fbpx
Garažas; Garažas'20; IV pusfinalis; Grupių konkursas; tamsta club; vilnius; grupiu konkursas;

Garažas’20 IV Pusfinalis

Savaitei pralėkus super-turbo, kosminiu greičiu išaušo tikru rudeniu kvepiantis trečiadienis. Ir nors saulė pro debesis protarpiais bandė išlįsti, šaltoko vėjo gūsiai bylojo, kad niūrusis metų sezonas jau čia pat.

Nepaisant orų permainų ar mėnulio fazių sukelto slogumo, keliavau į vieną jaukiausių vietų Vilniuje – pastarąsias keletą savaičių antruosius namus atstojusią “Tamstą”. Ausis glostė visiems puikiai žinomas, legendinį statusą užsitarnavęs Ninos Simone balsas bei “Feeling good” garsai, Michael Bublé cover’io dėka, niekuomet neskambantys be Džeimso Bondo filmų ištraukų (jei konkrečiau – žaviojo Daniel Craig’o su niekuomet nenuviliančiu britišku akcentu) mintyse. Išties kaip nesijausi gerai, kai užpuolus kasdienei rutinai bei nesibaigiantiems darbams, turi galimybę kelioms valandoms ištrūkti ir pasinerti į gyvos muzikos pasaulį.

Šį melancholišką vakarą muzikos mylėtojai rinkosi į ketvirtąjį ir jau paskutinį jaunų grupių konkurso “Garažas” pusfinalį. Turbūt nei vieno ankstesnio pusfinalio nepraleidęs žiūrovas, toks pat užkietėjęs konkurso fanas kaip aš, mintyse pagalvojo: “Na, kuo gi dar gali nustebinti šie jauni muzikantai? Juk viską jau lyg ir matėm.” Panašiu dažniu mąsčiau pati – nebent kas nors sumanytų išsirengti nuogai ar iki stygų nutraukimo suvaryti savo Fender’į, kaip tą dažnai pamišėliškai genialūs muzikantai daro filmuose.

Garažas; Garažas'20; IV pusfinalis; Grupių konkursas; tamsta club; vilnius; grupiu konkursas;
Grupė “Green Walls”

Visgi to neprireikė: jaunosios žvaigždės savo balsais ir instrumentais tą vakarą stebino ne ką mažiau nei prieš savaitę ar dvi matyti pasirodymai. Šis pusfinalis išties buvo tarsi balzamas širdžiai sunkesnio rock ‘n’ roll’o muzikos gerbėjams. Net keturios iš šešių dalyvavusių grupių pasiruošė pamaloninti roko dievus.

Pirmosios ant scenos lipo kaunietės Green Walls, savo stilių apibūdinančios kaip “juodmetalio įkvėptą melancholiškąjį roką”. Jautrių asmeninių išgyvenimų, nelaimingos meilės įkvėptos roko baladės netruko surasti kelią iki mano širdies per lengvai prasiskverbtus ausies būgnelius, kurie net nebandė priešintis. Šių merginų jautrumas ir vokalistės švelniai lyriškas balsas atskleidė visai kitokią šios muzikos pusę. Plaukų kratyti ir spygauti nereikia; užtenka tik įsiklausyti ir kartu išgyventi kylančias emocijas.

Po pasirodymo mūsų visų mylimas, nuoširdusis Laurynas Šarkinas sakė, kad pasirodo ne visos merginos Lietuvoje cypia ir geria “šampę”. Akivaizdu, jog jaunosios rokerės savo tyrais jausmais pavergė ne vieną širdį (atrodo, tiek jau išdalinau, o dar tik vakaro pradžia…).

