Gyvenant šiais keistais laikais, regis jau niekieno nestebina, jog vis daugiau muzikinių grupių atšaukia savo pasirodymus. Arba juos perkelia į ateinančius 2022-uosius. Dar vieneri metai be gyvos muzikos…
Tačiau nesiruošiu kalbėti apie pandeminius praradimus ar atradimus (šį „darbą” paliksiu kas antram Lietuvos influenceriui). Kol kultūrinio bado ištikti planetos gyventojai laukia geresnių laikų, rodos, kiekvienas naujas muzikinis vaizdo klipas Youtubėj, ar įrašas Spotifajuj, tarsi kažkoks mažytis vilties krislelis, bent 0,1% dalele sumažinantis tą didžiulį, per pastaruosius metus išaugusį troškulį.
Net „blizgučių šou” vadinama Eurovizija šiais metais prikaustė kur kas gerokai daugiau akių, nei kada anksčiau: didžiausi melomanai, spjaudę į šį margą, eurovizinį šulinį neturėjo dėl ko atsiprunkšti, kai ant scenos užlipę italai, ankstyvo Marilyn Manson’o vibe’u atsiduodantys Måneskin’ai, nunešė visos Europos stogus su savo trankiais, rokavais garsais. Tačiau šį kontraversiškų bei konservatyvių reakcijų kasmet sulaukiantį šou palikime tikriems muzikos vilkams.
Dalykas, prie kurio vedu, skaitytojai, yra senas geras, seksu ir cigaretėmis (dar vis!) atsiduodantis rock’n’roll’as. Vis dar neretai alternatyviu žanru vadinamas muzikinis stilius šiomis dienomis sulaukia neįtikėtinai daug dėmesio. Ir ne tik dėl minėtųjų italų pergalės. Islandų grupė Kaleo, jungianti indie, psichodelinio roko, bliuzo, folkloro, garažinio punko elementus, kiek daugiau nei prieš mėnesį išleido savo trečiąjį studijinį albumą Surface Sounds (2021).
Šiuos vyručius pirmą kartą išgirdau visam pasauliui apsėdus Pokemonų ir Stranger Things karštine (arba prieš penkerius metus), kai bedirbdama kažkokius abiturientui „mirk arba išgyvenk” darbus, antram plane su įjungtu televizoriumi, kuriame mirguliavo vis dar gyvuojantis MTV kanalas, pamačiau jauną vaikiną prie pianino dainuojantį: „we get, what we deserve”. Pagalvojau, tikriausiai Timberlake’o „What Goes Around” hito cover’is; arba, dar vienas, meile nusivylęs jaunuolis, bandantis apdainuoti savo jausmų jūras su karminiu prieskoniu (mergyt, ką tu jam padarei?? ).
Tačiau įsitraukus būgnams ir gitaroms, pirminės mintys išsisklaidė, kaip ir mitai apie tų pačių Måneskin’ų prieš-koncertinius „nosies reikalus” (tatuiruotasis vokalistas, pasirodo, net nėra didelis gėrovas). Momentinės magijos pagauta, pagarsinau paklausyti, kas bus toliau. Nematyti, bet skamba įdomiai. Greičiausiai iš U.S. and A., nes labai jau jaučiami tie amerikoniški prieskoniai visame kame; pradedant vokalisto balsu, kurio beklausant pačiai lūžta visos balso stygos, o plaukai stojasi piestu nuo variacijos tarp žemų ir aukštų. Brandus viskis ausims, ne kitaip. Jau tada žinojau, jog daina virs hitu. Taip, taip, kalbame apie tą patį „Way down we go” gabalą, kuris net praėjus pusei dešimtmečio išlieka grupės vizitine kortele.
Nustebino ir tai, jog jokie jie jankiai; grynas muzikinis produktas iš Islandijos (okay, čia turbūt tik man tai buvo naujiena – atleiskite, prisiekusieji Kaleo-liečiai). Klausiau dar ilgai pavymui dainuodama „way down we go”, tačiau ties tuo viskas ir baigėsi…
Praėjus, atrodo, visai amžinybei, vėsų penktadienio vakarą, balandį, toj pačioj Youtubėj, tarp krūvos atsitiktinių rekomendacijų, akys užstrigo ties pavadinimu „Kaleo – Surface Sounds”. Pirma mintis šovusi galvon: „ooooo! Mes ir vėl susitikom.” Nieko nelaukusi iškart įjungiu kolonėles ir pasiruošiu teisingos muzikos antplūdžiui. Po tų atsitiktinių MTV dienų, grupės veiklą sekiau tiek pat, kiek ir Macklemore’o antiklimaktišką karjerą po „Thrift Shop”, tad algoritmo dėka paviršiuj plūduriuojantis albumas tapo idealia proga islandams priminti apie savo vietą ant scenos – ir tai, jog jie nėra tik dar viena one-hit wonder grupė.
