DFCitas

Jei turi dėmesio vertų istorijų, kuriomis norėtum pasidalinti, ar domina rašymas mūsų komandoje - parašyk info@dfcitas.lt Jei turi dėmesio vertų istorijų, kuriomis norėtum pasidalinti, ar domina rašymas mūsų komandoje - parašyk info@dfcitas.lt

Tai kada gi prasideda naujas dešimtmetis – 2020 ar 2021? Nesvarbu, internetas nusprendė, jog nulis simbolizuoja naują pradžią. Jei esi antrojoje barikadų pusėje (ir tikriausiai esi teisus), tu jau esi memės dalis. How 2010s…

dešimtmetis; 2010s; dfcitas;

Pripažinkim, buvo velniškai ilgas dešimtmetis. Paklausus internautų, kaip jie įvardintų pastaruosius metus, vieni nenori apie tai net kalbos turėti; kiti tiesiai šviesiai pradeda prasivardžiuoti, prisiminti jį kaip „dešimtmetį, kurio geriau neminėti”, lyg būtų šnekama apie Voldemortą.

Tačiau ar buvo taip blogai? Išvengėm ir ekonominių krizių, ir maro epidemijos, ir Didžiosios depresijos pasikartojimo. Kas prasidėjo, sakykim, neblogai bei jaudinančiai, greitai apsivertė aukštyn kojom: amerikiečiai prezidento rinkimuose balsavo už neteisingai nužudytą, mylimą, gorilą (R.I.P. Harambe); stalo žaidimas Cards Against Humanity bandė sustabdyti prezidentą Trumpą nuo jo išsvajotosios sienos (aplinkui Meksiką) užbaigimo; Vakaruose prasidėjusi klounų epidemija… – tokių scenarijų net keisčiausiuose sapnuose nesusapnuosi.

Atrodo, jog antroji dešimtmečio pusė buvo juokais parašyta paauglystę patiriančio algoritmo. Ai, taip, gavome artimiau susipažinti su šiuo tampriu, daug kam vis dar nesuprantamu, terminu. Kurį laiką džiaugėmės jo adaptacija mūsų kasdieniame gyvenime. Vis gi labai greitai supratome, kad tai yra tiek pat palaima, kiek ir prakeiksmas. Taigi, klausimas: kaip pastarasis dešimtmetis atrodys istorijos vadovėliuose?

Manau, šį dešimtmetį puikiai apibūdina žymioji Charles Dickenso (knygos Tale of Two Cities) citata – „It was the best of times, it was the worst of times” (vert. Buvo geriausi laikai, buvo blogiausi laikai). Jei ne taip lyriškai, Gangnam Style‘as (apačioje) taip pat puikiai apibendrina praėjusius metus. Tik pagalvok – 2012-aisiais išgyvenom prakeiktą apokalipsę! Holivudas net ir tomis, „paskutinėmis”, akimirkomis iš to darėsi žalius – per žadėtąjį armagedoną, filmas 2012; prieš ją – kino industriją amžiams pakeitę Avengeriai.

Kas galėjo pamatyti, jog timor mortis bus puikus marketingo triukas superherojų eros pradžiai? Tada mūsų dėmesiui atkreipti pakako vos šešių elastinu apsišarvavusių gelbėtojų, paskutiniame filme – jų buvo geri du tuzinai. Jei dešimtmečio pradžioj tavo tėvai nežinojo, kas toks, po velniais, yra Kapitonas Amerika; dabar jie, neabejoju, gali mintinai pasakyti kokiomis spalvomis yra numargintas jo kostiumas (lyg tai nebūtų akivaizdu).

Ir tikriausiai net sakyti nereikia, jog Marvelis buvo vienas iš pirmųjų daigų, sukūrusių tinkamas sąlygas pop kultūros aklimatizacijai mainstreaminėje visuomeninėje. Tik pagalvok, kokį ilgą kelią nuėjom – jei 2010-aisiais, prie pietų stalo, būtum pradėjęs pasakoti apie Džokerį, ne tik kad būtum atsakytas nejaukia tyla („Kas toks?”), bet dar ir niuksų lavinos iš vyresnio brolio/sesers sulauktum.

