fbpx
identity fair; albumas; apžvalga; dfcitas;

blank „Identity Fair“ (2022) albumo apžvalga (+ Interviu)

Ne paslaptis, kad prie Baltijos jūros krantų įsikūrusioje Lietuvėlėje, šaltasis metų sezonas užsitęsia gerokai ilgiau nei tris kalendorinius žiemos mėnesius. O kai užšviečia koks šiltesnis saulės spindulys, metę darbus lekiam laukan pasidžiaugt šiuo neįtikėtinai trumpai trunkančiu džiaugsmu (iki kol jis akimirksniu iš mūsų yra atimamas globalinio atšilimo paskatintų oro permainų, kurių nesupaiso net ir tie patys sinoptikai).

Tad nieko keista, kad gegužės 6-osios vakaras deja, bet buvo paženklintas stiprokais lietaus purslais. Ir kai jau atrodė, kad dar vienas vakaras bus praleistas bežiūrint beprasmišką, bet ne ką mažiau linksmesnę už bet kurią Netflix’o dramą Johnny Depp’o ir jo lengvai kuoktelėjusios ex bylinėjimąsį teisme, suskamba mobilusis su pasiūlymu: „Nori į koncą? Gros blank’ai”. Be didelių svarstymų mintimis jau nusikeliu tenais.

Kadangi apie šią eksperimentinio roko grupę teko rašyti anksčiau — chebrai, kaip ir pačiam DFCitui, tebeieškant savo balso — šešto pojūčio vedama nutuokiau kokį skambesį galėčiau išgirsti jų pasirodyme. Tačiau smalsumo nugalėta, nusprendžiau prachekinti kas gi naujo atsirado jų kūryboje per šiuos pastaruosius vienatvės, nesibaigiančių karantinų, karo baimės nulydėtus metus, vienus muzikantus tarsi įkvėpusius paeksperimentuoti, išleisti kažką kitoniško, kitus — toliau archeologiškai ieškoti savo magnum opus.

identity fair; albumas; apžvalga; dfcitas;
Foto: Lukas Naruševičius

Prieš akis originalaus dizaino albumo „Identity fair” (2022) viršelis, iliustruotas vienos grupės narių (Dainóros Vingytės) bei pelnytai blank’ams parnešęs gražiausio 2021-ųjų albumo viršelio apdovanojimą, ir devynios naujos dainos, tarp kurių pamatau vieną kitą lietuvišką pavadinimą. Perklausius albumą ir tokiu būdu atlikus namų darbus prieš grupės blank pasispardymą ant scenos, suprantu, jog chebra gerokai paaugo — eksperimentų daug, tačiau gal kiek mažiau muzikinio blaškymosi, kuris jautėsi prieš kelerius metus.

Kaip ir grupės debiutiniame albume „Black medicine” (2019) taip ir čia jaučiasi bandymas klausytoją įtraukt į kažkokią mistiškai filosofišką istoriją, tik šįkart apie tapatybes. Išankstinis įspūdis uždavė gerą toną, todėl kupina pozityvaus nusiteikimo, patraukiau į melomanų mylimą, tačiau man dar nepažintą kūrybinę erdvę „Empty brain resort”.

Lietuviški tekstai gali būti daug nuoširdesni, aštresni, o potencialas čia atrasti kažką naujo ir praminti šviežius takus – neapsakomai didelis. Kita vertus, lietuviškame tekste daug lengviau susimauti

Neslėpsiu: keliaujant į šį smagų muzikinį vakarėlį Google Maps’ais buvo pasinaudojama ne kartą. Regis, jaukios atmosferos mažokai kai už nugaros stūksi Rasų nuteistųjų kolonija, ar kas keletą metrų juntamas žolytės kvapelis (nors this I don’t mind). Tačiau kelios minutės ir aš jau kartu su geros muzikos išsiilgusių alternatyvininkų kompanija. Kiek po 21 valandos ant scenos apšildyti blank’ų užlipo nauja, kylanti punk’o grupė loroparquette. Galima drąsiai teigti, jog vaikinukai savo trankiu gitarų skambesiu galingai pradėjo vakarą — net patys drąsiausi pasileido savo ilgus ir ne visai plaukus bei nėrė į Sex Pistols laikus primenantį pogo dance. Padarę visai neblogą apšilimą ir užvirę roko muzikos katilą šie bičiukai užleido sceną pagrindiniams vakaro herojams.

