Prieš porą savaičių beviešint pas kolegą Londone – kolegą, kuris taip pat kasdieniškai atskleidžia esantis geras Mica Levi, The Zone of Interest (2023) filmo kompozitorės, bičiulis ir buvęs kursiokas, lyg pasakotų apie Anglijos kokaino pirkimo ypatumus (kokainas: sėdi į galinę sėdinę, visos kitos gėrybės – priekinę) – buvau supažindintas su nauja grupe, The Last Dinner Party.
Merginos – Abigailė Morris (vokalas), Lizzie Mayland (gitara-vokalas), Emilė Roberts (pagrindinė gitara), Georgia Davies (bosas) bei Aurora Nishevci (klavišai) – atrodė lyg nulipusios nuo Brides of Dracula (1960) filmavimo aikštelės. Anyway, draugui parekomendavus paklausyt merginų, būtent taip ir padariau. Ir kad mane kur: likau sužavėtas! Klasikinis kokybiškas, ausyse apsigyvenantis indie rokas, primenantis Arctic Monkeys ir Florence and The Machine kūdikį.
Žinoma, merginų debiutiniame albume „Prelude to Ectasy“ (2024) – daug barokiško popso, daug nepažabotos moteriškos energijos (Kate Bush fanai kur jūs), (per daug) Twilight novelių energijos – nieko revoliucionaraus neišgirsi. Tačiau liaupsai ten, kur jie yra pelnyti: merginos turi tą X faktorių, dėl kurio jų staigus populiarumas tarsi nestebina.
Štai kur prasidėjo įdomiausia dalis: besimėgaujant kolegos „namų pakrikštijimo“ pasisėdėjimu su pigiu vynu ir namų gamybos tapas, jis leptelėjo: „Gaila, kad tai viso labo gali būti ‘industrijos augalas’“. Jei krapštot galvas apie kokius augalus jis čia peza – ne Jūs vieni.
Kaip ir daugumai Jūsų šią akimirką, taip ir man tuo momentu šie žodžiai sakė tiek pat, kiek ir REG812 formos pavadinimas ir visi kiti akronimai deklaruojant mokesčius… Pro vieną ausį įėjo, pro kitą išėjo. Muzika ir visais Londono ekstravagantiškais malonumais, pletkais mėgavausi toliau. Tačiau atėjo momentas, kuomet mano žurnalistiniai instinktai kickin’o ir visai greitai atradau muzikos industrijos pusę, apie kurią anksčiau buvau girdėjęs tik abstrakčiai.
Taigi, kas per velniava yra industrijos augalas (angl. industry plant )? Priklausomai nuo to, ko klausi, dažniausias atsakymas yra „etiketė“ klijuojama muzikantams, kurių sėkmė ir iškilimas į klausomiausių atlikėjų ratelį yra tokia netikėta, jog žmonės pradeda įtarti, kad už viso to slypi industrijos oligarchų piniginės bei ryšių pramogų biznyje turėjimas. Nors niekas tiksliai nežino, kaip ir kur šis skambus terminas užgimė, Complex žurnalas teigia, kad visa tai prasidėjo dar 2012-aisiais, legendiniuose „KanyeToThe“ forumuose, kur hip-hop’o gerbėjai būtent šią etiketę (tačiau be svaresnių įrodymų) pradėjo lipinti tiek Lil Wayne’ui, tiek 50 Cent’ui.
Peržvelgus visus faktus, yra daug simptomų, rodančių, kodėl ant Spotify klausytojų liežuvių galiukų nutūpus The Last Dinner Party grupės pavadinimui diena po jų debiutinio singlo Nothing Matters pasirodymo, žmonėms pradėjo kilti įtarimų. Visų pirma, šias merginas reprezentuoja Qprime, muzikos industrijoje gan puikiai žinoma kompanija, kuri taip pat atstovauja tokius roko dievaičius kaip Metallica, Foals ar Muse. Tuomet prieš 2024 BRIT apdovanojimus, vykusius praėjusį kovą, merginos buvo apdovanotos „Brits Rising Star“ apdovanojimu, kuris yra įteikiamas visiems atlikėjams, kurių sėkmė tarsi yra išraižyta žvaigždėse (nuo Sam Smith iki mažai kam žinomos Adelės). O ką jau beminėt apie atsidūrimą ant BEAT žurnalo viršelio ar priglaudimą Island Records label’io, kurio pasaulinio lygio klientūros net nereikia vardinti, grupei neišleidus nei menkiausios natos…
Tačiau visų antakiai kolektyviai sukilo 2022-aisiais, kuomet merginos Hyde parke (ten kur prieš geras porą savaičių visi Londoniečiai tradiciškai šventė #420) apšildė roko dievaičius Rolling Stones joms teturint vos vieną dainą (Nothing Matters) savo repertuare. Kaip per mažiau nei metus nuo pirmo gyvo pasirodymo prastai apšviestame bare su auditorija, kurią sudaro vietiniai girtuokliai ir tavo univero draugai, The Last Dinner Party stovėjo ant tos pačios scenos kaip ir Rolling Stones?