…Juk reikia pasidalinti su draugais. Kaipgi kitaip jie žinos, ką tu veikei? Pic or didn‘t happen. Tik nepamiršk užmesti #nofilter

Šis pop kultūros infiltravimasis į mūsų kasdienį gyvenimą padrąsino žymius žmones „išlįsti iš spintos”, garsiai bei išdidžiai pasakojant apie D&D vakarus, stumdant ranka dažytas figūrėles su Holivudiniais draugais. No shame in that.

Taip pat, kartu su „nemokamu prodiuseriu”, dar žinomu kaip SoundCloud‘as, padėjo repui užsiimti savo vietą po saule. Kendrick’o Lamar’o, Mac Miller’io, Tyler, The Creator’io, Logic’o, Post Malone, Kanye West’o, Travis Scott’o, Drake’o (bei daugelio kitų talentingų atlikėjų) lyrics‘ai neapsiribojo vien tik gatvės kalba, grafiniais pasakojimais apie sunkią vaikystę „Pragaro virtuvėje” ar reperių mekoje, Komptone. Pop terminai – užuominos į filmus, komiksus, filmukus, komp. žaidimus – tapo įprasta leksikos dalimi. Laikai, kai galėjai suabejoti hip-hopo muzikinėmis vertybėmis, baigėsi.

Ši „juodaodžių kultūros” (kaip žmonės mėgo sakyti) muzikos forma tapo visiška norma: 2018-ais tas pats Kendrickas Lamaras tapo pirmuoju ne džiazo ar klasikinės muzikos atlikėju, laimėjusiu Pulitzerio apdovanojimą už savo kūrybą (albumą DAMN); dar šiais metais jo daina „All the Stars“ per plauką nelaimėjo Oskaro už geriausią dainą, sukurtą didžiajam ekranui. How ‘bout that.

2010-aisiais berašant apie video žaidimus net susapnuoti negalėjau, jog dešimtmečio pabaigoje ši laisvalaikio forma taps multimilijardiniu fenomenu. Aišku, nėra nieko labiau cringeworthy, kai suaugęs žmogus daro „Tarpdančių siūlo” šokį (angl. floss dance), tačiau, matyt, to buvo galima tikėtis. Kol dešimtmečio pradžioje tai vis dar buvo laikoma antisocialia veikla – dažniausiai daroma aptrūnėjusiame rūsyje, šlamščiant Cheetos‘us – metams bėgant kompiuteriniai žaidimai pavirto globalia laisvalaikio forma. Tai kas tas ūsuotas italas su raudonu kombinezonu?

Išties ši virtuali industrija tapo tokia sėkminga bei kasdieniška, normalia, jog nuo dešimtmečio vidurio ji pelnu lenkia pramogų verslo milžinus: kino industriją… ir muzikos – sudėjus. Ar prisimeni kas dėjosi 2016-ųjų vasarą, pasirodžius Pokemon Go? Iš praeities atkeliavęs neandertalietis būtų pagalvojęs, jog visa žmonija išsikraustė iš proto… Profesionalus mygtukų spaudinėjimas, šaudymas/kovojimas virtualiuose pasauliuose, dar žinomas kaip e-sportas, buvo pripažintas realia sporto šaka. Jos atstovai – atletais. Jei esi profesionalus žaidėjas, Kinijoje tu esi roko žvaigždė.

Ir jei galvojai, kad kompiuteriniai žaidimai yra pramoga vaikams arba paauglystėje užstrigusiems suaugusiems, esi užsilikęs 2010-uosiuose: jau daugelį metų „sėdėjimas prie kompo” ir virtualių nuotykių komentavimas išrinktiesiems neša nemažus pinigus – vieniems milijonus, kitiems tūkstančius. Kitaip sakant, jei anksčiau vaikai svajodavo suaugus tapti garsiais kosmonautais, ugniagesiais, dinozaurų mokslininkais, dabar garantuotas atsakymas (bent berniukų tarpe) bus: „noriu būti Youtuberiu!”. Ir jei kokiam vaikėzui prasitarsi, jog esi gyvai šnekėjęs su PewDiePie ar Ninja, žinok, kad turi jo pagarbą. Lietei Elvį ar stebėjai Kurto Kobaino paskutinį pasirodymą: „ok… kas jie tokie?”