Vainikavę savo antrojo albumo „Identity fair” turą koncertu Vilniuje, blank’ai susirinkusiuosius pradžiugino tiek naujais, tiek senesniais gabalais. Būta ir malonių staigmenų, tokių kaip koloboracija su grupės Chalat jazz saksofonistu, įnešusiu ryškesnių spalvų į šį roko vakarėlį bei tarp vokalisto dainuojamų eilučių: „Nubučiuotos lūpos, skendo vakar tavo seilių jūroje”. Skamba girdėtai? Taip taip, ta pati Monika Liu, šiuo metu Eurovizijoje besiraitanti ir begiedanti už tėvynę, chebrytę įkvėpė su savo garsiaisiais Vaikinais, trumpais šortais.

Žvelgiant į šiuos mano amžiaus muzikantus, galvoje kyla, kad jie išties turi to visai potencialaus cinkelio, galinčio vieną dieną išnešti juos ant alternatyvios muzikos scenos viršaus; leisiančio draugiškai pasistumdyti su ten esančiais Kedrostuburas or kokiais Plie. Penki ir visi tarsi personažai. Nėra vieno aiškaus lyderio, kas būdinga eilei kitų jaunų ir jau nebe tokių jaunų grupių būriui. Vokalistui būtų galima užklijuot labai vykusio performerio etiketę — vakaro metu išdarinėjami teatriniai performansai ir įsiliejimas į besitūsinančios publikos gretas byloja ne tik apie muzikinius talentus turintį artistą, bet ir apie perspektyvų aktorių.

identity fair; albumas; apžvalga; dfcitas;
Nuotrauka iš asmeninio grupės archyvo

Gitaristė, kuri taipogi ir gabi fleitistė, išsitraukusi šį gana retai alternatyvaus roko scenoje sutinkamą instrumentą, kelioms minutėms nukėlė į rytietiškų garsų pasaulį. Būgnininkas, tikras scenos chuliganas, besitaškantis neapsakomais kiekiais energijos bei leidęs sau smagiai užsirūkyt vidury performanso (nes why not). Klavišininkė, kuri ne tik klavišais, bet ir balso stygomis išnešanti į kitą dimensiją. Bei bosistas, stilingiausias grupės narys, it koks Flea iš Red Hot’ų, davęs garo nemažiau nei kolegos.

Sunku spręst ar tai grupės stiprybė, ar iki puikybės koją kišantis elementas. Bet kad blank sudaro penkios atskiros bei ryškios asmenybės — mažų mažiausiai faktas. Faktas ir tai, jog tai nebėra tas pats iš garažo (tėvų ar „Tamstos muzikinio konkurso) išlindęs jaunimėlis, besivaikantis vakarietiškos psichodelikos garsų, ką galėjai pagalvoti grupės klausantis 2019-aisiais. Tuomet savo įspūdžius užbaigiau šiais žodžiais: „Galbūt vieną dieną blank’ai bus neatsiejamas vardas psichodelinio roko muzikoje Lietuvoje”. Šįkart, apžvalgą baigsiu taip pat, tik be dvejonių, jog galbūt.

identity fair; albumas; apžvalga; dfcitas;


Aprimus emocijoms ir įspūdžiams po tikrai labai neblogo rokavo vakaro, pasikalbėjome su pačiais blank’ais, apie naująjį albumą, turą, tapatybės paieškas ir dar šį bei tą…

Pristatydami antrąjį savo albumą leidotės į koncertinį turą. Kas šio turo metu labiausiai įsiminė, nustebino, įkvėpė? Kokie įspūdžiai aplankė turo metu?

Geri, nuoširdūs žmonės, kuriems rūpi tai, ką tu darai, ką daro jie ir kurie yra pasiryžę kartu sukurti kažką nuostabaus bei šilto. Interakcija su tokiais asmenimis visada įkvepia ir pripildo energijos.

Kuo jūsų antrasis albumas skiriasi nuo debiutinio „Black medicine”? Kokių pokyčių įvyko grupės skambesyje per pastaruosius metus?

