„Šitie dalykai turi nutikti kas penkerius, dešimt metų. Padeda atsikratyti nevykusio kraujo. Praėjo dešimt metų nuo pastarojo…“
– Peter Clemenza apie Penkių Šeimynų Karą (Krikštatėvis (1972))
Nežinau, kiek tarp mūsų vienetinių skaitytojų yra hip-hop’o klausytojų – turiu omenyje, gero, kokybiško hip-hop’o (jei šiuo metu galvoji apie kokį Mad Money ar Niko Barisą, mandagiai paprašysiu uždaryti šį straipsnį) – ir kiek Jūsų akylai sekate į viešas masines skerdynes panašesnę dramą, kuri, kaip nesibaigiantis Kalėdų rytas, vis duoda ir duoda, ir duoda, kiekvieną kartą be išimčių išridenant šiame Žemės pusrutulyje reziduojančius hip-hop’o klausytojus iš lovų/draugų sofos. Žinau tik tiek: geresnio laiko būti hip-hop’o fanu negalėtų būti.
Nebent Tu iki šios dienos klausei blink-182 ir staiga supratai, kad tavo skonis muzikai nėra pateisinamas „tai skonio reikalas“ argumentu, kad ir kiek bandysi ginčytis; ar brangios operacijos dėka staiga atgavai klausą, atradai hip-hop’ą, tuo pačiu Kendrick’ą Lamar’ą, MF Doom’ą, A Tribe Called Quest bei kitus muzikinius virtuozus ir supratai, kad ateinančius kelerius metus tavo gyvenimas bus kaip tobulai sukuruotas, neišsenkantis Spotify’jaus „Discover Weekly“ grojaraštis – okay. Yra pora išimčių. Bet visi galime sutikti, kad esame (buvome?) liudininkai įvykių, kurie nutinka taip pat dažnai, kaip ir saulės užtemimas ar išties neblogas Jack Harlow albumas.
Taigi, jei dar krapštote galvas „apie ką mes čia“: „Didžiojo trejetuko“ peštynės pavirtusios į kruviną, purviną kovą už būvį. Hip-hop’o sunkiasvoriai Kendrick’as Lamar’as (17 Grammy apdovanojimų), Drake’as (5 Grammy apdovanojimai) bei J. Cole (2 Grammy apdovanojimai) viename ringe. Ar taip bent buvo, iki kol „No Role Modelz“ atlikėjas ir vienas iš mėgstamiausių Obamos reperių nenusprendė mesti rankšluosčio vardan savo šventos gerovės ir noro išlikti su visais organais.
Jei apsilankysi bet kurio diss track’o (tiek Lamar’o, tiek Drake’o) komentarų sekcijoje, pamatysi, kad pasak visų klausytojų bei muzikos kritikų tai buvo geriausias J. Cole’o sprendimas. Nes tai kas dedasi šiuo metu yra taip pat brutalu, kaip ir susidorojimas su Japonija ne viena, bet dviem atominėmis bombomis Antrojo Pasaulinio karo metu.
Geriausia dalis? Nepaisant kurioje barikadų pusėje esi, tiek K-Dot’o, tiek Drake’o gerbėjai gauna šviežiai keptos, neapykanta kupinos muzikos ne savaitėmis, bet dienomis. Šansai dideli, jog berašant šį tekstą sulauksime dar keleto „muzikinių Hirošimų“ tiek į vieno, tiek į kito reperio daržą… Pasimelskit už mane (bet labiau už Champagne Papi, kadangi šiuo metu jam ir jo pašautam apsauginiui moralinė pagalba reikalinga labiau). Mamos slėpkit vaikus, reperiai bet kokią inkriminuojančią medžiagą, o likusieji pasitaisykit savo kepurės snapelius, nes laikas apžvelgti Marvel Infinity War/Succession finalo masto dvikovą, apie kurią pasakosime savo anūkams.
Kaip ir kada viskas prasidėjo?
Jei klausi kasdienio praeivio, atsakymas bus: kovo 22-oji, kuomet Future ir Metro Boomin išleido duetinį albumą We Don’t Trust You, kuris visiems rūpėjo tik dėl vieno gabalo – „Like That“ (209,639 mln. perklausų vien tik Spotify platformoje). Ir taip, tiesos tame yra. Kadangi minutę trunkantis Kendrick’o pasirodymas dainoje ne tik kad buvo antausis tiek Drake’ui, tiek J. Cole’ui, bet ir vieša deklaracija, jog jam lygių nėra („Motherfuck the Big Three/ N****, it’s just Big Me” ). Tad per minutę Mr. Morale & The Big Steppers autorius ne tik kad sukėlė muzikinį žemės drebėjimą, bet ir privertė visus hip-hop’o naujienų rašytojus/kritikus apsimauti kelnes ir prisiminti, kodėl jie įsivėlė į šią užpilamais makaronais ir nemokamais vinilais apmokamą industriją pirmoje vietoje.