Okay okay, šita machinacija turi logišką paaiškinimą: rokenrolo pirdylų pasirodymas Hyde parke turėjo milžinišką padedančiųjų grupių sąrašą ir visa tai buvo panašiau į dienos mini festą. The Last Dinner Party atsidūrė kažkur line-up’o dugne, vos įskaitomu šriftu, šalia tokių žinomų vardų kaip Kelly McGrath ar JJ Rosa. Tad jei esi bent kartą dalyvavęs panašiame renginyje, žinai, kad į dugne esančias grupes niekas nekreipia dėmesio ir jų pasirodymo laiką viso labo praleidžia belaukiant eilėje prie baro. Plius, jau ne kartą Lietuvoje apsilankę Sleaford Mods’ai pasinaudojo tokia pačia galimybe 2015-ais apšildant The Who to pačio festivalio metu.
Prieš pereinant prie kitų visiems gerai žinomų vardų, sulaukusių panašaus internetinio linčo dėl per-daug-gerai-kad-nebūtų-įtartina sėkmės įvykusios pernakt, noriu duoti kelis pavyzdžius, kurie visai ‘industrijos augalo’ teorijai duoda papildomo svorio. Yra tokia alternatyvi indie roko grupė Palace pavadinimu. Nežinau, kiek iš Jūsų būsit šiuos vyrukus girdėję, bet esu ne kartą juos girdėjęs braukant (klausytojo emocines) stygas lietuviškame radijuje. Kaip ir The Last Dinner Party, Palace susikūrė ir bazuojasi Londone.
Skirtumas tarp šių dviejų grupių tas, jog nors šie unikalų, savitą skambesį atradę vyrukai dar visai neseniai ant tos pačios scenos kaip ir The Last Dinner Party (žinoma.) trypčiojo priešais gigantišką minią svilinant Kalifornijos saulei (a.k.a. Coachella festas) – jie nėra garsūs. Šiuo metu, jų mėnesinių klausytojų skaičius Spotify’juje nesiekia nei 2 milijonų (kol The Last Dinner Party sukasi ties 5.5 mln.). Niekas jiems ant lėkštutės neištiesė BRITs „kylančios žvaigždės“ titulo, nors jie ir yra išleidę keturis (keturis!) studijinius albumus ir krūvą EP po vos žinomu label’iu (Fiction Records).
Pamenu, kai pirmą kartą buvau su jais supažindintas studijų dienomis, dar kai Tinderis (fuj.) buvo ganėtinai naujas fenomenas, vyrukai gerbėjams surengė spontanišką, nemokamą pasirodymą savo vietiniame bare. Po pasirodymo, į kurį dviračiu myniau per pusę miesto, vokalistui (kietas bičas, dar kietesnis balsas) gavau pastatyti alaus ir paspausti ranką. Iki tol – treji metai nuo jų susibūrimo – apie Palace girdėjau tik iš draugo. Jei vyrukai egzistavo Spotify’juje, juos galėjai išgirsti nebent žinant ko ieškai ar klausant Khruangbin bei Bombay Bycicle Club radijo tam pačiam Spotify’juje.
Nors smagu Palace išvysti mažose muzikos prekių parduotuvėse kiekvieno jų leidžiamo albumo pareklamavimo proga, kaip ir smagu matyti juos ant didesnių scenų, žinau, kad The Last Dinner Party šutvė ten pat atsidurs dar iki jų antrojo albumo pasirodymo – be noro-reikalo prakaituoti jį reklamuojant (už Londono egzistuojančiose) vinilų parduotuvėse.
Jei ties šiuo momentu galvojat „merginos tiesiog atsidūrė tinkamu metu, tinkamoje vietoje“ – fair enough. Šis faktorius visuomet yra sunkiai užginčijamas, kaip ir įtakingų tėvelių įtaka. Bet antra grupė, kurią noriu panaudoti kaip atsvarą industrijos augalo teorijai, yra tie patys roko dievaičiai, dainuojantys apie Marso kanjonuose egzistuojančius viešbučius („Tranquility Base Hotel & Casino“) bei meta komentavimą apie albumo rašymo procesus („The Car“) – Arctic Monkeys.