Pirmiausia, dėmesį atkreipia albumo viršelis: ugnikalnis ir ledkalnis. Ar tai žinutė, jog laukia kontrastų persmelktos vienuolika albumo dainų? Bet kokių atveju, gražus gestas islandiškoms šaknims. Albumą startuojantis „Brother run fast” pasitinka, regis, kažkokiu tai perspėjimu, lyg artintųsi audra. Pasigirdus pirmiesiems kūrinio akordams, suprantu, kad greičiausiai grupė pritaikė tą pačią formulę, kaip ir su „Way down we go” – pradėti lėtai bei lyriškai, o įpusėjus, išsiveržti lyg ilgai skardinėje užkonservuotam gazui.
Nepaisant šiokių tokių panašumų su jau minėtuoju hitu, buvo nepaprastai gera vėl išgirsti Jökull Júlíusson balsą, kuris muzikos kritikų jau lyginamas su Hozier ir Ray LaMontague.
Toliau sekė „Break my baby”. Bene vienintelė albumo daina, kai „replay” mygtykas buvo įnirtingai spaudžiamas, kokius tris kartus iš eilės. Ryški elektrinės gitaros linija, kartu su veriančiu vokalisto balso tembru, suskambėjo gerokai ryškiau, nei pirmoji albumo daina. Kiek vėliau, interneto platybėse aptikau, jog, dėl „Break my baby”, grupė pasiryžo užsiropšti į vieną atokiausių Islandijos uolų ir, laukinės gamtos apsuptyje, nufilmavo muzikinį pasirodymą. (pasirodo, tolimesnės albumo dainos pasirodymui padarė tą patį… tik šį kartą už nugarų beburbuliuojant ką tik išsiveržusiai magmai. Net prakaitas išpylė).
Tuo tarpu „Alter Ego” taip ir rėkte rėkia pakuotis visas skrybėles ir su žavingais vyručiais (arba merginomis) traukti kur nors Arizonos kryptimi (na, gerai, pakaks ir kokio jaukaus, nežvarbaus Islandijos kaimelio). Užtikrintas roko kūrinys, kurio motyvus pala pala, jau esi girdėjęs bežiūrint kokią tai amerikietiškų nuotykių persmelktą juostą su 90-ųjų žvaigždėmis priešakyje.
„Free the Slave” – bliuzo ir indie folk’o kokteilis. Daina, kurios klausantis atrodo, jog per 4 minutes išgirsti visus įmanomus kontrastus. Ramybė ir chaosas. Laukinis išsilaisvinimas ir zoologijos sodas. Tačiau sunku pasakyti, ar visgi pakako tų minučių, kad Ejafjadlajokudlio ugnikalnis išsiverštų, ar visgi ledynai šį kartą buvo stipresni.
Tolimesnė albumo daina – „Skinny”. Su šia daina grupės gerbėjai turėjo progą susipažinti likus kelioms savaitėms iki albumo išleidimo. Kameros blyksčių spraksėjimais prasidedanti daina, sukėlė diskusijų audras tarp muzikos mylėtojų – galimai dėl slypinčios socialinės žinutės ir garsiai išrėktų žodžių: „you got to stay hungry for the fans.” Matydami socialinėje medijoje besipuikuojančias lieknas gražuoles ir jų vaikinus, turbūt ne vienas pagalvoja, kad norėtų būti jų kailyje. Retas pagalvoja, jog už viso to Instagraminio burbulo slypi negailestinga, nekaltomis sielomis varoma industrija. Mėtyti akmenis į politikos ar užsistovėjusių status quo idealogijų daržą pramogų pasaulyje visuomet yra slidus reikalas. Tačiau Kaleo dar vieną alternatyvaus roko gabalą pavertė bent jau mano asmeniniu albumo favoritu.