Žinoma, kaip ir visi geri pasakojimai, ši drama turi šiokią tokią priešistorę. Praėjusių metų spalio mėnesį Drake’as, dar žinomas Aubrey Drake Graham vardu, išleido savo aštuntą studijinį albumą For All the Dogs, kuriame, tarp tuzino besisvečiuojančių A-lygio atlikėjų, J. Cole’as (dainoje „First Person Shooter“) pasyviai-agresyviai nudrebia komplimentą šiandieninėje dramoje dalyvausiantiems sunkiasvoriams: „Love when they argue the hardest MC/ Is it K-Dot? Is it Aubrey? Or me?/ We the Big Three, like we started a league/ But right now, I feel like Muhammad Ali“.
Jei krapštot galvas, bandydami suvokti, kodėl dėdė Kendrick’as nebuvo patenkintas įtraukimu į šį draugų ratelį – visi trys atlikėjai ne vieną ir ne du kartus yra svečiavęsi vienas kito albumuose, kol J. Cole’as ir Lamar’as netgi yra kalbėję apie bendrą albumą – ir į paminėjimą atsakė kaip koks Scarface’as („Say hello to my little friend“ ), su kulkų lavina į visas įmanomas puses – nesistenkit. Gerbėjai iki šiol teorizuoja, kodėl mūsų mylimas MC atsakė būtent taip, kaip atsakė, užviriant didžiausią hip-hop’o pasaulio dvikovą nuo 2018-ųjų įvykių (dar žinomų kaip: metai, kuomet pasaulis sužinojo apie slaptą Drake’o „netyčiuką“ vardu Adonis).
Okay. Kas įvyko toliau? Kas pirmasis šovė atsakomuosius šūvius?
Kaip ir visuose konfliktuose, laukimas-atsakas po agresoriaus atakos yra įtemptas, kupinas tolygiai pasiskirsčiusios baimės ir susidomėjimo, kas bus toliau. Šiuo atveju, buvo galimi tik du variantai: muzikinį kirtį Kendrick’ui smogs arba Drake’as arba J. Cole’as. Visai kaip Viduriniuosiuose Rytuose, tik vietoj bombų turim meilę muzikai ir neapykantą vienas kitam.
Laukti nereikėjo ilgai: praėjus beveik dvejoms savaitėms po We Don’t Trust You albumo pasirodymo, J. Cole’as visų nuostabai išleido ne diss track’ą, o visą albumą – Might Delete Later. Tačiau geriausiu atveju visas albumo turinys rūpėjo tik užkietėjusiems atlikėjo gerbėjams ir mamai, kol likusieji tenorėjo išgirsti, ką bičas turi pasakyti apie Kendrick’ą. Štai kaip skambėjo jo atsakas: „Your first shit was classic, your last shit was tragic/ Your second shit put N****s to sleep, but they gassed it/ Your third shit was massive and that was your prime” (daina „7 Minute Drill“).
Štai ką apie J. Cole’o muzikinį atkirtį turi pakomentuoti mūsų besisvečiuojantis kolega-muzikos kritikas Dovydas Pėkus, a.k.a. pasigarsink:
„Smagu girdėti pilną dissą vietoj vieno stulpelio. Tačiau nieko ypatingo nebuvo pasakyta. Nors galbūt to ir reikėjo tikėtis… Išvydus nieko gero nežadančias klausytojų grimasas, kritikų komentarus, J. Cole persigalvojo ir greitai pašalino šią dainą praėjus vos kelioms dienoms — žinant, kaip toliau ėjosi visas šis konfliktas, galbūt tai buvo protingiausias jo žingsnis“.
Po gyvo pasirodymo savo muzikiniame festivalyje „Dreamville Festival“, kurio metu atlikėjas viešai atsiprašė Kendrick’o ir skaudančia širdimi paaiškino gerbėjams, kodėl jis nusprendė juos pastatyti į ne itin patogią padėti, J. Cole dabartinė lokacija nėra aiški… Aišku tik tiek, kad ir kaip baisiai šios porą savaičių atsiliepė ant muzikanto savigarbos, jo albumo pavadinimo pasirinkimas buvo kaip niekad taiklus.
