fbpx

„Gėlių mėnulio žudikai“ (2023) apžvalga: Dar vienas kartas nuošalyje

Vasaros karštinė, Barbė su Openheimeriu, jau gerokai išblėso ir mūsų gyvenime įsivyravo kino štilis. Neilgai truko, kol į kino teatrus atriedėjo dar viena šių metų sunkioji artilerija – Martinas Scorsezė. Ir ne šiaip Scorsezė, o vienoj rankoj laikydamas Leonardo DiCaprio su Robert De Niro, kitoje – Apple ir Paramount sukrapštytus 200 milijonų JAV dolerių biudžetui. Šį kartą „tikrojo“ kino gynėjas, vienas labiausiai pasižymėjusių mūsų dienų režisierių pažeria trijų su puse valandų kriminalinę, tikrais faktais paremtą istoriją apie Oseidžų genties išnaudojimą XX amžiaus Amerikoje.

Atrodytų tobulas laikas užkariauti kino teatrus, kai nieko kito nevyksta, o legendų apipintas režisierius ir sunkiasvoriai aktoriai tarsi savaime suprantamas kokybės ženklas susirinkti žiūrovus – bet to nepakako. Kol kas, vadinajame box office Gėlių mėnulio žudikai (2023) tesurinko pusę kino pastatymo skirto biudžeto, o ir kritikų vertinimai pasiskirstė kontraversiškai (nors filmas Rotten Tomatoes platformoje laikosi su stipriais 93%). Atvirai pasakius, aš pati ilgai galvojau, kodėl negaliu besąlygiškai šlovinti šio filmo, ir man atrodo, jog tiksliausia būtų daryti išvadą, jog šiuolaikinis žiūrovas tampa labiau kultūriškai išprusęs ir lengvai nebepriima bet ko, net jei tai ir pateikia pats Scorsezė.

Gėlių mėnulio žudikai tema ir istorija – didelio potencialo pasirinkimas. 2017 metais amerikiečių žurnalistas David Grann išleidžia knygą „Killers of the flower moon: The Osage Murders and the Birth of the FBI“. Kaip jau galima suprasti, ji patraukia didelio mąsto kriminalus bei gangsterių epus mėgstantį režisieriaus dėmesį. Finale, turime beveik to paties pavadinimo ekranizaciją.

Nors istorija morališkai sunki, ji puikiai tinkama papasakoti filmo formatu. Išskirtinė, bet reali istorinė situacija, kuomet netikėtai, 1920-aisiais dėl žemės resursų praturtėja Oseidžų gentis Oklahomoje. Vieša paslaptis, jog JAV praturtėti gali tik baltieji, todėl greitai Oseidžų teritorija užplūstama pasinaudoti norinčiųjų: kas verčiasi teikdami nesuprantamo antkainio paslaugas, o kas nori daug daugiau. Esmė, jog Oseidžais yra manipuliuojami iki tokio lygio, jog net prasideda mįslingos jų žmogžudystės. Intriga garantuota ir galiu pasakyti, jog tikrai visas tris su puse valandos sulaikiusi kvapą sėdėjau ir laukiau pabaigos – kas čia bus.

Man neprailgo jau firminiu tampantis Scorsezės ilgas filmo seansas (pastarasis režisieriaus filmas, Airis (2019), trunka tiek pat – 3.5 valandas). Priešingai: aš švenčiu, kai turiu galimybę žiūrėti ilgai ir pakankamai įdomiai (buvo daug vietų, kur kartu su pilnutėle kino sale juokėmės, jaudinomės ar išgyvenom netikėtumus). O kur dar kinematografija, kuri yra viena stipriausių šio filmo bruožų. Ne pirmą kartą su režisieriumi dirbantis kinematografas Rodrigo Prieto, įkvėptas senovinių nuotraukų, meistriškai žaidžia su spalvomis, paverčia jas žemiškomis ar nugesina kontrastingus atspalvius, taip pateikiant žiūrovui estetiškai derančius kadrus.

Atrodytų, ko gali reikėti daugiau, kai turima vizualiai stulbinantį filmą apie kvapą gniaužiančią, mažai kam težinomą kriminalą. Visgi, atsitraukus ir ilgiau pagalvojus, ramybės neduoda keli labai svarbūs aspektai. Visų pirmą: rizikinga statyti filmą apie etnines grupes, kurios išnaudojamos baltųjų. Net jei tu tarsi ir dediesi turys norą parodyti su kokia neteisybe jie susidūrė. Automatiškai yra garantuota, jog susilauksi kritikos dėl netinkamos reprezentacijos, nes, kad ir su kokiomis geromis intencijomis bebūtum, tu visada būsi žmogus iš šalies, kuris bando paaiškinti daug sudėtingesnes sociokultūrines patirtis, kurių nepatyrei savo kailiu.