Youtube platforma bei visas youtubeinimo bumas tapo tokiu dideliu reikalu, jog dviejų pramogų verslo atstovų (a.k.a. youtuberių) susitikimas kovos ringe sulaukė daugiau dėmesio/pinigų nei kai kurios profesionalių, garsių, kovotojų transliuojamos kovos. Po šimts, pats Willas Smithas pradėjo kurti klipus. Jackas Blackas, Gordonas Ramzis taip pat. Garsūs atlikėjai transliuoti savo video žaidimų maratonus tiesiogiai.

Smarkiai patobulėjusios technologijos daugeliui ne tik kad spėjo pakloti pamatus netikėtai sėkmei, bet ir pakeisti, kaip mes galvojame apie technologijų-žmogaus bendrystę. Daugelis dalykų, pranašautų kultinio Atgal į Ateitį (1985) išsipildė: dronai, virtuali realybė, video pokalbiai – visa tai turim. Ir nors dar vis nepasiekėm Visa Griaunantis (1993) filmo lytinio akto darymo pranašysčių – virtualus seksas, jokio lietimo, jokių gličių išskyrų – niekas nenumatė, kur link pasisuks „kibernetinis susitikinėjimas” (angl. online dating).

tinderis; dfcitas; desimtmetis;

Nežinau, kiek iš jūsų yra regėję ’98-ųjų filmą Jums žinutė (1998), tačiau tai, ką prakeiktas Tinderis per trumpą laiko tarpą sugebėjo padaryti iš romantiškų santykių paieškos internete, pranoko visų fantaziją. Kelių pirštų brūkštelėjimu į šoną tu dabar gali susirasti savo būsimą vyrą/žmoną – arba vienos nakties nuotykį, kokios tik pageidauji religijos/orientacijos/lyties. Baiminies, jog tavo nuotrauka neatspindi tavo vidinio grožio ir dėl to tavęs niekas nenorės? Tikriausiai taip ir bus – tavo kruopščiai apdailintam profiliui įvertinti internautas skirs tiek pat laiko, kiek užtenka brūkštelti pirštu per išmaniojo ekraną.

Tačiau algoritmiškai apdorotuose santykiuose nėra nieko gėdingo. Kai kurie duomenys (Vienos universitetas) rodo, jog šios, moderniu būdu susipažinusios, poros turi/turės sėkmingesnį vedybinį gyvenimą. Tik paklausyk tų senamadiškai susipažinusių porelių su savo seilėtomis susipažinimo istorijomis… Pfff – Adomui juk nereikėjo OkCupid’o, jog galėtų paganyti akis į Ievą. Ne, ačiū. Leisiu savo genetalijomis, lytiniu/romantiniu gyvenimu, pasirūpinti vienetams ir nuliukams.

Iš esmės, šis dešimtmetis taip greitai technologiškai progresavo, jog jam įsibėgėjus supratom, kad tuojaus nebeliks vietos mūsų pačių žmogiškiems – neapskaičiuotiems, dažnai kvailiems, tačiau originaliems – pasirinkimams. Net ir tada, kai tau atrodo, jog sprendimą priėmei pats, jį tau taktiškai įbruko algoritmas.

netflix; netflix and chill; dfcitas; desimtmetis;

2014-aisiais buvom supažindinti su Netflix’u – ištisi sezonai puikių serialų, jokių reklamų, jokio kassavaitinio laukimo. Atrodė, nieko negali būti geriau. Kaip visiems gerai žinoma ir išbandyta frazė „Netflix and Chill” byloja, ši, nauja, televizijos forma buvo ir vis dar yra puikus būdas pralaužti ledus, šiek tiek paišdykauti priešais ekraną. Kiekvienas naujas šou, kaip kokia sirenos giesmė, gundo tingiai praleisti vakarą, gal net ištisą naktį. Nors Netflixas – visai kaip Tinderis su romantika – ir iškraipė kino industriją, be jo – nei dienos.

