fbpx
Honey Boy; filmas; apžvalga; Shia Labeouf;

Apžvalga: “Honey Boy” (2019)

Graikai turėjo Olimpą. Skandinavai Asgardą. Mes turim Holivudą – “puolusių angelų” miestą, kuris, kaip koks skaitmeninis miražas, garantuoja nemirtingumą ir nirvaną; vilioja laiminga pabaiga, šlove, apie kurią visi karts nuo karto pasvajojame.

Nuo pop dainų (“God, make me famous. If You can’t, just make it painless” – dainuoja grupė Arcade Fire) iki “Late Night Shows”, su savo milijono dolerių vertės šypsenų vedėjais, kasdien esam pasąmoningai peršami, jog kartą įžengus į šią, smogo bei pigių kinietiškų restoranų apstupstą, “Ozo karalystę” – Tu prasimušei; atsidūrei kitoje ekrano pusėje, kur amerikietiška svajonė ranka pasiekiama. Pamiršk visus prasčiokiškus vargus – mokesčius, pensijos kaupimus, mirtingųjų įstatymus, LinkedIn’o profilio tvarkymą – ir pasiruošk naujiems…

Shia Labeauf – jei esi pažįstamas su šiuo netradicinio skambesio vardu, tikriausiai dabar mintyse galvoji apie Transformerius, kuriuose seksualioji Megan Fox grakščiai raitosi ant visų įmanomų transporto priemonių (buvo 2007-ieji, žmogau, negali jos kaltint); ar apie jo meme‘išką, chaotišką, natūrą už Holivudo ribų. Po velnių, jis turi savo atskirą “KnowYourMeme” archyvą, ko galima norėti daugiau?

Honey Boy; filmas; apžvalga; Shia Labeouf; meme; just do it;

Atvirai, visai nenuostabu, jog šio anti-Holivudiško aktoriaus pasiekimai slepiasi po Michael Bay’jaus “metalo laužu” ar, visada alkanos, žiniasklaidos antraštėmis: nuo ranka pasiekiamų klipų, kuriuose, antrankiais surakintas, Shia yra vedamas pareigūnų; spontaniškų kelionių per visą šalį su nepažįstamais internautais; visos savo filmografijos (tuomet 29 filmai) peržiūra įprastame kino teatre su įprastais žiūrovais, gyvai stebint visam internetui (o dar sakot, kad internetas nėra nuostabus); iki atsiradimo kitame pasaulio gale vien tik tam, jog suteiktų progą atsitiktiniems pašnekovams “paliesti jo sielą” telefonu ar bendru pobuviu lifte (vienam mano bendradarbiui, believe it or not, pavyko). Kol netradicinės sielos Labeauf’as nevaidina keisčiausiuose filmuose, jo dėmesys yra nukreiptas į pačias ne-Holivudiškiausias, vadybininkams plaukus rautis verčiančias, idėjas.

Honey Boy veikia kaip vizuali išpažintis žmogaus, apgautu ir išnaudotu šlovės

Matot, Holivudas yra tokia vieta, kur tavo geriausios/žaviausios vertybės, lyg ceche, yra atskiriamos, supakuojamos ir parduodamos plačiajam pasauliui. Tu arba žaidi pagal taisykles arba lieki tikras – kad ir ką tai reiškia šiais technologiniais laikais – sau bei savo gerbėjams ir sudegini beveik visus, raudonu kilimu nuklotus, “tiltus”, garantuojančius amžiną šlovę bei šusnį Oskarų.

