Kino festivaliai man primena šventę – ruošiesi bei lauki jos atėjimo, šventės metu trumpam atitrūksti nuo realybės, o jai pasibaigus liūdi, kad taip greitai prabėgo. Kiekvienas festivalis turi savitą identitetą, savitą auditoriją bei savitą kino filmų pasirinkimą, tad ir šventė nė viename festivalyje nebūna tokia pati.
Festivalius lyginu su švente ir dėl to, nes jie, priešingai nei kino apdovanojimai, yra apie kino bendruomenę, filmų žiūrėjimą, pokalbius apie kiną bei sukuria galimybę susitikti kūrėjams ir žiūrovams. Pati labiau mėgstu į auditoriją orientuotus festivalius, kadangi pastarieji būna šiltesni, jaukesni, mažiau oficialūs, o ir atskirtis tarp žiūrovo ir industrijos atstovų būna mažesnė.
Tarptautinis „Juodosios naktys“ Talino kino festivalis, dar kitaip žinomas PÖFF vardu, ir yra vienas tokių festivalių. Nors ir yra vienas „jauniausių“ A-klasės kino festivalių Europoje, „Juodosios naktys“ stovi gretose kartu su Berlyno, Kanų, Venecijos, Karlovy Vary festivaliais. Daugiau nei dviejų savaičių trukmės festivalis šiais metais iš viso parodė 528 filmus, atkeliavusius iš 73-ijų pasaulio šalių, kurių didžioji dalis buvo išskirstyti į konkursines programas.
Penki lietuvių filmai rungėsi Baltijos šalių konkursinėje programoje, iš kurios apdovanojimą už geriausią prodiusavimą parsivežė filmo Tu man nieko neprimeni (2023) komanda, o pagrindinį konkursinės programos apdovanojimą laimėjo estės Annos Hints dokumentinis filmas Smoke Sauna Sisterhood (2023). Su vienuolika filmų tarptautinėje konkursinėje programoje „Rebels with a Cause“ rungęsis Tomo Vengrio filmas Penkios su puse meilės istorijos nutikusios viename Vilniaus bute (2023) laimėjo geriausio šios programos filmo apdovanojimą.
Festivalyje pasirodę lietuvių filmai – labai skirtingi. Tiek savo režisūriniu stiliumi, tiek kinematografine kalba, tiek istorijomis bei temomis, tiek žanrais. Tačiau labiausiai džiaugiuosi tarptautiniame festivalyje pamačiusi tiek daug lietuviškų filmų, ko iki šiol neteko padaryti. Aptarti juos viename tekste itin sunku ir galbūt neteisinga, tačiau ir šioje konkursinėje programoje šių filmų niekas nesieja išskyrus tai, kad jie yra iš Baltijos šalių.
Stebimoji Dokumentika su aiškiu kritišku žvilgsniu bei priekaištu moderniam vartotojui
Artūro Jevdokimovo Kalėdų eglutės gyvenimas ir mirtis (Life and Death of a Christmas Tree, 2023), tai vienas tų filmų, kuris atmintyje išliks ne kiek dėl savo kinematografinių pasiekimų, bet kiek dėl temos reikšmingumo. Kaip ir pirmuoju savo dokumentiniu filmu, čia režisierius išryškina globalios vartotojiškos visuomenės tamsiąsias puses. Kalėdinių eglučių gamybos keliai Europoje yra painūs ir pavojingi, ypač Sakartvele augančių pušų kankorėžių rinkėjams, kurie lipa į aukštas medžių viršūnes, rizikuodami gyvybe ir taip atnešdami pelną Danijos eglučių augintojams.
Kalėdų eglutės gyvenimas ir mirtis, tai stebimoji dokumentika, kurioje režisieriaus subjektyvumas įžengia į kadrą ryškiausiai, montavimo darbų procese, renkant kadrus it dėlionę, kuri iš palaidų momentų turi pavirsti į siužetinę liniją. Apskritai reikėtų pamiršti tokias idėjas kaip: dokumentika – tai objektyvusis kinas… Tol kol kiną kuria žmogus, jis bus subjektyvus. Bet subjektyvumas yra gerai – jis leidžia išgirsti skirtingus balsus bei atskleidžia kūrėjų moralinę poziciją. Tad ir šioje stebimojoje dokumentikoje, kurioje režisierius dirba tyliu stebėtoju, Jevdokimovas sugeba ištransliuoti aiškią kritišką poziciją ir pademonstruoti šios industrijos pasekmes individualiems gyvenimams.
