie kurių pastaruoju metu prisijungė ir pats Tarantinas) atrodo prieš laukinį gaisrą kovoja vandens šautuvais. Atvirai, nesu matęs filmo, taikliau atvaizduojančio komiksų nerd‘ų: nesipraususių, socialiai nerangių, prie vitrinos it polipai prilipusių skaitytojų kultūrą. Niekam čia nerūpi raudonas skraistes dėvintys superherojai. Pasiteirauk apie „Žmogaus Voro“ komiksus ir galimai būsi sutiktas su pašaipiu atsiprunkštimu bei maitėdiškais nuolatinių lankytojų žvilgsniais. Ir gal Funny Pages neturės tokio užkrečiančio efekto šiai nuostabiai subkultūrai, kokį komiksams padarė Marvel filmai, bet nuo to tik geriau. (Jei visa tai skamba kaip apgailėtinas nišinių komiksų gatekeep’inimas, patikėkit manimi taip nėra – koks sveiko proto individas veržtųsi į šios kultūros gretas?)
Tikriausiai didžiausias šio filmo nuopelnas yra realistiškas savo vietą po saule išsikovoti bandančio menininko vaizdavimas. Taip, gal Funny Pages siužetą galėtum sutalpinti ant nosinaitės, o filmas baigiasi tarytum vidury minties pasibaigęs sakinys. Tačiau, kai dabartinis žiūrovas yra maitinamas reguliaria „viskas bus okay, jei tik būsi savimi“ dieta (bleh), Owen’o filmas yra tas retas, ciniškas saulės spindulėlis, kurį žiūrint rožiniai akiniai yra paliekami už durų.
Kaip koks žymusis Whiplash mokytojas („Not my tempo!“), Robertas sudirbinėja savo geriausio bei vienintelio draugo Miles’o (vaid. Miles Emanuelis) pastangas, iki kol karti kritika neatsisuka prieš jį patį ir spjauna jam į veidą. Pirmieji, jaunatviška nepriklausomybe atsiduodantys namai yra „pakrikštijami“ jo keistųjų, apsibezdėjusių namiokų. O kur dar bandymais bet kokiais būdais įsiteikti ne visus varžtelius turinčiam komiksų autoritetui.
Susipažinusiems su brolių Safdžių kūryba (Good Time), prie kurios šio filmo režisierius prisidėjo būdamas dar paauglys, nebus sunku suvesti galus ir atspėti, kokiu chaoso atspalviu baigiasi ši brandos istorija. Taip pat, kaip ir pastebėti jų akivaizdžią įtaką šiame projekte: nuo prabangios 16 mm juostos naudojimo iki nejaukių, tačiau veiksmingų stambaus plano kadrų išnaudojimo. Atsidūrus rūsyje su Robertu, atrodo gali užuosti, ar net pajausti prakaito skonį burnoje. O ir patys komiksai Funny Pages yra perteikiami su mikroskopiniu atsidavimu, lyg tai būtų rečiausi Etiopijos deimantai Uncut Gems filme – kas juostoje apie estetikos svarbą, kad ir kokia nemaloni kaina už ją sumokama, atsiperka.
Žinant, kaip Funny Pages atrodė pirmaisiais savo gyvavimo metais, pasidaro smalsu, ar sprendimas susukti filmą iš savo individualių patirčių (kaip visiems rašymo-režisūros studentams yra patariama) atneš Kline’ui tiek siektą pripažinimą. Pats režisierius teigia, jog tai nėra autobiografinis filmas, tačiau, kaip ir su The Squid and the Whale ar kitais trisdešimtmečio režisūrinę edukaciją įtakojusiais filmais, nudegusios asmeninės ambicijos ir nuoskaudos čia akivaizdžios. Vienu metu ant filmo herojaus yra užrėkiama: „Ne visi gali būti menininkais!“
Kaip filmui, gimusiam iš nenusisekusios karjeros pelenų – auch. Tuo pačiu metu, malonu, kai bent vienas filmas iš 5000 nebijo išdrėbti bjaurios tiesos. Vien už tai įdomu pamatyt, ką sekantį kartą mums paruoš jaunasis režisierius.
Iliustruotą interviu su Funny Pages režisieriumi rasite pirmąjame „DFCitas“ žurnalo numeryje. Jį galite įsigyti štai čia
Vaikinas, kuris be užrašų knygelės nepalieka namų