fbpx

Iliustracija: Ignas Vieversys

„Kaulai ir visa kita“ (2022) apžvalga: Saldžiai kartus Guadagnino sugrįžimas nuo kurio sunku nusisukti

Jei už kiekvieną iš kino salės patyliukais išsliūkinusį žiūrovą naujasis Luca Guadagnino filmas gautų po balą – Kaulai ir visa kita (2022) būtų dešimtukas. Deja, kalbam ne apie Gaspar Noe kino juostą, kur bent vieno žmogaus pasišalinimas iš seanso, tradiciškai, įeina į bilieto kainą (režisieriaus malonumui).

Kaulai ir visa kita, kad ir kaip bebūtų, nėra pirmasis filmas apie kanibalus ir toli gražu nėra pirmas visuomenės šešėlyje gyvenančius „monstrus“ įvilkęs į meilės istoriją. Pradedant nuo anuomet kiekvienos penkiolikmetės sienas puošusio Twilight (2008), baigiant ties Jim Jarmusch’o Only Lovers Left Alive (2013), prisidėjusiu prie aristokratiškų vampyrų iškėlimo į pop kultūros gretas, ar košmarus keliančio Hanibalo Lekterio juostų – galėtum pamatyt, jog šis kino subžanras, gal pastaraisiais metais šiek tiek apdulkėjęs bei pamirštas, yra ne ką mažiau „išmėsinėtas“ mūsų lakios fantazijos malonumui, nei nelaimėliai David Cronenberg’o juostose.

Tačiau prisiminus, jog kalbame apie vieno romantiškiausių praėjusio dešimtmečio filmo Call Me By Your Name autorių, pasidaro įdomu sužinoti, ar režisierius tiek pat pajėgus virpinti žiūrovų širdis, kai jomis bei kitais krauju prisruvusiais organais itin grafiškai minta jaunieji filmo įsimylėjėliai.

Kanibalizmas, kaip pats režisierius teigia vienam interviu, yra „didžiausias išgyvenimo tabu“. Šia nežmogiška praktika užsiima tiek nelaimės prispausti pionieriai-keliautojai, tiek laisvėje vaikštantys, nedėkingus genus paveldėję civiliai, kurie atrodo, kaip aš ir Tu. Kas paaiškina, kodėl silpnesnių nervų žiūrovai galėtų mesti rankšluostį prieš duodant Kaulai ir visa kita šansą: priešingai nei zombiai ar tamsoje žėrintys kraujasiurbiai, kanibalizmas egzistuoja. Ir vien nuo minties, jog vieną dieną galėtum atsidurti, kaip savęs suvaldyti nesugebėjusių individų pagrindinis patiekalas – pasidaro išties nejauku.

Visgi, Kaulai ir visa kita jaunieji „Boni ir Klaidas“, vaidinami Holivudo numylėtinio, Guadagnino mūzos Timothée Chalamet bei ne ką mažiau pajegėsnės Taylor Russell, greitai „nuginkluoja“ žiūrovo pavojaus signalus ir vietoj to, kad į porelę žiūrėtum su išgąsčiu – į juodu žiūri su tėviška baime. Taip, jaunieji kruvinieji balandėliai kikena, prisimenant savo pirmosiomis aukomis tapusias aukles; Lee (Timothée Chalamet) vedami, sugeba numalšinti savo primatišką alkį taktiškai išsirenkant kokį subingalvį. Jei būčiau šalia jų žinant, kaip prasideda filmas – nei prie vieno, nei prie kito nekiščiau pirštų. Tačiau iš žiūrovo sėdynės, į Lee ir Maren žiūriu taip pat, kaip ir į bet kurią kitą paaugliškos romantinės dramos herojus, tik Kaulai ir visa kita atveju – apsuptus vienas už kitą labiau creepy dėdes (iš kurių vieną atpažinę visi Call Me By Your Name mačiusieji – aiktels), kurie eigoje jaunikliams žeria išminties perlus apie jų neišvengiamą likimą bei pastumia filmą į psichologinio siaubo teritoriją. Užuojauta visoms vienišoms žiūrovėms po filmo pėdinančioms namo.