Radau daug atsiliepimų, jog vienas ar kitas žiūrovas, kuris priklauso etninėms mažumoms (ar kitoms Amerikos gentims nei Oseidžai), tikėjosi žymiai blogesnio filmo. Atvirkščiai, aš kaip tik tikėjausi, jog istorijai pasiekus Holivudą ir turint tokius finansinius, kūrybinius išteklius, tai bus istorija, kuri pagaliau pramuš visus barjerus; istorija, kur čiabuviai filme ne tik veikia kaip sceninės dekoracijos, kol baltieji  sprendžia savo reikaliukus. Deja, iš kino salės išėjau su klausimu: kiek Gėlių mėnulio žudikai iš tikrųjų yra apie Oseidžų istoriją, o kiek tai yra iš šono pasakojančio baltojo perspektyva?

Scenarijus remiasi tiriamąją knyga parašyta žurnalisto iš šalies. Nekvestionuoju knygos – ji puikiai parašyta ir tyrimas atrodo tinkamai remiasi rašytiniais ar žodiniais šaltiniais. Su tuo viskas gerai. Tačiau tai nepaneigia fakto, jog tai interpretacija. Filmo kūrėjai dalinosi, jog tikrai daug patys konsultavosi su pačiais Oseidžų nariais dėl kalbos, kultūros, aprangos, tradicijų. Na, tai labai smagu, jog Oseidžia bent galėjo pasidalinti kaip jie kalbėjo, kuo rengėsi ir kokios tradicijos (ir visi šie kultūriniai momentai filme buvo beprotiškai įdomūs). Bet kiek jų pasidalino patirtimis ir kiek tai buvo parodyta filme, kaip jie patys vertino tą laikotarpį ir jį supusius įvykius?

Aš neabejoju, jog emocinė žala yra jaučiama iki šių dienų ir pirminės medžiagos būtų daugiau nei reikia norint pakeisti filmo trajektoriją, jeigu tik prie scenarijaus rašymo būtų prijungtas nors vienas žmogus „iš vidaus“. Aktorė Lily Gladstone (suvaidinusi pagrindinę heroję Mollie Burkhart) po filmo premjeros dalinosi rekomendacija čiabuviams pažiūrėti jį tik tada, jeigu jie emociškai pasirengę. Manau, tai labai gerai nusako, jog ši žaizda yra gyva ir ji gyva ne tik Oseidžams – ji gyva visiems, kurie buvo išnaudoti baltųjų.

Oseidžų įtraukimas į filmo kūrimą greičiausiai būtų eliminavęs kai kuriuos, gal ir be reikalo panaudotus naratyvo stilius, pavyzdžiui nejautrus Gėlių mėnulio žudikai pradžioje negyvų kūnų rodymas. Aš suprantu, jog tai įvadas į kontekstą, jog miršta per jauni žmonės ir niekas nenustatinėja priežasčių. Bet ar pagalvojama, jog toks šaržuotas vaizdavimas nėra moraliai pateisinimas, ypač, kai dar yra išlikusių juos menančių žmonių ir jie tai matys ekrane. Mano nuomone, nepakanka būti stulbinančiu režisieriumi ar tikrai talentingu scenaristu, koks yra Eric Roth, nes su kūryba labai lengva persistengti ir turėtų būti šalia kažkas, kas padėtų jiems patiems pamatyti, jog naudojama idėja gali būti net ir įžeidi.

Istorija sukasi aplink Mollie Burkhart ir jos šeimą, kurios pinigais aptekę nariai vienas po kito miršta mįslingomis aplinkybėmis. Mollie būdama lyg ir pagrindinė herojė, deja, lieka istorijos paraštėse: jos personažas taip mažai išvystytas, jog darosi apmaudu neišnaudoti Lily Gladstone aktorinių sugebėjimų. Jau nekalbu apie tai, kaip apmaudu taip ir neišgirsti Mollie įvykių versijos.

