fbpx

Ką žiūrėt šį Heloviną? (2021 versija)

Tai, jog laike užstrigusiais, vis dar tiek pat mirtinais 2021-aisiais, metais, kuomet mes vis dar nešiojam kaukes, į kiekvieną atsikosėjusį šnairuojam, lyg į potencialų bio-teroristą; kuomet labiau, nei bet kada pakanka minutei dirstelti į naujienų antraštes, jog užsimanytum saujos “Cipralex’o” ar paprasčiausiai paverkt kampe, mes vis dar mokam ir mielu noru kolektyviai, vienoje patalpoje, po vienu stogu žiūrim siaubekus ir po to ramia sąžine miegam — mus vis dar tai stebina. O nustebinti mus yra sunku.

Kita vertus, pasak Stephen’o King’o, jūsų mėgstamiausių siaubo novelių autoriaus; mūsų garsiai nesakytinos teorijos, ar viso pasaulio pripažinimą pelniusio, vaikiškus kiemo žaidimus su kraujo liejimu apjungusio Netflix’o  “auksinės žąsies” Squid Game (2021), sužadinusio giliai giliai mūsų pasamonėję lūkuriuojančius Patrikus Bateman’usAmerican Psycho (2000), su šypsena plojančius kiekvieną kartą ekranui nusidažius raudonai — siaubo filmai yra “pavadėlis”, sulaikantis mus nuo The Purge (2013) filme vaizduojamų visuotinių skerdynių (kurios, sunku patikėti, yra įkvėptos senos, beprotiškai keistos romėnų šventės “Saturnalia” vardu).

Net ir pastarieji tyrimai tai liudija, kaip kokie stimuliantai, siaubekai “išgręžia” mūsų smegenų pusrutulius, atsakingus už baimę ir kitus primityvius išgyvenimo instinktus ir leidžia toliau funkcionuoti visuomenėje nepradėjus benzininiu pjūklu vaikytis kaimyno, kuris nuolatos už sienos remontus daro. Plius, siaubo žanro gerbėjai pasirodo dar ir psichologiškai atsparesni yra visoms karantininėms baimėms.

Jei tai nėra dar viena priežastis šią Helovyno naktį užbaigti siurbčiojant “Kruvinąsias Meres” ir su taip pat idiotiškai apsirengusiais draugais žiūrint, kaip koks tvarkingai atrodantis lunatikas su žarstekliu rankoje vaikosi apsiašarojusią mergelę vienais apatiniais — geresnės nesugalvosim. (alternatyva šiai idėjai: pasiklausyt smooth džiazo, išgert šilto, bet ne per daug karšto pieno ir nugrimzti į miegus apie 23:00 val., besikalbant apie jausmus.)

Anyway, siaubo filmai. Helovynas. Dvi mūsų mėgiamos progos, kurios dera taip pat puikiai, kaip Džem’pub’as, lipnus parketas ir “gėdos kelias” namo. Nors šiais metais, apart kelių neblogų egzempliorių (Host (2020), Dashcam (2021)) tikėjomės išvysti daugiau “post-Covid’inių” (taip, taip, dabar tai jau tapo atskiru subžanru) siaubekų, “derlius”, kurį mums paruošė “siaubo kalnelių” vizionieriai-režisieriai, iš baisiausių košmarų numezgę filmus, sugebančius stingdyti kraują net ir #2 pagal savo absurdiškumą metais, kaip niekad yra gausus.

Štai mūsų kruopščiai atrinktas 2021-ųjų siaubo filmų crème de la crème, kuriame dar ir kelis papildomus siurprizus paruošėme nebijantiems eksperimentuoti.

In The Earth (2021)


Prisimenat, kai prieš porą sakinių rašėme apie post-Covid’inius (siaubo) filmus? Na, režisieriaus Ben Wheatley gan kuklaus biudžeto In The Earth yra vienas iš jų, jei ne pirmasis. Panašiai kaip The Ritual (2017) ar Bleiro Raganoje, tai yra modernus pasakojimas, “grojantis” mūsų psichologija ir tamsių miškų baime. Jei bent kartą teko pasiklysti gamtoje, vienam ar su į paniką puolusiais draugais, In The Earth primins, ką reiškia, kai atrodo, kad visas miškas staiga atgija, o už kiekvieno krūmokšnio kyšo ašmens kampas.

