Pamenate dėdė Pjūklą? Tą patį, į kurio filmus, penkiolikos metų, su chebra bėgdavom į sausakimšą kino salė žiūrėti per Helovyną. Gerai prisimenu, kai kažkas pradėjo skleisti gandus, jog būtent trečiojo filmo plakatas buvo pašventintas pačio spąstų meistro krauju… Kraupiausia diena metuose + prasmukimas į N-16 filmą + hemoglobinu išteptas siaubeko plakatas – kas galėjo būti geriau?
Metams bėgant ši, kažkada originali, frančizė, lyg prakiuręs krepšelis, išvarvino paskutinius, vertus dėmesio, kraujo lašus vardan mūsų kapeikų ir sulaukė Prisikėlęs iš pragaro sagos (tik 2 iš 8 filmų yra neblogi) likimo. Kažkada aštriais galais puikavusis serija atšipo ir po trečio filmo atsidūrė ant tos pačios lentynos kaip ir Steveno Kingo Kukurūzų Vaikai (1 iš 9 filmų yra žiūrimas).
Visgi, negalim paneigti fakto, kad išparduoti šio filmo seansai buvo (ir vis dar yra) puikiausias mūsų genuose išlikusio pirmykščio žmogaus įrodymas. Kas galėjo pagalvoti, kad nuo pat 2004-ųjų, šešis metus iš eilės, kiekvienais metais, tradiciškai rinksimės kino salėje pažiūrėti, kaip mūsų malonumui kraują lieja ekrane įkalinti nelaimėliai? Lyg mokėtumėm pinigus už viešą linčiavimą, kurio metu merginos iš baimės gauna progą apsirangyti aplink patinkantį vaikiną, o šie – padvigubina šansus tąnakt įlįsti į jų kelnaites, jei tik kinkos nesudrebės.
Net ir tada, kai visų didžiai gerbiamas Pjūklas – teisybės ieškotojas, sadistiška Da Vinčio atmaina – iškeliavo anapilin ir iš ten privertė nusidėjėlius šokti pagal savo Dantišką dūdelę – netgi tada mes vis vien ėjom, mokėjom iš tėvų kišenės nugvelbtus pinigus ir nekreipėm dėmesio į kvailoką siužetą.
Kad ir kaip scenaristai stengėsi kuo sumaniau surišti siužeto galus, sagoje vyraujantis pasakojimas viso labo įrodė, kad dėl papildomos kapeikos Holivudo rašytojai ir patį Jėzų iš numirusių prikels.
Anaiptol, Pjūklas ne taip ir skiriasi nuo mėgėjiškos pornografijos: niekas nežiūri šių filmų tikintis išvysti Get Out (2017) kalibro pasakojimą – visi renkasi dėl šou ar „pigaus jauduliuko”, kaip dainuoja Sia.
Siaubo filmai, viso labo, yra būdas išsilaisvinti iš status quo : kol ant ekrano tykšta litrai „kečupo”, o blondinė su silikonine, aliejumi ištepta, krūtine, bėga nuo dar vieno, kaukėto žudiko maniako, mes gauname progą išlaisvinti tas narvelyje laikomas pirmykštes emocijas, kurios, išreikštos visuomenėj, greitai pritrauktų nereikalingo dėmesio, galimai ir į psichūškę pasodintų.
Nežinau, ar esate susidūrę su vokišku, ne iš piršto laužtu, terminu Schadenfreude. Būtent jisai puikiausiai paaiškina, kodėl mes esam linkę aukoti pinigus tokioms lėkštoms kino juostoms kaip Pjūklas. Pripažinkim, visi iki vieno kartais pasimėgaujam kito nelaime: „Kaip gaila, jog ji(s) negavo dar vieno dešimtuko/paaukštinimo…” Visi kartu: Scha-den-freu-de !