Turint tai omeny, dar vis iki šiol nustembu atrandant Shia Labeauf įdomiausiuose interneto/kino pasaulio kampeliuose: dar dabar prisimenu nenusakomą intrigą, stebint jį slampinėjant po keisčiausius Bucharesto užkampius po to, kai niekam negirdėto, vienkartinio, režisieriaus filme (Charlie Countryman (2013)) jis suvartoja gerą saują rumuniškos viagros kartu su “Hario Poterio” Ronu; ar tais pačiais metais skandalingojo režisieriaus Lars von Trier’o Nimfomanei pažadėjus tikrą, nesuvaidintą, lytinį aktą, prieš tai atsiunčiant savo penio nuotrauką. Dar po kelerių metų – kartu su mažai kam tuomet žinoma muzikante Sia atsiprašinėjant už konservatyvesnių žiūrovų nesuprastą (pedofilija atsiduodantį) performansą muzikiniame klipe.

Kad ir koks tobulai netobulas, ne tradicinio, Holivudinio, kirpimo, Shia leidžiasi vaizduojamas išoriniam pasauliui, kad ir kokias velniškai geras memes jis kuria (“Just do it! “), prisimenu tikslią akimirką, kuomet iš “mačiau jį Transformeriuose” jis tapo vienu mano mėgiamiausių aktorių, atsiduriant Joaquin Phoenix’o, Leonard’o DiCaprio, Ryan’o Gosling’o, Brad’o Pitt’o, Sam Rockwell’o bei Timothee Chalamet gretose: buvo 2016, pirmasis mėnuo po grįžimo iš “stebuklingosios” Amerikos, kai su draugais nuėjome pažiūrėti Kanus sudrebinusio American Honey.

Iki prisimenant kaip atrodo jo vaidybiniai talentai didžiajame ekrane (paskutinį kartą matyti 2007-aisiais, tuose pačiuose Transformeriuose), gavau progą kinematiškai sugrįžti į atmintin per vasarą įsirėžusius (marihuanos, amerikietiško, saulės įkaitinto, cemento, laukymių) kvapus, priemiesčių kampelius su savo žaliomis pievelėmis bei baltomis, medinėmis, tvoromis, jų repo muzikos perpildytas radijo stotis (tą vasarą karaliavo Dreikas su Sia). Jau išėjus iš kino salės nujaučiau, jog šis filmas galimai bus dešimtmečio geriausiųjų tope.

Prie gero kino pridėk savam elemente kaifuojantį Shia Labeauf – Amerikos mylimoji (angl. American Honey) buvo filmuotas kelyje, trupei vos ne kasdien geriant, rūkant, tiesiog – linksminantis! – kurio emocinis spektras bei vaidybinis talentas pranoksta visa, ką matei iki šiol (ten pat antrąkart ir jo penį gausi pamatyt) bei sugeba į paviršių ištraukti užblokuotas emocijas geriau nei “Titaniku vyrams” tituluojamas filmas Kovotojai (2011), ir tada supranti, jog po šiuo talentingu, barzdotu, veideliu slepiasi daugiau nei mato akys.

Honey Boy; filmas; apžvalga; Shia Labeouf;

Tas ekrane vaizduojamas įniršis, skausmas, vaikiškas džiaugsmas – tik jis vienas sugeba vienu metu ir plėšyti širdį, ir priversti žiūrovą šypsotis per ašaras, lyg pirmą kartą gyvenime išvydus vaiko gimimą – atrodo pernelyg tikras, jog būtų (vien tik) suvaidintas.

Prieš dvejus metus išgirdus kalbas, jog tas pats skandalingasis aktorius, žiniasklaidos dažnai tapomas kaip problematiškas, išpuikęs ar plagiatoriškas, beveik visada perlenkiantis lazdą – pletkus, kad Įniršio (2014) filmavimo metu jis Brad’ui Pitt’ui vožteldavo stipriau nei kiti trupės nariai, televizija bei internetas ryte rijo – reabilitacijos klinikoje yra įnikęs į savo pirmojo scenarijaus rašymą – nustebino ne vieną. Sužinojus, kad šis scenarijus yra jo aktorinės vaikystės autobiografija, Shia’jai vaidinant savo kietakaktį tėvą-mentorių – visi, it reflekso pagauti, pradėjo svaidyti kupiūras į ekranus.

