Ar dažnai gyvenime gauni progą pašnekinti animacinį personažą? Nuo Plačiakelnio iki kojoto Vilio, su kuriuo metams bėgant supranti turįs daugiau bendra nei su 80-ųjų He-Man’u – visi apie tai esame bent kartą pasvajoję.
„Kodėl tiesiog nepersikraustot gyventi kitur?” – klausčiau baikščiojo šuns Drąsiaus. Žymiausių animacinės televizijos siamo dvynių, Katašunio, pasiteiraučiau apie jų asmeninius gyvenimus („ar viską, viską darot kartu?”). Storojo Alberto, žiūrovus kiekvieną kartą pasitinkančio dar iki dabar atminty skambančiu „Hey, hey, heyyy! „, paklausčiau koks jausmas skambėti vieno nedoriausių žvaigždūno balsu, kurio vardas Holivude ir už jo yra tariamas su tokiu pat pasišlykštėjimu kaip ir to pačio Voldemorto.
Prieš kelis mėnesius, tingiai naršant po keisčiausius Youtube platformos kampelius, kuriuose dominuoja ASMR, pigios bei kraupios 3D animacijos, Kazoo vaikis, nebegaliojančios Viagros reklamos, Salad Finger’is – klipai, kuriuos, tėvams atėjus į kambarį pasiteirauti ar nieko netrūksta greitai paslepi po pirmu pasitaikiusiu Pornhub’o video – mano naršyklėje įsižiebė klipas netradiciniu pavadinimu: „Joe Pera Talks You To Sleep”.
Jam pasibaigus supratau, jog beveik dvylika minučių praleidau spoksant į supamajame krėsle sėdintį animuotą vyruką, mėlynu megztiniu ir šukuosena, populiaria tarp serijinių žudikų ir vietinės parapijos amžinai skaisčių, jaunųjų ministrantų; kurio maloniai flegmatišką balsą akomponuoja harmoninga trijų stygų melodija bei vaizdai iš riestainių cecho ar kluonų kolekcijos albumo.
Kaip vienas, daugiausiai like’ų surinkęs komentaras, aš galvojau panašiai: „Įsijungsiu minutėlei, tikriausiai bus kvaila…” Klipui skaičiuojant paskutines sekundes – kamerai tolstant tolyn ir tolyn nuo užmiestinio, „Monopolio” figūrėlės-tipo namo su vienu įžiebtu langu, plonytei raudonai linijai, pixelis-po-pixelio artinantis prie „finišo tiesiosios” – nebežinojau kur dėtis… Ką žmonės daro, supratę, jog peržiūrėjo visas Sopranų serijas? Kad prieš tavo akis ką tik prabėgo paskutinės keletą metų religiškai sekto serialo sekundės?
Sukompresuok šią vidinę paniką į 12 minučių video ir gausi kažką panašaus į kiekvieną hormonais pritvinkusį dvylikametį, kuris susipažino su internetine pornografija ir jam tėvai praneša, jog savaitę nebus interneto; atimk iš vargšo deguonį ir priešais save matysi mane po „Joe Pera Talks You To Sleep” klipo peržiūros.
Tada automatiškai įsijungė 10 valandų versija, turinti dvigubai daugiau – kuklius 5.1 milijonus – peržiūrų, nes Youtube algoritmo dievai taip liepė. Mano pasaulyje vėl egzistavo darna.
Šis nuostabus bei visiškai atsitiktinis kibernetinis atradimas ne tik kad neįvykdė savo paskirties – užliūliuoti mane, kaip ir žadėjo – bet ir privertė pasijusti, lyg pirmą kartą: išgirdus dangiškus Linkin Park garsus per MTV; pagaliau perėjus tą prakeiktą radijo bangomis valdomo lėktuvėlio misiją GTA: Vice City. Ar su visais lietuvos dvylikamečiais „tiesiogiai” stebint kaip gimsta viena iš pirmųjų anime meme’ių („Over 9000!”), Gokui, po 80-ies epizodų, pagaliau (pagaliau! ) evoliucionavus į Super Sajaną.
Sumarinavus keletą valandų beribėje klipų jūroje, vis giliau ir giliau lendant į „triušio urvą”, dar žinomą jūtūbės vardu, suradau save beveik maniakiškai, klipas po klipo spoksant į šio animuoto vyruko iš pažiūros emociškai nieko nesakančią marmūzę.
Sužinojus, jog po ja slepiasi identiškas jos atitikmuo, savo flegmatiškai raminančia intonacija primenančia Bobo Užkandinės Tiną Belcher ar We Bear Bears poliarinį lokį, manieromis – radijuojantį Michael Cera’os alfa patiniškumą; ir tai, jog visus šiuos metus, vos už kelių internetinių kvartalų slėpėsi žiūrovą užmigdyti bandančio „cringe” humoro (Ofisas, Curb Your Enthusiasm, Louie, visi UK bajeriai) atmaina, platinama gerųjų dienų MTV vietą bei p*chuistinį vėjavaikiškumą perėmusio, internautų gerbiamo Adult Swim kanalo, atsakingo už tokių legendinių laidų kaip Rick and Morty ar The Eric Andre Show gimimą, Family Guy sugrįžimą į TV ar Vakarų auditorijos supažindinimą su anime – negalėjau susilaikyti jam neparašius…
Aišku, po to, kai baigsiu žiūrėti pilnus du kukliai pavadinto Joe Pera Talks With You laidos sezonus.
Kurį laiką bandžiau užmigdyti publiką savo stand-up’ų metu. Tuomet šią formą perkėliau į ekranus.
Pripratus prie visų kokainu, kava bei emocijomis varomų amerikietiškų dramakomedijų – Nuodėmingoji Kalifornija, How I Met Your Mother, Simpsonai, Pietų Parkas, Nusivylusios Namų Šeimininkės (žinoma) – žiūrėti Joe Pera Talks With You prilygo šaltą gruodžio vakarą apsikamšyti po šiltutėle paklode su karšto šokolado puodeliu rankose, namams atsiduodant kepamų šokoladinių sausainių aromatu.