Tikriausiai nėra nei vieno studentinio amžiaus žmogaus gyvenančio po Lietuviška saule, kuris nežinotų šios grupės. Net mano tėtis žino Arctic Monkeys (nes aš jį supažindinau su jais, duh). Anyway, iki jų debiutinio albumo „Whatever People Say I Am, That’s What I’m Not“ pasirodymo keturi metai po Šefildiečių susiformavimo – albumo, kuris padėjo užcementuoti jų vardą muzikinėje Valhaloje – jie nebuvo itin žinomi už savo miestelio ribų. Žinoma, ankstyvieji 2000-ieji buvo visai kiti laikai, kuomet grupės, įskaitant ir tuos pačius Arctic Monkeys, po koncertų gerbėjams dalino pačių iškeptus diskus su dar prieš minutę gyvais išgirstais gabalais (kaip grupės būgnininkas 2005-aisiais pasakojo Prefix žurnalui: „Mes dalinome juos nemokamai – tai buvo geresnis būdas išgirsti grupę. Tuo pačiu, tai leido labiau mėgautis gyvais pasirodymais, kadangi žmonės žinojo žodžius ir atėję dainuodavo kartu”.) Jie neturėjo milžiniškos įrašų kompanijos užnugario, neturėjo ir vadybininko, kuris bandytų vyručius prakišti apšildyti kad ir kas tuomet virino britams kraują.
Taigi, ką jie turėjo? Kodėl šią grupę galvoje girdi kaskart, kai su kuo nors išsiskiri ir galvoji trečią ryto palikti girtą balso žinutę? Arctic Monkeys turėjo ištikimus gerbėjus ir internetą, kuris buvo panašesnis į Laukinius vakarus. Iš išdalintų savadarbių suvenyrinių diskų, gerbėjai pradėjo dalintis ankstyvais grupės įrašais MySpace kibernetinėje erdvėje, kur kažkam sulaukti dėmesio prireikdavo tik palankaus vėjo gūsio (žinoma, talentas nemaišo). Kai pasirodė jų debiutinis albumas, visi, kurie turėjo prieigą prie interneto ir gyveno tame Žemės pusrutulyje, žinojo apie juos. Tad nenuostabu, kad „Whatever People Say I Am, That’s What I’m Not“ tapo visų laikų greičiausiai parduodamu debiutiniu britų grupės albumu. Kas sekė po to – visi gerai žinome.
Kad jau susipažinome su pagrindiniu šio vakaro įtariamuoju, į salę kviečiame amžinai 17-os lo-fi pop žvaigždutę, kuri – kaip ir Bo Burnham’as, Mr. Beast’as ar visi Twitch streameriai (ypatingai turintys pripučiamus baseinus ir, žinoma, ne mažesnę nei C dydžio krūtinę) – įrodė, jog šiais laikais, norint tapti internetine sensacija, nėra būtina žengti toliau dviejų žingsnių nuo savo lovos krašto.
Nežinau, kiek iš Jūsų pamenat vieną iš 2017-ųjų klausomiausių hitų Pretty Girl, kurį indie muzikos mylėtojams pažįstama Clairo tiek parašė, tiek įrašė (naudojantis GarageBand’u), tiek pernakt pavertė hitu iš savo miegamojo (vos per trijų valandų darbą, kaip teigia pati atlikėja). Vos per 48 valandas muzikiniam klipui – kuris, turiu pripažint, net ir po šitiek metų, atsiduoda labai užkrečiama Gen Z energija – susilaukus 15 milijonų peržiūrų, nenuostabu, kad prie jos durų slenksčio prisistatė didžiausios įrašų kompanijos su itin dosniais pasiūlymais. Galiausiai ji atmetė visus prabangius pasiūlymus ir sutiko bendradarbiauti su padoriai gerbiamu Fader Label’iu, kurio bendrasavininkas yra šeimos draugas ir kuris jaunąjai atlikėjai suteikė visišką kūrybinę laisvę. Kas, pripažinkim, iš jos pusės yra visai cool: visgi, kai priešais tavo nosį yra mojuojami milijonai, o Tu vis dar vidurinėj mokaisi algebrą, atsispirti pagundoms nėra taip paprasta.