Chebrytė, kuriai, regis, jaudulys tik nepažįstama savoka, atnešė visišką euforiją ir pozityvą visiems susirinkusiems – net barmenai akimirkai pamiršo savo darbus už baro ir leidosi į energingus šokius

Antrieji, taip pat iš Kauno, žengė alternatyvaus metalo atstovai Citrusss. Labiausiai nustebinęs šios grupės bruožas – ganėtinai jauni, iš pažiūros (gyvenimiškai) nepatyrę, veideliai. Esame pratę matyti gerokai pagyvenusius dėdes, leopardų kostiumais bei “greičio akiniais”, nesėkmingai slepiančiais gyvenimo padovanotus krepšelius po akimis; o čia, matai, 17-18 metų jaunuoliai, tiesiogine to žodžio prasme, susprogdino ne tik ausų būgnelius, bet ir ne vieną klausytojo taurę rankoje!

Jaunatviškas maksimalizmas parodyti kuo daugiau ir išnaudoti visas pasirodymui skirtas minutes tiesiog veržte veržėsi, it koks Vezuvijaus ugnikalnis. Besiklausant Lordi “Hard Rock Hallelujah”, Metallica’os dainų motyvų bei kitų klasikinių, visiems iki kaulo pažįstamų roko gabalų cover’ių, dešimčiai minučių galėjai apsigauti, jog atsidūrei metalistų/baikerių landynėje (iš gerosios pusės, žinoma). Rūgštūs kaip citrinmedis ir absoličiai vežantys!

Po šio pasirodymo savo melodijomis dalinosi keturi, elegantiškais marškiniais pasidabinę džentelmenai pasivadinę The Syres. Sceninė estetika išties rezonavo su muzikine estetika, o psichodelinių elementų persmelktas atlikimas buvo itin švarus. Pirmoji šios grupės atliekama daina – smegenis išnešti pasiruošęs, matomai Pink Floyd’ų įkvėptas gabalas. Išskirtinis dėmesys tik instrumentalui, puikiai skambanti, brūžinama gitara bei nuošalyje likęs vokalas išskraidino kelioms minutėms kažkur į debesis. Lengvai apsipratus su girdimais garsais išgirdome seną gerą rokenrolą, kuris mintimis perkėlė į garsųjį Liverpulio pub’ą, kuriame savo pirmuosius muzikinius žingsnius žengė The Beatles. Dvi skirtingų stilistikų dainos, tačiau sunku nepripažinti girdimo profesonalumo.

Vakarui įgavus pagreitį atėjo metas roko melodijas trumpam palikti ir susitelkti į visai kitokią muziką. Grupė SynthEtika vienintelė ne tik tą vakarą, bet ir vienintelė šių metų Garaže dovanojusi elektroninę muziką. Regis, būtų ne visai tikslu įsprausti šį kolektyvą į kažkokį vieną rėmą ar rasti palyginimą su kokiais pasaulinės muzikos atlikėjais. Vis labiau ateinant madai neriboti savęs grojamo žanro limitacijomis, SynthEtika nusprendė pasekti šiuo pavyzdžiu, save prilygynę “barmenams, vietoj gėrimų maišantiems muziką”.

Vaikinai su galinga kompiuterine technika pademonstravo kaip elektroninė muzika pasikeitė per pastarąjį dešimtmetį. Naujas muzikines sroves mėgstantiems, įspūdį turėjo palikti tarp savęs puikiai derėjusi, iš pirmo žvilgsnio visiškai tarpusavy nederantys, saksofono ir sintezatoriaus kombinacija. Kad maža nepasirodytų, saksofonininkas įterpė ir repo posmelį, priminusį tarsi kokią slam’o poeziją. Tariant keletą žodžių apie repą, respect’as vyrukams kyla taip pat ir už šio žanro propagavimą. Galbūt tai taps inspiracija repo grupėms, kitais metais pasirodyti “Garaže” ir įnešti gan reikalingų, papildomų spalvų į konkurso repertuarą. Net ir nelaimėjus, SynthEtika gauna DFCito medalį už originalumą.

Garažas; Garažas'20; IV pusfinalis; Grupių konkursas; tamsta club; vilnius; grupiu konkursas;
Grupė “SynthEtika”

Sakydama, palikim šiek tiek trumpam roko muziką, tai ir turėjau minty; šiam dominuojančiam žanrui dar toli gražu ne pabaiga. Atėjo metas vėl kratyti garbanų rokiškiausiame konkurso pusfinalyje. Trys muzikos ir teatro akademijos garso režisūros studentai su būgnininku – tą vakarą grojusį net trijuose skirtinguose band’uose! – alternatyvaus roko atstovai pasivadinę tas.