Čia kamera stebi tiek gamintojus, tiek rinkėjus, tiek emigrantus darbuotojus, pjaunančius eglutes, tiek mažų kaimelių bendruomenes, kuriose renkamos sėklos; o lėti, ilgi kadrai, kurie per daug nepriartėja prie filmo subjektų, nuolat primena apie atstumą tarp toje kasdienybėje gyvenančių ir mūsų – tylių stebėtojų, kurie taip pat yra šios industrijos dalimi.
Jevdokimovas siekia vienu filmu parodyti kiek įmanoma daugiau skirtingų istorijų ir perspektyvų, kurios vienaip ar kitaip susijusios (ar paveiktos) šios industrijos procesų. Tačiau ne retai šios istorijos išsimėto padrikai ir išnyksta bendroje filmo erdvėje. Kai kurie siužetai itin centralizuoti ir detalizuoti, o kai kurie praeina pro šalį ar lieka kabėti, taip ir nesurišti į bendrą istorinę liniją. Kitaip sakant, kai kurie režisieriaus pasirinkimai ne visad aiškūs. Tad ir filmo pabaiga palieka neužbaigtumo jausmą – lauki kai kurių istorijų išrišimo, bet jos nutrūksta vos gimusios.
Pirmasis lietuviškas 3D filmas, kurio, ironiška, bet ryškiausia detalė – muzika.
„Nutrūkusių“ istorijų apstu ir Deimanto Narkevičiaus Čiulbanti Siela 3D (Twittering Soul, 2023). Tačiau šiame filme išrišimo nesitiki, kadangi tai itin abstraktus vizualinis projektas be ryškios siužetinės linijos. Ir nepaisant to, kad jis susideda iš daug mažų lietuvių mitologijos detalių, turinčių siurrealizmo elementų, jis išlieka vientisu ir veikia kaip sapnas, užliūliuojantis savo lopšinėmis.
Muzika yra Čiulbanti Siela 3D šerdis – liaudies dainos tiek modernizuotos, tiek nemodernizuotos, ataidinčios iš toli, o kartais tarsi dainuojamos tiesiai žiūrovui į ausį. Muzika ir įneša į šį filmą daugiausia mistikos ir magijos bei išpildo ertmes, kurias palieka tušti gamtos vaizdai ar abstrakcijose gimusios istorijos.
Šiame filme daug simbolinės kalbos, mistikos, miglotumo bei erdvės interpretacijoms, tačiau konkrečių temų ar reikšmių analizė gali blaškyti nuo mėgavimosi filmu. Ir galbūt kartais kyla troškimas gauti atsakymus ar jų reikalauti (kad ir aiškesnio ponų dvarininkų rolės ištransliavimo, kurie, panašu, turėjo būti jungiamąja visų antraplanių istorijų grandimi, nors labiau primena antraeilius personažus gavusius pagrindinių personažų rolę). Visgi tam, kad pasimėgautum ar pilnai „patirtum“ Narkevičiaus filmą, reikia pasiduoti pasroviui ir leisti jam tave nešti į nežinomybę.
3D akiniai, turėję tik dar labiau įtraukti į šią mistinę dzūkišką pasaką, vykstančią XIX a. pabaigoje, vis tik mane blaškė nuo ezoterinių filmo aplinkų. Ir nors ir įdomu patirti lėtą 3D formato filmą, kuriame nėra aktyvių veiksmo scenų ar skriejančių į auditoriją objektų, šis pasirinkimas, pačiam filmui daugiau vertės nepridavė, o kartais net priešingai, pertraukdavo vientisą „tarp sapno ir pabudimo“ būseną, kurią sėkmingai kūrė. Tad vietomis susidarė įspūdis, kad 3D pasirinkimas padarytas tik vardan to, kad turėtumėme lietuvišką 3D filmą.