Įsivaizduok Andrei Tarkovskio Stalkerį (1979), jei šis iš tiesų turėtų pagoniškas nesamones kliedintį, nuo saviizoliacijos nukvakusį stalkerį (priekabiautoją). Kaip ir kiekvienam geram siaubekui priklauso, čia ir Hostel filmus menančių ultra žiaurių kankinimo scenų apstu, ir epilepsija atsiduodančių vaikymosi momentų. Peržiūrėjus In The Earth pasidaro aišku, jog Ben Wheatley yra žiūrėjus visus mūsų mėgiamiausius siaubekus — viskas, ką tereikėjo padaryt, tai sujungti visus geriausius jų ingredientus (įskaitant ir John Carpenter’io filmus primenantį garso takelį, sukurptą ne ką mažiau talentingo Clint Mansell) ir įvynioti visa tai aplink temas, be kurių negali apsieiti kalbant apie klaikius 2021-uosius.

Cenzorė (2021)

Išvydę, jog šių metų Scanoramos programoje šalia skandalingojo Barberian garso įrašų studija (2012) yra debiutinis Prano Bailey-Bond siaubo filmas Cenzorė (2021), iš trumpametražio grynuolio į pilno metro siaubo šedevrą išaugęs projektas — visai nenustebome. Tik šioje VHS juostoje iš proto kraustosi ne siaubo filmų studijos darbuotojas, o vyriausybei dirbanti, ankštuose, blankiai apšviestuose kambarėliuose dienas leidžianti mergina, atsakinga už atitinkamą bei vis griežtėjantį siaubo filmų cenzą („Aš apipjausčiau tik mažą galiuką jo genitalijų,” – yra kažkas, ką galite tikėtis išgirsti filmo metu).

Kaip kokia švytuoklė, svyruojanti tarp Asistentės (2019) ir Promising Young Woman (2020), Cenzorė ne tik taikliai supažindina žiūrovus su 80-ųjų siaubo filmų industrijos darbo sąlygomis bei filmų cenzo absurdiškumu, bet ir apsuka smegenis aukštyn kojomis apverčiant visas iki šiol išmoktas siaubekų klišes… Žinoma, čia taip pat yra su kirviu besivaikančių lunatikų. Tačiau palauk, kol pamatysi kas ką vaikosi šį kartą.

Possessor (2020)


Jei iš šio sąrašo filmų vienam tektų skirti apdovanojimą už didžiausią košmarais apglaistytą mindfuck‘ą, šis neabejotinai keliautų Brandon’o Cronenberg’o Possessor. Žaidusiems Cyberpunk 2077, Assassin’s Creed ar mačiusiems Nolano 2010-ųjų Inception (“sapnas sapne, sapne…” su DiCaprio) Brandon’o kraupi netolimos praeities vizija bus pažįstama: kažkur 2008-ųjų Toronte egzistuoja super slapta kompanija, užsiimanti aukštos klasės taikinių žudymu per atstumą. Pagrobi taikinio “orbitoje” besisukiojantį žmogų, prijungi jo(s) smegenis prie samdomo žudiko sąmonės baltam furgonėlyje ir šis turi 48 valandas altlikti savo darbą, kuris dažniausiai reikalauja rankų susitepimo. Padarai darbą ir tave kaip kokioje Matricoje atjungia — žudikas grįžta atgal į savo kūną, o kaip prezervatyvas panaudotas asmuo paliekamas likimo valiai.

Žinoma, kaip ir tam pačiam Inception, viskas pasisuka netikėta linkme (kas gali nutikti blogo, kai technologijos dėka tiesiogiai sujungi du protus?), kuomet filmo režisierius aplink Nolano (dar labiau) susci-fi’intą idėją pradeda sukti savo košmariškas vizijas… Baisiausias dalykas apie Possessor yra ne jo itin vizualus kraujo liejimas (galvokit apie American Psycho), kad ir kaip sumaniai iki šių scenų yra prieinama, bet idėja, jog kažkur kažkas, gal net ir pačios vyriausybės prie panašios technikos jau dirba.

