fbpx

Geriausi 2021-ųjų albumai

Jei yra vienas rodiklis, kuris daugmaž apibūdina, kaip atrodė 2021-ieji muzikoje, tai turi būti per 1400% padidėjęs „grojaraščio augalams” klausomumas Spotify’juje.

Žinoma, niekur nedingo visi Ed Sheeran’ai, Dua Lipa’os ir Justin’ai Bieber’iai — jie vis dar jauni, žavūs ir kalantys karščiausius radijo hitus. Bet dabar pagalvokit, ir mūsų nelaistyti kaktusėliai sugalvojo papurtyti šapelius klausantis „MONTERO”, Måneskin’ų ar kad ir kas pastaruosius pusę metų grojo įsijungus radiją (kaipgi kitaip sužinosi, ką klauso jaunimėlis ar mamos pamirštas fikusas).

Ir nors atrodo nieko įdomaus nenutiko — neminint kelis mėnesius trukusio, užsirakinti belangėje privertusio Kanye West’o Donda albumo išleidimo; the Weeknd pasipiktinimo „Grammy” apdovanojimais po to, kai šį visose nominacijose sudorojo kruvelė dvidešimtmečių ir kiekvienos mamos mylimiausia paauglystės grupė (n – tajam kvėpavimui sugrįžę ABBA), ar karštas, šilkinis Bruno Mars’o sugrįžimas su afrodiziaku ausims An Evening with Silk Sonic — mūsų atrinktas geriausių bei įdomiausių 2021-ųjų albumų sąrašas liudija ką kitą.

Kaip ir visuomet, pagarbą atidavėme ne tik muzikantams, pamirštiems Spotify’jaus algoritmo ar palaikiusiems kompaniją vienišų izoliacijos vakarų metu, bet ir tuos, kurie prisidėjo prie šių metų muzikinės revoliucijos — kad ir kokia mažai išgirsta ar pripažinta didžiumos ji buvo.

DFCito šutvės nukaldintame top’e rasi tiek dėmesio vertų lietuviškų projektų, tiek purvinesnio roko ar eksperimentalaus ambient’o iš tos vienos grupės, kurios antraštės visuomet baigiasi su „LSD”.

10. Kaleo: Surface Sounds

Apie šviežiausią grupės darbą išpyškinome visą laukine Islandijos gamta ir pašėlusiais garsais alsuojantį straipsnį. Tad jei dar netyčia jo neskaitei, dabar puikiausias metas, tai padaryti.

Po ilgos tylos sugrįžę Kaleo savo gerbėjus šiais metais nustebino išleisdami eklektiškų muzikinių garsų pilną Surface Sounds albumėlį. Pirmoji dalis (side A) skirta jo didenybei — rokui. Šio klasikinio žanro mėgėjai trynė rankomis girdėdami trankiuosius „Break my baby”, „Alter Ego” ar „Free the Slave” gabalus. Antroji (side B) – labiau lyrinė, kur atsisakoma grupei įprasto rokavo skambesio bei fejerverkų; pasineriama į kontempliaciją, kurią fone lydi akustinė gitara.

Surface sounds – tai balansavimas tarp visiško garbanų kratymo ir ramybės atokiausiam Islandijos kaimely. Tačiau vienareikšmiškai įnešęs šviesesnių spalvų į 2021-ųjų roko muzikos paletę. – Saulė

9. Animal Collective: Crestone

Eksperimentalios pop muzikos kvarteto Animal Collective tikrai nebereikia pristatinėti. Jau 20+ metų liepsnojanti kūrybingumo ugnis niekaip neužgęsta ir manifestuoja produktyviaisiais (nors ir ne visiems) 2021-aisiais metais. Arba — instrumentalaus garso takelio dokumentiniam filmui Crestone forma bei keliais naujais singlais. Siužetas, supantis kelis Kolorado dykumoje gyvenančius ir muziką kuriančius Soundcloud’o reperius, perteikiamas gūdžia, tačiau skvarbia Animal Collective instrumentacija.

Savo organiškumu kažkiek primenantis 2003-ųjų Campfire Songs albumą, Crestone yra dar labiau miglotas, svajingas ir per plauką peržengdamas trisdešimties minučių ribą — nesudėtingai „apžiojamas”. Garso takelis primena tartum trumpą, beasmenišką dienos sapną pilną zvimbančių industrinių elementų, aidinčių minimalistiškų potepių ir plazdenančių akustinių gitarų. Negailestinga dykumos kaitros atmosfera, replikuojama „Eye in the Sky” ar „Sand That Moves” virsta lietingu atokvėpiu takeliuose kaip „Benz’s Dream” ar „Zapata Falls”.