Nieko nėra įdomiau nei stebėti, kaip su Amerika taip pat kaip ir mes (per kiną ir TV) susipažinę elitiniai režisieriai skirtingai, bet tuo pačiu panašiai  ją nutapo.

Kaip ir su 2021-ųjų Julia Ducournau hitu Titane, galėtum pamanyt, jog Kaulai ir visa kita tėra Guadagnino bandymas pademonstruoti režisūrinius žongliravimo sugebėjimus – kas puikiai pasireiškia filmui grakščiai peršokant nuo kruvinos, pro pirštus žiūrimos “maitinimosi” scenos, iki saulės spindulių nubučiuoto momento prie ežero ar porelei jaunatviškai besišnekučiuojant prie pusryčių stalo. Tačiau, žinant, jog tai pirmasis režisieriaus filmas už gimtosios Europos ribų, visai nenuostabu, jog kaip ir Nabokov’as su „Lolita“, taip ir Guadagnino didžiąją laiko dalį skiria savo kinematinių, amerikietiškųjų herojų – nuo Badlands (1973), Thelma & Louise (1991) iki Easy Rider (1969) – numintų takų atkartojimui.

Gal daugeliui tai mažiausiai rūpės, fone skambant dantimis plėšomų arterijų garsams, bet Kaulai ir visa kita yra režisieriaus pagarbos atidavimas Americana žanrui. Ir nieko nėra įdomiau nei stebėti, kaip su Amerika taip pat kaip ir mes (per kiną ir TV) susipažinę elitiniai režisieriai skirtingai, bet tuo pačiu panašiai (užkandinės, karnavalai, „Liepos ketvirtoji“) ją nutapo.

Sujungęs pajėgas su industrijos „šviežiena“, kinematografu Arseni Khachaturan’u, režisierius savo filmui nepagailėjo neaprėpiamų, it nuo atvirutės Amerikos vaizdų, skriejant pro „Jūs išvykstate iš…“ ženklus, lyg žiūrėtum Keruako Kelyje (2012) ekranizaciją. Kas iš esmės yra arčiau tinkamesnio palyginimo, nei, tarkim, Let the Right One In (2009), švediškasis Kaulai ir visa kita pirmtakas.

Stebint kaip Lee arti ekstazės esančiam karnavalo vedėjui, besidžiaugiančiam vyrišku „prisilietimu“, be gailesčio perrėžia gerklę ir nei žodžio neištarus prisijungti pakviečia savo dviprasmiškus jausmus maitinimosi procesui jaučiančią simpatiją, negalėjau negalvoti apie Dean’ą Moriarty – (asmeniškai) vieną romantiškiausių literatūros veikėjų, nepaisantį moralės normų vardan kompanijos gerovės. Šiuo atveju, Timothée Chalamet, kaip koks jaunas James Dean’as, daugiau pasakantis žvilgsniu nei žodžiais, buvo tobulas pasirinkimas rolei.

Peržiūrėjus Kaulai ir visa kita ir paėjėjus toliau nuo visų po filmo aikčioti nebaigiančių žiūrovų (kurie, pagal tai ką girdėjau, neaišku ar išvis pilnai žinojo kur eina) prisiminiau Maurice Sendak’o pasakos Where the Wild Things Are (2009) ekranizacijos pabaigos žodžius, berniukui paliekant laukinių gyvūnų salą: „Prašom, nekeliauk – mes tave taip mylime, kad suėstume!“. Jei tai nėra pati romantiškiausia meilės išpažintis – tapimas savo mylimojo dalimi – tai Guadagnino kraupiai miela, analogijomis apsijuosusi juosta pasirūpins, jog šią mintį bent kurį laiką „pavirškintumėte“.

 

DFCito įkūrėjas - negali normaliai funkcionuoti be kino, kasrytinės dozės sausų pusryčių, užsienio literatūros
Posts created 50

Begin typing your search term above and press enter to search. Press ESC to cancel.

Į viršų