Saint Maud (2019)

Kaipgi Helovyno siaubo filmų sąrašas be kažko, kas neleistų naktį pėdint iki tualeto neužsidegant šviesos? Apsėdimai ir egzorcizmai visgi yra siaubekų duona ir sviestas. Anaiptol, ne visi jie sugeba iš to pačio recepto išgauti kažką kūrybingo ir kraują stingdančio, bet ne per daug nutolusio nuo originalaus recepto.

Susipažinkit su Saint Maud, naujausia Egzorcisto (1973) sese — tik čia niekas (iš apsėstųjų) nebando išsibadyti savo vaginos, lyg ten būtų paslėptas aukso puodas. Saint Maud dievobaiminga protagonistė (vaidinama tikriausiai visiems iki šiol Dune (2021) filme keistai antgamtinių galių turinčiai seserijai priklausanti, telepatiškai šnekanti Morfydd Clark), kitaip nei daugely šio idėjiškai išsisėmusio žanro siaubo filmų, yra “apsėsta” jos išganytojo, Jėzaus. Ji gali plauti indus ir jau sekantį momentą išleisti aimaną (vieną.), sukeltą jos viduje apsistojusio Dievo.

Tačiau su dieviškais “orgazmais” ateina noras dar labiau suartėti su Aukščiausiuoju. Arba, kas mūsų pasaulyje yra tiesiog vadinama šizofrenija. Kas ant popieriaus gal ir neskamba, kaip pats baisiausias scenarijus. Bet kadangi kino ekrane nebuvo smagu stebėti, kaip kam nors lėtai sukasi paskutiniai “varžteliai”? Jei jums patiko Taxi Driver (1976), Juodoji Gulbė (2010) ir Stigmos (1999) — šis britų režisierės Rose Glass debiutas nepaliks nei vieno abejingo autorės talentu, ar sausais apatiniais.

The Strange Thing About the Johnsons (2011)

Puikiai prisimenu momentą, kuomet nesugebėjus pilnai įsijausti The Witch (2015) filmo atmosferą (folklorinis XVII amžiaus dialektas su stangriu britišku akcentu ne kiekvienam yra įveikiamas), nusprendėm su to vakaro siaubekų partneriu įsijungti Ari Aristerio, siaubo filmų Martiną Skorsezę, geriau žinomo už savo pastaruosius Hereditary (2018) bei Midsommar (2019), studijų baigiamąjį trumpametražį filmą, apie kurį tiek buvau girdėjęs… BIG mistake, seni: pasibaigus filmui, nejaukiai nuėjom miegot plačiai užmerktomis akimis ir nebyliai sutarėm, jog tai, ką regėjom šį vakarą čia ir pasiliks. (visą tą laiką mano vargšės, lengvai traumuotos smegenys bandė pamiršti ką regėjusios.)

Ką bandau pasakyt, jog šiam pasauly egzistuoja dviejų tipų siaubo filmai: psichologiniai, savaitei palendantys po oda (The Killing of a Sacred Deer, Antikristas, Climax) ir linksmi, popsiniai, iš kurių absurdiškumo linksmai pasijuoki. The Strange Thing About the Johnsons priklauso pirmąjai kategorijai — čia vietoj riksmų bus daug kolektyvinio whatafuk?!, raginimų “šitą nesamonę” išjungti. Kitaip sakant, šis trumpametražis projektas yra toks pat jaukus, kaip ir klausymasis apie senelių seksualinį gyvenimą su visomis sultingomis detalėmis, išlaikant tiesioginį akių kontaktą.

Apie The Strange Thing About the Johnsons nėra nieko normalaus — kaip ir filme besirutuliojančiai dramai. Tačiau mėgstantiems kartą metuose paeksperimentuoti, sužinoti kiek tavo psichika yra atspari ekrane matomiems fiktyviniems žiaurumams, The Strange Thing About the Johnsons yra vienas iš variantų baugų vakarą paversti dar keistesniu… Tik nesakykit, kad neperspėjom.