Iš kitos pusės, šis katarsiškas sprendimas, leidžiantis mums, žiūrovams, pažvelgti giliau į aktoriaus ne itin žavingą, pagreitintą, vaikystę, nėra jau toks stebėtinas: pradedant 2017-aisiais, nemaža šusnis aktorių – vieni sėkmingai, kiti ne itin – nusprendė išbandyti savo laimę kitoje objektyvo pusėje – režisūroje.

Honey Boy; filmas; apžvalga; Shia Labeouf;

Neminint Holivudo numylėtinio Ryan’o Gosling’o režisūrinio debiuto Lost River (38% Rotten Tomatoes’uose) ar žaviosios (Marvel visatos gerbėjų nemėgiamos dėl Kapitonės Marvel rolės) Brie Larson Unicorn Store (41%), Greta Gerwig parašė bei nufilmavo du puikius, vos ne geriausius metų, filmus (Lady Bird bei Little Women); Jonah Hill’as surežisavo puikųjį Mid90s; kažkada garsus dėl Offiso vaidmens, John Krasinskis baigė režisuoti tęsinį savo debiutiniam siaubo filmui Tylos Zona; netgi Youtube’inimo žvaigždutės (Bo Burnham, Eight Grade) pradėjo puikiausias kino juostas kepti! Matant kokius stebuklus kolegos daro anam kameros gale, nenuostabu, jog Labeauf’o nuodėmių išpirkimas pas mus atkeliavo filmo forma, vaidinant sunkiausią rolę savo karjeroje.

Sutapimas ar ne, aktoriaus parašytas scenarijus ir su pagalba susukta, lietuvoje tikriausiai niekada nepasirodysianti, kino juosta taipogi yra netiesiogiai susijusi su medumi – Honey Boy vadinasi pirmasis, metus visiškoje tamsoje laikytas, jo filmas. Kaip ir auksinių dienų Holivudo diva Judy Garland, vaikystėje vadinama “Mažyle Gumm” ar “Miss Šou Biznis”, tėvo sunui suteikta, saldesnė už medutį, pravardė nestebina – vis dėl to Shia, būdamas vos 12-os, vietoj to, kad žaistų kieme su draugais ar rūpintųsi, kaip taisyklingai surūkyti pirmąją cigaretę, aprūpino save bei savo tėtušį pinigais, maistu ir pastoge.

Ir nors scenarijus nėra Aaron Sorkin’o (Steve Jobs ar The Social Network scenaristas) lygio, nešneka aukštomis materijomis, rašymas apie tai, ką žinai geriausiai – ką išgyvenai savo kailiu – kartu su Shia bei jo elitinės aktorių trupės vaidybiniais talentais bei pasižymėjusios dokumentarės Alma Har’el režisierine vizija – padėjo sukurti išties neblogą pirmąją kino juostą.

Negaliu nuspręsti, katras yra didesnis: Shia Labeauf’o “kiaušai” (pardon!), už tai, kad išdrįso priimti tokį vaidmenį; ar jo milžiniška, velniškai kūrybinga, širdis?

Gali atrodyti, kad iš reabilitacijos centro išeinanti Holivudo žvaigždė su scenarijumi apie savo traumuojančią vaikystę po ranka filmų studijų magnatų akyse tėra viso labo vaikštanti milijono dolerių kupiūra – gal BoJack Horseman’o visatoje taip ir yra, tačiau ne šioje. Tik ne po to, kai privilegijuotos bei perdegusios ex-Disnėjaus žvaigždutės, kaip Lindsay Lohan ar jūsų Macaulay Culkin’ai, karjeros laiptais kylančių, dabartinių, režisierių burnose paliko ne kokį poskonį.