Clairo atvejis yra itin įdomus ir turi nemažai niuansų, kuriuos dabar pabandysiu apžvelgti. Nueik į bet kurį interviu su šia mini lo-fi žvaigždute iš kiekvieno 17-mečio šlapių sapnų ir visur išvysi „savadarbė“ (angl. self-made) etiketę. Tačiau tiesa yra kur kas keblesnė.
Pamenat kaip praėjusio pastraipoje minėjau „šeimos draugą“, kurį atlikėja pasirinko pirmojo albumo kontraktui? Na, tas šeimos draugas tuomet atstovavo muzikos įrašų kompaniją labai puikiai sutariančią su merginos tėveliu-biznieriumi Geoff Cottrill’u, kuris ne tik kad turi beribes kišenes dėka riebių rinkodaros vadovo pozicijų tiek Coca-Cola, tiek Converse kompanijose, bet ir ryšių muzikos industrijoje – kadangi 2011 metais po žvaigždėtų batų firmos stogu jis įsteigė Rubber Tracks įrašų studiją. Hmmm…
Niekas nesako, jog visa Clairo karjera buvo sufabrikuota… Ne. Mergina turi talentą, užsispyrimą ir jau nuo 13 pradėjo įrašinėti cringe, bet visai fun Maroon 5 ir Frank Ocean’o coverius Soundcloud’e. Tuo pačiu, sakyti, kad už nepriekaištingos Pretty Girl egzekucijos slypi tėčio antspaudai, būtų tas pats, kas sakyti, kad mūsų tėvai moka naudotis TikTok’u. Gal dėdė ir nusimano, kaip veikia vadyba ir pinigų kalimas, bet palikit internetinius dalykus vaikams… Tad kodėl visi straipsniai apie ją mini šiuos faktus bei kiekvieno inkštirais nusėto paauglio patirtus sunkumus vidurinėje, bet ne tėčio ryšius muzikos industrijoje?
Štai ką apie visą šią kontraversiją turėjo pasakyti pati mergina: „Tas faktas, kad už mano sėkmės, dėl kurios dirbau sąžiningai ir daug, turi stovėti kažkas kitas – labai erzina. Galiausiai, kai žmonės sako, ‘Ji tik industrijos augalas…’, aš jiems atrėžiu: ‘Ne. Aš tiesiog turiu reprezentaciją, kaip ir kiekvienas kitas atlikėjas, kuriuo Tu mėgaujiesi’. Aš nesu pirmas žmogus įsigijęs vadybininką“.
Prieš paleidžiant šį pavyzdinį liudininką namo, paliksiu Jus su šiuo palyginimu: Clairo (kuri šiuo metu turi kontraktą su Republic Records įrašų kompanija, atstovaujančia tokius mažai kam žinomus atlikėjus kaip Ariana Grande, Drake ar Florence + The Machines) turi beveik 15 mln. mėnesinių klausytojų Spotify platformoje, kol Grammy-apdovanota indie roko grupė Japanese Breakfast turi vos 1.3 mln. klausytojų. Kokioje alternatyvioje, TikTok’o suformuotoje visatoje mes gyvenam??
Į teismo salę kviečiame pavyzdinį atvejį #2: 27-metę, dukartinę Grammy-nugalėtoją Ellą Mariją Lani Yelich-O’Connor, a.k.a. pop divą Lorde, a.k.a. Zillennialsų kartos (lengvai anarchistinį, pochuistinį bei raganišką) atsaką į Britnę. Nežinau, kiek iš Jūsų užaugot – ne, subrendot – kartu su Lorde, klausant kaip ši Tumblr kartos jaunoji raganaitė atspindi tamsiąją seksualumo bei per anksti patirto populiarumo pusę, tačiau tiek „Pure Heroine“ (2013) albumo hitai, tiek Yellow Flicker Beat muzikinis klipas, susuktas Hunger Games filmo proga, vis dar sukasi mano playliste. „Tik nesakyk, kad ir ši fainuolė yra industrijos ‘marionetininkų’ išmislas…“ Umm…
Kaip ir Clairo, Lorde atvejis yra unikalus – netgi kur kas keblesnis. Vos Ellai pasiekus tą amžių (13.), kuomet hormonai kickina pilna pavara, merginai buvo pasiūlytas Universal Music Group (UMG) sandoris, kurio, kaip pasakytų Krikštatėvio Don Vito Corleonė, „niekas negalėtų atsisakyti”.