Tačiau, jei tave gąsdina mintis, jog tau nebuvo taip gera žiūrint TV nuo Draugų dienų, stebint, kaip, diena iš dienos tyvuliuoja vidurio Amerikos – turistų, televizijos bei laiko neliečiamos, labiausiai antiklimaktiškos pasaulio vietos – miestelio gyvenimas, žinok, jog Tu ne vienas. Kur ilgai laukto, artėjančio ginčo/romano jauduliukas ar dar įdomiau – netikėta mėgstamo personažo mirtis? Dirbtinai tikros Viengungio, Love Island, Meilės Trikampio intrigos?
Susitaikius su faktu, jog per pastaruosius metus mano pramoginiai horizontai ne juokais prasiplėtė – nuo dramakomediško, vidutinio amžiaus krizę patiriančio Louie gyvenimo, iki stebėjimo kaip sekasi idiotiškiausiai popieriaus distribucijos komandai (Ofisas) ar peštynės tarp tigrų kolekcionierių Amerikos „šiknaskylėje” (vidurio Oklahoma, Tiger King) – leidau sau be sąžinės graužaties būti lydimam Džo televizinio alter-ego – iš visų įmanomų profesijų, vidurinės choro mokytojas; iš visų įmanomų temų, mineralai – per programą, kuri galėtų egzistuoti tik Rick & Morty multi-visatoje.
2008-aisiais Breaking Bad pasiūlė pasiimti mus kartu į testosterono pritvinkusią transformaciją iš nekalto chemijos mokytojo į šaltakraujį narkotikų baroną; Joe Pera, tuo tarpu, siūlo kartu pasivažinėti po apylinkes, mokantis vietinės geologijos ypatumų, mėgstamiausią Šeštadienio pusryčių kombinaciją („blynai, dešrelės, kiaušinienė, skrebutis, pomidorai, puodelis kavos”), šokių žingsnelius bendradarbio vestuvių vakarėliui, kuriame nieko nepažįsti; ar tiesiog, kaip išsirinkti tobulą Kalėdų eglutę: „Jei ji šviežia ir telpa namuose – nesuklįsi,” – pataria mums ir palinki sėkmės šią žiemą (pastaba: interviu buvo darytas 2020-ųjų lapkritį).
Skirtumas tas, jog vietoj sąžinės graužaties dėl perniek „marinuojamo” laiko, rezervuoto referato rašymui, Tu pirmą kartą jauti dvasinį zen, kurio pastaruosius metus – apgailėtinus, atsiduodančius Didžiąja depresija, dar vis lūkuriuojančius 2021-ųjų šešėlyje – bergždžiai ieškojome Zoom’o jogos treniruotėse, Netflix’o maratonuose ir duonos kepime.
Lyg dvidešimt keturis kartus iš eilės (22 serijos + 2 šventiniai epizodai) mylėtumeisi mažiausiai intriguojančia poza, tačiau patogiausia bei mažiausiai darbo reikalaujančia (misionieriaus žinoma), bet dėl to nekvaršintum sau galvos, nes pagaliau susitaikei su faktu, jog kartais nuobodūs dalykai, vos pasiekiantys kambario temperatūrą yra maloniausi.
Netiki manimi? Leisk Joe Perai – 32-erių vyriškiui su trylikamečio manieromis, nesuvaidintu naivumu, 80-mečio balsu bei Bernie Sanders’o aprangos kodu, tinkančiu nebent „šeštadienio vakarą iš pamaldų išsmukusiam kunigui, kuris bando pritapti prie barbekiu vietiniame bare” (jo paties žodžiai) – pademonstruoti seniai pamirštus džiaugsmus kasdieniame apsiprekinime ar priešpiečių ruošime prieš pirmąją dieną mokykloje (sau. 32-erių viengungiui. Mieste, kuris 2012 pateko į dešimtuką miestelių, rekomenduotinų pencininkams). Įsivaizduok žmogaus formos Kempiniuką – vaikštantį personifikuotą kognityvinį disonansą, kuriam negali atsispirti – tik su amžiumi erzinti pradėjusį hiperaktyvumą pakeisk ausiai maloniais ASMR garsais bei stereotipiniais kiekvieno senelio juokeliais.
Kalbant apie pamaldas, visų ir nei vieno mylimiausią sekmadienio veiklą, per daug apgaulinga, kad būtų tikra „Joe Pera skaito vietinės bažnyčios pranešimus” pavadinto epizodo metu, kuriame Pera mišių metu, kaimynams bei dvasininkų kolektyvui, su choro berniuko džiaugsmu pasidalina pastaruoju savo atradimu, 60-ųjų grupės The Who hitu „Baba O’Riley”, suvokiau, jog užčiuopiau humoristinę aukso gyslelę. (Nors dainos licenzijavimas Perai kainavo vos ne visą turimą biudžetą, Adult Swim taip patiko šis epizodas, jog šie nepagailėjo „papildyti sąskaitą”)
Atrodo, toks nekaltai paprastas siužetas. Visgi, per tas penkias minutes: gauni pamatyti, kaip 88-mečio kūne atgyja nekaltas šešiametis berniukas – lyg stebėtum trisdešimt kartų pagreitintą Keistą Bendžamino Batono istoriją; sužinai, jog Džo nesinaudoja internetu, tuolab Spotify’jum; gyvenime nėra matęs CSI Kriminalistų, o vietinės radijo stoties telefono numerį žino taip pat gerai, kaip ir savo pašto kodą… Girdžiu Jus sakant: „Telaimina jį Dievas”.
Laiške papasakojus, kiek džiaugsmo man sukėlė šis žiūrovų pamiltas epizodas, taip pat paminėjau, jog, berašant šiuos klausimus, panašius santykius užmezgiau su John Maus’o 2011-ųjų indie perliuku „Hey Moon”. Kaip ir su visais nuostabiais dalykais, tai tebuvo trumpalaikė afera, kurios magija buvo išsunkta kažkur ties šimtuoju klausymu. „Puiki daina,” – kukliai atsakė Pera. „Mano atveju tai būtų Lambchop’ų „Mr. Met” – porą savaičių negalėjau sustoti jos klausęs.”