She Dies Tomorrow (2020)

Iš karto perspėjam, jog She Dies Tomorrow nebus jūsų tradicinis “pažviegsiu ir pakikensiu” siaubo filmas. Atvirai, daugumai jis gal net ir lėtas pasirodys. Tačiau siūlome taip greit keistojo režisierės Amy Seimetz filmo nenurašyt.

Atsitiktinai pasirodęs panašiu metu, kaip ir žmoniją kaip reikiant įbauginusi pandemija, She Dies Tomorrow žaidžia tomis baimėmis, nors ir netradiciškai (jei ieškai jump-scare’ų — ties čia ir gali nustot skaityti): vienas po kito grupelė filmo veikėjų, ramaus Los Andželo užmieščio rajono gyventojų užsikrečia (ekrane) neregima, neapaaiškinama baime ir pradeda panikuoti, jog rytoj kiekvieno iš jų laukia paskutinioji. Jokių ekrano kampe lūkuriuojančių šlykštynių ar žarnyne apsigyvenusių Antikristų.

Susipažinus su She Dies Tomorrow siužetu, nėra sunku šį filmą klasifikuoti kaip Covid’inės eros metaforą: Amy Seimetz juosta nors ir nėra tiesiogiai susijusi su virusais, pandemijomis ar dezinfekciniais skysčiais, geriau, nei bet kuris kitas viršuje paminėtas egzempliorius She Dies Tomorrow sugeba abstrakčiai, bet velniškai kūrybingai atvaizduoti masinį panikos plitimą.

Žinoma, bežiūrint siaubeką nejuokais apčiuopti kiekvieno mūsų mirtingumą, suvokti, kas yra tikra ir netikra, reikalinga ir nereikalinga gyvenime gal ir nėra idealiausias siaubo filmas šviežios savaitės išvakarėse. Bet kalbant apie baimę, nėra nieko baisiau nei būti primintam, jog esam tik gležni kaulų ir vandens “maišai”, kurių galiojimo datą sutrumpinti gali net ir neapčiuopiama, ore tykanti mirtis. O kai tą daro kaip niekad aktualus siaubo filmas, kurio efektas nebūtų toks veiksmingas knygos puslapiuose ar ant drobės — praleisti She Dies Tomorrow būtų tiesiog nepagarbu.

Titane (2021)

Pristatinėti Titanės tikriausiai nereikia — jei apie jį dar nieko negirdėjai ar neskaitei, tikriausiai ir saulės šviesos neregėjai. Tiek pat humoristinis, kiek ir absurdiškai vizualus, antrasis Julia Ducournau filmas (po mūsų favorito Raw (2016)), pelnytai Kanuose laimėjęs “Palme d’Or” apdovanojimą (paverčiant Ducournau antrąja moterimi per 74-erius festivalio metus pelniusia šį prestižinį prizą) dar kartą pasodina žiūrovus priešais tankiai susuktą, ant rusiškų steroidų varomą pasakojimą. Seksas tarp Kadilako ir moters? Žinoma, kodėl gi ne. Arba kaip apdovanojimą įteikęs BlacKkKlansman (2018) režisierius Spike Lee pasakytų: „Nurautumas ir genialumas dažnai eina koja kojon.”

Galėtum pagalvot, jog Ducournau per teliką susipažino su “TLC” kanalu ir nuo ten jos laki vaizduotė pati pradėjo lipdyti, ką šiandien žinom Titanės vardu. Čia visi išprotėję. Visi geidžia. Visi gyvi. Vieni tepaluoti, kiti kruvini, ar sulaužytom nosimis. Kai kurios scenos — itin grafinės, itin žiaurios — dar iki dabar aplanko mus kartu su košmarais. Tačiau per daug apie šį siaubeką pasakot kažko sultingesnio neįmanoma. Titane reikia pamatyti pačiam.

DFCito įkūrėjas - negali normaliai funkcionuoti be kino, kasrytinės dozės sausų pusryčių, užsienio literatūros
Posts created 38

Begin typing your search term above and press enter to search. Press ESC to cancel.

Į viršų