fbpx
Here Comes The Cowboy; albumas; apžvalga; Mac Demarco;

“Here Comes The Cowboy” (2019) albumo apžvalga

“O, brol” – neabejoju, o tiksliau garantuoju, jog bent vienos naujojo Mac Demarco albumo dainos metu nuo jūsų liežuvio galiuko nusirideno šie du žodžiai su lengvo nusivylimo bei pasimetimo gaidele. Jei ne per paskutinį albumo gabalą „Baby Bye Bye“, tai tikrai per keisčiausią iki šiol suprodiusuotą Mac‘o hitą „Choo-Choo“, kurio netikėtas užgrojimas vidury aistringo meilės akto numuštų net ir nuožmiausią, mėnesius celibato brandintą, lytinį susijaudinimą.

Aišku, nėra taip blogai, kaip, tarkim, penktasis Kid Cudi Speedin’ Bullet To Heaven LP (2015), kuris vargu ar iš vis turėtų egzistuoti. Ketvirtajame Mac‘o albume yra ir nuostabių aukso gabalėlių: „Preoccupied“, su muzikantui būdingu tingiu akustinės gitaros skambesiu, ausį glostančiais mušamaisiais bei fone bečiulbančiais paukšteliais; „Nobody“ – sodri, užburianti, lakoniška, iš lėto smilkstanti baladė, savo vibe‘u primenanti ramesnes Lou Reed dainas. „Heart to Heart“, „Hey Cowgirl“, „All of Our Yesterdays“ – šios dainos, neabejoju, ne kartą suksis daugelio tingaus šeštadienio Spotify playliste.

Jei ne šios kelios dainos, Mac‘o besišypsantis albumas greitai būtų pakeitęs savo mimiką, sužinojęs, jog pateko į tą patį letarginį (muzikinį) pragarą, kuriame pasmerktieji be paliovos yra priversti klausyti Kanye West‘o Yeezus (2013), Yoko Ono spygavimo, Metallicos Saint Anger (2003) ar, kad mane skradžiai, – The Fate of the Furious: The Album (2017).

Suprantama, jei šiuo albumu Indie princas paprasčiausiai norėjo, jog prisijungtumėme prie jo proginių gitaros pabrūžinimų savo Los Andželo namų garaže, bent šiek tiek atsipučiant nuo nuolatinio lakstymo koncertuojant. Tačiau tame ir yra pagrindinė įrašo problema: didžioji dalis šio prėsko albumo skamba lyg Mac‘as iš tiesų paėmė gitarą į rankas, spustelėjo “įrašyti” ir grojo, kad ir kas tuo metu pakliuvo po ranka, per daug nesukant sau galvos.

here comes the cowboy; albumas;

Muzikanto nuomone šis įrašas yra nuoširdesnis nei praeitas albumas This Old Dog (2017), kuris, be abejo, šaukte šaukė: „Ei, tik paklausyk – aš turiu daddy-issues!“. Emocinės problemos su tėčiu ar ne, tai buvo didelis, progresyvus žingsnis Mac‘ui ir daugiau nei šaunus papildymas jo diskografijai. Here Comes The Cowboy, antravertus, neturi nei žavaus keistumo ar širdį veriančio detalumo savyje, ką pasiūlė atlikėją į muzikos dėmesio centrą pastatęs albumas 2 (2012); neturi ir solidžios, banalumui nepralaidžios ugnelės, girdimos Salad Days (2014); nei brandaus visapusiškumo, girdėto labradorų mėgstamiausiame 2017 metų albume – This Old Dog.

Gal Here Comes The Cowboy ir susiklauso besodinant kaktusus zen-sodely, saulėtą sekmadienio vakarą, burną vis sudrėkinant šlakeliu kambučos; subtilumo ir brandos albumas kaip ir nešykštėja. Visgi, po antro, trečio, galiausiai ketvirto įrašo perklausymo susidaro įspūdis, jog didžiąją dalį įrašo Mac‘as tiesiog bando „užmušti“ daugiau laiko lyg Anime filmukuose dažnai aptinkami vadinamieji filleriai – epizodai, kurių vienintelė paskirtis yra užtempti gumą. Jei albumą užbaigianti „Baby Bye Bye“ nėra tik dar vienas filleris, kad mane skradžiai – tikriausiai, „Choo-Choo“ nėra tik dar vienas muzikinis persileidimas, prasidėjęs nevykusiai bandant atkartoti Gorillaz žaismingą funky stilių.

Sužinojus, jog šis albumas atkeliavo ne iš nuolatinės įrašų leidėjos Captured Tracks „įsčių“, su kuria atlikėjas bendradarbiavo didžiąją dalį savo muzikinės karjeros, o iš muzikanto naujai įkurtos, vardinės, Mac‘s Record Label įrašų studijos – suglumau. Jei esi nepriklausomas, laiko atžvilgiu niekieno nespaudžiamas ir kūrybiškai nekontroliuojamas – argi rezultatai neturėtų būti vaisingesni?