Per vienuoliką konkurso gyvavimo metų roko grupių buvo išties daug. Nors vežimu vežk. Tačiau kelią prasiskynė tos, kurios turėjo kokį tai neįtikėtiną ar išskirtinį energijos užtaisą savyje. tas – puikus tokios grupės pavyzdys. Lengvai įsivaizduoju klausantis šios grupės dainų Beno Aleksandravičiaus “Red Rose Radio” (jei nesi susipažinęs, rekomenduojam pasiklausyti!). O gabaliuką “ir tu, mes abu, sudėti iš dalių…” jau dabar nekantriai noriu dar kartą paklausyt kokiam spotify’juj, o gal netgi ir gyvai (pakartotinai)!

Paskutinieji pasirodė vilniečiai John’s Shower Band. Neslėpsiu, su šiuo kolektyvu esu susipažinusi iš anksčiau. Kai triniesi kartu su visokiu bohemiškuoju jaunimėliu, kuris klauso įdomios muzikos garsų, nenuostabu, kad apie “shower’ius” būsi girdėjęs. Šie atlikėjai prieš keletą metų jau yra dalyavę “Garaže”, o praėjusiais metais Baltijos šalių muzikos inkubatoriuje “Novus” užėmė antrąją vietą.

Funk’as, džiazas, ypatingai ryškūs klavišiniai bei sodrus charizmatiškojo lyderio vokalas sukėlė tikrą bardako įspūdį gerąja prasme. Chebrytė, kuriai, regis, jaudulys tik nepažįstama savoka, atnešė visišką euforiją ir pozityvą visiems susirinkusiems (net barmenai akimirkai pamiršo savo darbus už baro ir leidosi į energingus šokius). Komisijos narė Girmantė Vaitkutė po pasirodymo kalbėdama apie grupę pabrėžė žodį – “TEATRAS ” bei palinkėjo šiam nerealiam teatrui rasti tinkamą formą.

Sugrojus visiems atlikėjams, atėjo laikas skirti balsą savo favoritams. Šį kartą komisijos ir žiūrovų nuomonės gan išsiskyrė, tačiau tiek vieni, tiek kiti išrinko pačius verčiausius keliauti fortūnos link. Paskutiniuosius, auksinius bilietus į muzikinį Tamstos “šokolado fabriką” gavo antrąją vietą užėmę, daugiausiai žiūrovų simpatijų sulaukę psichodelikos magai – The Syres. O pirmoji vieta atiteko John’s Shower Band, privertę klausytojus pasijusti, kaip jų grupės aprašymas (feisbuke) ir liudija, “lyg po šalto dušo“… Priešingai nei mano ne itin sėkmingi bandymai susidraugauti su arktiniu dušu rytais – buvo išties malonu. Trys žodžiai kūrių šaltas dušas niekada iš manęs neišgirs.

Finalui tinkamai susiklosčius, Džono dušui, regis, gręsia pavojus: kaip mat padidėjus gerbėjų ratui, su visais, prabangiais muzikiniais kontraktais priešaky – pats laikas galvoti apie dušo atnaujinimą/praplėtimą… Iki tol, bėgam plauti garbanų naudojantis grupės debiutiniu albumu Shampoo (vyrukams, girdėjau, dar ir pleiskanas naikina!) ir ruošti jas paskutiniam (!) pakratymui jau mažiau nei už savaitės vyksinčiame Garažas’20 finale. Jame, mielieji melomanai, ir susitinkame!

Būsima filologė, stipriai mylinti ir taip pat stipriai dėl visko išgyvenanti. Neįsivaizduoja gyvenimo be roko muzikos, teatro ir naktinių pasivaikščiojimų
Posts created 13

Begin typing your search term above and press enter to search. Press ESC to cancel.

Į viršų