Nepaisant, jog Mollie filme nustumta į antrą planą, mane be galo sužavėjo jos vidinis ramumas ir kalbėjimas tik tada, kada reikia. Čia reikėtų paminėti, jog filmo pradžioje žiūrovas supažindinamas trumpai nupasakojant Oseidžų istoriją ir jų būdo bruožus: tai žmonės, kurie netuščiažodžiauja ir Lily Gladstone puikiai tą perteikė. Tačiau mano, kaip žiūrovo, alkis daugiau sužinoti apie Oseidžus – liko nepatenkintas. Atmetus Mollie, visi kiti genties personažai tebuvo tik trumpi fragmentai be jokio gilesnio portretizavimo. Asmeniškai, geriausia filmo dalis yra, kuomet Mollie mamą pradeda lankyti pelėda, o jai mirus, jos ateina pasitikti seniau mirę artimieji. Tai yra tokio subtilumo scena, jog norisi sušukti: „duokit man ką nors apie Oseidžus daugiau!”

Taigi turime istoriją apie Oseidžių genties moterį, aplink kurią vyksta paslaptingas jos šeimos genocidas. Tačiau Mollie joje mažai dalyvauja, nes visas dėmesys yra nukreiptos į ilgamečio režisieriaus partnerio Robert’o De Niro (Airis, Taxi Driver, Raging Bull) personažą – vietinį geradarį-ūkininką William’ą Hale ir jo sūnėną Ernestą Burkhard (vaidina Leonard’as DiCaprio) grįžusį po karinės tarnybos.

Abu aktoriai tikrai gerai vaidina, ypatingai DiCaprio, kuris pats išsiprašo net ne jam numatyto vaidmens ir stulbinančiai išlieka mėmiškas-bestuburis iki paskutinių kadrų. Kita vertus, dėl nuomonės neturėjimo ir pasidavimo dėdės įtakai – mes, žiūrovai, jį kaip ir pateisiname. Juk tai Leo! Ir dar toks nekaltas. Visgi, kai atsitokėji, supranti, kad jis tiesiog yra blogis. Nežinau, kodėl Scorsezė manipuliuoja žiūrovu ir leidžia netikėti, jog visi jo daryti nusikaltimai nebuvo sąmoningi – juk jis myli savo žmoną.

Dėl De Niro personažo manau, jog iš karto yra suprantama jo vieta kriminale. Visi tokio tipažo mažų miestelių geradariai yra vieni pirmųjų įtariamųjų, bet režisierius žaidžia su žiūrovu ir vis kelia abejonių, ypač scenoje, kai jie su sūnėnu uždaryti areštinėje, kur jau nebereikia apsimetinėti. William’as Hale tarsi nuoširdžiai rauda dėl DiCaprio personažo mirusio vaiko, nors nužudyti to vaiko tetas, močiutę ir motiną – nekėlė sentimentų.

Jeigu reikėtų, galėčiau pritempti, jog Scorsezė galbūt norėjo pavaizduoti, kaip artima aplinka (šiuo atveju bendruomenė) tiesiog nemato, arba matydami nepatiki, jog jų gerai pažįstamas žmogus vykdo kraupius nusikaltimus. Na, kad ir pavyzdžiui, Mollie sėdi teismo posėdžiuose, kur jos vyras, Ernestas, teisiamas dėl jos seserų nužudymo. Tuo pačiu, susitinka su vyru ir kalbasi; galutinai nusigręžia tik, kai jis ir toliau neigia ją nuodijęs.

Galbūt neleidžiama teisti ir pilnai patikėti, jog šie du visų mylimi aktoriai yra antiherojai yra kažkas panašaus, kuo negalėjo patikėti ir patys Oseidžei visų įvykių eigoje. Grann knygoje randu trumpus bandymus paaiškinti, jog pati Mollie (remiantis pasakojimais ar jos pačios laišku) iki paskutinės minutės netikėjo, jog jos vyras vykdė šiuos nusikaltimus. Pasak autoriaus galbūt tai buvo dėl to, jog sunku patikėti, kad tavo mylimas žmogus galėtų tau kenkti. Realybėje – visi kiti tikėjo.

Taip pat, Grann savo knygoje dalinosi, jog buvo norima kuo greičiau juos areštuoti, kol visuomenė nepadarė savo teisingumo. Prisiminus rašytojo Cormac McCarthy knygą „Blood Meridian“, kuri yra puikus tų istorijų, kur galvoji, „na kam to reikėjo…“, pavyzdys – net ir ten labai gerai nupasakojama, kokio moralinio žemumo žmonės vykdė kruvinas egzekucijas. Kaip ir su The Wolf of Wall Street (2013), Scorsezė pasirinko nedemonizuoti nusikaltėlių ir net paliko spragų juos savotiškai pamėgti.