Ne be reikalo beveik visos populiariausios pasaulio kalbos – hebrajų (simcha la‑ed), prancūzų (joie maligne), mandarinų (xìng‑zāi‑lè‑huò), danų (skadefryd), olandų (leedvermaak), rusų (zloradstvo), graikų (epichairekakia) ir begalė kitų – turi terminą, apibūdinantį šį pikdžiugišką jausmą. Japonai netgi turi posakį, kuris skamba: „Kitų nelaimės skonis kaip medaus.”
Į optimizmą nelinkęs Frydrichas Nyčė yra pasakęs, jog „matyti kitų kančią yra mums į naudą. Kitus priversti kentėti – tuo labiau. Kad ir kaip tai neteisingai skamba, tai yra svarbi, žmogiška, mūsų gyvasties dalis.”
Sakykit, ką norit, tačiau ir japonai ir Nyčė yra teisūs – nuo pat žmogaus susikūrimo mes esame priklausomi nuo kito nelaimės. Tik nesakyk, jog geriausiai draugei atšaukus savo kelionę aplink pasaulį (bent dalinai) neapsidžiaugei: Tu kiauras dienas sėdi namie, ofise, jogos pamokose, o ji – pietų Amerikoje su egzotiškais brazilais salsą būtų šokusi… Svajone lik sveika! Balansas atstatytas.
Jamesas Wanas (pirmojo Pjūklo režisierius), Stevenas Kingas ir kiti siaubo autoriai, geriau nei bet kas kitas, žino, kad mumyse esantis laukinis žmogus trokšta kraujo, brutalumo ir paranormalių reiškinių. Gyvenimas yra per daug normalus, jog viso to kartas nuo karto neužsimanytumėme.
Pjūklas, viso labo, už vos kelis eurus, pašėrė mumyse tūnančius demonus ir leido pafantazuoti, ką darytumėme pasmerktų filmo veikėjų vietose. Dėl ko visi iki šiol ir susirenka kino salėje – pamatyti, kokiais brutaliais, nežmoniškais, būdais Holivudo rašytojai šį kartą sugalvos pakankinti nuo giltinės pabėgti bandančius atpirkimo ožius. O po viso to – pasidžiaugti, jog neteko būti jų vietoje.
Helovyno proga nusprendėme, jog būtų įdomu paaukoti kelis savaitgalius klausantis klyksmų; stebint, ką mirtininkas padarys vardan sveikos subinės išnešimo, ir kokie sadistiniai Pjūklo mechanizmai vis dar pamalonina mūsų Schadenfreude.
Taigi, po ilgo tyrimo, su išsukinėtomis, tebekraujuojančiomis, galūnėmis, pristatome penkis originaliausius bei skausmingiausius Pjūklo spąstus:
„Akis už akį” (Pjūklas 2, 2005)
Pradėsime šį topą nuo klasikos – „Mirtinos Kaukės”, kuria prasideda antroji Pjūklo frančizės instaliacija. Viskas ganėtinai primityvu ir paprasta (priešingai nei 3D Šachmatai): atsikeli su prie galvos pritvirtintu, meškos spąstus menančiu, mechanizmu. Neilgai trukus paaiškėja, jog dešinę akį ne be reikalo niežti ir tai tikrai ne konjunktyvitas: joje slypi Tavo raktas laisvėn. Laiku nenukenksminus aparato iš Tavo galvos teliks drebučiai.
Gal šis, mirtį nešantis, prietaisas ir neskamba labai jau prašmatniai – lyginant su visais komplikuotais, technologiškai pažangiais, įrenginiais, kurių progresu stebėjomės metams bėgant – tačiau pabandyk prie savo žlibės prisidėti bet kokį aštrų objektą. Nepratusiems ir akies kontaktas su lęšiu yra baisus, ką jau kalbėti apie švirkštą ar chirurginį peilį. Jei XXI amžius mus ko ir išmokė, tai, jog paprastume slypi tobulumas.