Kažkada panašaus tipažo žvaigždūnams gal ir buvo suteikti antri šansai, ypač žinant, jog į ekranus, po ilgos pertraukos, sugrįžtantis aktorius yra puikus marketingo afrodiziakas ($$$). Paimk kad ir tą pačią, prieš tai minėtą, Judy Garland – moterį, kuri kažkada buvo šlovinama labiau nei pats Jėzus: užauginta studijose, cigarus pampiančio, visagalio, (tuometinio) MGM vadeivos Louis B Mayer’io, kurio įsakymu trylikametės žvaigždutės dieta buvo apribota iki 80 cigarečių per dieną bei vištienos sultinio (be vištienos, žinoma), Judy nuo mažens buvo išnaudojama – adrenalino injekcijos, amfetaminai geresnei nuotaikai, barbitūros miegui…

Honey Boy; filmas; apžvalga; Shia Labeouf;

Kai visi “skeletai” pradėjo lįsti laukan, nepažabojami net ir tų pačių Holivudo publikacijų čiuptuvų, ji nebebuvo reikalinga. Pašalinta iš trijų paskutinių kino juostų filmavimo (iki pasibaigiant ilgamečiui kontraktui), praradusi pinigus, žavesį, šeimą, ji, visomis keturiomis parsikapanojusi iki Olimpo, iš kurio buvo ištremta, galiausiai padarė vos ne mitologinį sugrįžimą į ekranus filme A Star Is Born (to pačio pavadinimo, 2019-ųjų Oskarų nominanto pirmtakas).

Panašiai kaip tą padarė ir Renée Zellweger – pastaruosius šešerius metus iš Holivudo stratosferos prapuolusi Bridžitos Džouns Dienoraščio aktorė, nenorėjusi sulaukti tragiško Judy Garland bei visų kitų žvaigždžių – Amy Winehouse, Robin’as Williams’as ar Marilyn Monroe – likimo, kaip feniksas iš pelenų sugrįžo su Oskaru glėbyje… Argi Holivudas nenuostabus?

Visgi tie laikai baigėsi – problematiškumas/karštakošiškumas, kartu su talentu, koja-kojon nebeina. Perdegusių Ikarų, kad ir kaip ironiškai tai skamba, “puolusių angelų” mieste yra šimtai – visi jie mokosi “iš naujo vaikščioti” (skaityti: be kasdienių kvaišalų), atstatinėja pro pirštus išslydusią reputaciją, vieną po kito “kepa” įspūdingus memuarus. Nenuostabu, jog pagalbininkai, Shia’jos vizijos įgyvendinimui, nesirikiavo prie durų – ne pirmas toks ir ne paskutinis…

Vis dėl to, ilgaamžė aktoriaus draugė-“kolega”, Alma Har’el, su kuria 2012-aisiais susuko nemenką – “Buvo gražu… (Ir vėl) Mačiau jo penį… Ar aš čia vienas nepagaunu kampo?” – muzikinį klipą žymiajai Islandų grupei Sigur Rós, ryžosi stoti aktoriaus pašonėn, padėti išgryninti jo viziją, kai nuo jo nusisuko visi didieji Holivudo vardai.

Honey Boy; filmas; apžvalga; Shia Labeouf;

Su garso takeliu (sukomponuoto Alex Somers’o), kuris turi melancholinio panašumo su Her (2013) ar tais pačiais Sigur Rós garsais; miglota, sapnus menančia, Natashos Braier kinematografija, puikiai susidorojančia su dažnai nepatikima, persipynusia, prisiminimų prigimtimi – vienoje įsimintinoje scenoje 22 metų Labeauf’as, vaidinamas nepakartojamojo Lucas Hedges, vietoj įprastos radijo transliacijos klausosi ginčo tarp dvylikamečio savęs ir tėvo – ginčo, kurį vizualiai išvystame tik tolimesnėje filmo dalyje; Alma Har’el režisūriniu “egzorcizmu”, privertusiu mūsų Holivudo vaikį dar kartą išgyventi savo nuoskaudas per traumos kaltininko akis (auch!), šokinėjant iš praeities į dabartį, panašiai kaip tą praėjusiais metais darė Gražus Sūnus – Honey Boy veikia kaip vizuali išpažintis žmogaus, apgautu ir išnaudotu šlovės.