Crestone, kaip ir tipiška Baltimoro kolektyvui, nesidrovi įkvėpimo semtis tiek iš ambient muzikos, tiek iš ekcentriškiausių folko platybių. Grupės gerbėjams (bei po Crestone užverbuotiesiems) ilgai laukti nereiks — sekantis jų albumas Time Skiffs Žemės planetą pasiekti turėtų jau šį Vasarį. – Dominykas

8. Lingua Ignota: Sinner Get Ready

Ezoteriškoji Lingua Ignota, apie kurią mūsų dainingoje šalelėje žymiai per mažai kalbama, į žiniasklaidos dėmesio centrą grįžta apsiginklavusi ta pačia sprogstamąja jėga, kuria 2019-aisiais mūsų ausų būgnelius ištaškė ir antram gyvenimui sulipino iš naujo, kad šį kartą dar kartą galėtumėm įsitikinti, jog Caligula nebuvo tik nekaltas atsitiktinumas.

Veidą užsimaskavusi perlais padabintu gobtuvu — galbūt taip atsiribodama nuo siaubingai skaudaus lyrinio subjekto, kuris materializuojasi religinėmis alegorijomis — autorė tarytum leidžia suprasti, jog kūrybinis procesas, kurio metu ir gimė šis kritikų išliaupsintas albumas buvo ne tik skausmingas, bet ir dusinantis.

Šiame LP sėkmingai mėtomasi tarp šiurpą keliančių aukštumų ir skvarbių nejaukios introspekcijos žemumų. Sinner Get Ready yra intymus įrašas, neatsiejamas nuo savo nykios, tačiau tikrai nedusinančios atmosferos. Projekto įkūrėja Kristin Hayter ir vėl sėkmingai naviguoja strategiškai subalansuotais, užgožti vengiančiais Apalačų gentims būdingais instrumentais: takeliuose galima išgirsti viską nuo vargonų ir ritmiškų bandžų iki gausių pianino klavišų bei viso to centre gailiai maudžiančių vokalų, kurie be abejo ir yra svarbiausias albumo akcentas.

„I WHO BEND THE TALL GRASSES” savo brutaliai tiesiogiška „spoken-word” (šnekamojo dainavimo) maniera ir klaikiais vaizdiniais net primena šiurpų bažnytinį pamokslą. Ir tai tik vienas iš daugelio momentų, kai sceną perimusi chaotiška Kristin energija atskleidžia įrašo desperatiškumą.

Ko gero puikiausia albumo pojūčio reprezentacija slypi dainoje „MAN IS LIKE A SPRING FLOWER”, kurioje apibūdinamas žmogaus dvilypiškumas. Dainininkė nupasakoja būtent kokia mylinti ir tuo pačiu metu destruktyvi yra širdies natūra. Balse beveik apčiuopiamas skausmo ir grožio mišinys čia yra ypatingai efektyvus. Tik paklausykit:

The heart of man is an orchid,
The heart of man is the gulch itself,
The heart of man is the seventh gate of hell,
The heart of man is the crushed horse’s tail.

No love is enough,
Love is not enough,
No one is enough,
The Heart of Man is unbearable to hold.
Dominykas

7. Mėlyna: Atgaiva

Jaunos lietuvių shoegaze grupės debiutinis albumas, pasirodęs likus vos kelioms savaitėms iki verčiant paskutinį kalendoriaus lapą ir pasitinkant kol kas ne daug (žmonijai) žadančius 2022-uosius. Dar ne taip seniai, po pritrenkiančio debiuto grupių konkurse „Garažas”, jauni, veržlūs bei privertę ne vieno kūną lakstyti šiurpais, šie muzikantai rodos neužmigo nuo Ramūno Zilnio ar Beno Aleksandravičiaus grandiozinių liaupsių ir svaiginančių pažadų apie kvapą gniaužiančią karjerą; jie smogė su dar tvirtesne jėga išleisdami shoegaze ir post roko persmelktą albumą, kuris kur nors Europoje gal ir nebūtų milžiniškas gaivaus oro gūsis, bet prie Baltijos krantų įsikūrusiai, trijų milijonų šaleliai — Atgaiva yra naujas geros muzikos gurkšnis.

Jūra, ryškios gitaros ir jausmingas, didele jėga alsuojantis vokalas — visa tai rasit šių lietuviškųjų shoegaze’o ambasadorių albumėly, kuris tikrai taps viena didžiule Atgaiva sielai ir jūsų ausims. Saulė

6. Japanese Breakfast: Jubilee

Ach, Spotify’jaus „Discover Weekly” grojaraštis. Kaip ir su apsilankymais Humanoje, ar loterijos bilietais, dažniausiai gauni keletą Ed Sheeran’ų, Pitbull’ių ir viskas… Kartais, jei labiau pasiseka ir algoritmo dievai kažkokiu būdu rankomis nurankioja ir sulipina savaitės rekomendacijas — esi supažindinamas su Michelle Zauner (a.k.a. Japanese Breakfast) ir jos lengvą priklausomybės formą išvysčiusiu, 10 dainų albumu Jubilee.