Kaip atrodė Drake’o atsakas?
Trumpas atsakymas: žymiai stipresnis, nei J. Cole’o. Nors atvirai, po pastarojo „7 Minute Drill“ gabalo, bet kas, net ir Taylor Swift sukurtas diss’as, turėtų daugiau smogiamosios galios. Praėjus savaitei po J. Cole’o ganėtinai liūdno pasirodymo, į ringą, kaip koks Naruto antagonistas, oficialiai įlipa Drake’as su „Push Ups“. Bet apie tai daugiau turi papasakoti MC Dovydas:
„Drake atsakymo teko palaukti, bet laukti buvo verta. Tai turbūt stipriausias reperio darbas per labai ilgą laiką: netikėtai stiprus atlikimas. Tekstas, paliečiantis daugybę skirtingų temų ir nukreipiantis pyktį ne tik į patį Lamar’ą, bet ir Rick Ross bei The Weeknd. Tuo metu tikrai galėjo atrodyti, kad ties šia daina viskas ir pasibaigs…“.
Nežinau kaip Jūs, tačiau viena iš smagiausių veiklų esant hip-hop’o gerbėju, neminint ir taip akivaizdžių ( 1) minėtosios muzikos klausymo 2) kiekvieną kartą, esant paklaustam „ko klausai?“, atsakyti „Tu vis vien nežinosi…“ 3) Apsimesti MF Doom’o fanu, kai iš tikrųjų žinai tik kelias dainas iš MadVillainy albumo 4) Nejaukiai apeidinėti prakeiktą n-žodį dainuojant viešumoje, prakeikiant savo itin per baltus protėvius), yra lyrics’ų analizavimas. Ne tik dėl to, kad už kiekvienos eilutės slypi meta-lygio palyginimas ar žinomo įvykio paminėjimas; bet ir dėl to, kad čia atsiskleidžia muzikos mylėtojų kolektyvinė vaizduotė.
Taigi ką tokio Drake’as atrėžė Lamar’ui, kad visi klausytojai vienareikšmiškai sutiko, jog „Push Ups“ atitiko visų ilgai kurstytus lūkesčius? Nenuostabu, jog pagrindiniai diss’o akmenukai buvo mėtomi į visas šias skerdynes užvirusio K-Dot’o daržą: pradedant nuo Lamar’o ūgio („How the fuck you big steppin’ with a size seven men’s on?” ), Drake’as pasityčiojo tiek dėl besisvečiavimo Maroon 5 ar tos pačios Taylor Swift singluose, tiek potencialiai pradėjo tiradą apie atlikėjo sužadėtinę Whitney Alford („I be with some bodyguards like Whitney” ) — įžeidimas, kurio, visai kaip anime filmukuose ir Rokio Bolboa filmuose, niekas nepriima lengvai. Visi žinome, kas nutiko pastarąjį kartą, kai Drake’as leptelėjo tuometinės Pusha T sužadėtinės vardą judviejų muzikinio pasistumdymo metu…
Tačiau „Push Ups“ atliko puikų darbą atsišaudant ir tuzinui kitų atlikėjų, kurie per pastarąsias savaites parodė bent menkiausią nepagarbą atlikėjui. Asmeninis iki dabar visada nuotaiką pakeliantis favoritas: „Metro, shut your ho ass up and make some drums, n***a“. Kol J. Cole atveju, vietoj to, kad būtų sutrypta kad ir kas per pastarąsias savaites liko iš jo itin trapaus ego, Drake’as suteikė Cezarišką malonę ir paliko tik suvenyrinį įdrėskimą: „I don’t care what Cole think, that Dot shit was weak as fuck“.
*Nusivalo prakaitą* Gal viskas ties čia ir pasibaigė?? Pasakykit, kad visi apsikabino ir paskelbė paliaubas
Deja… Mes dar net kraujo nematėme! Viskas, kas įvyko iki šios akimirkos buvo švarus, draugiškas bokso sparingas. Žinot, su pirštinėmis, teisėju ir jokiu būdu netaikymu į tarpukojį, kol pastarasis žiūri į merginų su raundų numeriukais iškirptes.