Pirmą kartą perklausius šio kūrinio vėlyvą sekmadienio vakarą, kuris iškart priminė geriausias savo dienas atgyvenusią tėčio mašinos diskografiją (Marillion, Fish, Cranberries), apsidžiaugiau, jog esu vienas iš nedaugelio, kuriam buvo suteikta proga per šį melomaninį „durų plyšį” suprasti, kas verčia tikrąjį komedijos genijų tiksėti. Pastebėjęs, kad muzikinis klipas neturi nei vieno neigiamo įvertinimo/komentaro – tikra retenybė internete – susimąsčiau, jog galbūt tai paprasčiausias Joe Pera prisilietimas.
Pasiknaisiok internete ir suprasi, kad Pera yra prisidėjęs prie masės nuostabiai keistų, internetą apipavidalinančių, tačiau į „paviršių” neiškilusių projektų: nuo siurrealistinio Snowy Bing Bongs Across the North Star Combat Zone filmo (2017), kuriame jo kelių sekundžių trukmės Ostino Powers’o impersonaciją mirktelėjus galima praleisti; iki trumpametražių, dažniausiai savadarbių TV (The Perfect Morning, Friends Of The People) bei internetinių, savadarbių serialų (Girls Are Roommates).
Pasiteiravus apie šiuos vos ne atsitiktinius, vos pastebimus pasirodymus įvairiausio kalibro projektuose, Džo pasakoja, jog dažniausiai jis pasirodo filmavimo aikštelėje ir režisierius, su minimaliomis pastabomis, leidžia jam improvizuoti – daryti tai, ką jis daro geriausiai. Paminėjus Ostino Powers’o „Yeah, Baby!” momentinį cameo (arba tą, ką Stan Lee darė kiekvieno Marvel filmo po-kreditinėje, slaptoje scenoje), jis lakoniškai atsakė: „Nežinau kodėl – tiesiog taip gavosi”.
Bežiūrint „Joe Pera helps you find the perfect Christmas tree”, atrodo, jog papuolei į Adult Swim „aukštyn-kojom apvirtusį” pasaulį iš Stranger Things, kur Rick and Morty humoristinis nihilizmas ar (Eric) Andrės per ekrano kraštus lendantis sadomazohizmas negalėtų egzistuoti
Naršant po jo filmografiją IMDB puslapyje („beveik nieko nėra žinoma apie Joe”), negalėjau nepastebėti, jog Pera – baigęs kino režisūrą prestižiniame Ithaca koledže, Niujorko Valstijoje (toli nuo centrinio NYC), kuriame tuo pačiu metu, tais pačiais koridoriais trypčiojo ir David Boreanaz’as, a.k.a. seksualusis daktaras Brenann’as iš Kaulų serialo – ties 2014-ais nuo režisūros persimetė į aktoriaus-komiko karjerą. Dažniausiai šį šuolį patiria komediantai, tik atvirkštine tvarka.
Tačiau Joe, 2010-aisiais sėkmingai užbaigęs mokslus – su diplomu bei trimis universito stand-up’o konkurso pergalėmis po pažastimi – iškart po baigimo persikėlus gyventi į komedijos Meką, šlapimu atsiduodantį Niujorką – pradėjo rimčiau užsiimti ką daugelio tėvai pavadintų „laisvalaikio pramoga”.
Iš nedidelio studentų miestelio atsidūrus niekada nemiegančiame komedijos židinyje, pasaulio „bamboje”, kur kažkada ant tų pačių scenų sukinėjosi ir savo karjeras pradėjo tokie žymus komikai kaip Dave Chappelle, Sarah Silverman, Chris Rock ar Jerry Seinfeld’as – pradžia turėjo būti bauginanti. „Pagrinde visą laiką praleidau dalyvaujant ‘atviro mikrofono’ vakaruose bei rašant,” – pasakoja Džo. „Buvo puiku, nes per vieną vakarą gali padaryti tiek stand-up’ų ir gauti sceninio laiko, kiek tik širdis geidžia.”
„Darant tai diena iš dienos, tu greičiau sugalvoji naujos medžiagos pasirodymams. Priedu to, dar ir prasilenkti su įvairaus plauko komediantais gauni. Kad ir koks didelis ir baisus Niujorkas atrodo iš pažiūros, būtent ten aš susipažinau su nepakartojamai talentingais žmonėmis.”
DFCito venomis tekančios The Eric Andre Show laidos pirmajam televiziniam pasirodymui esant visai ne už kalnų – Adult Swim kanale, vėliau prisidėjusiam prie Džo internetinės šlovės užcementavimo; žmonijai vis dar nesuprantant Youtube svarbos (prisimenat, iš ten ir Bieber’io šlovė užgimė) – 2010-ieji Perai buvo svarbūs dėl keleto priežasčių. Jis ne tik kad persikėlė gyventi į „didįjį obuolį”, bet ir pradėjo savo Andy Kaufman’o apdovanojimo odisėją.
Nesusipažinusiems su šiuo vardu pakaks žinoti, jog Andy Kaufman’o šlovės statusas prilygsta Elviui Presliui, o jo kuriozai, savo kitonišku ‘jis prikolina, ar iš tikro?’ humoru, buvo per daug pažengę savo laikams. Plius, jei apie tavo karjeros nuopelnus yra susukamas biografinis filmas (Žmogus mėnulyje (1999), nuostabus filmas), su (tuomet) karščiausiu Holivudo komiku priešakyje, Jim’u Carrey’iu – kultūrinis palikimas, tiek aktoriniame, tiek komedijiniame pasaulyje neturėtų būti svarstomas.
Tris metus iš eilės Pera dalyvavo Andy Kaufman’o, „žmogaus, atsakingo už pusę modernaus humoro” (pasak Buzzfeed’o, 2013) konkurse. Apie pirmąjį, 2010-ųjų įrašą žinoma tik tiek, jog jis egzistuoja. Kažkur. Bet ne viešai nepažįstamųjų (mano.) prieigai.
2011-ųjų trumpametražiame filmuke Džo nupiešia savo transformacijos arką su Wes Anderson’o kinematografijos prieskoniais ir Kaufmaniškam humorui būdingu realybės ir fikcijos perpynimu. „Nustojau gerti gazuotus gėrimus. Pradėjau bėgioti… Numečiau 130 kilogramus”. Po keletos sekundžių pasakoja apie pirmąjį pasimatymą su Lakeiša, medaus mėnesį Niagaros kriokliuose, dvi identiškas, iš kažkur atsiradusias dukreles.