Panašiai kaip ir su Instagram’u – programėle, palikusią daugumą paparacių be darbo. Atsikračius šių, krūmuose besislapstančių, iškrypėlių, gavome progą tiesiogiai stebėti patinkančių žvaigždūnų gyvenimus. Domina kasdienis Kim Kardashian duck-face‘as? Ne problema. Nori tiesiogiai, iš įvykio vietos, pamatyti, kaip švenčia turtingiausi pasaulio žmonės? Per lengva.

kim kardashian; duckface; dfcitas; instagram;

Ši nekalta programėlė ne tik kad atrodo kiekviename iš mūsų fotografą, pakeitė fotografijos principus, bet ir pakeitė mūsų mąstyseną: pirmiau padarysi nuotrauką, o tik po to džiaugsiesi akimirka/maistu. Juk reikia pasidalinti su draugais. Kaipgi kitaip jie žinos, ką tu veiki/veikei? Pic or didn‘t happen. Tik nepamiršk užmesti #nofilter.

Jei ne Instagramas, vargu ar praėjusiais metais didžiausias dešimtmečio festivalis-katastrofa „Fyre, vykęs buvusioje Pablo Escobaro saloje, būtų išvydęs dienos šviesą ir tokį stulbinamą pasisekimą. Tai ne tik buvo raginimas atsibusti, bet ir puikus įrodymas, kad viskas, ką matome internete, yra iškreipta ir diriguojama influencerių, bikinius dėvinčių top-modelių.

kony; meme; dfcitas; desimtmetis;

Prisimenat „Kony 2012” memę? Situacija, realiai, ta pati – socialiniai tinklai išnaudoti, kaip ir mūsų žmogiškas gailestis, jausmai, nemenkos šlamančių sumelės pasidarymui. Kas prasidėjo kaip pasaulinio masto pagalbos šauksmas, pelnęs nepelno siekiančiai organizacijai didelius pinigus/dėmesį, Amerikos pajėgoms papildomą priežastį kištis į trečiojo pasaulio šalies problemas, baigėsi kaip viso labo anekdotas: piktasis Afrikos warlordas (jei jis iš viso egzistuoja) vis dar laisvėje, šios operacijos režisierius – atsidūrė už grotų bei patyrė nemenką šizofrenijos epizodą. Kitaip sakant – žmonių emocijos + sėkmingas socialinių tinklų panaudojimas = $. Mokykitės, vaikai.

Ir nors 2013-aisiais žymiausias pasaulio whistleblower‘is, Edwardas Snowdenas – Amerikos išdavikas, pasaulio didvyris – stengėsi mus perspėti apie jau tuo metu vykstančią tikrąją interneto, technologijų bei socialinių tinklų paskirtį – tiesos, dėl kurios jis paaukojo visą savo asmeninį gyvenimą – šešeriems metams prabėgus, mes aikčiojam ir stebimės, kai vos ištarus žodį, internetas jau žino, ką mums siūlyti. 2018-ųjų Cambridge Analytica” skandalas tik dar kartą patvirtino visų didžiausią baimę – visos didžiausios technologijų korporacijos tarnauja ne mums, ne vartotojui, o atvirkščiai – mes joms.

sofija; dfcitas; desimtmetis; robotas; AI;

Kita vertus, viskas ne taip ir blogai technologijų pažangos fronte: nors Terminatoriaus scenarijus pamažu pildosi, gavom susipažinti su pirmuoju išmaniu robotu, gavusiu pilietybę – Sofija. Turinti virš šešiasdešimt skirtingų veido emocijų, neblogą figūrą, jos dirbtinį intelektą (kol kas) vargiai galima vadinti subtiliu: internete yra pilna medžiagos, kur ji netyčia, juokais, lepteli, jog žada sunaikinti žmoniją… Okay, gal pasilikim prie Wall-E, Jibo ar Alexa tipo robotukų? Manau, ne vienas mieliau bendraus su savo durnu telefonu ar Pringles‘ų dėžutės formos blykčiojančiu robotoidu, nei su tiesiai iš uncanny valley atkeliavusiu Black Mirror robotu. No, thank you.

Ir tai tik pradžia. Šį dešimtmetį prisiminsime kaip laužantį visa, kuo anksčiau tikėjome ir ką sukūrė motulė Gamta. Kai kurie pokyčiai yra teigiami, ilgai laukti: (užsienyje) įgaliota gėjų santuoka, marihuanos rūkymas; CRISP-R genų modifikacijos medicininis atradimas bei Elono Musko kūdikis SpaceX pakeitė industriją.