Kaip ir kare, taip ir hip-hop’o dramose, dažnai pasitaiko, jog į kačių peštynes įsivelia ir puses pasirenka kiti šios industrijos veteranai. Ar tai būtų paprasto Instagram’o posto dėka ar Tave užkabino šrapnelis viename iš pasirodžiusių gabalų – tai yra beveik neišvengiama. Ir nors Rick Ross prisijungimas prie Kendrick’o brigados visai nestebina – Teflon Don atlikėjas savo nuomonę apie Drake’ą išsakė prisijungiant prie Future ir Metro Boomin albumo We Still Don’t Trust You, pasirodžiusiame visai greitai po pirmojo (kaip pamenate, tas pats pavadinimas tik be kertinio žodelio „Still“) – buvo įdomu matyti, kad iki oficialaus pagrindinio vakaro varžovo (ahem, Kendrick’as) pasirodymo, jo vieton stojo kiti taip pat smarkiai Drake subinės nekenčiantys reperiai.
Ką apie Rick Ross’o diss’ą „Champagne Moments“ mano mūsų kolega Dovydas?
„Užkliudžius veteraną — lauk atsakymo. Rick Ross įsiterpė į šią kovą, nukreipdamas visą neapykantą tiesiai į Drake. Pradedant nuo singlo viršelio, kuriame vaizduojamas pats Drake su whiteface (kas, turbūt, buvo savotiška užuomina į Pusha T legenda tapusį singlą „The Story of Adidon“), baigiant tekstu, kuriame atlikėją išvadina baltuoju bei ne kartą užsimena apie tai, jog Drake turbūt turėjo ne vieną plastinę operaciją („You ain’t never want to be a N**** anyway, N****/ That’s why you had a operation to make your nose smaller than your father nose” ). Po biškį pereinama į kiemo muštynių lygį, bet pati daina puikiai pakurstė tolimesnę dramos kryptį“.
Kada prasidės pagrindinė vakaro kova? Ar Kendrick’as nusprendė sekti J. Cole pėdomis?
Jei pirmąsias savaites viskas buvo panašiau į Game of Thrones epizodus, kurie tik tempė gumą ir erzino žiūrovus iki kol prasidės veiksmas — Jūs neklystat. Prieš Kendrick’ui ir Drake’ui apsikeičiant kirčiais iš kairės ir dešinės, į kepenis ir į makuferį, neapykantos pilnais žvilgsniais ir kūno skysčiais (ne tais apie kuriuos galvojat), viso interneto sutelktu dėmesiu norėjo pasinaudoti ir kiti. Kaip, tarkim, mūsų senas geras, lengvai kuoktelėjęs bei antisemitiškas muzikinis genijus Kanye Westas…
„O kaip be jo? Naujoje „Like That“ dainos versijoje Kanye tiesiogiai išreiškia savo nepasitenkinimą tiek J. Cole, tiek pačiu Drake. Nereikalingas žingsnis ir turbūt dėl šios priežasties vis dar neišleistas oficialiai, bet serialui puikiai tinkantis — kokį atsaką galima duoti žmogui, kuris pats jau ir taip sugriovė savo karjerą?“. (Dovydas)
Momentas, kurio visi laukėme („Euphoria“)
Praėjo beveik mėnuo nuo visos šios košės užuomazgų, kuomet pagaliau, pagaliau, pagaliau (!) sulaukėme bet kokio atsakymo iš Kendrick’o Lamar’o, a.k.a. Kung Fu Kenny. Ar verta buvo laukti? Skaitytojai, mes kalbame apie muzikinį vunderkindą, kuris už savo gebėjimą rašyti dainas buvo apdovanotas prakeiktu Pulitzerio apdovanojimu. Vien tai, jog per kelias dienas Lamar’o šešių minučių diss’as „Euphoria“ perklausomis aplenkė Drake „Push Ups“, buvo rodiklis kieno yra persvara.
Nežinau kaip Jūs, mielieji, tačiau nesu ir niekada nebuvau didelis diss-track’ų gerbėjas. Kaip ir su pornografija ar Love Island, diss-track’ų džiaugsmo teikiamoji vertė krenta tą pačią akimirką, kai atlieki, ahem, primatiškus reikalus… Dažniausiai šios dainos nėra komponuojamos su tikslu, kad atsidurs ir nemokamai apsigyvens mūsų grojaraščiuose. Ne. Jų paskirtis yra labai panaši į amunicijos: pažeisti priešininką. Priversti jį kraujuoti. Parodyti, kad jis mirtingas. Kaip pasakytų Arnoldas Švarcenegeris: „If it bleeds, we can kill it“.