Jei iki šiol manėte, kad nėra nieko skausmingiau nei stebėti tėvą, kovojantį su sūnaus asmenine giltine (Gražus Sūnus), turiu nuvilti: žiūrėti kaip kartu su tavimi (ne tiesiogiai) užaugęs aktorius atvaizduoja savo ne itin žavingą, penkis kartus paspartintą, brandą ir tą daro su visišku atsidavimu už širdies griebiančioje rolėje – kovojančioje su savais, pagundų bei gėdos pilnais, demonais, smurtaujančioje, vietoj namelio medyje padovanojančioje pirmąjį marihuanos dūmą; auklėjančioje pagal klaidingai vaikystėje įdiegtus standartus – yra skausmingiau nei gali perteikti rašytiniai žodžiai. Aišku, priklausomai nuo to, kokį Shia LaBeauf’o “bagažą” nešiojiesi su savimi.

Honey Boy; filmas; apžvalga; Shia Labeouf;

Kas galėjo tapti dar vienu, eiliniu, “Daddy issues” kategorijos filmu, režisierės Alma Har’el dėka apvertė klasikinę pasakėčią aukštyn kojom, suteikiant Honey Boy papildomos gravitos. Jei savo akimis nebūčiau pamatęs šio Transformerių vaikio rolėje, turinčioje keistų panašumų su Davidu Foster’iu Wallace’u (garsiosios knygos “Infinite Jest” autorius), niekad nebūčiau apie tai net pagalvojęs. Paklausius širdingo aktoriaus pasakojimo, kaip jis (nuotoliniu būdu) stebėjo savo filme vaizduojamą tėtį, atidžiai žiūrintį pagreitintą, suholivudintą, judviejų gyvenimą, negaliu nuspręsti, katras yra didesnis: Shia Labeauf’o “kiaušai” (pardon!), už tai, kad išdrįso priimti tokį vaidmenį, ar jo milžiniška, velniškai kūrybinga, širdis?

Belaukiant filmo išleidimo buvo neramu, jog Honey Boy “nepaslystų” ten pat kur daugelis naujokų, narpliojančių tuos pačius, painius, tėvo-sūnaus/mamos-dukros – sąžiningai perteikiant kaltininko/skriaudėjo perspektyvą. Aš visada esu visada už tai, jog būtų atvaizduotos abidvi medalio puses, kad ir kokių šunybių anoji pusė yra pridirbusi. Gal kaip baltaodis, heteroseksualus, vyras, užaugęs pakankamai sveikoje šeimoje, šioje diskusijoje neturiu tiek žodžio galios, kiek, tarkim, turi iš Guatemalos haremo ištrūkusi juodaodė moteris, tačiau net ir tie patys #MeToo filmai/serialai neranda atsvaros taško toje pačioje barikadų pusėje – pastarųjų Bombshell (2019) ir The Morning Show (2019) pasakojimai skiriasi kaip dviejų nepažįstamų moterų menstruacijų ciklai.

Stebint, kaip LaBeaouf’as, su visa derama pagarba ir kruopštumu, atvaizduoja savo santykius su tėčiu, neilgai trukus supratau, jog Honey Boy didžiausias nuopelnas yra įgyvendinimas to, ko vienas iš mano mėgstamiausių praėjusių metų kino juostų, Gražus Sūnus (angl. Beautiful Boy), nedrįso iki galo padaryti.

Honey Boy; filmas; apžvalga; Shia Labeouf;

Jei tektų lyginti kaip Beautiful Boy ir Honey Boy susidorojo su problemos ištakų sąžiningu atvaizdavimu “12 žingsnių programos” skalėje (kas, žinant abiejų pasakojimų aplinkybes, mano nuomone, yra gan teisinga) – LaBeaouf’as už atvirumą tuoj būtų paleidžiamas laisvėn kaip pavyzdingas pilietis, kol pastarajam filmui nerangiai pinasi kojos. Leiskit paaiškinti, ką turiu omeny šiomis netikusiomis metaforomis…