Tarminė šnekta, gamtos vaizdai, lietuvių mitologija bei nuostabus muzikos takelis, kuriame reikia branginti pauzes, tylą, tuštumą ir leistis būti užhipnotizuojamu, be abejonės šį darbą paverčia Lietuvoje analogų neturinčiu filmu. Ir man, kaip tarmiškai šnekančiam žmogui, norisi šį filmą branginti vien už tai, kad yra. Tikiu, kad jis ras, galbūt nišinę, bet savo auditoriją.
Savo auditoriją ras ir Romo Zabarausko minimalistinė queer-drama Rašytojas (The Writer, 2023), narpliojanti kaltės, nuoskaudų, baimių, religijos, seksualumo, atminties bei atsakomybės temas bei drįstanti kelti į paviršių drąsius, intelektualius bei skausmingai reikalingus ir būtinus klausimus.
Pagrindinė Rašytojas siužeto linija – dviejų buvusių mylimųjų, tarnavusių sovietinėje armijoje, susitikimas po 30-ies metų Niujorke. Istorija nuneša į dviejų skirtingų pasaulių susidūrimo momentą – kapitalizmą kritikuojantis lietuvis emigrantas Kostas, gyvenantis Amerikoje, bei okupuotoje Lietuvoje gyvenęs rusas Dima, kurio idėjos apie laisvę bei identitetą yra sudėtingesnės ir turinčios daugiau sluoksnių.
Didžiąją filmo dalį praleidžiame kartu su veikėjais mažame uždarame bute, į kurį įsiterpia tik trumpalaikiai miesto scenų fragmentai, primenantys apie pasaulį už durų. Čia žiūrovas yra viso labo post factum įvykių stebėtojas, gaunantis veikėjų gyvenimų informacijos nuotrupas ir palengva lipdantis didesnį šios dviejų vyrų meilės istorijos paveikslą. Miesto fragmentai siūlo idėją, kad nors šie du personažai yra to miesto sudedamoji dalis, jie vis tik gali egzistuoti tik savotiškame laiko ir erdvės burbule, o ribota erdvė tik dar labiau užakcentuoja šios meilės istorijos kompleksiškumą bei atsiribojimą ar atskirtį nuo išorinio pasaulio. Ši atskirtis egzistuoja ne kiek dėl to, kad patys personažai jos trokštų, bet dėl ilgalaikių identiteto suvaržymų gyvenant heteronormatyvioje visuomenėje.
Zabarausko pasirinkimas nerašyti scenarijaus vienam ir į šį procesą įtraukti Marc David Jacobs‘ą, Anastasia Sosunovą bei Artūrą Tereškiną filmui suteikia gylio bei sukuria įtikinamus personažus, kurie kvestionuoja homofobijos, paveldo, identiteto, intelektualinio kolonializmo temas; klausia ar okupantų kultūros garbinimas neįgalina okupacijos – taip užtikrinant Rašytojas dialogų daugiasluoksniškumą ir išbaigtumą.
Visas filmo scenarijus bei veiksmas ir remiasi dialogais. Tad kartais Rašytojas labiau primena literatūrinį tekstą, o kartais jautiesi lyg stebėtum pokalbių laidą su reklaminiais intarpais: vizualinė kalba (scenose be dialogų) bei greitas jų montažas primena reklaminius vaizdo klipus, o šiose scenose girdimos muzikinės kompozicijos tik dar labiau suaštrina šį jausmą.
Kompozitorės Ievos Baranauskaitės muzikos takelis sužadina nostalgijos bei melancholijos jausmus, kurie organiškai įsilieja į filmo tematiką ir vizualinę kalbą, tačiau kartais tampa per daug pastebimu ir atitraukia nuo istorijos. Galbūt šio disonanso buvo siekiama, kad suaštrinti šių personažų vidinio pasaulio konfliktą akistatoje su išoriniu?
