fbpx
scanorama; 2019; dfcitas;
Autorius: Gabija Augustinavičiūtė

Ką žiūrėti Scanoramoje jeigu…?

Filmų festivaliai neretai gali pasirodyti kiek bauginančiai. Ir dėl rodomų filmų skaičiaus, ir dėl jaudulio, jog filmai bus sunkūs, nesuprantami, o einant namo draugams teks pasakyti “ką žinau, festivaliniai filmai – ne man.”Šių metų Scanorama laužo tokius įsitikinimus ir pateikia daugybę filmų, tenkinančių pačius įvairiausius poreikius. Todėl, jeigu dar nežinai – o gal tiesiog bijai – nueiti į festivalinį kiną, padėsim tau išsirinkt tinkamiausią filmą.

Pastaba: praėjus lygiai pusei festivalio, aptariame tik peržiūrėtus filmus, todėl sąraše nėra minimi visi Scanoramoje rodomi filmai. Prieš estafetę perduodant Kaunui, būtinai aptarsime visus festivalio favoritus.

Taigi, ką žiūrėti, jeigu… nemėgstu festivalinių filmų?

Švedų Svaigulys (2019) yra puikus įrodymas, jog festivaliniu kinu gali mėgautis visi. Klasikinė Romeo ir Džiuljetos meilės istorija, nors ir paprasta kaip du kart du, tačiau nepakartojamai įvilkta į akinančius kostiumus, išdėliota šviesomis mirgančioje atrakcionų fone, pavergs kiekvieną žiūrovą. Filmas niekada nesustoja judėjęs, niekada neišjungia karuselių šviesų. Ir nesvarbu, ar ieškai rom-com tipo filmo, ar Anderseno pasakos, ar Alisos stebuklų šalyje stiliaus kostiumų ir dekoracijų, Svaigulys garantuotai užpildys kiekvieną dėžutę. Saugus filmas, į kurį gali nusivesti mamą ir neteks bijoti, kad filmą žiūrėti bus nepatogu.

svaigulys; dfcitas; scanorama;

…mėgstu skaityti Haruki Murakami knygas?

Tuomet nenustosi džiaugtis pamatęs filmą Krabis, 2562-ieji (2019). Ši britų/tailandiečių kolaboracija, lygiai taip pat kaip Murakamio knygos, juda meditaciniu ritmu ir kuria savo asmenines taisykles. Asmeniškai, man Murakamio knygos tolygios giliai meditacijai arba sapnui, regimam atmerktomis akimis. Lygiai taip pat verda ir filmo Krabis, 2562-ieji gyvenimas: pranyksta laikas, realybė, o galiausiai ir žanras.

Nors filmas ir prasideda kaip dokumentinė odė Krabio regionui Tailande, jau neilgai trukus tansformuojasi į kažką dar nematyto, galbūt dar net nepajausto. Įdėmiai įsižiūrėjus, filme galima atrasti netgi klasikinio rytų Azijos kino pėdsakų: ilgi statiški kadrai ataidi Ozu vazos metaforą (idėją, jog gyvenime būtina sustoti ir įvertinti tobulai tuščius ramybės momentus), o mistiška atmosfera piešia aliuzijas į Tsai Min-Liang filmą Goodbye, Dragon Inn (2003). Trumpai, jeigu tau gyvenime trūksta ramybės, būtinai pažiūrėk Krabis, 2562-ieji.

Krabis, 2562-ieji; dfcitas; scanorama;

…domiuosi žmonių psichologija bei mėgstu meta filmus?

Tada tikrai turi pamatyti filmą X ir Y (2018), kuriame režisierė Ana Odell ir aktorius Mikael Persbrandt sukviečia šešis švedų aktorius vaidinti abiejų kūrėjų alter ego. Žiūrint šį filmą šimtą kartą teko permastyt viską, ką maniau žinanti apie žmogaus psichiką – vis dėlto, keista matyti žmones, vaizduojančius tik vieną asmenybės aspektą.

Taip pat, šis filmas ne tik išlipa iš sau sukurtų dokumentinio žanro rėmų, bet ir tikslingai žaidžia su žiūrovu, nuolatos jį klaidindamas tarp realybės ir fikcijos.

x ir y; dfcitas; scanorama;
…paauglystėj dievinau distopinį žanrą?

Vos tik išėjus “Bado Žaidynių” knygų serijai, aš, būdama trylikos, įsimylėjau distopinį žanrą. Korumpuota valdžia, nenatūraliai žiaurūs įstatymai, draudimai, rodyti tikrus jausmus, o dar jeigu kur nors dar buvo įmesta uždraustos meilės istorija, o pagrindinė veikėja buvo šešiolikmetė mergina – tokia knyga 100% buvo mano lentynoj.

Distopijai dar dabar vietos knygų lentynoj turiu (Orvelo “1984” vis dar viena mano mėgstamiausių), o jei turi ir Tu, tave turėtų dominti filmas Laimės gėlelė (2019).

Įsivaizduok tobulą visuomenę, kurioje, genetiškai modifikuotos gėlės kvapo pagalba, nebeliks nei vieno liūdno žmogaus. Aišku, viskas neina pagal planą ir, kaip visi žinom, utopija vienu akies mirksniu tampa iškraipyta distopija. Nenatūraliai sterilūs vaizdai, apatiški dialogai ir nepatogiai kurtinantis garso takelis buvo kaip tik tai, ką dievinau būdama trylikos.

laimės gėlelė; dfcitas; scanorama;

…mėgstu modernų meną ir domiuosi, ką feminizmas reiškia šiandieninei visuomenei?

Žiūrėdama filmą Melancholikės užrašai (2019) jaučiausi lyg vaikščiodama po Tate Modern muziejų Londone, vis sustodama prie skirtingų vaizdo instaliacijų, stilistine prasme režisuotų Weso Andersono.

Jaunos režisierės Susanne Heinrich darbas susideda iš kelių epizodų, ciniškai aptariančių jaunos moters padėtį šiuolaikinėje visuomenėje. Greitai besikeičiantys žanrai – nuo animacijos iki muzikinio numerio – tikrai neleis nuobodžiauti.

melancholikės užrašai; dfcitas; scanorama;

…man tik dvidešimt, bet jau spėjau išgyventi tris egzistencines krizes?

Pažiūrėk filmą Rūgštis (2019) ir suprasi, kad taip jaučiamės visi. Šis filmas iškelia į paviršių tai, ką dažniausiai nustumiam arba labai giliai, arba apie ką pradedam kalbėt išgėrę.

Tai kokia viso šito prasmė? Gal ir nelabai norim tai pripažint, bet vis abejojam, ar gyvenam prasmingus gyvenimus. Rūgštis prieš akis išpila tai, ko nenorim matyt. Tačiau, pamatę, kad visi iki vieno esam tragiškai pasimetę, po filmo gal jausimės kiek geriau. Rimtos temos ekstremaliai absurdiškam pavidale – ko daugiau kiekvienas milenialsas gali norėt?

rūgštis; dfcitas; scanorama;

Gabija Augustinavičiūtė
Sertifikuota kino kritikė, gyvos muzikos ir juodos kavos entuziastė ☕
SUKURTA ĮRAŠŲ 9

Begin typing your search term above and press enter to search. Press ESC to cancel.

Kilti viršun