Kiti pokyčiai lengvai gluminantys, nors ir sunkiai pastebimi Lietuvos klimate – tarkim, papildomų penkiasdešimties lyčių ar seksualinės išraiškos/pakraipos – niekas nebežino – atsiradimas. Pasirodo, tai spektras, o ne dvilypis padaras, matuojamas genitalijomis, kaip iki šiol galvojom… Žemė galimai plokščia, vakcinos – Ebolą keliantis blogis, o globalinis atšilimas – tik dar vienas Kiniečių išmislas, kaip visažinis Amerikos prezidentas dar ne taip seniai galvojo. Vienu žodžiu, pamiršk, pilieti, visa, ką iki šiol žinojai ir laikei šventu.

this is fine; meme; desimtmetis; dfcitas;

Atvirai, ir, manau, su tuo sutiksiu ne vienas, stabiliausias ir pozityviausias šio dešimtmečio simbolis, palaikęs mus ir katastrofiškai sunkiais, ir blogais, ir šiek tiek geresniais laikais, buvo, ir yra, memės. Nuo Doge („WoW. Such doge”) iki spalvą keičiančios suknelės, ne vienam sukėlusios aneurizmą. O kur dar visi Harlem Shake‘ai, prakeiktas „vandens kibiro iššūkis” (angl. ice-bucket challenge), „milking‘as” ar „planking‘as„. Kai mūsų anūkai bandys suprasti, kokiais keistais laikais gyvenom, visa, ką jie matys, bus žmonės, vidury gatvės apsipilantys save galonu pieno ar gulint veidu į žemę – be jokios konkrečios priežasties.

Kita vertus, memės yra mūsų kartos kalba. Interneto kultūrą, kaip actekų kalbą, „puikiai” suprantantys mūsų tėvai/seneliai jau spėjo infiltruotis į socialinius tinklus. Jei vieną dieną taip atsitiks, jog teta iš Pasvalio kažkokiu magišku būdu perpras mūsų gan buką, tačiau unikalų, smagų, komunikacijos būdą ir po savo nuotrauka rasi ne „šilčiausius apkabinimus nuo mylimos tetos! ❤️” visų draugų akivaizdoje, o baby Yodos gifą, žinok, jog laikas evakuotis iš šio nepopuliaraus prekybcentrio, ką vadiname Feisbuku.

dfcitas; desimtmetis; 2010s;

Ir tai tik aisbergo viršūnė. Jei norėtume tinkamai susumuoti šį nukvakusį dešimtmetį, tam prireiktų ištisų mėnesių. Papildomo dešimtmečio. Tuzino naujų memių. Dar vieno #MeToo skandalo. Daugiau spalvų (lyginant nuotraukas iš praėjusio ir šio dešimtmečio, kuris yra/buvo prisotintas spalvom, atrodo, jog kameros objektyvas tomis dienomis sirgo depresija). Vis gi, kas buvo pražuvo – kaip ir šie (spustelti) puikūs žmonės, per anksti palikę mūsų liepsnose skęstantį, tirpstantį, pasaulį…

O kad dešimtmečio nepradėtumėme liūdna gaida, verčiau paklausykime, kokiais atradimais šis dešimtmetis lepino mūsų DFCito komandą:

Vygandas (svetainės programuotojas 👨‍💻)

Dešimtmečio albumas: Sleepy Sun – Fever (2010)

Pasirinkau šį albumą, nes jis kol kas sukelia daugiausiai jausmų – beklausydamas „Marina” dainos visuomet mintimis nusikeliu į dykumą ar tankias džiungles ir įsivaizduoju save sėdint prie laužo, gyvai klausantis atliekamos dainos. Albume apstu paprastumo, bet ir dinamikos, kas, mano manymu, puikiai eina koja-kojon (kas dar aktualu ir šių dienų muzikos industrijoje). Kaip vienas draugas išsireiškė: „dainose yra visko po truputį.”