Ir nors „modernių dienų” anekdotas apie Sigourney Weaver ir jos aktorinius gabumus (Alien filme) šių dienų klimate tiesiog sulauktų spengiančios tylos kokiam vakarėlyje ar nejaukiam pasisėdėjime, jau tuomet galėjai užčiuopti pirmuosius finalinės Adult Swim formos daigus, Perai paprasčiausiai stovint priešais kamerą – nerangiai, skaistuoliškai, po kastrečio žodžio padarant pauzę orui įkvėpti.
Nors laimėti jam taip ir nepavyko, 2012-ųjų juostoje iš humoro persimetus į statybas, konkurso epopėją užbaigiant eilute, primenančia 500 Vasaros dienų filmą („koks tikslas vaikytis dviejų metų NBC komedianto karjeros, kai gali statyti sienas, gyvuojančias šimtus metų… Dėkoju, kad žiūrėjot. Prašau nesvarstyti manęs kaip kandidato šių metų konkursui”), metai po metų prarandant titulą „Amerika turi talentą” dalyviams (Harrison Greenbaum), „Comedy Central” komikams (Nick Vatterott) ar profesionaliems žongliruotojams-aktoriams-humoristams (Marcus Monroe), tinkamesnio dvasinio sensėjaus Džo anti-Seinfieldo alter-ego formacijai negalėčiau sugalvoti.
„Žinoma, jis vienas iš pagrindinių, pradinių mano komedijinių autoritetų,” – pasiteiravus apie Kaufman’o įtaką, pasakoja Pera. „Jis atskleidė neribotas stand-up’o galimybes.” (Taip pat parekomenduojant Kaufman’o „The Huey Williams story” (1999) knygą ne tik besidomintiems netradicine komedija.)
Toliau kamantinėjant Perą apie jo unikalų komedijinį braižą suformavusius herojus, atsakymas, kurio sulaukiau, pasiteiravus apie jo visų laikų mėgiamiausią komiką, atvirai, nenustebino. „Sąrašas ilgas, tačiau, jei reiktų išskirti vieną, tai būtų Christopher Guest’as.”
Pasirodžius „Tim & Eric Awesome Show” (Adult Swim kanale), man besimokant koledže, negalėjau patikėti, kad kokia laida kada nors mane sugebės taip prajuokinti. Taip pat buvau didelis „Aqua Teen Hunger Force” fanas.
Kol mano karta augo kartu su Jim’o Carrey į stratosferą skriejančia šlove, dešimčia metų anksčiau iki jį išgarsinusios Kaukės pasirodymo, 1984-aisiais, kuomet daugelis iš mūsų atsidūrė ten pat, kur ir tėvų panaudoti prezervatyvai, pasirodė iki šiol kultine komedija laikomas This Is Spinal Tap, pačio Roger Eberto tituluotas „šmaikščiausiu, protingiausiu bei originaliausiu metų filmu”.
Pamatęs apie ką eina kalba, visai nenustebau, jog būtent vienas šios roko muzikos pompastiką pašiepiančios komedijos rašytojų bei aktorių ir yra Džo pasirinkimas. Daugeliui Christopher’io Guest’o vardas nieko nesakys. Pervertus įspūdingą IMDB reziumė – su daugkartiniu apsilankymu visose populiariausiose pokalbių laidose ir animacinių personažų įgarsinimo darbais nesenstančiose animacijose (Simpsonai, Kempiniukas, t.t.) – nesistebiu, kodėl, kaip ir Džo, jo humorą aukština tokie komedijos gigantai kaip Ricky Gervais’as, praėjusiais metais „susprogdinęs” internetą po savo „Auksinio gaublio” apdovanojimų pasirodymo (kurį visi gerai prisimename).
Vis dėl to, Pera’os asimiliacija į interneto kultūrą, savo vardo išgraviravimas Adult Swim kanalo, talentingų bei netradiciniu požiūriu į humorą apdovanotų neformalų ir genialių moksliukų žvaigždžių alėjoje prasidėjo ne taip greitai – Adult Swim pirmtake, užauginusiu mūsų nusėdusius tėvus, gal dar vieną kitą vyresnį brolį ir sesę (viskas, kas išliko mano atmintyje tėra Rob & Big nuotrupos, Šakiros nekrikščioniškai kraipomi klubai („Hips Don’t Lie” video), Xzibit’as, Bam’as Margera ir pirma pažintis su Ashtonu Kutcher’iu). Kalbu, žinoma, apie MTV.
Tarp Nick Cannon’o įgarsintos animacijos, Buzzfeed’o mėgiamų „13 dalykų, kuriuos baltieji priima tiesiogiai” klipų ir kitos mėgėjiškos animacijos (pvz., The Adventures of OG Sherlock Kush), neatitinkančios tuometinių pagrindinio (per televiziją transliuojamo) kanalo standartų, Džo pasiūlė MTV Other kanalo prodiuseriams trumpametražės laidos idėją. Jie sutiko ir nuo tos dienos Pera’os vardas pradėjo skverbtis į internetą licenzijuoto „Blynų kritiko” titulu. Paklausus, kaip jam tai pavyko, Džo nesismulkina: „Pasiūliau jiems šią idėją – taip ir viskas prasidėjo.”
“Tuo metu, kai užgimė Pancake Breakfast Critic (2014) idėja, lankiausi aštuonių dolerių aliejuje kepintos žuvies vakarienėje,” – pasakoja jis (tokios idėjos apsireiškimas neįvyks juk lankantis Mitchelin restorane ar žiūrint Auksinį Peilį ). Kaip laidos pavadinimas ir žada, gauname ištisas penkias minutes stebėti Džo įgarsintą, Džo surežisuotą, Džo (natūraliai) suvaidintą apsilankymą reumatoidiniu artritu ir „Bingo” vakarais atsiduodančioje vietinio miestelio gaisrinės labdaros pusryčiuose, kur jis nerangiai, su pasiklydusio aštuonmečio užsidegimu šnekina vietinius pencininkus („kokia jūsų mėgstamiausia visų pusryčių dalis?” „Na, man patinka dešrelės…” *fone užgroja dūdelė, kitas kadras) ir 18 sekundžių, stovint priešais A-lygio ugniagesių-šefų komandą, skaičiuoja, vienu momentu pamiršta, savo kritiko taškus „Ok” skalėje. Bičai, iš kurių vienas atrodė pamiršo, kur randasi ir kas čia filmuojama, gavo tobulą, 10/10 Džo palaiminimą, tačiau džiaugsmo jų veiduose pasimato tiek pat, kiek ir sustabdytame kadre.
