Ar kada esat bijoję, jog kad ir ką bedarytumėt, kad ir kokius kalnus nuverstumėt, visada liksit savo tėvų ar vyresniųjų brolių/seserų šešėlyje? Visi turi savo firmas, visi gerbiami savo srities specialistai, „kala“ pinigus ir t.t. Nors apie tai stengiuosi nesukti savo pavargusios galvos, manau, jog apie tai (bent kartais) nepagalvoti yra taip pat neišvengiama, kaip internetinėse erdvėse išvysti globalinio atšilimo aktyvistus, svaidančius dažų kibirėlius ant Monė ar van Gogo paveikslų. Tikriausiai tam yra koks nors prašmatnus psichologinis terminas…
Kai atsiduriu šiose minčių pinklėse, mėgstu pagalvoti apie Brandon’ą Cronenberg’ą, legendinio siaubo filmų autoriaus David Cronenberg’o sūnų, kuris seka kruvinomis tėčio pėdomis ir bando įrodyti tėvuliui, jog yra vertas jo „Kraujo barono“ titulo. Mes savo besididžiuojantiems gimdytojams rodom diplomus ir riebius kalėdinius bonusus. Augintiniai šeimininkams atneša šviežiai sumedžiotų kūnelių. Dabar pabandykit įsivaizduoti, kaip toje pačioje arenoje turėtų būt sunku konkuruoti su žmogumi, atsakingu už „kūniško siaubo“ (angl. body horror) žanro sukūrimą, vienus geriausių kino juostos sukeltų košmarų? (kol dar esam čia: rekomenduoju pažiūrėti, kaip Studio Ghibli įkūrėjas Hayao Miyazaki, su cigarete lūpose, nusivylimu akyse, neištvėręs slapta išsliūkina iš sūnaus pirmojo filmo premjeros.)
Praėjus metams po paskutiniosios kūniško siaubo tėvelio juostos Crimes of the Future pasirodymo, B. Cronenberg’as taip pat sugrįžo į ekranus su dviem „karščiausiais“ Holivudo veikėjais – tiesiai iš Vikingo kostiumo iššokęs Alexander’is Skarsgård’as, kartu su kruvinąja Ti West’o (X bei Pearl) mūza Mia Goth – jog įrodytų, kad obuolys visgi netoli nuo obels nusirito. Žinoma, turint omeny, jog tarp tėvo ir sūnaus yra vos ne 40-ies metų skirtumas, lyginti abiejų kūrinius nėra prasmės: vyresniojo Cronenberg’o filmai yra tarytum lėtas, rafinuotas siaubas intelektualams, tiems, kuriems patinka kino juostas lyginti su literatūra ir aptarti potekstes prie taurės raudonojo. Jaunėlio siaubekai tuo tarpu, yra labiau paremti „žemiškais“ siaubais – siaubais, kurie galbūt ne taip „giliai kapsto“, bet pažada, jog bus keista ir bus nejauku – kaip mums ir patinka.
Šį kartą Cronenberg’as mus nukelia į fiktyvinį La Torqa kurortą, kur n metų kūrybinį bloką išgyvenantis rašytojas Džeimsas Foster’is (vaid. Alexander Skarsgård), kartu su savo pinigais aptekusia žmonele Em (vaid. Cleopatra Coleman), bando atgauti savo mojo. Jie maudosi krištolo skaidrumo jūroje, valgo jūros gėrybes, užsigeriant mimozomis, miega po šilkiniais patalais. Jei geriau nežinotum, galėtum pamanyt, jog žiūri epizodą iš naujojo White Lotus sezono.
Nemanau, jog Džeimsas bus matęs pastaruosius Ti West’o filmus: netikėtai susipažinus su knygos gerbėja (vaid. Mia Goth), nešykštinčia gražių žodžių apie jo talentą dėlioti žodžius ant popieriaus, filmo porelė yra pakviečiama vakarienei, kurios metu Em pajuokauja, jog po šitiek laiko be naujos knygos horizonte jų santykiai pradeda panašėti į labdaros fondą. Auch? Tuomet, pasivažinėjimui po turistams neleistinas apylinkes, kuris baigiasi nelaimingu atsitikimu, suteikiančiam „po-orgazminiam nušvitimui“ (angl. post-nut clarity) naują, komišką apibrėžimą – lyg būtų reikėję dar vieno kinematinio įrodymo, jog nemokamas handjob’as iš Mia Goth niekuomet nesibaigia gerai.