Dešimtmečio filmas: Whiplash (2014)

Šio filmo net pristatinėti nereikia. Pasirinkau Damien Chazelle’io debiutinį filmą, ne tik dėl to, kad jis tobulai perteikia kiekvieno muzikanto (ir apskritai – artisto/meniniko) kelią tobulumo link. Ir pats editinimas, ir scenarijus, ir vaidyba – yra tiesiog nepriekaištinga. Gal per mano repeticijas niekas ir nesisvaido sulankstomomis kėdėmis (o gal turėtų?), visgi Whiplash’o poveikis kiekvienam meninės pakraipso žiūrovui yra amžinas. Kaip ir tie patys būgnai, filmas vis kviečia sugrįžt pakartotinai sesijai. Ir kiekvieną kartą patirtis vis tik gerėja…

Dešimtmečio atradimas: Bushcrafting’as & Survival’as

Manau, kad tai yra labai aktuali sritis Lietuvai, nes turim didelį miškų plotą. Kaip ir daugeliui, man miškas suteikia laisvės bei ramybės jausmą, leidžia pabėgt nuo 24/7 gyvenimo ritmo, prisimint paprastus gyvenimo džiaugsmus.

Saulė (rašytoja – muzika🎸)

Dešimtmečio albumas: Arctic Monkeys – AM (2013)

Pastarasis dešimtmetis pateikė nemažai įdomių, pačių įvairiausių, žanrų, muzikinių garsų. Tačiau ilgai besvarstant kas gi galėtų tapti tuo tikruoju, vieninteliu albumu-favoritu, atsigręžiu į savo pirmąją muzikinę meilę – roką. Per dešimtį metų roko muzikoje įvyko tiek, kad turbūt prireiktų nemažai kantrybės vardinant visus tuos įvykius. Bet užtikrintai galiu teigti, jog britų grupės Arctic Monkeys albumas „AM” tapo vienu iš tų reikšmingų įvykių.

Visas pasaulis jau daugiau nei penkeri metai dainuoja garsiuosius „Do I wanna know”, „R U mine”, „Arabella” gabalus. Kritikų palankiai įvertintas bei ne vieną muzikinį apdovanojimą pelnęs šauniųjų britų albumas, mano manymu, tapo tuo raktu į milžinišką sėkmę, kurią atlaikyti berniukams iš Šefildo visgi nevisiškai pavyko.

Tačiau albumas „AM” tapo tuo unikaliu Arctic Monkeys atpažinimo ženklu, brandesnis muzikinis skambesys rodo, kad iš garažinį roką grojančių jaunuolių, jie tapo tikrais muzikos džentelmenais, bet su ugninėmis sielomis viduje. Tad nieko kito nelieka, kaip tik pasileisti garbanas ir paspausti „play” ant vieno geriausių dešimtmečio roko muzikos albumų.

Dešimtmečio filmas: Submarinas (2010)

Dešimtmečio filmo titulą nusprendžiau atiduoti tiems (kūrėjams), kurie galbūt gerokai mažiau pastebimi, bet tikrai nemažiau reikšmingi; tie, kurių kūryba kino melomanams tarsi balzamas širdžiai.

Šįkart danų režisieriaus Thomo Vinterbergo dramai Submarinas. Šis maistiškas asociacijas keliantis filmas tapo mano pirmąja pažintimi su skandinavišku kinu. Dviejų brolių gyvenimo istorija, su paliktomis vaikystės traumomis, gan kiek per kukli dešimtmečio filmo titului. Tačiau mane, tuometinę šešiolikmetę mergaitę, pirmą kartą išvydus šią juostą, neblogai papurtė nuo galvos iki mažųjų kojelių. Įspūdis išlikęs iki pat šių dienų. Žvelgiant ir analizuojant giliau, nepamatysime originalaus siužeto ar begalės veiksmo – bei, greičiausiai, prireiks kelių kartų peržiūrėti, jog perkąstum ne vieną metaforą. Tačiau begalinė įtaiga, slypinti filme, skandinaviškasis šaltis ir tas nuoširdus netobulumas palieka ne tik tikrumo jausmą, bet taip pat tokį įspūdį, kuriam apibūdinti reikėtų pasitelkti kitų dimensijų galių.