Kaip praėjusių metų filmo apžvalgoje ir rašiau, Gražus Sūnus žiūrovams parodo tik savo fasadą – pasakojimo protagonistas (Timothée Chalamet) yra silpnavalė, pigioms pagundoms parsidavusi, siela, o jo tėtis – skaudinamas pasakos herojus. Filmo scenarijus buvo paremtas abiejų pusių, tėvo ir sūnaus, memuarais, tačiau režisierius, vardan įprastos, žiūrovų pamiltos, Holivudiškos, struktūros – vienas gerietis, vienas blogietis – paliko įmantresnes istorijos detales žmonėms, kurie moka skaityti (tau puikiai sekasi!).

Viskas, ką gavome, tebuvo viena, blizgi, medalio pusė pasakojime, kuriame juodai-baltas situacijos nutapymas, matyt, surinko pozityviausius “A/B testavimo” atsiliepimus. “Juk neleisi žiūrovui išeiti iš kino salės nesupratus, kuris už kurį buvo doresnis ir ar toks veikėjas filme iš viso egzistavo?” – girdžiu tarpusavy kalbančius studijos atstovus.

Jis nėra monstras. Jis tiesiog netikęs tėtis su didele širdimi.

Shia negaili smūgių nei sau, nei savo tėvo portretui. Jis nesuverčia visiškai visos kaltės vien tik ant savo pirmtako pečių, kaip tą lengva sąžine daro Gražus Sūnus; nei jis paverčia save visiška, bejėgia, auka – kas mažiau patyrusiam režisieriui atrodytų kaip lengvas grobis.

LaBeaouf’as, kartu su taikliomis Har’el įžvalgomis, parodo, kad James Lort’as, aktoriaus tėtis, pamintos savigarbos, polinkio į alkoholį, gniuždomas, stengiasi auklėti sūnų kaip galėdamas geriau. Kad ir kaip jam nevykusiai sekasi, jis nėra monstras. Jis tiesiog netikęs tėtis su didele širdimi.

Honey Boy; filmas; apžvalga; Shia Labeouf;

Gaila, jog Honey Boy, nepašykštintis medaus tose atpasakojimo vietose, kuriose Gražus Sūnus ir kliūna, nebando išsiaiškinti, kur prasideda “geluonis”: keliuose už širdies griebiančiuose filmo intarpuose, jo tėčiui viešint AAA (anoniminių alkoholikų asociacija), gaunam išgirsti skaudžią šio, daugiasluoksnio, veikėjo istoriją: smurtas šeimoje, alkoholis, neišsipildžiusios svajonės (kurias vėliau įgyvendina sūnus)… Kaip sakoma – visas komplektas.

Paskutinėje filmo scenoje, iš reabilitacijos klinikos sugrįžęs LaBeaouf’as, susidraugavęs su savais demonais, traumas pasiruošęs paversti menu, paatvirauja tėčiui, jog apie jį susuks filmą. Remiantis šiais žodžiais, Honey Boy pritrūksta keleto žingsnių iki pilno pažado įgyvendinimo. Kitavertus, kaip langas į vienos iš sunkiausiai suprantamų, tačiau be galo įdomių bei talentingų Holivudo personų vaikystę – šis filmas saldžiai triumfuoja.

Honey Boy; filmas; apžvalga; Shia Labeouf;

Jei taip ir toliau, kas čia žino: gal vieną dieną žaviajam memių princui mojuosim au revuar, jo didenybei nusprendus išbandyti režisieriaus krėslą. Iki tol – džiaugiamės meistriška vaidyba ir A lygio memėmis… Long live the king!

Honey Boy; filmas; apžvalga; Shia Labeouf;

DFCito įkūrėjas - negali normaliai funkcionuoti be kino, kasrytinės dozės sausų pusryčių, užsienio literatūros
SUKURTA ĮRAŠŲ 26

Begin typing your search term above and press enter to search. Press ESC to cancel.

Kilti viršun