Nesusipažinusiems su Japanese Breakfast, pabandykit įsivaizduoti, kaip geriausios 2000-ųjų indie bei pop grupės, nuo Death Cab for Cutie iki Kate Bush ar Beirut, skambėtų šią dieną. Geriau įsiklausius ten ir Kobain’o gali išgirsti.

Tikriausiai labiausiai patikęs Jubilee aspektas yra jo vientisumas. Kaip ir kai kurie visų laikų asmeniniai favoritai (To Pimp a Butterfly, anyone?), keleto albumo dainų, kaip „Posing For Cars” ar „Posing In Bondage”, išliekamoji vertė ir ašarą skruostu ridenanti galia atsiskleidžia tik klausantis albumo nuo pradžios iki galo. Atsisėdus lotuso pozicijoje ar bėgiojant po Vingio parką. (Ką pastaraisiais metais pavyko padaryti tik Floating Points, Pharoah Sanders bei Londono Simfoninio Orkestro bendram, į ketvirtą dimensiją išnešančiam albumui Promises)

Ir net kai Jubilee suskamba kaip dvi tuo pačiu metu pasirodžiusios vaivorykštės, širdy vis vien kirbinamas kažkoks melancholiškumas, per kurį, skaitytojau, net nepastebėsi kaip nusibraukia ašara. — Ignas

5. Free Finga: Dėmesio

Labiau į save atkreipiančio albumo pavadinimo turbūt ir negalėtų būti. Dėmesio – tai naujausias R&B su hip hop’o elementais maišančio lietuvių atlikėjo Free Finga darbas. Pats atlikėjas ne viename interviu minėjo, jog į šį projektą sudėta viskas, kas asmeniškiausia ir „be kaukių”. Tapti atviru ir pažeidžiamu — tai tarsi būdas klausytojui geriau pažinti patį Free Finga bei galbūt surasti dalelę asmeninių išgyvenimų jo dainose.

Pasaulinės pandemijos metu Dėmesio yra tiek pat ryškus, kiek ir albumo cover’is; atviras ir labai vakarietiškas — neveltui dainų peržiūrų skaičiai kasdien sukasi super turbo greičiu, o labiausiai seksovą albumo gabalą „Ant bangos” originalieji Youtube komentatoriai jau dabar vadina „skanumynu”, „pasaka” ar tiesiog „ne šudu!”

Free Finga, gerokai driokstelėjęs su Dėmesio pirmtaku Pick Up Line (2018) sugeba visko girdėjusį melomaną išnešti į aukštesnę dimensiją (rodomą „Interstellar” filmo gale). Mes vis dar ten esame ir vien už tai Dėmesio yra vertas kiekvieno jūsų Dėmesio. – Saulė

4. Pijus Džiugas Meižis: Delsa

Lietuvos scenoje ambient muzikos prodiuserius suskaičiuoti galima ant pirštų. Tačiau ko jai trūksta skaičiais, ji atperka kokybe.

Pijus Džiugas Meižis, išleidęs vieną kokybiškiausių eksperimentinės elektronikos albumų 2020-aisis metais Geografinės Būsenos, nesėdi rankų sudėjęs ir viešumoje pasirodė su mažutėliu, keturių takelių EP delsa. Projektas tiesiog gausus turtingais ir sodriais garsais, kurie panašu pastoviai ir sėkmingai „remiasi ragais”: migloti kraštovaizdžiai morfuojami į siaubą keliančius poskonius. Žviegiančios, tarytum skausmo suimtos natos čia poruojamos su neišdildomo grožio sluoksniais. Dangiški klavišai skamba, lyg būtų užstrigę drėgname tunelyje be galimybės pasprukti, kol vanduo laša žemėn…

delsa yra dar vienas įrodymas, jog Pijus šiuo metu yra vienas įdomiausių elektroninės muzikos kompozitorių Lietuvoje. Belieka tikėtis, jog eksperimentacija, kuri vaikinui ir uždirbo šį pripažinimą, nepaliks muzikos ir skatins jį vis tobulėti bei griauti bet kokias ribas. – Dominykas

3. Black Midi: Cavalcade

Patikėkit manim, 2021-ieji priklauso naujajam anglų eksperimentalaus roko kolektyvui black midi. Prieš du metus į viešumą išlindęs Of Schlagenheim paliko neišdildomą įspūdį. Žanrų įvairovė, šviežumas ir visų svarbiausia — energija, kurios panašu neįmanoma sustabdyti…

Atrodė, jog grupė negali suklysti ir šis naujas įrašas yra puikus to įrodymas. Sekant tradicijas, black midi sugeba iš naujo save išrasti, šįkart su dvigubai agresyvesniu požiūriu ir polinkiu švelniai eksperimentacijai. Jeigu „Chondromalacia Patella” savo sprogstamosios jėgos kupinais pragrojimais imituoja trimituojančius dramblius, siaubinga takelio „John L” atmosfera antrojoje pusėje vos ne primena Džonatono Harkerio sprukimą iš Drakulos pilies, belipant jos eksterjero sienomis bei stengiantis neužsimušti ar nesutikti kraujo ištroškusios, skraiste apsirėdusios žmogystos.