Žiūrėk akyliau ir čia, Pancake Breakfast Critic with Joe Pera debiutiniame epizode gali užčiuopti bajerių, naudojamų ir Eric Andre savi-tituluotoje Eric Andre Show laidoje: šnekinant būstinės šefą, Džo išsitraukia lapelį, paskaito ant jo užrašytą klausimą – „Kas yra pusryčiai?” – ir įbrunka popierėlį atgal į kišenę. Maža, lengvai praleidžiama detalė, kurių Pera’os kuriamame turinyje apstu.
Tačiau vienas dalykas, ko išmokau per dvidešimt metų spoksant į sielą Šėtonui pardavusią televiziją – geri dalykai ilgai nesitęsia. Nuo Ofiso Nellės iki Game of Thrones „Smėlio gyvačių” merginų trijulės, iki tikriausiai labiausiai nekenčiamo personažo visoje animacijos istorijoje, Scrappy-Doo iš Scooby-Doo – visi šie personažai, lyg per jėgą ne į tinkamą vietą įgrūsta puzlės dalis ar jaunėlis, kurį, mamos liepiamas, turi pasiimti kartu į draugo gimtadienį, metai po metų bandė mūsų kantrybę ir priminė, kiek smarkiai žmogus yra pajėgus nekęsti.
Lygiai po vieno Pancake Breakfast Critic epizodo į Džo kompaniją prisijungė (ar buvo įbruktas MTV sielasiurbių prodiuserių) Jeff Katsman’as, 27-erių komediantas, dėl kažkokios priežasties apsirėdęs sportiniu džemperiu be rankovių („tai laida šeimoms,” – vienu momentu primena jam Pera); su „žinai, brooo„, „mergoms patinka…” aura ir cukrinės vatos skonio dūmo aromatu. Internetas nebuvo patenkintas…
Gavom pilotinį „blynų kritiko” epizodą, greitai pamiltą, saugomą nuo išorinio pasaulio nedidelės interneto komunos; tuomet du epizodai, kuriame iš kažkur atsiteleportavęs Joe Rogan’o-tipo bičas užgožia Pera’os vanilinį bei prėską humorą, taip kaip mėnulis užgožia saulę užtemimo metu ar Heath Ledger’io (rip.) Džokeris užgožia Christian Bale’o Betmeno vaidmenį Tamsiajame Riteryje. Tais pačiais metais, po trijų „Ok” epizodų, su dėl tobulos harmonijos suteršimo nusivylusiais, į dvi barikadų puses pasidalijusiais gerbėjais – blynų kritikui Džo, Jums leidus, baigėsi „tešla”.
Tuomet, antrasis Rick & Morty sezonas jau buvo pakeliui – multikas, kurį Džo pripažįsta taip pat karštai mylintis kaip ir visas internetas – o Timothée Chalamet buvo toks pat „populiarus” kaip ir alergija gliutenui. Pera, tuo tarpu, stengėsi neatsiriboti nuo TV/kino, 2015-aisiais nusifilmuojant dviejuose trumpametražiuose filmuose (apie kuriuos nėra jokios informacijos, tuolab pačių filmų).
Iki prasidedant Džo besitęsiančiai draugystei su Adult Swim, verta paminėti ir jo devynių epizodų Youtube seriją „HOW TO MAKE IT IN USA” (2015). Ne dėl to, kad ji yra verta jūsų dėmesio, kurį verčiau galit skirt didesnio biudžeto Netflix’o produkcijai; ne todėl, jog tai buvo Pera’os raktas į Adult Swim karalystę (nebuvo.). Bet kur tau nepaminėsi Tarantino ir Samuel L. Jackson, Scorsezės ir De Niro, Eric Andre ir Hannibal Buress draugystės pradžios, nusidriekusios per abiejų partnerių karjeras.
„HOW TO MAKE IT IN USA”, kitaip sakant, yra Joe Pera’os ir Conner O’Malley partnerystės užcementavimo pradžia – su humoristiškai lanksčiu, lengvai kvaištelėjusiu, į užsislėpusį serijinį žudiką panašiu komediantu, be kurio Joe Pera Talks With You (galimai) nebūtų toks, kokį pamilome dar visai neseniai. Juk kiekvienam šou reikia lyg iš karikatūros benzininiu pjūklu iškirpto amerikietiško tėčio, ne?
Aaa, taip – Joe Pera’os odisėjos pradžia Adult Swim visatoje. „Kurį laiką bandžiau užmigdyti publiką savo repertuarų metu. Netrukus pavyko suderėti susitikimą dėl mano stand-up’o pavertimo į trumpametražį filmuką. Buvo nelengva perteikti tokio žanro humorą ir toną pristatymo metu,” – pasakoja Džo, kuo mes net neabejojame. „Tad, grįžus namo sukūriau 3 minučių trukmės demo-versiją ir po keleto dienų ją išsiunčiau. Jie sutiko rodyti mano produkciją per TV 4 ryte, tad užsakė pilną, 11 minučių versiją, prie kurios [su komanda] plušau tolimesnius 3-4 mėnesius.”
