fbpx
Garažas; Garažas'20; II pusfinalis; Grupių konkursas; tamsta club; vilnius; grupiu konkursas;

Garažas’20 II Pusfinalis + pokalbis su grupe “Sirupas”

Maždaug prieš pusmetį – atrodo, ramesniais, (net ir tuomet!) mažiau chaotiškais laikais – trečiadienio vakarą, lietaus nepabijojusios, muzikos išsiilgusios širdys susirinko į Vilniaus muzikinę šerdį le “Tamstą”. Net lakiausioje fantazijoje niekas negalėjo numatyti, kad muzikinis jaunų grupių konkursas “Garažas’20” bus sustabdytas dėl pasaulį sukausčiusios pandemijos, kuri iš baisiai intriguojančios gan greitai pradėjo lipti pro gerklę (bet ne toliau nei iki išdezinfekuotos kaukės). Kol populiariausi šalies festivaliai, koncertai bei kitos socialinės dūzgės nors ir nenoriai, bet priverstinai kalbėjo apie patrypčiojimų nukėlimą į ateinančius metus, Garažo likimas kabėjo ore, be aiškios baigties, lyg neužbaigta Puccini’o simfonija.

Tačiau dar liepos mėnesį vieną iš nuobodžių vakarų, beklaidžiojant po Facebook’o srautus, pamačiau “Tamstos” sukurtą, pasteliškai geltona spalva šviečiantį event’ą, bylojantį, jog – taip, Garažas’20 grįžta dar šiemet, pratęsdamas tai, ką pradėjo. Netverdama džiaugsmu bei sušukdama skardų yeeees! mintyse jau dėliojau planus žūtbūt atsidurti ten, kur skamba gyva muzika ir užgimsta švieži, dėmesio verti muzikiniai vardai.

Grupė Akli

Dar bestovyniuojant prie klubo durų ir laukiant antrojo pusfinalio pradžios aplankė įvairiausios mintys: nuo “palauk, mergyt, kada paskutinį kartą buvai geroj tūsofkėj, hmm?” iki “kaipgi mes tūsinsim, kai apsauginės kaukės spaudžia visą veidą?” Visgi muzika laimi ir veja visas negatyvias mintis lauk.

Charizmos bei humoro nestokojantis renginio vedėjas Laurynas Šarkinas tą vakarą negailėjo sarkastiškų pasisakymų apie šalies politikų sprendimus, kuriuos mažų mažiausiai gali priimti tik durneliai; tačiau meiliai visus skatino kuo daugiau mylėti, žinoma, mylėtis bei gimdyti vaikus, kurie vieninteliai gali pakeisti ateitį. (Ką jau ką, bet išlindus iš visų saviizoliacijų, karantinų, Garažas kaip niekada gerai veikia kaip puikus socialinis lubrikantas, išalkusiems žmogiško prisilietimo, tik ir vedantis iki antrojo “palinkėjimo” (bet, duok Dieve, ne iki trečiojo, ptfu, ptfu, ptfu…).)

Po žaismingos įžangos, pirmieji į sceną žengė grupė Augustas Masevičius ir Šeima. Pamačius septynis muzikantus, pagalvojau: “išties nebloga šeimynėlė, giminystės ryšius, tikriausiai, išlaikanti iš kartos į kartą persiduodančiais muzikiniais gebėjimais.” Stebint šį pasirodymą, negali nepastebėti išties didelio profesionalumo ir smulkmenų apgalvojimo. Neveltui, dar prieš pradedant muzikuoti, Augustas save pristatė kaip Žemės ūkio akademiją į muzikinius mokslus iškeitusį atlikėją.

Grupė Sizz

Pati muzika priminė vieną iš tų amerikietiškų meilės kino juostų, kur pabaigoje tik ir norisi ištarti: “jie ilgai ir laimingai gyveno…” Švelnus grupės lyderio vokalas, lydimas dviejų back vokalų ir visos likusios šeimos su gitaromis užnugaryje, sudarė įspūdį, kad jau dabar šis miniatiūrinis ansamblis gali apsieiti be visų šių konkursų ir, tiesiog, pradėt rengti nuosavus koncertėlius kamerinėse erdvėse.