Kaip aprašyta Grann knygoje, pagrindinis veikėjas yra FTB tyrėjas Tom White (nors knyga ne grožinė, bet parašyta tokiu lengvu ir gerai skaitomu stiliumi, jog praktiškai, kaip romanas), ir visas veiksmas sukasi, kaip jis sunkiai stengiasi išnarplioti šią „neperšaunamą“, dešimtmečių bei tuzino valstybės paskirtų teisėsaugininkų pareikalavusią bylą. Scorsezės adaptacijoje DiCaprio buvo paskirtas būtent šis vaidmuo, bet paties iniciatyvos dėka jam atiteko Ernesto vaidmuo – tuo pačiu, visas fokusas filme nuėjo nuo užsispyrusio detektyvo prie sūnėno ir dėdės dueto.

Akimirkai įsivaizduokime, jog pagrindinis kino juostos fokusas yra ant Mollie – kokio nuostabumo, tragiškumo ir tikrumo istoriją mes būtume išgirdę! Teoriškai, gali būti prieštaravimų: filmas, vis dėl to, vadinasi „Gėlių mėnulio žudikai “. Štai čia ir pakastas: kiek yra filmų apie blogiukus su visu dėmesiu jiems, kur nukentėję tarsi tik fonas. Kas nutiktų, jeigu blogiukai būtų fonas, o visas balsas tiems, kurie emociškai tai išgyveno? Mes turėtume visiškai kitokią istoriją.

Statant filmus pagal knygą visada būna tas momentas, kai kažkas atsistos ir pasakys, kad čia visai ne taip buvo parašyta. Šiuo atveju pakankamai gerai remtasi Grann darytu tyrimu, bet man siaubingai užkliuvo filmo pasakojimo dalis, kai atvykusi detektyvų komandai surenkama pakankamai įkalčių, liudininkų ir bendrininkų parodymų nuteisti kaltuosius. Tačiau kažkodėl lemiamu tampa Ernesto liudijimas prieš dėdę, ir taip kuriama drama pilna išgyvenimų: liudys jis ar ne, o jam paliudijus – tarsi norisi paploti už tai, koks jis šaunuolis.

„Killers of the flower moon: The Osage Murders and the Birth of the FBI“ šiek tiek daugiau ir plačiau papasakotas kontekstas, kuris nėra toks nelogiškas, koks atrodė kino salėje. Remiantis pagrindinio tyrėjo Tom White užrašais, dokumentais, liudytojų buvo, bet jie visi priklausė žemesniems sluoksniams: nusikaltėliai, atsiskyrėliai, nepasiturintys. To metu teismo salėje su baltuoju teisėju ir dvylika baltųjų prisiekusiųjų, net ir galybė liudininkų galėjo nieko nereikšti. Vienintelė viltis buvo, jeigu liudytų to paties socialinio sluoksnio ir panašios įtakos žmogus, šiuo atveju sūnėnas. Tačiau net ir tuo atveju nebuvo garantijos, jog pavyks įkalinti Hale (jei knygos neskaitei, kai kurios scenos be istorinio konteksto gali atrodyti šiek tiek absurdiškai).

Man buvo įdomu, vizualiai gražu ir visai neilgu žiūrėti Gėlių mėnulio žudikai. Visgi, manau, jog gal jau būtų galima pradėti kurti filmus apie etnines mažumas, leidžiant ir jiems kurti scenarijų, turėti pagrindinius vaidmenis, leisti prasmingus dialogus ar monologus ir tiesiog papasakoti jų įvykių versiją. Žiūrovas nori tikros istorijos, jis nori suprasti, pajusti ir pats tobulėti, kaip žmogus, o ne dar kartą pasėdėti nuošalyje. Žiūrovas auga, Holivudas irgi turėtų augti, bet tokio tipo istorijos vis dar yra stipriau papasakojamos mažo biudžeto filmuose.

Nors filmas užbaigiamas epilogu, visa tai pristatoma gan nestandartine forma – šaržuojančiu radijo šou pranešimu, kuriam rimties prideda paties Scorsezės pranešimas apie Mollie likimą. Asmeniškai, mintimis kuo greičiau nuėjau nuo to ir likau su paskutiniais kadrais, kur ratu šokantys šiuolaikiniai Oseidžai tarsi perima šią tragišką istoriją. Istoriją, kuri nuo pat pirmos minutės ir turėjo būti jų.

Meno istorikė, turinti didelę silpnybę grožinei literatūrai ir filmams, kvėpuojanti šiuolaikine architektūra ir sapnuojanti ekspresionistinę tapybą.
Posts created 5

Begin typing your search term above and press enter to search. Press ESC to cancel.

Į viršų