„Black Medicine“, nors ir turįs aiškų konceptą, buvo mūsų pirmasis bandymas sukurpti kažką verto albumo vardo. „Identity Fair“ – daug ambicingesnis, labiau žinąs, kuo jis nori tapti. Per šiuos porą metų keitėsi grupės sąstatas, brendome kaip žmonės bei truputį patobulėjome kaip muzikantai. Depresija, artimųjų mirtis, dėl pandemijos atšaukti planai ir grupės narių pasikeitimai stipriai apsunkino albumo kūrimo procesą, tačiau rezultate matome labiau prisirpusį vaisių.

identity fair; albumas; apžvalga; dfcitas;
Foto: M. Bartaševičiaus
Naujausias albumas „Identity Fair” gvildena tapatybės klausimą. Kodėl pasirinkote būtent šią tematiką ir kokia pagrindinė žinutė užkoduota albume?

Kiekvienas iš mūsų nori būti kažkam reikalingu, būti įvertintu, turėti savo gentį ir to mes dažniausiai siekiame formuodami savo tapatybes, priskirdami save tam tikroms asmenų grupėms.

Tokią saviiešką dabartinis technologijų amžius vienu metu ir palengvina, ir apsunkina. Potencialių genčių skaičius interneto pagalba tapo išplėstas iki begalybės. Kita vertus, ši gausa jauną žmogų gali ir išbalansuoti, imponuoti klaidingas tapatybes, nesuderinamas su tuo asmeniu, ir čia susiduriama su identiteto krize. „Identity Fair“, arba „Tapatybių mugė“ tarsi atspindi šią terpę, kurioje reklamos industrija, populiarioji kultūra ir tradicijos spaudžia ir primeta jaunam žmogui galimai klaidingas tapatybes, taip palikdamos jį dar labiau pasimetusiu.

Dar vienas ryškus bruožas atsiradęs jūsų grupėje — tekstai lietuvių kalba. Kaip manot ar tai yra trendas ar visgi tautinės tapatybės sustiprėjimas ir suvokimas, kad dainuot gimtąja kalba yra išskirtinumas?

Negaliu atsakyti už kitus kūrėjus, kodėl jie ėmė kurti lietuviškai. Tačiau aš rašydamas pajaučiau, kad lietuviški tekstai gali būti daug nuoširdesni, aštresni, o potencialas čia atrasti kažką naujo ir praminti šviežius takus – neapsakomai didelis. Kita vertus, lietuviškame tekste daug lengviau susimauti ir sunkiau pasislėpti, todėl čia būtinas no bullshit approach. Tokie iššūkiai įkvepia.

Klausantis jūsų muzikos iškyla psichodeliški, eklektiški bei eksperimentiniai vaizdiniai. Kokia visgi yra jūsų grupės muzikinė tapatybė?

blank’ai pagal idėją ir neturi būti lengvai apibrėžtinas bandas. Mes esame lyg šunys besivejantys automobilius: lekiame paskui tą, kuris tą akimirką mūsų dėmesį pritraukia labiausiai ir viso to rezultate siekiame sukurti atskirus vientisus kūrinius, albumus, su savo temomis ir gyvenimais. Stengiamės nebūti žanrų, laikmečio ar svetimų mitų kaliniais ir kuriame tik tai, ką patys norime girdėti. Paprasčiausiai – esame laisvi. Vieniems tai gali pasirodyti lyg kakofonija, bet mums tai – gyvenimas.

Kokie grupės planai ateičiai?

Turime vasarai suplanavę koncertų: lėksime į Rygą, grosime Panevėžyje, Vilniuje, Palangoje ir kitur. Tikimės, kad viską pavyks įgyvendinti. Na, o tolimesnėje ateityje tai planų yra visokių: trečias albumas, singlai, vaizdo klipai, kolaboracijos su kitais muzikantais ir kompozitoriais. Visa tai kol kas tik gyvena mūsų galvose. Ar vieną dieną apsigyvens ir jūsiškėse – pamatysime.

Būsima filologė, stipriai mylinti ir taip pat stipriai dėl visko išgyvenanti. Neįsivaizduoja gyvenimo be roko muzikos, teatro ir naktinių pasivaikščiojimų
Posts created 13

Begin typing your search term above and press enter to search. Press ESC to cancel.

Į viršų