Ši unikali istorija, tai gaivus oro gurkšnis lietuviško kino padangėje. Istorija nebijanti liesti kolektyvios traumos ir atminties temų bei pradėti pasakoti ir be atsiprašinėjimų klausti, kaip buvo paveikti LGBTQ+ žmonių gyvenimai sovietiniu laikotarpiu. Belieka tikėtis, kad Zabarausko filmo svarba Lietuvos kino vystymuisi, vien dėl savo tematikos, bus įvertinta ir kad jis neliks nepastebėtu…
Priešingai nei Ramūno Cicėno Šeima (The Test, 2023), kuris ilgainiui išsitrins iš atminties ir pasimes kino archyvuose. Tai filmas be substancijos ir be meninės vertės, kuris, kaip daugybę kartų matytų filmų vaiduoklis, bando įtikinti, kad yra reikšmingas ir unikalus.
Šios komedijos pagrindinė siužetinė linija – šeimos tarpusavio santykiai bei noras kontroliuoti jaunesnius šeimos narius, kad šie tilptų į vyresniųjų sukonstruotus rėmus. Konkrečiai – kišantis į jų sprendimus renkantis gyvenimo partnerius.
Šis filmas – pirmasis Cicėno režisūrinis bandymas, o kartu galbūt ir režisūrinis testas. Iš režisūrinės pusės, Šeima trūksta įtampos jausmo, kurios scenarijus desperatiškai prašė. Per greitas montažas nedavė žiūrovui erdvės išbūti, tad ir visi didieji siužeto vingiai tampa kažkokie dirbtiniai – kone faktų kratinys be emocinės kalbos ir gylio; vizualinė kalba nepapasakojo nieko, ko balsu neišsakė veikėjai.
Panašu, kad šis filmas buvo labiau režisuojamas kaip teatro spektaklis, kuriame Lietuvos A-klasės aktoriai vaidina taip, lyg kažkur toli salės gale sėdėtų auditorija, o šie bijo, kad jeigu aiškiai neartikuliuos ir nerėks, žiūrovas jų neišgirs. Taip pat vietomis veikėjų pozicionavimas kadre yra per daug teatrališkas ir sceniškas – pastatyti į būrį it mokyklos choro dainorėliai, laukiantys savo eilės.
Vis tik pagrindinė šio filmo yda, tai lėkštas Laimono Kinčiaus scenarijus. Dialogai paviršutiniški, siužeto vingiai neoriginalūs, trūksta dramaturginio gylio; veikėjų sprendimai – nepagrįsti. Motyvacijos – neaiškios. Vystymas – ne dinamiškas, o jų transformacijos – per staigios. Rezultate – neįtikinamos.
Šeima palyginčiau su prastai pagaminta mišraine, į kurią surinkti ir sumesti likučiai iš amerikietiškų komedijų su banaliais siužeto vingiais, tik prastesne vaidyba ir gamybos verte. Panašu į bandymą būti Knives Out su Adamsų šeimynėlės prieskoniais, užuot bandžius nerti į lietuviško identiteto bei humoro paieškas.
Jaunoji Lietuvos režisierių karta jau ieško šio unikalaus žvilgsnio į pasaulį, kuriame nebijoma lietuviško identiteto. Vyresnioji karta, rodos, vis dar tebežiūri į vakarus, bandydama juos imituoti. Tad ir Cicėno filme identifikuotis su veikėjais sunku, kadangi jie labiau primena lietuvius, vaidinančius amerikiečius, užuot buvę panašūs į mūsų visuomenės narius.
Marijos Kavtaradzės filmas Tu man nieko neprimeni (Slow, 2023), tai vienas tų pavyzdžių, kuriame matomas naujosios lietuvių režisierių kartos žvilgins į pasaulį ir pačius save, naudojant tarptautinį kiną kaip inspiracijos, ne imitacijos šaltinį. Čia nesislepiama po užsienietiško kino šešėliais, o drįstama žvelgti į vidų ir ieškoti savo balso.
Sudėtinga ir intymi dviejų žmonių meilės istorija, kurios centre identiteto dilemos bei mokymasis kurti santykį, bandant atsiriboti nuo išorinių įtakų bei dekonstruoti gilius vidinius įsitikinimus. Šiame filme ieškoma lietuviško identiteto, nesislepiant, neteisiant tiek personažų, tiek mūsų pačių, bet kartu ir būnant itin pažįstamu, savu ir atpažįstamu. Būtent dėl šio sprendimo, Kavtaradzės filmas ir yra unikalus bei paliečiantis ne tik lietuviškas auditorijas.
