Ben Hopkins‘o scenarijaus ekranizacija Inside (2023) yra vienas tų filmų, kurį mieliau būtum pamatęs namuose, ant sofos, nei beldęsis naktį į kitą miesto galą, į vienintelį tuo metu veikiantį kino teatrą. Tačiau ko tik nepadarysi dėl meno.
Vasilis Katsoupis yra graikų režisierius, kurio kinematografinėje paletėje kol kas puikuojasi tik du filmai: pirmasis jo darbas režisieriaus kėdėje buvo dokumentinis filmas apie ilgametės svajonės besivaikantį muzikantą Larry Gus‘a (My Friend Larry Gus (2016)), režisieriaus bičiulį. Nors ir pradėjęs kunkuliuoti Katsoupio galvoje tais pačiais metais, kai Danny Boyle’as išleido vieno žmogaus išgyvenimo dramą 127 valandos (2010), Inside yra pirmasis režisieriaus vaidybinis filmas.
Inside, kurio premjera įvyko tarptautiniame Berlyno Kino Festivalyje, pasakoja klaustrofobišką istoriją apie Nemo (vaid. kaip visad išraiškingas Willem’as Dafoe) – meno kūrinių vagį, kuris vieno apiplėšimo metu įstringa prabangiame meno kolekcionieriaus bute. Aukštosiomis technologijomis pripildytas būstas, labiau primenantis modernaus meno muziejaus salę nei kampelį kojoms ištiesti bei įkalinęs Nemo, tampa vienu iš filmo „veikėjų“, įtakojančių Dafoe išgyvenimo šansus bei progresyvų stūmimą beprotybės link. Bute dingsta vanduo, vieninteles maisto atsargos – gurmaniškos užtepėlės, ikrai bei alkoholis, o termostatas nereguliariai keičia temperatūrą. Viskas ką turi Nemo, tai daug tuščios erdvės ir vertingų menų kūrinių.
Filme nėra kitų personažų, apart Nemo, o jei šie ir atsiranda tai tik paraštėse. Mes juos matome per stebėjimo kameras, girdime per raciją ar regime belaisvio sapnuose. Buto savininko taip niekada ir nesutinkame, ir apie jį sužinome minimaliai: jo namai bei meno kolekcija yra vieninteliai objektai, atspindintys jo asmenybę. Taigi viso filmo metu esame įkalinti kolekcionieriaus bute kartu su Nemo, kur laiko periodas neaiškus – gali būti vos kelios savaitės, o galbūt ir mėnesiai. Matome sezono pasikeitimą pro langą, tačiau neaišku kada tiksliai Nemo įsmuko į butą, todėl patenkame į kalinio būseną, kur laikas netenka prasmės – viskas ištirpsta į vieną repetetyvią laiko liniją, kai svarbu tik diena, kai patekai į kalėjimą ir diena, kai iš jo išeisi.
Nemo tampa vienu iš būsto objektų, priverstu kautis su nuoboduliu, sociumo trūkumu, dirbtinėmis bei nenuspėjamomis sezonų kaitomis naudojant praktinį kūrybiškumą. Kuris tikriausiai ir yra viena centrinių filmo temų – menas, kaip viena aukščiausių žmogaus vaizduotės išraiškos formų; tuo pačiu, tas labiau žemiškas, buitinis kūrybiškumas, gimstantis iš situacijų, kuriuose žmogus yra priverstas konstruoti, montuoti bei lipdyti – tam, kad galėtų pritaikyti praktiškai.
Šioje juostoje taip pat galimai keliamas klausimas apie meno funkciją ir vertę: įstatant veikėją į itin brangių meno kūrinių aplinką, kurioje jis privalo išgyventi, o meno kūriniai tampa niekuo daugiau tik dekoracijomis (ar kelis milijonus kainuojančios Lynn Chadwick skulptūros „Paper Hat“ nelaimei – laužtuvu). Su lig kiekviena išgyvenimo diena grožis pradeda nykti ir meno paprasčiausiai neužtenka. Antra vertus, iš nuobodulio ir beprasmybės, Nemo pradeda kurti pats: piešti, rašyti, statyti.
