fbpx

Ką žiūrėt šį Helovyną?

Trumpa siaubo pasakėčia: įsivaizduokit, 2020-ieji, Naujųjų išvakarės, „Naujametinis žiburėlis” kaip niekad žiūrimas (aišku, tik ne renginio auditorijos, kurioje ūžia nuo praėjusių metų paliktos, tuščios kėdės). Bežiūrint Likimo ironija, arba po pirties, tėvai ir seneliai tikriausiai dar niekad taip nesiilgėjo 1975-ųjų (daug fizinio kontakto, lytėjimo – siurrealus vaizdelis – kasmetinis atsidusimas, jog „prie ruso buvo geriau…”; šiais metais tu į tai nereaguoji, tebūnie, galvoji). Rankoje laikai antrą šio vakaro spanguolių Smirnoff’o skardinę, nuotaikos džiugios, šypsenų nematyt. Nors ir laikaisi saugaus atstumo nuo kitų, fejerverkų belaukiančių 5-6 žmonių grupelių/šeimynų, visi vis vien keistai šnairuoja vienas į kitą. Nieko tokio, nepaisant netradicinių aplinkybių, susirinkom dėl bendro tikslo – išlydėt 2020-uosius.

Suskaičiavom iki dešimt, pasidžiaugėme fejerverkais, per daug imtymiais, pašalaičių žvilgsnių nulydėtais apsikabinimais, alkūnių susidaužimais, vieno kito draugo pasižadėjimais pradėt sportuot (ir mažiau gerti). Tačiau kažkas ne taip – net ir 2020-ųjų standartais ne taip. Fone žiebiasi vienas po kito telefonai, žmonės imasi už galvų, keletas iš jų puola ant kelių.

Pasirodo, kažkokiu būdu 2020-ieji nesibaigė po savo „galiojimo datos”. Kalendorius, nusprendęs papokštauti Švilpiko dienos stiliumi, rodo „2020, Sausio 1”. DELFI bei kitos publikacijos spekuliuoja, jog ex-prezidentas Trumpas, pralaimėjęs rinkimus, įtikino visus pasaulio lyderius, jog nepiktybiškai pasitrauks iš posto tik su viena sąlyga – jei pratęsim 2020-uosius, iš naujo.

Visus metus kartojom, jog „niekas nebestebina”, naiviai svajojom apie normalesnę, prieš-COVIDinę ateitį, kurioje nesam susigyvenę, susitaikę su dabartinėmis aplinkybėmis tik tam, jog 2020-ieji ir Mar-a-Lago viloje mohitas besiurpčiojantis Trumpas, lyg koks Grinčo ir Gru super-troll’ių duetas, dar kartą pasijuoktų iš visų – 365 ateinančias dienas, o gal ir dar tolimesnius ar dar trisdešimt ateinančių metų…

Kad jau apšilom, prabudinom šiurpuliukus, pereikime prie vienos iš DFCito komandos mėgstamiausių švenčių – Helovyno (dėl kurio rašybos vis dar nesame tikri). Kartojamės, tačiau 2020-aisiais išsigandimui daug nereikia – pakanka žvilgtelti į kasdienes naujienas, kurios, kaip koks „užburtas ratas”, atrodo, visus metus tik ir kartojasi; banko sąskaitos likučius, draugo atsiųstą žinutę, jog teks abiems karantinuotis, ar, jei esi jaunas studentas, naiviai pagalvoti apie ateities planus.

Nors Helovyno išvakarių leidimas žiūrint siaubeką kai kuriems iš Jūsų skamba liūdnai ir absurdiškai – žinom, jog su chebra svajojai nusitašyti „Džem’pube”, po ranka „nusikabinus” raganaitę įtartinai trumpu sijonu – pasistengsim, jog vakaras nenueitų perniek. Patirties, visgi, turim.


Šlykštynės: „[…] siaubo filmai ragina mus bent trumpam atsikratyti polinkio analizuoti, stengtis būti kuo labiau subrendusiu; (dar kartą) leidžia pabūti vaikais, pamatyti pasaulį juodai baltomis spalvomis. Siaubo filmai pasiūlo mums psichologinį atsipalaidavimą, kviečia kelioms valandoms susmukti į paprastumą, nelogiškumą ir visišką beprotiškumą – ką gauname padaryti ganėtinai retai.

Žymusis siaubo knygų autorius Stivenas Kingas 1981-ųjų esėje įtikina skaitytojus, jog visi mes esame bepročiai ir visiems mums kartais reikia leisti primityviems poreikiams, psichopatinėms mintims/fantazijoms, kurias visi taip sėkmingai slepiame, ištrūkti. Būtent todėl siaubo filmai veikia kaip šio prasivalymo katalizatorius. Visi susirenkame į vieną patalpą – bent ankstesniais laikais – lyg tai būtų keisčiausių fetišų, brutaliausių fantazijų klausyklėlė, tačiau pasibaigus siaubo filmui, net ir kolektyviai žinant, kad tai, ką čia regėjome buvo nesveika (ir dirbtina) – pasijuokiame, nusivalom dulkes, popkornų trupinius ir grįžtam į normalius gyvenimus, lyg niekur nieko.