Tai, jog jo televizinis kūdikis bus transliuojamas, kaip TV industrijos žmonės vadina, „kapinių intarpo” metu – ten kur savo televizinę karjerą pradėjo ir Kempiniukas, ir How I Met Your Mother Robin – Perai buvo nė motais: įkvėpimo iš Adult Swim produkcijos semiantis nuo pat vidurinės („žiūrėjau nemažai Aqua Teen Hunger Force. Pasirodžius Tim & Eric Awesome Show, man besimokant koledže, negalėjau patikėti, kad kokia laida kada nors mane sugebės taip prajuokinti.”), Džo nulipdė savo meme’iškąjį „Dovydą” su Mikelandželišku atidumu detalėms ir stiliumi, neišokančiu iš 50 kilometrų-atpažįstamos Adult Swim kanalo estetikos, tačiau su saviems atpažįstamu humoristiniu braižu. Nors įsirėmink ir pakabink ant sienos… Kalbu, žinoma, apie „Joe Pera Talks You To Sleep” video, be kurio nebūtų ir šio (žymiai per ilgo) pasakojimo-interviu.
„Sulaukus teigiamos reakcijos jie paprašė, jog susukčiau ‘Kalėdų specialųjį’,” – toliau pasakoja Džo (tikriausiai iš supamojo krėslo, ne per garsiai fone švilpaujant dūdelei). Turint neribotą kūrybinę laisvę bei dėdės Adult Swim palaiminimą, Pera išsivedė žiūrovus laukan tobulos kalėdų eglutės medžioti. Apsipirkti. Aplankyti savo mylimos, meilios močiutės, kuri, visai natūraliai, lyg nebūtų perspėta apie sukamą filmą, paprašo anūko, jog šis nustotų klausinėjęs apie medžius. „Džo, mielasis, daugiau nei žodžio apie medžius…” Pavakarieniauti su geriausiu draugu vietinėje užeigoje ir pakalbėti, žinoma, apie upių svarbą šalies ateičiai, nes apie ką daugiau gi šnekėsi prie bokalo putojančio (lyginant su upėmis, Džo draugas pavadina kosmines stotis paprasčiausiais „prabangiais mobiliaisiais”).
Gyvenimas „verda” ir mūsų 22 minučių ekskursija po „Peravillį” tęsiasi toliau: po kasdienes baimes (klasė sumaišys „Snow-Snow-Snow” su „Snow-Snow-Snow-Snow” ir visas miestelis išsijuoks) – Perai nuėjus atsivesti savo „bičiulį iš šaltų kraštų” ir grįžus atrodant kaip iš „spintos išlindusiam” pedofilui ar Jeffrey Dahmer’iui (žymiam serijiniam žudikui) net ir pianino mokytoja nesusilaiko nepakraipius galvos iš Džo tikriausiai kasdienio absurdiškumo; fantazijas apie du vaikus ir raudonplaukę žmoną, kuri negali susilaikyti nepasakius, koks jis šaunus lovoje. Klausomės kaip jis kontempliuoja savo gyvenimo pasirinkimus, diena iš dienos nerandant eglutės („mano gyvenimas byra į šipulius…”), ar pasakoja apie medžių nenuviliantį ištikimumą: „Joks medis nepacatfish ‘ins tavęs 11 kartų per dvi dienas… Jeckau, kleckau.” Pera yra tas žmogus, kurį lengvai gali įsivaizduoti kelias minutes ne ironiškai kalbinant ant sienos pakabinamą, dainuojančią žuvį.
Bežiūrint Joe Pera helps you find the perfect Christmas tree, atrodo, jog papuolei į Adult Swim „aukštyn-kojom apvirtusį” pasaulį iš Stranger Things, kur Rick & Morty humoristinis nihilizmas ar (Eric’o) Andrės per ekrano kraštus lendantis sadomazohizmas (jei kam įdomu – geriausias dalykas televizijoje; sorry, Pera!) negalėtų egzistuoti toje pačioje visatoje kaip ir Joe Pera – matyti, kaip šis trumpametražio filmo gale vienintelis lieka be eglės ar partnerio, būtų ne ką liūdniau, nei žiūrėti Pixar’o susuktą animaciją apie holokaustą, kur visi personažai yra vaidinami Muppet’ų. (įsivaizduok poną Snuffleupagus’ą karceryje – ne. Dieve… Kas Jums negerai??)
Jei tikies, jog tarp visų tų pušaičių – pirmos, antros, trečios, šitą, va, gali pagal jos spyglių tankumą atskirti *pačiupinėja, pauosto, pačiupinėja * – kažkur slypi punchline’as, bajeris iš kurio galėsi garsiai (ir nesunkiai paaiškinamai) pasijuokti ar pasidalinti su savo socialiai normaliais draugais, vadinas dar nematei Džo eisenos ir negirdėjai jo po-popietinio pogulio lygio užgauliojimų, iš kurio jo pačio sukurtoje mini-visatoje tesijuokia vos keli personažai, neįskaitant močiutės Josephine’os („Tikriausiai šmaikščiausias mano sutiktas žmogus – net ir tarp komediantų,” – atvirauja Džo. „Plius, jei dirbi su savo seneliais, gauni nemokamus priešpiečius!”).
Tačiau daugumai Joe Pera Helps You Find the Perfect Christmas Tree buvo kur kas daugiau, nei tik būdas pasijuokti iš Adult Swim’o nuosavos Mr. Rogers‘o kopijos (realiai, „Langas į Gamtą” Ričardas Kazlauskas (rip.)) ar pusvalandžiui pabėgti nuo algebros kontrolinio pasiruošimo. „Visa Amerika atsikėlė keistos nuotaikos ir mūsų komanda tiesiog praleido dieną filmuojant medžius ir gamtovaizdžius,” – pasakoja Pera. Ištrynusiems 2016-uosius iš savo atminties – metus, nuo kurių viskas ėjo tik žemyn ir žemyn – priminsiu, jog buvo viena diena metuose, kuomet pusė žmonijos kolektyviai facepalm’ino, Kinija strykčiojo iš džiaugsmo, o į paniką puolę Amerikos gyventojai, bandydami aplikuotis vizai, ne juokais užlaužė Kanados serverius.