Šeštasis albumo kūrinys, „Hey Gringo”, maloniai nustebino kiek kitokiu, nuotaikingu Kaleo skambesiu, tačiau išlaikė stilių, papildydamas dainą lūpinės armonikėlės elementais bei falcetiniu priedainio atlikimu. Tokie žodžiai, kaip „tranquilo amigo „, nukelia kažkur tarp Amerikos ir Meksikos sienos esantį bariukštį, pilną linksmybių, pagundų ir pavojų (tikriausiai tai tie susiraukę kartelio nariai, šnairuojantys mano kryptimi), iš kurio dievaži, nesinori išeiti. Taigi, „Who is smokin’ cigarettes? Who is smokin’ somethin’ else? ”.
Bet kaip dažniausiai ir būna, po audringo vakarėlio ateina ramybės ir apmąstymų fazė. „My fair lady”, „I want more” ir „Backbone” – būtent šios trys albumo dainos priminė tokią būseną, kai pasiimi į rankas akustinę gitarą ir atsisėdęs prie degančio laužo apdainuoji savo jausmus. Galbūt, tam, kuris kažkada buvo kartu su tavimi tame pačiame vakarėlyje prieš metus, ar kelerius, o po jo susikabinę už rankų žygiavote lydimi žvaižgdžių. Ir nors jo(s) jau nebėra su tavimi, tu vistiek dainuoji lygiai taip pat, lyg jis tavęs klausytųsi su ta pačia kuklia šypsena veide.
Kantri elementai ir vokalisto Jökull Júlíusson nuoširdumas negali nepaliesti net pačios kiečiausios širdies. „I walk on water” dar vienas minimalizmo persmelktas kūrinys. Klausant jau ketvirtos gan lyriškos dainos, pradedu tikėti, kad tie rokeriai išties dideli romantikai, kurie apdainuoja savo randus be didesnių pagrąžinimų. Dainai įgavus pagreitį, stipresnio skambesio priduoda gospel choras, kuris įtikinamai uždainuoja: „Follow me, follow me brother.” Šis momentas, lyg po tamsesnio debesio ištrūkęs saulės spindulėlis, išties nuteikia šviesiai ir viltingai albumo pabaigai.
„Into my Mother’s Arms” – paskutinis albumo kūrinys. Atrodo simboliška baigti tuo, nuo ko viskas prasidėjo. Klausant šio kūrinio, vėlgi į galvą ateina daug įvairiausių minčių. Jei klausyčiau vien žodžių, pasakyčiau, jog girdžiu baimių apimtą berniuką, puolantį į motinos glėbį. Tačiau, jei pirmą vietą skirčiau muzikinei pusei, sakyčiau, kad albume buvo gerokai stipresnių kūrinių, vien dėl savo išpildymo.
Išklausius visą laukinės Islandijos gamtos įkvėptą albumą, suprantu, jog Kaleo pagaliau sugrįžo. Pirmoji albumo dalis – tipinis, kokybiškas rokbliuzo skambesys su vienu kitu fejerverku. Antroji – labiau lyrinė, pati jaučiuosi gerai užsiliūliavusi. Kontrastų mėgėjai tiek vienoje, tiek kitoje plokštelės pusėje suras labiau prie širdies esantį elementą…
Tik ar tas ugnikalnis ištaškė visą jame esančią lavą? Žanrų ir stiliaus persimainymas puikiai suveikė pastarajame grupės A/B (2016) albume. Tačiau to pačio triuko panaudojimas (albumo pavadinimui, tarp kitko, net nesant A ir B) nepakeičiant formulės ir nepristatant nieko išradingai naujo, net ir po penkerių metų, ore tvyskojusį karštį numuša iki kambario temperatūros.
Dėl manęs, duokit dar dešimt į Surface Sounds ar A/B panašių albumų ir aš būsiu patenkinta. Kaip ir jų ištikimi fanai. Visgi, norint praplėsti savo gerbėjų ratą ir atsidurti ne tik savų klausytojų Youtubės algoritme, bet ir Spotifyjaus ‘rekomenduojamųjų’ taifūne – vulkanų užnugaryje nepakaks. Laikas pradėti eksperimentuoti.
Bet kokiu atveju, Kaleo sugrįžo pasauliui pagaliau atitirpus iš pandeminio sąstingio. Vien už tai – priminimas klausantis, kaip pasiilgau gyvos muzikos ir kaip tai yra arti, vos ne ranka pasiekiama – extra points’ai chebrai ir jų albumui.