Kita grupė Sizz, specialiai susikūrusi šiam konkursui, dalinosi didžiuliais energijos pliūpsniais. Per daug patogiai atrodančioms pliušinių gyvunėlių pižamkėm vilkintys jaunuoliai parodė vieną įdomiausių sąstatų konkurso istorijoje. Dėmesys krypo į mūsų liaudies instrumentą – kankles bei sumodernintą jų skambesį, atbaidantį visus mitus, kad tokiems instrumentams vieta tik “Duokim garo!”. Folko motyvai su apdainuojamais motule bei tėveliu kėlė tik malonią šypseną.

Samai, gailėkis, kad tada jų nepasirinkai į savo komandą “kėdžių etape”

Po geros nuotaikos dozės, kaip Sizz patys ir sakė, atėjo laikas šiek tiek sudrumsti ramybę. Susipažinkit su Bitter Roots – trijų vilniečių vaikinukų grupe, stengiančia sugražinti į madą, arba, tiesiog, propaguojančia, tradicinį roko skambesį. Išties kažko super-originalaus čia neišgirsi. Tačiau užtikrintai sakau – šie vyrukai vieninteliai šį vakarą sugebėjo išjudinti mane bei mano staiga trypčioti pradėjusias pėdas.

90-ųjų roko garsai, o gal net ir tokie, su kuriais savo jaunystės dienas leido mūsų tėvai, byloja, jog tokia klasika (galbūt) yra nemirtinga. Šis minimal metal žanras turi savo ilgametį klausytoją visokiuose “Devil Stone’uose” ar kituose sunkiosios muzikos festivaliuose; tad su šia grupe liūdna nebus, nors jokių naujų garsų, gaila, taip pat neišgirsi.

Ketvirtieji ant scenos žengė paslaptingieji, mūsų dar ne taip senai aprašyti, AKLI. Per daug nesikartojant, tai muzikinis projektas, kurį vertinant išsisklaido bet koks objektyvumas. Anarchiškai saldi, tamsioji sielos pusė, su kuria vėl, bent pasirodymo metu, susitapatinau, išgirdus gyvai atliekamą vyrukų debiutinį albumą (jei neklausėt – meskit viską šonan ir bėkit klausyt!), nebeatrodo tik kaip išgyventas jaunųjų dienų miražas. Spygaujant “Baimė” dainos žodžius kartu su grupe, besiklausant šio modernaus post punk’o bei industrial muzikos mišinio, priimi šią su žiupsneliu nostalgijos juntamą sielos dalelę, įsisuki į ją, lyg tai būtų šiltutėlė antklodė šaltą, niūrų žiemos vakarą.

Dar vieni kauniečiai, kaip ir AKLI, kolektyvas Intervalai tikri senojo, lietuviškojo roko atstovai. Besiklausant šių gėlių vaikų, girdi Polerizuotus stiklus, Antį ar Bix’us. Išgirdus senos, klasikinės dainos perdainavimą, tik ir norisi nostalgiškai nuridenti liežuviu ir ištarti: “blemba, geros tuomet buvo dainos.”

Grupė Intervalai

Paskutinieji savo pasirodymą dovanojo grupė Sirupas. Kas šią grupę stebi iš anksčiau, pamena jų pasirodymą populiariausiame TV šou “X Faktorius”. Iš klevų sirupo-saldumo svajoklių, pasirodo, jie, laikui bėgant, švelniai karstelėjo, nusprendus į balzamišką efektą širdžiai teikiantį Funk’ą įmaišyti roko muzikos elementų. Sceninė patirtis atnešė ramybę, užtikrintumą ir tiesiog leido mėgautis geru paskutiniuoju šio vakaro pasirodymu. Samai, gailėkis, kad tada jų nepasirinkai į savo komandą “kėdžių etape”.

Prisipažinsiu – sugrojus visoms grupėms neįsivaizdavau kas keliaus į finalą. Regis, visi geri, visi turintys šioje industrijoje išgyvenimui taip reikalingo parako. Tačiau susumavus rezultatus, nedideliais balsų kiekiais vienas nuo kito atsiplėšė ir į finalą pateko, antrieji likę Augustas Masevičius ir Šeima bei antrojo pusfinalio pirmos vietos nugalėtojai – Sirupas.