Paaiškinti Joe Pera extra-nišinį humorą ir jo pripažinimą yra taip pat keblu, kaip ir sužaisti bent vieną „Monopolio” partiją nepasiuntus geriausio draugo velniop
Ex-prezidentui Trumpui užėmus Baltuosius Rūmus, ilgą laiką vyravo chaosas, o šalies ateitis buvo „kostiumuotos šimpanzės” rankose – ramaus gyvenimo idilė per vieną naktį tapo praeities artefaktu. Kad ir kaip visiems patinka vulgarus humoras ir Pietų Parkas, televizijai trūko priešnuodžio nuo histeriško, neprognozuojamo bei (dažnai) toksiško gyvenimo ritmo. Gal todėl, pasirodžius Peros Kalėdų epizodui, jis sulaukė tokio žiūrovų susidomėjimo ir pripažinimo: jame nebuvo jokių didelių statymų (mirtis, karas, badas, Trumpo vardas – čia neegzistavo) ar tikimybės, jog serijai pasibaigus išeisi tiek pat įsitempęs kaip ir prieš pradedant žiūrėti. Iš šono gali skambėti, jog kalbu apie Dora The Explorer ar kitą, pamokomąjį multiką vaikams, kur vienasluoksniai veikėjai vaikšto ratais ir kalbasi su laukiniais gyvūnais apie jausmus, kurių neturėtum vengti™.
Ir nors per toli su tokiu palyginimu neprašausi: tūkstančiai žmonių Vakarų pusrutulyje sekė šio megztiniuoto, flegmatiško, socialiai nepatogaus personažo meditacinę kelionę tobulos eglutės link, nes kasdienių darbų stebėjimas, kai mums kas nors pasakojama su močiutiška zen ramybe, pasauliui iš lėto „važiuojant nuo bėgių”, yra tikra retenybė dabartinėje televizijoje – kaip balzamas sielai. „Filmuojant epizodą, tikėjausi, kad ramybės jausmas, kurį jutom filmuojant gamtoje, persiteiks ir nuramins žiūrovus aname ekrano gale,” – (visai nuspėjamai, tačiau ne ką mažiau priverčiant nusišypsoti) pasakoja Pera.
(Aišku, visai kaip ir Kalėdų eglutės paieškose, galbūt čia nerasi, ko ieškojai. Gal peržiūrėjęs Joe Pera Helps You Find the Perfect Christmas Tree suprasi, jog tau pakanka iš rūsio ištrauktos dirbtinės eglės, prie kurios nelenda augintiniai ir kuri „nesišeria” spygliais. Suprasi, jog Pera’os post-post-modernistinis humoras, kaip ir MAXIMA’os humusas ar sudoku – paprasčiausiai nėra tau. Anaiptol, paaiškinti Joe Pera vis besiplečiantį gerbėjų ratą, extra-nišinį stilių yra taip pat keblu, kaip ir sužaisti bent vieną „Monopolio” partiją nepasiuntus geriausio draugo velniop… Ne visi dalykai gyvenime yra pasirenkami. „Kai kurie žmonės sako, kad mano humoras jiems per sausas ar per lėtas ir aš juos suprantu,” – pripažįsta Džo. Bet jei teiktų rinktis, jis turi tokį tvirtą nusistatymą prieš nenatūralius spygliuočius, jog laidos N-7 reitingas neleidžia jam garsiai pasisakyti)
Platesnei interneto liaudžiai susipažinus Joe Pera vardu, šiam galutinai užtvirtinus šiltus santykius su Adult Swim kanalu ir vis besiplečiančia auditorija, maldaujančia daugiau, jis pradėjo darbuotis ties svarbiausiu iki tol turėtu projektu.
„Sulaukus šiltų atsiliepimų [apie Joe Pera Helps You Find the Perfect Christmas Tree], tiek iš auditorijos, tiek iš Adult Swim žmonių, ėmiausi darbuotis prie plano ištisam sezonui (ar dviem). Sugalvojau, kaip reiktų praplėsti šių dviejų filmukų visatą, kokius veikėjus įtraukti, koks turėtų būti šio miniatiūrinio miestelio vibe‘as ir t.t.,” – pasakoja jis. „Marty Schousboe, į kurio darbus taip pat rekomenduoju užmestį akį, buvo atsakingas už ‘Kalėdų specialiojo’ režisavimą. Jis atliko nepriekaištingą darbą. Nuo tos dienos žinojau, kas turėtų režisuoti būsimą šou”.
Pasiteiravus, kodėl jis nusprendė į režisieriaus kėdę nesėsti pats, su visu savo (akademiniu) režisūros bagažu, Džo pripažįsta, jog būti priešais ir už kameros reikalauja pernelyg daug energijos. „Viliuosi, kad kažkuriuo metu pavyks grįžti prie režisūros – gal ką nors surežisuoti artimiems kolegoms. Metams bėgant paprasčiausiai supratau, jog daugiau nebenoriu režisuoti kažko, kur ir pats vaidinu.”
2018-ųjų gegužio 20-tąją, labiausiai kepinančią gegužę Lietuvoje nuo pat 1961-ųjų – viena diena iki mano gimtadienio; diena po to, kai karališkasis princas Haris pagaliau „rišo mazgus” su pernelyg karšta Meghan, dabartine Sussexo kunigaikštiene; Afrikoje vis dar nerimstant Ebolai – Amerikos, tiksliau Adult Swim auditorija gavo paragauti pirmųjų dviejų Joe Pera Talks With You laidos epizodų. Ištisos 22 minutės (neskaitant reklamos) Joe Pera’os turinio.
„Sveiki. Mano vardas Džo Pera,” – jis pasitinka žiūrovus, su dviem akmenukais rankose, kažkodėl dėvint žvejo liemenę su komiškai masišku padidinamuoju stiklu vienoje kišenėje ir vintažiniu televizoriumi šone – gali tiesiog užuost tą pensijinių namų bei amžiams įsismelkusios senatvės kvapą. „Kitaip nei praėjusios kartos, aš nesu angliakasys – aš švelniarankis choro mokytojas.” Rajono vaikai nusprendžia šiek tiek „paprikolinti”, šio pievelėje įsmeigiant „Parduodamas namas” skelbimą – taip ir prasideda mūsų (vienpusis) dialogas su Pera. Keleivio sėdynėje klausomės jo pasakojimų. Mokomės, kaip reikia tinkamai „išlydėti” Helovyno moliūgą (ok? ok.). Antrajame epizode jis ‘Blynų kritiko’ mini-serijos gerbėjus nudžiugina sugrįžimu prie pusryčių stalo („Mano vardas Joe Pera ir manau, jog pusryčiai yra jėga, dude.„) prieš tai dvi minutes praleidžiant stebeilijant už stiklo besisukančius desertus (jei bent kartą buvai gerai „papūtęs” ir ėjai į užkandžių medžioklę parduotuvėje – bus labai pažįstama), trumpam pasimetant tarp žodžių. „Kaip suaugęs žmogus,” – pasakoja jis, – „galiu sau leisti pusryčiam valgyti saldumynus.” Amen.