Tiesa, visi šie filmai – Martyrs (2008), The Human Centipede (2009), A Serbian Film (2010) – nėra rekomenduotini jautrių nervų žiūrovams. Jie brutalūs, šlykštūs, provokuojantys, atskleidžiantys žmogaus tamsiausius troškimus. Vienas iš jų netgi turi itin kontraversišką kūdikio išžaginimo sceną… Juose nerasi jokio peno pamąstymui – toli gražu. Tačiau jei su draugais ieškot tobulo filmo gėrimo žaidimams ar, tiesiog, netradicinio iššūkio – bet kuris iš šių siaubekų pamalonins Jūsų keisčiausius troškimus. Nesakykit, kad neperspėjom.

 

Netflix & Chill: Žmonės kartoja, jog geriausias afrodiziakas yra masažas, karšta vonia, vynas ir R. Kelly – Ignition.mp3. Tačiau mes nesutinkam – geriausias laiko ir Tinder’io pasimatymų patvirtintas „lubrikantas” yra siaubo filmai. Reikia prisiminti, jog visos aukščiau išvardintos veiklos kaip mat atpalaiduoja. Jei buvai bent vienam pasimatyme ar vakariniam (namų) kino seanse su savo antrąja puse, žinai, jog miegą nuo atsipalaidavimo skiria itin plonytė linija, kaip ir susijaudinimą nuo atsipalaidavimo.

Šios kategorijos siaubekai yra lyg ėjimas lynu – balansavimo aktas, kuriame vienas klaidingas žingsnis, ar per anksti nuspaustas „Play” mygtukas, gali pasibaigti šeštadienio vakaro praleidimu vienudu su Netflix’u, Tavo „chill’inimo” partnerei/partneriui knapsint pašonėj; kur, iš vienos pusės, filmas turi būt įtraukiantis, tačiau ne tiek baisus, jog „karščiausia” šio Helovyno fantazija būtų laikymasis už rankų.

Halloween (2018), A Nightmare on Elm Street (2010), The Blair Witch Project (1999) – nesuklysi nei su vienu iš šių klasika tapusių siaubo filmų. Jų siužetinės linijos yra ganėtinai paprastos – net ir „prachillinus” pusę filmo, susigaudysi kas ir kaip. O jei nutiktų taip, jog filmo partneris, nepaklausęs Fredžio Kriugerio patarimo „neužmerkti akių”, paliks tave eiti tamsiu, Bleiro raganos mišku vieną, neišsigąsk – legenda tapęs, kaukėtasis Michael Myers’as pasirūpins, jog nenuobodžiautum.

„Galim įjungt šviesą?”: Nemaža dalis Jūsų tikriausiai galvoja: „o kur Anabelė? Kur Išvarymas ar visi tie egzorcizmai?” Pripažinsim, nesam dideli šių „kultinių” frančizių gerbėjai – jei ką gerai šie filmai ir daro, tai renka pinigus (kas leidžia toliau Juos štampuoti). Mums patinka siaubekai iš didžiosios S, tie kurie palenda po oda ir ilgą laiką neleidžia normaliomis sąlygomis (tamsoje) nueiti iki tualeto/rūsio/palėpės.

Priešingai nei kiti siaubo filmai, šios kategorijos siaubekai nėra šlykštūs, trumpalaikiai ar išjuokiami dėl savo spec. efektų įgyvendinimo. Jie smilksta lėtai ir juose nėra pigių sekso scenų. Šie aukšto kalibro psichologiniai siaubo filmai išeina kartą į penkis metus, o svarbiausia – jie verčia galvoti, atkreipti dėmesį į detales.

Galvoti! Kai šiųdieniai siaubo filmai viską pateikia ant lėkštutės, leidžiant „išjungti” smegenis ar „pasilaižyti” salės gale, šie siaubekai veikia kaip priešnuodis viltį praradusiai industrijai. Ari Aster’io Hereditary (2018) yra nominuojamas kaip „mūsų kartos Bleiro ragana„, kol The Babadook visų vaikų mėgstamiausią vakarinę veiklą, pasakų skaitymą su mama (jei toks dalykas dar iš viso tebeegzistuoja), paverčia tikru „Freudišku” košmaru. Na, o legendinio Paranormal Activity, galiausiai parsidavusio už pinigus, su miniatiūriniu biudžetu ($15 tūkst.) sugebėjusio „užkalti” beveik $200 mln. – manau, net pristatinėti nereikia.

50/50: Kodėl ši kategorija pavadinta „50/50”? Ne, ne dėl to, jog yra 50% tikimybė, jog šį šiurpulingą vakarą tau „nuskils” (tam yra „Netflix & Chill” kategorija). Šie rinktiniai filmai yra eksperimentiniai – jie yra geri, originalūs, baisūs, tačiau ne visi su tuo sutiks. Kai kuriems iš Jūsų šie filmai pasirodys per daug lėti, stingantys jump-scare‘ų. 50/50, nes, kad ir kaip šiuos siaubekus mylime, esam užtikrinti, jog jie „sueis” ne kiekvienam.