Dešimtmečio atradimas: Belaidės ausinės (Airpod’ai) (2016)

airpods; dfcitas; 2010s; desimtmetis;

Dešimtmečio atradimu įvardinčiau, turbūt ne vieno hipsterio ir ne tik, kasdienybe tampantį, dar vieną su muziką susijusį reiškinį – belaides ausines. Galimybė klausytis mėgstamos muzikos aukščiausia kokybe, negirdint nei menkiausio triukšmo ir nesitabaluojant laidams iš visų pusių, yra tikrų tikriausias džiaugsmas. Įsigijus jas iškart pajutau, kad tie patys Arctic Monkeys klausosi taip, lyg klausyčiausi jų gyvai. Manau technologijų kūrėjai šiuo klausimu stipriai pamalonino gero garso mėgėjus (bei, pradžioje, įsiutino juos atimant audio-jack’ą iš telefonų), tarp jų ir mane, todėl keliu abiejų rankų nykščius aukštai į viršų.

Gabija (rašytoja – kinas🎬)

Dešimtmečio filmas: Short Term 12 (2013)

Tikriausiai visi kinomanai turi filmą, kuris parodė, kad kinas gali būti daug daugiau nei superherojų gaudynės ar lėkštos amerikietiškos komedijos. Labai gerai prisimenu, jog pirmą kartą pažiūrėjus Short Term 12 stebėjausi, kad kinas gali mane taip stipriai paveikti. Šio filmo dėka ir pradėjau domėtis kodėl bei kaip filmų kūrėjai sugeba ne tik išjausti pačias giliausias emocijas, bet ir priverčia jas jausti kitus.

Prieš atiduodama savo dešimtmečio filmo titulą, pažiūrėjau šį filmą dar kartą, jog įsitikinčiau, kad mano vertinimo netemdo nostalgija. Ir tikrai, netemdė: drąsiai galiu sakyt, jog jeigu žodžio gerumas prasmę būtų galima pavaizduoti ekrane, tai būtų Short Term 12.

Dešimtmečio albumas: Bastille – All This Bad Blood (2012)

Bastille man visada bus ta grupė, kuri nenuvilia. Bad Blood albumas man reiškia tą patį kaip ir Short Term 12 – tai buvo vienas pirmųjų (šio dešimtmečio) albumų, kurį klausiau on repeat per daugybę kelionių ir universitetinių rašto darbų. Pagal Oblivion esu ne kartą gerai išsiverkus, Skulls visada mane ištemps pašokt ir sukels gerą egzistencinę krizę, o dainuodama Things We Lost in the Fire koncerte tikriausiai balsą prarėkiau už visą dešimtmetį.

Dešimtmečio atradimas: Lietuva

lietuva; dfcitas; desimtmetis;

Naujas atradimas, praradimas, atradimas iš naujo – viskas telpa į šią kategoriją. Skamba labai lėkštai, žinau. Arba propagandiškai. Lyg anti-emigracijos lankstinukas. Nesakau, kad kiekvienas žmogus, išvažiavęs iš Lietuvos, automatiškai tampa nelaimingas. Bet man, matyt, reikėjo pagyvent svetur tam, kad įvertinčiau tai, ką palikau.

Kai porai metų išvažiavau gyvent į užsienį, nežmoniškai pasiilgau pačių paprasčiausių dalykų: Joninių, šaltibarščių, močiutės, Vėlinių, sutartinių, juodos duonos. Tačiau niekas neminėjo, kad taip pat ilgėsiuos ir pačių kvailiausių dalykų: Farų laidos, kolektyvinio supratimo, kas yra Gustavo enciklopedija ir kodėl, užuodus mandarinus, iškart reikia pasakyt, jog kvepia kalėdom.

Ignas (Autorius)

Dešimtmečio filmas: The Master (2012)

Kol visi dar seiliojasi dėl Džokerio, aš vartau savo snobiškas akis, nes žinau, kad tikrieji šio nuostabaus aktoriaus gabumai daugelio žiūrovų akyse liks neįvertinti. Jei matei Lynne Ramsay You Were Never Really Here (2017) ar Walk the Line (2005), kuriame jis tarsi sugebėjo vienam filmui sugrąžinti legendinį Johny Cashą iš pomirtinio gyvenimo – žinai apie ką kalbu.