Pasirodo, ne visuomet. Kaip ir studentams prieš egzaminą, taip ir kai kuriems atlikėjams, reikia užuosti savo svylančios subinės kvapą. Ir nors tai nėra pirmas kartas, kai šis muzikantas savarankiškai sukuria naujutėlį LP keleto savaičių bėgy užsidaręs savo namų garaže – Here Comes The Cowboy skamba kaip per greitai nulipdytas, per daug didelių ambicijų neturėjęs projektas, net ir Mac Demarco nerafinuotais, ‘tingios gitaros’ stiliaus standartais… Pabandykit prisiminti visus grupinius projektus, krauju ir seilėmis sulipdytus kelių ilgųjų pertraukų metu – taip vaizdiškai atrodytų šis albumas.

Nesupraskit klaidingai – džiaugiuosi, jog vienas mėgstamiausių atlikėjų pagaliau yra nesuvaržytas įvairiausių biurokratijų ir yra laisvas kurti muziką, apie kurią visada galvojo. Tai yra kiekvieno menininko svajonė. Tačiau – ir vėl tas prakeiktas tačiau! – kad ir kokią nirvaną Mac‘as pasiekė kurdamas šį naująjį albumą, visa tai, atrodo, jau girdėjome prieš tai. Tai ypač akivaizdu klausantis „K“ ar „Heart to Heart“, kuri, nepaisant pavadinimo – neskamba lyg eitų tiesiai iš širdies.

Ir nors nesu nusiteikęs prieš minimalizmą, šiom dienom taip smarkiai dominuojantį visas kūrybines industrijas – tik pažiūrėkit į grupės The 1975 A Brief Inquiry Into Online Relationships LP viršelį ar tiesiog nupėdinkit į artimiausią modernaus meno muziejų – Here Comes The Cowboy paprasčiausiai yra pernelyg primityvus.

here comes the cowboy; albumas; mac demarco;

Kalbu ne tik apie dainų žodžius, kurie skamba kaip Hare Krishnos mantros (net ir girčiausią karaokės vakarą su bendradarbiais „Here Comes The Cowboy“ – įžanginė albumo daina – Jūsų nenuvils); melodijose nebeliko ir to analogiško skambesio, traškaus žaismingumo, kurį turi atlikėjo ankstesni kūriniai – tik paklausykit „Ode to Viceroy“, pažiūrėkit, kaip Mac‘as vienu metu išsišiepęs užsirūko pustuzinį cigarečių, ir suprasit, apie ką kalbu.

Gal visa problema su šiuo albumu slypi ne autoriaus muzikiniame eksperimentavime ar eksperimentacijos stygiuje. Here Comes the Cowboy, vis dėl to, pasirodė, kai į DeMarco yra nukreipta daugiau akių nei bet kada anksčiau. Su šiuo albumu būtų viskas okay, jei jis būtų išleistas muzikanto karjeros pradžioje ar tuo pačiu formatu, kaip ir „Another One“ (2015) – mini-LP formoje, lyg užkandis prieš pagrindinį patiekalą.

Iš visos muzikos, su kuria universiteto dienomis buvau neplanuotai supažindintas – Mac‘as bene vienintelis taip stipriai prilipo. Taip smarkiai, jog nepaisant negatyvios banko sąskaitos ir etapinio prasimaitinimo bomžpakiais, aš, į visa tai numojęs ranka, variau stebėti, kaip Kalifornijos saule bei pigiomis cigaretėmis atsiduodantis Indie princas ant scenos išmaukia butelį Jameson‘o, sugroja geriausią „Making my Way Down Town“ coverį ir kaip koks “King Kong’as” – tik ant apatinių kabarojasi ant milžiniškų kolonų/garsiakalbių, kol aikčiojantys apsauginiai stovi susigriebę už galvų.

Nors naujasis albumas neturi nei pusės to jaunatviško parako, širdgėlos ir linksmumo, kurį pademonstravo praeitas LP „This Old Dog“ – noriu tikėt, jog, kaip ir kiekvieno atlikėjo karjeroj, tai yra tik asmeninis projektas, kurį anksčiau ar vėliau turėjome išgirsti. Anaiptol, vaikinas didžiąją dalį savo kasdienio gyvenimo praleidžia „ant balno“, kelyje, kur minutėlė sau bei kūrybai yra brangiausia valiuta. Po nesibaigiančių gastrolių, Cirque du Soleil-lygio pasirodymų (minus akrobatiniai triukai), keturių neatsibostančių albumų bei tos paikos Alfred E. Neuman‘o šypsenos, jaučiu, jog šį albumą Indie-roko kaubojui mes jau ilgą laiką buvome skoloje.

Kol esate čia, paskaitykit, kokius jausmus mūsų korespondentei sukėlė pirmasis Mac Demarco koncertas Lietuvoje

DFCito įkūrėjas - negali normaliai funkcionuoti be kino, kasrytinės dozės sausų pusryčių, užsienio literatūros
SUKURTA ĮRAŠŲ 26

Begin typing your search term above and press enter to search. Press ESC to cancel.

Kilti viršun