Naujieji porelės draugai-turistai ramina, prašo dėl nieko „neprakaituoti“, viskuo pasirūpins jie. Sekantį rytą Džeimso įkvėpimas pasibeldžia į viešbučio duris su milicijos uniforma ir kvietimu iškeisti turimus apartamentus į karcerį.
Atvirai, yra keletas dalykų, dėl kurių leisčiau atjungti savo smegenis ir jas palaikyti nesibaigiančia programa, iki kol iš jų teliks ryžių pudingas, kažkodėl taip mėgstamas kurortuose: A) Ramy TV serialas B) „Internet historian“ Youtube kanalas C) B. Cronenberg’o aktorių reakcija, bandant suvirškinti į kokį Cronenbergišką košmarą jie papuolė. Susipažinus su itin slaptu eksperimentu, prieinamu tik beribes „kišenes“ turintiems turčiams, papuolusiems į teisėsaugos nemalonę, Džeimsas išsisuka nuo mirties bausmės, bet į salą nebegrįžta koks buvęs.
Esu girdėjęs pasakymą „kalėjimas keičia žmones“. Vienas žvilgsnis į žymiausią Anglijos muštuką Čarlzą Bronson’ą su savo absurdiškai juokingais ūsais ar American History X filmo Edward’ą Norton’ą ir viskas pasidaro aišku. Bet nemaniau, jog kelios valandos belangėje ir ligoninės paciento garderobas europietiškoje Balio versijoje gali taip paveikti žmogų. Na, bet kai tavo vieninteliai pasirinkimai yra sutikti su mirties bausme arba iš bankomato išsiimti kalną šlamančių dublikato – „atpirkimo ožio“ sąskaitai padengti – nori nenori keli varžtukai savaime atsilaisvins.
Jei ties šiuo momentu krapštot galvas ir galvojat, jog paskutinis sakinys galimai bus parašytas dirbtinio intelekto – ne, tai tiesiog klasikinis Cronenberg’as. Geriausia dalis? Čia tik pirmosios 30 Infinity Pool filmo minučių. Režisieriui permušus pavarą, šį turistinį košmarą seka kaleidoskopinė orgijos scena, trunkanti ilgiau, nei bet kuris mano rekordinis lytinis aktas bei privertusi režisierių apipjaustyti savo keistą kūdikėlį vardan N-17 reitingo; suvokimas, jog jei esi baltaodis ir turi pinigų, šis kurortas yra Grand Theft Auto realiame gyvenime, su nesibaigiančiomis gyvybėmis, realiu skausmu ir Mia Goth, verčiančia visus vyriškos lyties atstovus nerangiai muistytis sėdynėse. Galiu lažintis, jog deimantinę narystę turintys „Hilton“ viešbučio nariai pusę filme matomų beprotysčių galėtų patvirtinti.
Tačiau nereikia Infinity Pool nurašyti kaip filmo, kuris beprotiškumo kartelę stumia tik beprotiškumo labui. Net neabejoju, jog prie šio filmo pavadinimo kiekvienas lietuvaitis apžvalgininkas prikabins „kontraversiškasis“ etiketę, nes, realiai, surask bent vieną Lars von Trier filmo lietuvišką aprašymą be šio skambaus termino. Iš tiesų, po visu krauju ir kitų išskyrų kakofonija slypi visai gilus filmas, kuriame režisierius bando perteikti savo, kaip vieno įtakingiausio siaubo filmų amatininko atžalos nerimą – žinoma, tą darant tėvui-sūnui suprantama kalba. Visai kaip toje Beautiful Boy filmo scenoje užkandinėje, jei žodžius ir emocijos atstotų viena už kitą nurautesnės idėjos sekančiam filmui.
Infinity Pool tik įrodo, jog, be Ari Aster, Robert Eggers ar to pačio Ti West’o, B. Cronenberg’as yra vienas inovatyviausių siaubo filmų autorių, kuriam jaudintis dėl buvimo kažkieno kopija – ar kopijos kopija – nėra reikalo. Tik ne tuomet, kai tavo filme yra plaukus pasileidusi, ginklu ir KFC šlaunelėm mosikuojanti Mia Goth.