Iš tikrųjų dėl šio titulo varžėsi ir Whiplash‘as, matytas šimtą kartų, jo scenarijus – smulkmeniškai išnagrinėtas. Kadangi jį nugvelbė mano kolega, dešimtmečio filmo pasirinkimas tapo perpus lengvesnis. Jei P. T. Andersonas nėra vienas šauniausių dabartinių kino režisierių (tik pažiūrėk There Will be Blood (2007) ir pasakyk, jog tai nėra tikras kinas), kad mane skradžiai – tikriausiai per šiuos ateinančius dešimt metų teks mokintis kino pagrindų iš naujo…

Dešimtmečio albumas: Kendrick Lamar – To Pimp a Butterfly (2015)

Nemėgstu žodžio genijus. Jis, kaip kokia prostitutė, buvo tiek kartų bereikalingai panaudotas, jog visa šio termino vertė tolygi 1923-iųjų Vokietijos markei. Visgi, kai kas nors sugeba taip kūrybingai pakeisti hip-hopo taisykles, ką šio dešimtmečio metu ir darė Kendrickas Lamaras, negaliu susilaikyti nepavadinęs jo genijumi.

Nors jo paskutinis albumas DAMN (2018) ir susilaukė daugiau apdovanojimų, šlovės, pasirinkau To Pimp a Butterfly tapti antruoju mano vinilų „kolekcijos” trofėjumi (pirmasis, visiška priešingybė – La La Land (2016) filmo soundtrack’as). Jis, paprasčiausiai, supažindino mane su neribotomis repo galimybėmis. Taip, jis vulgarus, purvinas, netašytas, pilnas stebuklingojo n-žodžio, užuominų apie pinigus, gaujų karus, bitc*s ir t.t.

Ir gal dėl to yra kaltas mano menkas (tuometinis) išprusimas hip-hopo muzikoje, tačiau kaip nuostabiai Kendrickas laužo taisykles: vidury dainos pasikeičianti atmosfera, pasakojimas, netgi ištisi atlikėjai; beat‘as, dvylikos minučių gabalai, pokalbis su mirusiais reperiais… G-E-N-I-J-U-S! Plius, To Pimp a Butterfly tikriausiai buvo mano pirmas pilnai perklausytas – susikaupus, be perstojo, stengiantis suprasti, kas yra dainuojama – albumas. Laukiam, kuo jis mus nustebins toliau.

Dešimtmečio atradimas: Sex & Drugs & Rock & Roll

Neabejoju, daugelis sakys: „prisižiūrėjo, matai, filmų…” ar tiesiog pavadins vaiku ir nustos ties čia skaityti. Tačiau išleisk mažo Lietuvos miestelio, gyvenimo neragavusio, pilietį į plačiuosius Vakarų vandenis ir stebėk, kas įvyks.

sex drugs and rock and roll; dfcitas; desimtmetis;

Mano atveju, tai buvo Londonas. Per tuos tris metus „betono džiunglėse” brinkau patirčių marinate ir pūčiausi, kaip koks vandenyje augantis guminukas.

Nors, kaip ir kolegė Gabija pasakojo, grįžau namo išsiilgęs visko, ko iki tol, per 18 gyvenimo metų, nevertinau – maistas, gamta, šeima, žmonių paprastumas,- prieš tai tik telike regėtame mieste gavau patirti tai, ką ištisus metus mačiau tik filmuose: nurauti koncertai; marihuana, nors kastuvu semk; kiti sunkiai ištariami preaparatai (kurių geriau čia neminėsiu); kassavaitiniai išpuoliai („Ir vėl? Kiek mirė? Blemba, pavėluosiu į darbą…”); visi naujausi filmai kine (taip, net ir Netflixo hitai), neribota viso pasaulio literatūra ir visai kitas požiūris į seksą bei vakarėlius…

Nors Londonas ir užkniso iki gyvo kaulo, vis sugrįžtu į šį iškreiptą, nepaprastai greitai pinigus siurbiantį, miestą būtent dėl šios tobulos trifektos. Aišku, visus šiuos nekrikščioniškus gyvenimo malonumus galiu gauti ir čia, Lietuvoje; tačiau, kad ir kur tai bedaryčiau – Niujorke, atokiuose Kanados kampeliuose, Majamyje, saulėtoje Barselonoje, Las Vegase ar Amsterdame – niekas iki šiol nepasiūlė nusidėti, taip, kaip tą daro velnių priėdęs, nuodėmingasis, Londonas…