„Twisteris” (Pjūklas 3, 2006)
Esi žaidęs Twisterį? Seną, bet gerą, vakarėlių žaidimą, kurio metu Tavo hormonais pritvinkęs paaugliškas kūnas gavo daugiau sąlyčio su priešinga lytimi nei bet kada ankščiau. Stalo žaidimų industrijoje šis hitas buvo pravardžiuojamas kaip „seksas dėžutėje”. Haters gonna hate, kaip sakoma.
Šį išdykusį žaidimą miniu, nes trečiasis – paskutinis padorus – Pjūklo filmas pasukiojo galūnes kaip reikiant. Nebuvo nei laikroduko su spalvomis, nei muzikos, nei dailiosios lyties atstovių… Galiausiai, jokių prošvaisčių lytiniam paišdykavimui.
Panašiai kaip ir XVII šimtmečio kankinimo aparatuose, ši, filme vaizduojama, moderni atmaina vos ne nukryžiuoja išrinktąjį. Priešingai nei Twisteryje ar aerobikos pamokose, čia baltos vėlevėlės neiškelsi ir neišeisi iš žaidimo: kiekvieną tavo galūnę – abi kojas, rankas bei galvą – pamažu (atskirai) suka kelias tonas sveriantis aliuminis mechanizmas.
Bėda ta, kad mes, žmonės, nesam guminiai ir mūsų galūnės gali pasisukti ribotu kampu. Kas būna jį viršijus? Skausmas – tas pats, kurį pamatysi keturiom raidėm ištatuiruotą ant apsauginio krumplių. Prisimink, kas vaikystėje nutiko, sukinant visų tų Barbių/Kenų galūnes, ir suprasi. Tik prisimink, jog priešingai nei plastmasinės Barbės – žmogaus galva, persukta, neatsistato į vietą…
„Amfiteatras” (Pjūklas 4, 2007)
Sakykit ką norit, tačiau Pjūklo įžangos turi specialią vietą mūsų širdyse: dažniausiai originalūs, atskiri, segmentai nesiterlioja ir nuo pirmos filmo minutės suteikia būtent tai, ko ir atvykome pamatyti – kruvino, brutalaus, šou. Vos rūpimas dialogas, supažindinimas su veikėjais, pretekstas veiksmui – visa tai porno juostose yra prasukama, nebent esi tikras džentelmenas.
Beveik kaip 90-ųjų komedijoje Nieko nematau, nieko negirdžiu (1989), mūsų gladiatoriai – vienas aklas, kitas kurčias – atsibunda skirtinguose grandinės galuose. Signalui nuskambėjus, ji pamažu pradeda trauktis, tempiant abu vyrus link pražūties. Raktas, atspėjote, slypi oponento antkaklyje…
Visas šių spąstų genialumas slypi vadinamoje „Kalinio dilemoje” (angl. Prisoners dilemma) : jei tik, kažkokiu būdu, jiems pavyktų surasti bendrą kalbą, abu iš Koliziejaus išneštų sveikus kailius. Tačiau reikia prisiminti, jog vienas negirdi, kitas – negali matyti. Laikrodžiui tiksint, grandinei trumpėjant – laiko apsikabinimams, apsiuostinėjimams, nebelieka. Vienas pradeda mosikuoti ginklu, kitas, aišku, iš paskos.
Nors klausimas „kas nugalėtų: A ar B” yra senas kaip pasaulis, didžiajame ekrane šis scenarijus niekada nenusibos. Įrodymas – jau kitą vasarą kinuose stebėsim kaip epiškoje dvikovoje Godzila 呉爾羅 grumsis su džiunglių karaliumi King Kongu. Gyvenam nuostabiais laikais.