„Dažnai pagalvoju, jog šis šou yra tai, kaip atrodytų mano gyvenimas, jei būčiau tapęs muzikos mokytoju, o ne komiku. Nieko daugiau.” Kiekvieną savaitę išleidžiant po du epizodus, prie ekrano prikaustant daugiau nei pusę milijono Amerikos piliečių, Joe Pera Talks With You sulaukė kuklaus, tačiau ypatingai pozityvaus kritikų pripažinimo. Vienas iš jų titulavo šou kaip „juokingiausią Adult Swim turinį per pastaruosius metus”. Nueik į rottentomatoes.com ir pamatysi, kai ką nuostabaus – nei vieno supuvusio pomidoro. Nei vieno. Du švytintys 100%. Ir tiek 5/5 žvaigždučių, kiek per visą GTA V nesurinksi. „Žiūrėdamas Joe Pera Talks With You jautiesi lyg ilsėtumeisi ant šieno kupetos, saulės spinduliams tapant freską danguje,” – dalinasi vienas rottentomatoes.com lankytojas.
Kalbant apie pomidorus, vieno jo kolegos buvau paragintas užsiminti apie savo neišpasakytą meilę šiam vaisiui-daržovei. Pasiteiravus „kodėl?”, sulaukiau gan kriptiško atsakymo, lyg būčiau paklausęs apie šio tamsiausią kada padarytą nuodėmę.
„Negaliu atsakyti – kol kas… Galbūt po 10-ies metų.”
Ir nors tomatų neapkenčiu su tokia pačia aistra, kaip ir Ievos Adomas (tikriausiai) neapkenčia obuolių (atsikąsk vaisiaus, būk ištremtas iš rojaus ir pažiūrėsiu ar vis dar norėsi žiūrėti į obuolius); nors šiek tiek jaučiuosi kaltas, meluodamas Amerikietiškai Ričardo Kazlausko versijai, ne kartą padėjusiam man užmigt, tiesiog palaikant kompaniją bemiegėmis naktimis ar primenant paprastus gyvenimo džiaugsmus prieš pirmą kartą susipažįstant su krūtimis, (pa)skolomis, narkotikais ar socialiniais tinklais – sužinojau, jog yra klausimų, į kuriuos net ir iš ekrano nulipę animaciniai personažai neturi atsakymų ar pasilaiko juos sau. Gal taip ir geriau. Niekas juk nenori sužinoti, kaip po velnių Kempiniuko ponas Krabas susilaukė (sperminio) banginio formos dukros…
Gerai televizijai ir jos amžiniems gyventojams nereikia turėti visų atsakymų.
Kaip apibūdintum Joe Pera Talks With You mūsų skaitytojams?
Kiekviename epizode, vidurinės choro mokytojas iš šaltųjų šiaurės Vakarų Amerikos (vos ne Kanados) stengiasi mokinti žiūrovus apie akmenis ir mineralus, pusryčius ar kaip šokti kolegos vestuvėse, jei atėjai vienas ir nėra ko nors, ką pažinotum. Kai kada jis [Joe Pera] būna išsiblaškęs. Ai, dar ir bajerių kartais būna.
Stebint (pro langą) kaip pasaulis ritasi velniop, tavo laidos atradimas buvo kaip šaldantis balzamas karštutėlę vasaros popietę – nieko panašaus iki šiol nebuvom matę! Koks jausmas žinot, kad Tavo humoras migdo žiūrovus?
Dėkui, malonu girdėti. Visą laiką savo pasirodymuose stengiausi būti kiek tik įmanoma šmaikščiasniam, bet tuo pačiu kantriam su savo „švelnaus” pobūdžio anekdotais. Prieš „Joe Pera Talks You To Sleep” projektą, ilgą laiką dirbau prie stand-up’o, kuris, tiesiogine žodžio prasme, užmigdytų žiūrovus. Nuo to laiko bandau ir eksperimentuoju su šios humoro formos perteikimu ekrane.
Galbūt esi ASMR mėgėjas? Žinau, kad Tom’as (Hunt’as), žmogus, su kuriuo dirbai prie „Joe Pera Talks You To Sleep”, yra.
Patinka. Tačiau niekada nėjau dėl to iš proto.
Ar yra kas nors geriau už ėjimą miegoti ar harmonizaciją su „vyručiais”?
Kalakuto valgymas per Padėkos dieną.
Mėgstamiausi režisieriai?
Roy Anderson’as, Jody Hill ir John’as Hughes.
Jei negalėtum būti komediantu, režisieriumi, vidurinės choro mokytoju – kuo būtum tuomet?
Ledo ritulio teisėju.
Ar manai, kad pastaraisiais metais žmonės tapo vis labiau ir labiau kritiški, jautrūs viskam, kas (net ir humore) nėra politiškai korektiška?
Nemanau.
Ar kada pavyko pritaikyti savo „ultimate sekso manevrą” realiam gyvenime? Skamba, um.. ganėtinai sudėtingai.
Negaliu atsakyti.
Mėgstamiausias visų laikų video?
Ar esi žaidęs „Cards Against Humanity”? Pasauliui reikia Joe Pera versijos. Anyway, ar gali užpildyti šį sakinį: „_____ ir _____ – dangiška kombinacija ” ?
Man labiau prie širdies „Yahtzee”.
Joe Pera davė mūsų kukliam interviu devynis „Okay” iš dešimties. Jo balsą galite išgirsti Netflixo F is for Family animacijoje. Visus Joe Pera Talks With You laidos epizodus rasite Adult Swim puslapyje.
Coveris: Gabrielė Penčylaitė 🎨