Cavalcade yra nuostabiai vaizdingas, įvairiais istoriniais veikėjais naratyvą pinantis projektas, kurio epicentre sukasi pagrindinė idėja — išnykimas. Ypatingai stebina, kaip nuostabiai grupė žongliruoja tonais ir garsingumu: riaumojančias elektrines gitaras keičia drovios, svajingos akustinės, kol fone žaidžiama širdį veriančiomis violončelės stygomis. Liūdijant grupės pavadinimą vaikinai galiausiai tiesiogiai inkorporuoja ir tikrų „Black MIDI” elementų, kurie strategiškai padeda bendram math noise roko chaosui. – Dominykas

2. BROCKHAMPTON: Roadrunner: New Light, New Machine

Dar vienas atvejis, kai geriausi metų garsai nutiko ne jau žinomų atlikėjų dėka, o naujai atrastų. Pirmą kartą perklausius tuomet internete bangas sukėlusį „Buzzcut” gabalą maniau nuo kėdės nusiversiu: gerai išplaktos Coca-Cola skardinės energija, gąsdinantis Danny Brown’o gebėjimas žodžius paversti bazūkos šūviais („You n*ggas ain’t alpha, you’re incels, You normies ain’t a part of the script”), o kur dar 90-ųjų MTV atsiduodantis, visiškai nurautas muzikinis klipas.

Kaip ir su Jubilee albumo „Be Sweet”, taip ir su Roadrunner teaser’iu „Buzzcut” — užkibau, kaip kokia žuvelė ant natos formos kabliuko. „Jei vyrukai sugebės išlaikyt šitą energiją viso albumo metu…”, — tuomet svajojau.

Ir 13 vyrukų boy band’ui pavyko. Taip, perskaitėt teisingai — tiek yra atlikėjų šiame riaumojantį hip hop’ą su berniukišku pop’su maišančioje grupėje. Gal todėl Roadrunner ir skamba kaip atskirų, asmeninių pasakojimų kratinys. Nors yra pavieniai gabalai, kaip „DON’T SHOOT UP THE PARTY”, kuriuose visai kaip ir Danny Brown’o „Really Doe” (grėsminga amfetaminų energija atsiduodantis Atrocity Exhibition albumas) gauna pasireikšti visi; didžioji dalis albumo yra chebros tarpusavio varžymosi bei nuodėmių iškalbėjimo (gal ir kalbėjimo) kratinys.

Trumpai ir suprantamai apibūdinti Roadrunner LP prilygsta bandymui plastmasiniame butelyje užkonservuoti taifūną. Apart kelių įsimintinų albumų, 2021-ieji hip hop’ui buvo gan skurdūs. Tad belaukiant, kol į sceną sugrįš Kendrick’as, Frank Ocean’as ar visų mėgstamas vaikėzas Earl Sweatshirt — Roadrunner buvo nereali staigmena, priminusi, kad kartais gera muzika atrandama, kai to tikiesi mažiausiai. — Ignas

1. Red Water: Curse On This World

Red Water ir vėl stebina. Kraują stingdančių gitarų ir desperatiškų vokalų apsuptyje, Vilniečiai, atsakingi už naująjį Curse On This World EP iš naujo žemėn leidžiasi su tokiu brutalumu, kuris tirpdo bet kurį klausymui naudojamą (elektroninį) prietaisą.

Projektas siūlo šešis takelius iš kurių trys veikia kaip intymus akustinis įvadas kiekvienam šaltakraujiškam juodo metalo spektakliui. Stebėtina kokį stiprų įspūdį palikti sugeba vos ketvirtį valandos trunkantis projektas. Būtina paminėti ir grupės gebėjimą chaoso apsuptyje išspausti neapsakomai gūdžią melodiją — „erosion” takelio pabaigoje tai itin akivaizdu. Įtampą keliantis momentas, kurio šaltumas tarytum dvelkia nuo švelniai fingerpicked gitaros, lyg nuo žmonijos atitolusi, apatiška aura nepriekaištingai apibūdinanti teksto tematiką — erozija arba išsisklaidymas atmosferoje. – Dominykas

LCD Soundsystem dainos „Losing My Edge” reinkarnacija
Posts created 5

Begin typing your search term above and press enter to search. Press ESC to cancel.

Į viršų