„Angelo ašaros” (Pjūklas 3, 2006)
Gerai, gerai – šis atvejis nėra labai sąžiningas. Šio segmento dalyvė neturi jokių prošvaisčių išgyventi. O kas Pjūklo sagoje turi šią prabangą? Net ir pats įrenginių meistras, mirties užkalbėtojas, neilgai trukus palieka gyvųjų pasaulį.
Panašiai kaip ir su veido kauke, šie spąstai nėra raketų mokslas – tereikia įkišti ranką į rūgštį ir ištraukti raktą. Subtilu bei paprasta. Tačiau ar žinai, ką rūgštis, pakliuvusi ant odos, gali padaryti? Jei per chemijos pamokas nemiegojai, suvoki, jog odos sąveika su šiuo velnio neštu tirpalu nėra itin maloni. Tik pažvelk į Betmeno „Dviveidį” – bičas ištisus metus švenčia Helovyną, net kaukės nereikia.
Atrodo, paprasta, kaip du kart du: įkišiu ranką ir pasiimsiu. Prisimink, jog nuo pirmo kontakto su rūgštimi tavo ranka degs, o pirštų judesiai radikaliai pasikeis. Ne vien tik kad virpančiais pirštais raktą turėsi įkišti į skylutę (kas ir taip yra sudėtinga), bet dar ir laiku atplėšti mechanizmą nuo pilvo odos reikės. Ne itin sąžininga, bet ar galim prieštarauti, kai akis taip sunku atplėšti nuo ekrano?
„Two boys – one saw” (Pjūklas, 2004)
Tikriausiai daugeliui jūsų tai bus staigmena, visgi – kas gali būti geriau už originalą? Pabaigus univerą, du režisūros studentai troško susukti siaubo juostą. Tačiau santaupų pakako tik vieno kambario nuomai. Perlipus per savo lūkesčius, šių dviejų, užsispyrusių, siaubo meistrų dėka šią dieną džiaugiamės Pjūklo frančize.
Atvirai, kūrybinėse industrijose apribojimai dažnai padaro galutinį produktą sultingesnį. Ieškojimas sumanaus, pigaus, aplinkkelio rezultatui gauti, dažnai priveda iki Eureka! momento. Toli žvalgytis nereikia: prisimink visiems gerai pažįstamą Paranormal Activity, 2007-aisiais apvertusį siaubo filmų industriją aukštyn kojom; ar ikoniškąjį The Evil Dead (1981), nepaisant skurdaus biudžeto, tapusį kino klasika – jokių kompiuterinių efektų, tiesiog seni, bet veiksmingi, vizualiniai triukai, kurių, gaila, niekas, apart Guillermo del Toro, nepasiilgsta.
Pagrindinė priežastis, kodėl šie, iš pažiūros primityvūs, spąstai pateko į topą yra nepamainomas realumas. Kad ir kiek kartų stebėsi įmantrius mechanizmus, labiausiai atmintin įsirėžia tie, kurie atverčia visas kortas iš karto.
Kodėl, manot, toks filmas kaip Palaidotas gyvas (2010) veikia? Viso labo stebim, kaip vargšas žmogelis bando išsilaisvinti iš savo karsto (tiesiogine ir perkeltine prasme). Tai veikia, nes tokiose situacijose, kaip ši, yra lengva įsivaizduoti save veikėjo vietoje.
Tad, kas gali būti geriau už galūnės nusipjovimą tituliniu sagos instrumentu vardan gyvybės išsaugojimo? Jei trūksta fantazijos šios, skausmingos, laisvės kainai įsivaizduoti, įsijunk Pitoną Montį (1975), 127 Valandos (2010) ar Piktieji Numirėliai 2 (1987).
Vieni sako, jog filmai tėra laiko švaistymas… Che – kai (jei) atsidursi panašioje situacijoje, šios kino juostos tavo skausmo receptorius jau bus atbukinusios. Nors ir šlubas ar berankis – liksi gyvas. Ne taip, kaip tas, paskutines minutes skaičiuojantis, nevykėlis už tavęs.