Tad gimsta šių temų dviprasmiškumas: išgyventi iš meno – išgyventi dėl meno; išgyventi per meną – išgyventi be meno. Šis Inside sluoksnis prasiveržia pro filmo erdves, diktuojamas statiškais kameros judesiais, sustojančiais įdėmiam žvilgsniui ties meno kūriniais. Filmo pradžioje bei pabaigoje Nemo pasakoja, kaip kartą jo mokytoja(s) paklausė: „kokius tris daiktus pasiimtumei su savimi jeigu degtų tavo namai?“ Jo atsakymas buvo: katę, AC/DC muzikos plokštelę bei užrašų knygutę. Laikui bėgant visi šie komponentai išnykę iš jo gyvenimo, išskyrus užrašinę. Tad jo išvada: „katės miršta, muzika palengva išblunka, bet meną privalome išsaugoti“. Liekame su klausimu „kas yra menas?“
Filmo režisierius JoBlo Celebrity Interviews metu teigė, kad Dafoe vaidyba yra geriausias šio filmo ingredientas; jo kūnas pats iš savęs yra meno darbas, kadangi kiekvieną kartą į jį pažvelgus jis pasakoja vis kitokią istoriją. Tad galbūt Inside yra odė žmogaus kūnui? Kūnui kaip meno kūriniui? Vis dėl to režisierius yra graikas, tad veikiausiai jo idealizmas žmogaus figūrai kyla iš jo protėvių idėjų. Be abejonės, Dafoe vaidyba, ne kartą puikiai atspindėjusi besikankinančio menininko kančias (Tommaso (2019), Prie amžinybės vartų (2018)) yra centrinis šio filmo komponentas, kuris užgožia kiek banalius ir nuvalkiotus personažo monologus. Kaip pats Dafoe Berlinarės spaudos konferencijoje sakė: šis vaidmuo susideda iš vidinių būsenų, bet kartu yra ir labai fiziškas – kūnas kaip tarpinis objektas tarp erdvės ir daiktų, kurioje šie privalo sąveikauti vieni su kitais.
Iš techninės filmo įgyvendinimo pusės, taip pat svarbu paminėti meno kūrinių pasirinkimą filmui, kurį kruopščiai atliko kuratorius Leonardo Bigazzi. Berlinarės metu jis taip pat pabrėžia, kad žiūrinti šį filmą, meno kūrinius privalu matyti kaip filmo personažus, kurie arba koreliuoja su Nemo (reprezentuojant galią, kontrolę ar įkalintojo būseną) – kaip tą, pavyzdžiui, gan akivaizdžiai daro bevardis Maurizio Cattelan’o 1999-ųjų paveikslas, kuriame Milano meno galerijos savininkas yra įkalintas lipnios juostos gniaužtuose – sąveikauja su erdve, arba išduota detales apie paslaptingąjį buto savininką, kurio privačioje, dulkančioje kolekcijoje egzistuoja vieni rečiausi meno kūriniai (pasaulyje egzistuoja tik devynios William’o Blake’o knygos, matomos filme, originalo kopijos).
Tačiau filmas visgi nesugeba pabėgti nuo klišių, tiek tekste, tiek vizualinėje kalboje. Viena iš labiausiai nuvalkiotų tikriausiai yra „įkalinto narvelyje paukščio“ metafora, kuri šiai istorijai nieko neprideda (bet galbūt nieko iš jos ir neatima?), tačiau yra visai nereikalinga – jos simbolizmas paprasčiausiai tampa erzinančiai tiesioginis. Ir nesakau, kad ši metafora jau nebegali rasti naujos formos ar reikšmingos prasmės kine – tai puikiai atliko Park Chan-wook juosta Decision to Leave, kuriame ši metafora simbolizuoja tai, ko žiūrovas dar nežino arba sužino vėliau; Inside atveju, ši metafora paprasčiausiai delbia pirštu į tai, kas jau žinoma, tad tampa niekuo kitu, bet nereikalinga, nuvalkiota kliše.