David Robert Mitchell’io debiutinis It Follows (2015) buvo ganėtinai rizikingas „all-in” statymas: filmas buvo pastatytas ilgai taupytų santaupų dėka, tad jam kritiškai nenusisekus – režisierius visam laikui būtų sugrįžęs į edit’inimo kambarį. Visų laimei, jis ir toliau „štampuoja” nerealius filmus.

Tiek kartų siaubo filmuose stebėjom, kaip jaunos porelės mylisi iki kol Mitchell’is nusprendė pasinaudoti šia jaudinančia koncepcija. Jei esi paauglys ar vis dar pameni, koks jausmas vienu būti, Tu, žinoma, vertini savo nesuterštą seksualumą. It Follows nors ir neparodo tikrosios siaubo formos, veikiau pakurstant mūsų lakias vaizduotes – baisiausių košmarų židinį – jis alegoriškai bei originaliai „išmėsinėja” jauno žmogaus baimes. Kas galėjo pagalvot, jog po pigia industrijos kliše slypi geniali, modernaus siaubeko idėja?

Tuo tarpu Creep (2014) galimai supažindins daugelį su siaubo-komedijos žanru, kurio, tik po Jordan Peele’o Get Out (2018) kinematinės sėkmės, prodiuseriai bei investuotojai nesišalina. Kaip ir „Netflix and Chill” kategorijos filmai, siaubo-komedija yra aukšto pilotažo balansavimo aktas: pralinksmink žiūrovą per daug ir šiam niekas nebebus baisu; per daug išgąsdinsi – komedija nebebus veiksminga. Creep apstu skoningų jump-scare‘ų, modernių baimių, kurios bus pažįstamos kiekvienam.

Na, o už The Blackcoat’s Daughter (2015) kalba jo leidėjo, A24, kompanijos ženklas. Siužetinė linija „sukasi aplink” siaubo žanro itin mėgstamas nekaltas, katalikes merginas, skaisčiai baltais sijonais. Jis „smilksta” ilgai, verčia patį žiūrovą „sujungti galus”; tačiau filmo kulminacija ir nejaukus tonas, supantis jį, protingai sužaidžia su žiūrovo karikatūriniais šio žanro lūkesčiais. Vargšai tie, kurių židiniai skendi tamsaus rūsio glūdumose.

Jei tektų rinktis vieną… tai būtų Remi Weekes debiutinis siaubo filmas His House (2020), vis dar šviežiai „garuojantis” po Netflix’o stogu.

Jei nesate susipažinę su itin populiariu (bent video žaidimų srityje) terminu „ludonaratyvinis trikdis” (angl. ludonarrative interference), leiskite mums Jus supažindinti. Pamenat visus tuos momentus žiūrint siaubeką, kur, nepaisant apspjaudyto ekrano, raginimų nesileisti tais girgždančiais laiptais, filmo protagonistas eina į pačias netinkamiausias vietas, kur joks sveiko proto, mąstantis žmogus nekeltų kojos; ar scenos, kai problemai išspręsti pakaktų vienos Google paieškos ar vieno telefoninio skambučio, tačiau filmo veikėjai, lyg nematę nei vieno siaubo filmo gyvenime, net nesiruošia traukti telefono iš kišenės.

Kitaip sakant, ludonaratyviniai trikdžiai yra tie kinematiniai momentai, kai filmo veikėjų pasirinkimai neatitinka siužetinių aplinkybių arba yra visiškai nelogiški. Kalbant apie siaubo filmus, tai nėra didžiulė techninė klaida, nes tuos momentus dažniausiai „praleidžiam pro pirštus”. Visgi, tai ne kompiuterinis žaidimas, kad valdomo veikėjo sprendimai turėtų atitikti jį valdančio žaidėjo pasirinkimus. Kartais siaubo filmų nelogiškumas, logiškumo nepaisymas, ir yra jo stiprioji pusė (pvz. Klyksmas ar Pjūklas frančizės).

Tačiau kartais pasirodo siaubekas, kuris paiso loginio mąstymo. His House yra alegoriškas (bei ganėtinai britiškas) šių dienų portretas, kuriame siužetiniai filmo sprendimai yra apskaičiuoti ir einantys koja-kojon su logika. „Kodėl jie savo noru gyvena apsėstame name? Kodėl jie paprasčiausiai neišsikrausto?” Negalvojome, kad kada taip pasakysime, bet His House yra tikriausiai protingiausias mūsų dienų siaubo filmas, ne tik originaliai susidorojantis su ludonaratyviniais trikdžiais, bet ir savo galvotumu nepakišantis siaubui kojos. Jei siaubo filmų režisieriai seks Remi Weekes pėdomis, 2020-ieji turėtų būti itin sultingi metai siaubo filmų industrijai.

DFCito įkūrėjas - negali normaliai funkcionuoti be kino, kasrytinės dozės sausų pusryčių, užsienio literatūros
Posts created 65

Begin typing your search term above and press enter to search. Press ESC to cancel.

Į viršų