Su šiais kolektyvais susitinkam po trijų savaičių finale, o jau šį trečiadienį susitinkam naujų talentų paieškoje trečiajame Garažo pusfinalyje. O dabar – kalbinam lipniuosius, visiems taip lipusius ir “prilipusius”, džiaugsmu bei ekstaze trykštančius nugalėtojus.

Kokios mintys ir emocijos aplanko po antrojo Garažo pusfinalio, ar tikėjotės patekti į finalą?

Mintys geros, emocijos dar geresnės! Ėjom sudalyvauti, dabar jau ir dalyvausim. Nekalbėjom daug apie rezultatą, bet tikrai maloniai nudžiugino, kad likome geriausiai įvertinti ir gavom pripažinimą – orus jausmas.

Konkurse dalyvaujate ne pirmą kartą. Kas paskatino vėl sugrįšti?

Konkursų (Lietuvoje) muzikantams nėra tiek jau ir daug – tai kodėl nesudalyvavus. Ypač, jei leidžia ir priima. Bet turim pripažinti, kad kiekvienas konkursas mums, kaip grupei, būdavo ypatingas ir kitoks: tai kitokie tikslai, tai kitoks kolektyvas, tai nauji potyriai ir atsiveriantys muzikos minčių klodai, kuriais tiesiog ir norime pasidalinti, vėl iš naujo supažindint su kaskart naujesniais mumis.

Grupė gyvuoja ne vienerius metus, tačiau kurį laiką buvote “dingę” . Ką veikėte per šį laiką?

Buvom bandomi laiko pančių, buvom bandomi savęs paties. Teko keliaut, teko patirt, teko pajaust, teko išjaust ir teko vėl susiburti atgalios. Tai visi kaip pabarstukai buvom užsiėmę skirtingomis veiklomis, praeiti įvairiausi darbai ir įvairiausios profesijos: maisto gamyba, mokymas naudotis instrumentais, vairavimas, statybos, paslaugų sektorius, muzikinė veikla… Na, žodžiu, visa kas įmanoma buvo tuo metu daryti, tą ir darėm kiekvienas individualiai.

Saldūs kaip medutis, lipnūs kaip klevų Sirupas

Stebint jūsų pasirodymą buvo galima pajusti didelę ramybę ir užtikrintumą. Iš kur šis pasitikėjimas savimi? Kas inspiruoja semtis jo? Ar sceninė patirtis duoda savo?

Na, esame jau nemažai groję kartu – pasitikim vienas kitu. Jau ir dainos “pazūlintos” grojasi drąsiau, finalui bandysim mest sau iššūkį ir pristatyti naujus, mums patiems sunkiai dar išnarpliojamus kūrinius. Nors ir yra to jaudulio ir visko, Matas viską pataiso su savo ausiai unikaliu balsu. Čia jau reikėtų jam asmeninį interviu duoti, iš kur pas jį tai ateina. Be to, Dovydas ir Evaldas yra diplomuoti profesionalūs muzikantai. Tad ir scena nėra tokia svetima. Turbūt tai irgi duoda savo žavesio skambesiui.

Kaip keitėsi grupės skambesys nuo to, ką prieš keletą metų girdėjome “X Faktoriaus” scenoje, iki to, ką išgirdome antrajame Garažo’20 pusfinalyje?

Grupės skambesys kardinaliai nepasikeitė, bet atsiranda vis dažniau naujų, aštresnių muzikos “žiežirbų”. Tikimės, jog per finalą “uždegsim” minią (ar bent kokį stalą); bet radikalaus pokyčio dar nedarėm ir nedarysim, juk ir taip viskas super.

Ko galime tikėtis artimiausiu metu iš grupės?

Tikėkitės, kad mes nenustosim jūsų džiuginti, raminti ir įkvėpti, būnant tiek mūsų koncerte, tiek klausantis mūsų įrašų. Kaip ir mes patys, tikėkitės, kad po keturių mėnesių išeis naujas albumas – dar geresnis nei pirmas. Syrupinės baliūškos tikėkitės irgi!

Būsima filologė, stipriai mylinti ir taip pat stipriai dėl visko išgyvenanti. Neįsivaizduoja gyvenimo be roko muzikos, teatro ir naktinių pasivaikščiojimų
Posts created 13

Begin typing your search term above and press enter to search. Press ESC to cancel.

Į viršų