Berlinarės metu Dafoe taip pat išreiškia lakanišką poskonį turinčią frazę: kai žvelgi į objektus šiame filme, tu negalvoji apie pačius objektus, o apie tai, ką jie simbolizuoja. Tik dėl šios frazės jaučiu pareigia paminėti Julijos Kristevos „Abject“ teoriją, kuri įsikomponuoja į filmo vizualinę kalbą. Knygoje „Powers of Horror“ (1980) ji aiškina kas žmoguje sukelia pasišlykštėjimo ir siaubo reakcijas. Abject, anuot Kristevos, tai žmogaus reakcija į sulaužytas reikšmes, sukeliamas įvykus atskirčiai tarp subjekto ir objekto, tarp savęs ir kito. Kai matome atviras žaizdas, srutas, vėmalus, mumyse sukyla pirmykštės reakcijos, kurias laikui bėgant, evoliucijos dėka, išmokome užgniaužti.
Matant šlykščius ir siaubą keliančius vaizdinius, šios reakcijos sugrįžta. Šleikštulį keliančius dalykus atmetame kūnišku refleksu (pavyzdžiui, pamatę vėmalus), bet taip pat ir psichologiniame lygmenyje, kadangi įvyksta simbolinių ir nesimbolinių ribų atsiskyrimas (pvz., negyvas kūnas sukelia siaubą, nes priverčia suvokti paties savo mirtingumą). Abject simbolizuoja grėsmę simbolinei tvarkai ar kėsinasi į simbolines reikšmes – viskas, kas negerbia ribų, taisyklių ir įstatymų tampa Abject – ar demonstruoja tų ribų sulaužymą.
Siaubo filmai ir trileriai dažnai stimuliuoja šią primityvią žmogaus pusę (tiek tiesiogiai, tiek netiesiogiai). Inside taip pat nestokoja tokių vaizdinių, kurie rezonuoja su primityviais žmogiškais poreikiais ar paties kūno reakcijomis. Ir būtent dėl to, kad tapatinamės tiek su Nemo elgesiu, idėjomis, poreikiais, tiek su kai kuriais ekrane matomais vaizdiniais – žiūrint šį filmą, sustimuliuojamos šios primityvios pasišlykštėjimą keliančios reakcijos. Dalykai, turintys savo vietą simbolinėje tvarkoje – čia esi priverstas į juos atidžiai įsižiūrėti; kone iki tol, kol pradedi užuosti ir jausti.
Deja, Katsoupis filmo pabaiga yra be katarsio – rami, lėta bei nuspėjama. Po visų Abject vaizdų, haliucinacijos scenų, kaip ir tikiesi kažkokio apsivalymo. Ne bum! ir ne bam!. Paprasčiausio apsivalymo, kuris, gaila, neįvyksta. Veikiau išslenka tyliai pro langą ir palieka tave be išrišimo.
Kartą, vienos ekskursijos metu, gidas man pasakė, kad pabaiga yra tai, ką žmonės prisimena labiausiai. Gali turėti nuostabią dieną, bet jei pabaiga buvo netikusi, tai visa diena nublunka. Atvirkščiai – gali turėti nevykusią dieną, bet jei jos pabaiga buvo maloni, tai kaip ir pasimiršta visos nesėkmingos tos dienos detalės. Taip ir su filmais, jei pabaiga sustimuliuoja, kaip ir pamiršti ar atleidi tam tikrus neišpildytus jo fragmentus. Jei pabaiga neišpildyta ar filmas be pabaigos (kas mano manymu, ir kiša Inside koją), tai visa kinematografinė kelionė išblunka. Galbūt būtent dėl to Inside man yra vienas tų filmų, kuris kelių savaičių laikotarpyje pasimirš… Galbūt pasimiršta jau išėjus iš kino salės.