Į merginą buvo nukreiptos akys dar prieš 2013-aisiais „sprogstant“ jos populiariausiam hitui Royals, kurį ji su savo muzikiniu partneriu-prodiuseriu Joel Little (kuris dabar dainas rašo ir prodiusuoja depresyvios poetės Taylor Swift gabalus) kartu sukomponavo ir įkėlė į Soundcloud’ą. Įrašų kompanijai užuodus šlamančių kvapą, jie mandagiai dainą pašalino iš Soundcloud’o ir oficialiai ją išleido kaip singlą. Še tau ir du Grammy apdovanojimai ir atsidūrimas klausomiausių dainų top’uose.
Net stebint būsimą pop žvaigždutę ant mokyklos talentų šou scenos, 2009-aisiais, kuomet jai buvo vos 12 ir kuomet ji sutiko parsiduoti Universal šou biznio magijai, Tu galėjai pastebėti, jog ji turi retą retą X faktorių, kurio ieško ir nori kiekvienas prodiuseris su dolerio ženklais akyse.
Vos keli metai po kontrakto pasirašymo, įkvėpta Lana Del Ray, Florence and The Machine ir paaugliškos širdgėlos, 2012-aisiais pasirodo Lorde pirmasis EP „The Love Club“, kurį mergina su prodiuseriu (Joel Little) parašė ir įrašė vos per tris savaites. Iki Royals, Lorde rašė dainas nebent savo sąsiuvinio paraštėse – žinot, nieko rimto. Metai po „The Love Club“ išleidimo pasirodo debiutinis pilno kalibro albumas „Pure Heroine“, sulaukęs metų pop albumo Grammy nominacijos bei dvigubu sluoksniu betono užcementavęs jaunosios atlikėjos trajektoriją sėkmės link.
Ar Lorde yra industrijos augalas? Atvirai, sunku pasakyti. Jei konstravimą būsimos pop žvaigždės slaptame, pinigais apkamšytame bunkeryje su talentingiausiais prodiuseriais ir dainų rašytojais vadinsime super trąšomis – tuomet taip. Tačiau jaunoji dainininkė daugeliu atveju nesutiko lipti į įrašų studijos išskaptuotus rėmus, atstumiant ne vieną ir ne du A-lygio prodiuserius. Žinoma, į jos pirmojo EP produkciją-reklamą, kaip ir į jos talento vystymą, buvo sukišta nemažai milijonų. Vieni į tai žiūrės kaip į standartinę investiciją į projektą, testą ar mergina turi tai, ko reikia norint dominuoti šou biznyje; kiti (skaityti: daugelis) tai matys, kaip raudonu kilimu nutiestą kelią į sėkmę, dėl kurios ne vienas mamos rūsyje grojantis muzikantas rankas krauju susiteptų. Anaiptol, ne kiekvienas trylikmetis sulaukia $2.3 mln. kontrakto su viena didžiausių (pasaulyje) įrašų kompanija neišleidus nei vienos dainos…
Vakarui, kuomet pirmą kartą išgirdau apie The Last Dinner Party ir grupę supančią kontraversiją, įsisiūbavus, harmoningai pasidalinus vyriškai ir moteriškai energijai, bendras playlist’as užgrojo merginų Sinner. Vienai iš svečių pradėjus leisti tuos aukšto dažnio National Geographic garsus, pažįstamus kiekvienam Taylor Swift gerbėjo draugui, kolegos mergina pritarė draugei paprastu „Love them!”. Gal dėl to, kad buvau šviežiai supažindintas su grupe, o gal dėl to kad buvau apsuptas žmonių, kurių grojaraščiai buvo uždominuoti šios grupės gabalų, turėjau pripažinti, kad panos gerai varo. Pakomentavus, kad jos skamba kaip „moteriška Arctic Monkeys versija“, mano pasisakymas buvo sutiktas su bendru visų pritarimu.
Bet štai kas apie visą šį reikalą mane stebina labiausiai: pabandyk moteriškos lyties atstovei, kuri yra grupės klausytoja, paminėti The Last Dinner Party ir industrijos augalas tame pačiame sakinyje ir būsi sutiktas su: „Koks skirtumas? Jos gerai varo“. Jei diskusija vyksta chebroje, kur didžioji dalis yra moterų su auskarais speneliuose bei jautriu požiūriu į feminizmą, atsakymas gali būti panašesnis į kažką panašaus ką apie tai yra kažkada sakiusi indie muzikos ikona bei viena trečioji žymiosios boygenius grupės narė Phoebe Bridgers (kuri taip pat yra susidūrusi su industrijos augalo kaltinimais):
„Tai toks suknistai beprotiškas dvigubas standartas. Jei turi turtingus tėvus, Tu, kaip moteris, negali kurti muzikos, kol vyrai tuo tarpu už tai yra apdovanojami. Kiekvienas baltas vyrukas, kuris yra pusėtinas, pagal šį apibūdinimą yra industrijos augalas“. Visi žinom, kad ji šnekėjo apie Jack Harlow.