Lauryno Bareišos kinematografinė kalba itin turtinga ir užakcentuojanti intymumo temą, o spalvų korekcija atlikta taip, kad ji filmui prideda grynumo, tyrumo bei tikrumo, kas leidžia pamiršti, kad stebi vaidybinį filmą – jautiesi lyg žiūrėtum dokumentinį filmą apie dviejų žmonių santykius.
Visi techniniais filmo elementai: vizualinė kalba, garsas, scenarijus, aktorių tarpusavio dinamika bei režisūrinis meistriškumas dirba dermėje ir papildo vienas kitą, taip tik įgalindami filmo temas, kurios daugybe aspektų yra itin specifinės, bet kartu ir universalios – santykiai su tėvais, su savo kūnu; vyriškumo tema, seksualumo klausimai, identiteto dilemos socialiai sukonstruotų rėmų kontekste.
Ir nors geriausio filmo apdovanojimą Baltijos kino konkursinėje programoje laimėjo estės Annos Hints dokumentika Smoke Sauna Sisterhood, Kavtaradzės filmas tarptautinės žiuri buvo įvertintas apdovanojimu už geriausią prodiusavimą.
Tarptautinės žiuri įvertinimą už geriausią filmą gavęs Tomo Vengrio Penkios su puse meilės istorijos, nutikusios viename Vilniaus bute, tai neįprastą protagonistą turintis filmas.
Čia pagrindinis personažas – Vilniaus senamiesčio butas, savo sienomis pasakojantis meilės, vienatvės, išdavystės, skausmo bei vilties istorijas, gimstančias laiko ir erdvės sankirtoje. Emocinė filmo kalba vyruoja nuo tragedijos iki komedijos, nuo krizinių situacijų iki lėtų, ramių, tylių momentų.
Filmo scenarijus parašytas ir išvystytas dėmesingai, apgalvojant kiekvieną momentą. Tai, jog su lig kiekviena trumpa istorija, vykstančia mažame bute, sugebama sukurti empatijos jausmą skirtingiems veikėjams, yra atidžiai apgalvotų dramaturginių sprendimų rezultatas ir pasiekimas. Kitaip tariant, su šiomis istorijomis elgiamasi tarsi su penkiais atskirais trumpametražiais filmais, turinčiais savo siužetinę liniją ir pasakojimo „braižą“. Kartu sugebama viską apjungti į bendrą visumą taip, kad šios istorijos netampa atskiromis ir išlieka vienos didesnės istorijos dalimi.
Į kiekvieną Penkios su puse meilės istorijos, nutikusios viename Vilniaus bute kadre pasirodantį veikėją žvelgiame iš toli, tarsi būtume paties buto sienų dalimi. Tuo pačiu režisierius nei kart žiūrovui neperša nuasmeninto, sudaiktinto žvilgsnio ir kviečia į kiekvieną bute pasirodantį asmenį žvelgti su žmogiškumu, jautrumu ir empatija.
Svarbu paminėti, kad žiūrovas niekada „neišeina“ iš buto ir visas filmo veiksmas vyksta tarp keturių sienų su momentiniais žvilgtelėjimais pro langą. Ir būtent čia Vengris pademonstruoja aukšto lygio režisūrinį meistriškumą: sukurti įtampos, susijaudinimo, džiaugsmo jausmus, nekeičiant aplinkos. Jei ką žinau apie šį amatą, tai reikalauja gilaus kino kalbos išmanymo ir supratimo.
Šiame airių, latvių ir lietuvių bendrame produkciniame darbe viskas – nuo tempo iki kameros judesių, nuo montažo iki garso takelio – yra atlikta nepriekaištingai, nešvaistant nei vieno kadro tuščiam beprasmiam minučių užpildymui, suvokiant detalių bei pauzių svarbą.
Penkios su puse meilės istorijos, tai dar vienas unikalus, kruopščiai išvystytas, meninę vertę turintis darbas, kurio įvertinimas tarptautinėje rinkoje tik skatina nekantriai laukti tolimesnių Vengrio režisūrinių šedevrų ir pasiekimų.