Nors tiesos tame yra – didžioji dalis muzikantų, atsidūrusių šios kontraversijos sukūryje, turi papus ir jaunus veidelius (Billie Eilish, Wet Leg, Tramp Stamps, Utada Hikaru, Lana Del Rey, visos iki paskutinės K-Pop grupės) – tai toks pat stiprus argumentas, kaip rasizmo ar antisemitizmo „korta“ numesta diskusijai dar net neprasidėjus. Žinoma, bandant merginoms paaiškinti, kad nemažai visiems žinomų testosteronu persmelktų grupių taip pat su tuo yra susidūrusios, jos arba kažką pradeda pletkinti tarpusavyje arba smaigstyti žvilgsniu, kuris neatsiduoda linksma, ne pasyviai agresyvia vakaro pabaiga, kuri nesibaigia draugui miegant ant tos pačios sofos kartu su manimi.
Anyway, Sex Pistols. Jei šis grupės pavadinimas Tau nieko nesako, mandagiai paprašysiu tučtuojau palikti šį straipsnį ir eiti apsišviesti anarchiniu roku, supažindinusiu Didžiąją Britaniją su puse, kuri iki tol buvo mandagiai užslopinama vardan „mandagiosios visuomenės” skonio neturėjimo. Vyrukai dėjo skersą ant karalienės (hitas God Save the Queen, kuris iki šiol stovi istorijos vadovėliuose kaip labiausiai cenzūruota daina Anglijos istorijoje) ir įkvėpė pusę legendinių roko grupių, nuo Black Flag’ų iki Joy Division, bei būsimą kartą teisėsaugininkų/teisininkų spjauti ant tėvų nuomonės apie jų būsimus gyvenimo pasirinkimus.
Kaip ir su Lorde, yra du būdai žiūrėti į Sex Pistols: kaip į grupę, sukėlusią kultūrinį renesansą bei atvėrusią duris ne tik iš rūsių bei garažų kilusiems muzikantams, kurie turi kažką pasakyti, bet neturi būdų kaip; arba apsimetėlių šutvė, kurią, kaip koks S.H.I.E.L.D. agentas bet kuriame Marvel filme (pvz. Savižudžių būrys 1 ir 2), subūrė drabužių dizaineris bei buvęs New York Dolls grupės agentas Malcolm McLaren’as kartu su pasaulinio lygio dizainere Vivienne Westwood.
Kaip savo knygoje „Lonely Boy: Tales from a Sex Pistol“ pasakoja Steve Jones’as, Sex Pistols grupės gitaristas, žymusis Sid Vicious buvo bosistas, kuris bosu mokėjo groti taip pat gerai, kaip aš gitara (4 akordai, viena daina iš Arcade Fire repertuaro). Tuo tarpu vokalistas Johnny Rotten’as buvo pagriebtas tiesiai iš gatvės vien dėl savo apdriskusių Pink Floyd marškinėlių ir bendros anarchiškos išvaizdos (oranžiniai plaukai, visa kita). Šiam gerokai pro šoną padainavus Alice Cooper’io I’m Eighteen Vivienne Westwood drabužių parduotuvėje, Rotten’as buvo pakviestas prisijungti prie Fantastiškojo ketvertuko.
Sakykit ką norit, tačiau pagal šių dienų standartus negalėtum rasti geresnio industrijos augalo pavyzdžio nei šis. Žinoma, Sex Pistol susikūrė ir pabiro dar prieš melomanams pradėjus rūpintis ar muzikos industrijoje egzistuoja lygybė – panašiai kaip ir pusę šiomis dienomis vis dar klausomų ir dievinamų muzikinių legendų (David Bowie, Marvin Gaye, Mick Jagger, Iggy Pop ir t.t.) išdykavo su nepilnametėmis niekam per daug nekeliant įtartinų/smerkiančių žvilgsnių (ne, krikščionės mamos nesiskaito: jos viską, nuo rokenrolo iki kompiuterinių žaidimų iki trynimosi lytiniais organais, tuomet laikė nuodėme).
Nors Atlantos hip-hop’o atlikėjas Raury, kurį daugelis žinos dėl savo super duper hito God’s Whisper, nėra toks pat užtikrintas industrijos augalo atvejis kaip pistoletai, jo atvejis turi „svorio“. Bičas tais pačiais metais, kai jo populiarumas pernakt šoktelėjo iš „Soundcloud’o reperis“ į „sekantis Frank Ocean’as“, XXL žurnalo viršelio fotosesijai apsirėdė marškinėliais su užrašu – taip, atspėjot – ‘industry plant ‘. Nors lampshading išsireiškimas (daugiau naudojamas TV ir kine), geresnio apibūdinimo šiam įvykiui nesugalvoju…
Bet šį realaus gyvenimo juodaodį Luffy kabinu ne dėl šios fotosesijos. Viskas prasidėjo šiam (tuomet) 17-mečiui išleidus savo debiutinį mixtape’ą „Indigo Child” (2014), kuriame buvo jo vis dar kartais radijuje suskambanti God’s Whisper. Štai kur įdomioji dalis: nepraėjus nei mėnesiui nuo šio muzikinio vunderkindo debiuto, 2014-aisiais jis pasirašo kontraktą su Columbia Records kompanija – ta pačia, kuri sergėja tokius dievukus kaip Beyoncé, Pharrell, One Direction ir t.t. (Dėl niekam nepatvirtintų priežasčių, 2018-aisiais atlikėjas kontraktą nutraukė.)
Žinoma, galima manyti, jog įrašų studijos talentų skautai taip pat atrado Raury, kaip ir The Last Dinner Party atrado Island Records label’is – apsilankant viename iš jų pasirodymų. Galbūt tas vienišas Billboard interviu padarė visą sunkų darbą? Viskas, ką mato mirtingieji (arba: aš, Jūs ir visi, kas nesisuka didelio masto muzikos industrijoje) anaiptol yra jauno muzikanto antakius kelianti transformacija iš dvi dainas išleidusio atlikėjo, kurį žino tik jo mama, tėtis ir kiti Atlantos reperiai, į savo vardinį, kasmetinį festivalį („RaurFest“) turintį jaunikaitį, besitrinantį su Kanye Westu, André 3000 ir kitais OGs… Prisiminkit, jog visa tai įvyko daug metų iki tokių internetinių sensacijų kaip Lil Pump ar 6ix9ine.
Besiknisant po internetinę smegduobę, bandant rasti atsakymus į mažai kam terūpimus klausimus, pavyko rasti vieną interviu su pirmaisiais Raury vadybininkais, pavertusiais jaunąjį reperį savo bandomuoju projektu – ir visai vykusiu. Pasirodo, Raury atvejis labai panašus į Lorde: jaunas potencialą turintis muzikantas yra pastebimas savo vardą po saule išsikovoti bandančios įrašų kompanijos. Vienintelis skirtumas, žinoma, yra abu šiuos jaunuosius vunderkindus reprezentuojančių įrašų kompanijų gabaritai (Atlantos jaunąjį reperį tuomet atstovaujanti LoveRenaissance kompanija sukišo visas kapeikas ir susiglamžiusius banknotus į šio atlikėjo reklaminę kampaniją ir muzikinių įrašų filmavimą).
Viskas ką Jums svarbu žinoti, tai jog iki debiutinio šio vyruko EP pasirodymo prie jo talento, muzikos ir įvaizdžio slaptame bunkeryje buvo dirbama apie du metus… Pasirodo, kartais atlikėjų išpopuliarinimas yra panašus į NASA misijas: pramušk jį/ją už stratosferos ribų ir melskis, kad visą likusį darbą atliks inercija-gravitacija bei kiti sunkiai suprantami gamtos dėsniai. Vis dėl to, net ir išsiaiškinus šiuos faktus apie vyruko karjeros pradžią, nesistebiu, jog hip-hopo gerbėjai vis dar svaidosi industrijos augalo kaltinimais: niekas neskaitys 20 minučių interviu apie industrijos paslaptis su mažai kam (tuomet) težinomos įrašų studijos įkūrėjais… Nežinau, kaip ir kodėl Jūs vis dar čia.
Po ilgo svarstymo bei monologo su savimi ar apsimoka pradėti mėtyti akmenukus į Lietuvos pop atlikėjų daržus, nusprendžiau, kad ne, neapsimoka. Ne tik dėl to, kad jei aš nebūčiau šio portalo autorius, Jūs jau seniausiai scrollintumėt savo Instagram’o feed’ą; bet labiau dėl to, kad, net jei ir paaiškėtų, jog už Jessica Shy pramušusio label’io OpenPlay slepiasi vienas iš jos įtakingų giminaičių, o dj nevykele, kuri mano amžiaus klausytojams yra tokia pati mistika kaip ir 100 gecs’ai užsienio X kartos melomanams, yra viso labo lietuviška Clairo versija – kam tai rūpėtų? Mūsų šalyje ir taip nėra per didelio pasirinkimo kokybiškos, jaunatviškos muzikos, tad pradėti gilintis į kiekvienos prasimušusios (kad ir ką tai reiškia Lietuvos mastu) grupės „apatinių stalčių“ nebus laikas išnaudotas prasmingai (žinoma, jei kažkas kažką atkasit – žinot, kur mus rasti *wink wink*).
Praėjus keletui mėnesių po to, kai The Last Dinner Party grupės merginos staiga atsidūrė ant (beveik) visų muzikos žurnalų viršelių ir šoktelėjo į UK Spotify top’us, jos visiems hateriams atrėžė šitkaip: „Dauguma įsivaizduoja, kad mes pirmi žmonės, kuriems taip nutinka; tačiau tai nėra tiesa. Tiek prieš mus buvo, tiek Londone [egzistuoja] daugybė moterų bei non-binary vedinų grupių. Tiesiog tai žmonės, apie kuriuos nėra girdima mainstream’e. Manau, jog visa tai kyla iš žmonių nesusivokimo, kad ten, iš kur mes atkeliavome, yra daugiau [panašių grupių]“.
Ironiška, nes nuo tos dienos, kai susipažinau su šiuo merginų kvartetu ir diena iš dienos dėliojau mintis šiam straipsniui, nenustojau jų klausyti. Priešingai: The Last Dinner Party vis dar sėkmingai (bei dažniau) sukasi mano grojaraštyje. Tad kodėl aš tiek laiko ir energijos išvaiščiau apie tai Jums pasakojant? Dėl tos pačios priežasties, kodėl prieš daugelį metų pasakojau nenustosęs mėgautis tokių (pusiau) cancellintų įžymybių, kaip Louis C.K. ar Woodžio Aleno, kūryba. Menas ir jo autoriaus asmeninis gyvenimas, kaip Skittles’ai ir M&Ms’ai viename dubenėlyje (!), kantri ir EDM muzika ar emocijos ir alkoholis, yra du atskiri dalykai, kurie neturėtų būti maišomi.
Tad ar turėtumėte nustoti klausyti mėgstamo atlikėjo iš karto sužinojus, jog jo karjera (ar bent jos pradžia) buvo sintetiškai sufabrikuota? Nebent šio atlikėjo stratosferinis išpopuliarėjimas, kaip koks kovo 8-osios užtemimas, užgožė kitos, labiau dėmesio vertos grupės pastangas pareklamuoti savo debiutinį EP, tikrai ne. Kaip ir daug kur šiomis dienomis, Reddit’e lindintys bei lengvai pamišę muzikos gerbėjai yra linkę vertinti autentiškumą – tą nenušlifuotą, gryną, iš prakaito bei ašarų suformuotą autentiškumą – lyginant su kasdieniais klausytojais, kurie yra patenkinti tuo, kas jiems yra kišama radijo laidų pakeliui į ofisą.
Todėl nenuostabu, kad per daug laiko turintys, muzikai pasišventę klausytojai visuomet rinksis mainstream’o paraštėse bei rūsiuose egzistuosiančias grupes, kurioms nusišvilpt ar jos vieną dieną bus apdovanotos M.A.M.A. apdovanojimuose, tuo labiau apšildyti Rolling Stone’us, ar ne. Tikriausiai kad ne… Neapgaudinėkim savęs.
Ką aš noriu pasakyti: kol tokios grupės, kaip The Last Dinner Party, nepaisant jų turtingų gimdytojų ir sunkiai paaiškinamo prasimušimo, atsidurs mano grojaraštyje – man daugiau ar mažiau vienodai. Taip sakau, nes A) jei šių merginų grupė ir yra industrijos augalas – prašyčiau viso sodo. B) pagal dabartinius muzikos industrijos užkulisių standartus, sunku pasakyti, kurie atlikėjai tiesiog atsidūrė laiku ir vietoje, o kurie vis dar bando prisiskambinti savo pusiau vykusiam vadybininkui… Kol kažkas muzikos industrijai neatliks bendro skrodimo ir nepradės sekti kur veda šaibos – taip, kaip pastaraisiais metais vyksta su streaming’o platformų bauginančiais rodmenimis – tol bergždžiai kumščiu grūmosim į dangų. *giliai atsidūsta. Fone užgroja Nothing Matters*