Nežinau, ar dėl to yra kalta mano šališka pagarba Lamar’o kūrybai ir talentui, bet „Euphoria“ tapo pirmuoju diss track’u vis dar rotuojančiu mano grojaraštyje. Matant, jog šis Kung Fu Kenny atsakas Drake’ui vis dar stovi trečioje vietoje klausomiausių Top 50 dainų sąraše – ar gali būti, kad „Euphoria“ paprasčiausiai yra gera daina, gimusi iš neapykantos kitam? Dar svarbesnis klausimas, kuris turėtų kankinti bene kiekvieną „Ponas Moralė“ gerbėją: jei šiam gabalui prireikė vos 17 dienų pasiekti visus mirtinguosius klausytojus, ar tai reiškia, jog vienintelis būdas išpešti iš Lamar’o naujos muzikos nelaukiant pusmečio, kartais metų, yra priversti žmogų kažko labai labai smarkiai nekęsti? Ar Kendrick’as yra muzikinis John’as Wick’as? Ar Kendrick’o sužadėtinė turi pradėti šokdinti savo vaikų tėvą ant kojų norint šį išprašyti išnešti šiukšles?? (Hipotetinis klausimas: visi žinom, kad šiam darbui jis turi bent tuziną darbuotojų, duh) Tiek daug klausimų, tiek mažai atsakymų…
Visgi, K-Dot’o atsakymas Drake’ui driokstelėjo kaip Mike’o Tysono smūgis iš dešinės. Net ir per telefono ekraną galėjai užuosti kolektyvinę visiems žinomų reperių baimę ir pagarbą pasirodžius „Euphoria“. Geriausia dalis? Tai buvo tik įspėjamasis šūvis. Šūvis vieną trečiąją laiko judantis lengvo džiazo ritmu, labiau tinkančiu intymaus laiko praleidimui su savo partneriu. How gangsta is that? Bet apie tai daugiau turi papasakoti Dovydas:
„Pagaliau, Kendrick’as atsakė! Ir atsakė TAIP stipriai, jog po šios dainos tikrai tikėjau, jog čia tikrai bus serialo pabaiga. Asmeniški tekstai, rimtas ir gilus atlikimas, beat switchai… viskas, ko ir taip būtų galima tikėtis iš atlikėjo. Tik šįkart nukreipta į Drake. Ir nukreipta itin stipriai. Silpnesnis (o gal protingesnis) varžovas po šios dainos tikrai jau būtų atsitraukęs — o ypač, kai Lamar’as pažada, jog atskleis daugiau detalių („If you take it there, I’m takin’ it further/ Psst, that’s somethin’ you don’t wanna do“ )“.
Visi žinome, kad Kendrick’as yra bičas, kuris prioritizuoja pasakojimo meną ir pastaraisiais metais evoliucionavo iš žmogaus, dainuojančio apie bereikalingą kraujo liejimą gimtųjų namų rajone, į žmogų, dainuojantį apie terapiją, hipokritiškumą bei tėvystės naštą. „Euphoria“, mano nuomone, apjungia tiek ugnimi spjaudančio atlikėjo pusę, tiek tą, kuri keičia pampersus.
Iš pirmos perklausos akivaizdu, kad Lamar’as nuoširdžiai neapkenčia minties, jog ta pačia saule turi dalintis su Drake’u. „I hate the way that you walk, the way that you talk, I hate the way that you dress, I hate the way that you sneak diss“. Kaip ir daugelis hip-hop’o industrijos veteranų, Kendrick’as taip pat drioksteli kung fu kirtį į Drake’o juodaodiškumą: „How many more Black features till you finally feel that you’re Black enough?“ bei „I even hate when you say the word „n****,” but that’s just me, I guess / Some shit just cringeworthy, it ain’t even gotta be deep, I guess“.
Asmeniškai, „Euphoria“ yra visos šios dramos mėgstamiausias kūdikis. Nors tai tik pasivaikščiojimas parke, lyginant su tuo, ką anksčiau esame girdėję iš ghetto Lamar’o (pamenate 2013-ųjų muzikinę Hirošimą „Control“?) ir ką girdėsime jau visai neužilgo. Tačiau tai pirmasis rimtas šios Šekspyrinės dramos momentas, leisiantis suprasti, jog kažkas po šio konflikto išeis suluošintas. Arba be vienos ar kitos galūnės. Gal su naujai paaiškėjusiomis tėvystės pareigomis. Jei ne tiesiogine prasme (ahem, Drake’o pašautas apsauginis), tai bent perkeltine.
Vieno smūgio negana („6:16 in LA“)
Vidinis redaktorius: „Tikiuosi Tu nesiruoši rašyti 650 žodžių ir apie šį Kendrick’o dissą??“.
Autorius: „Um, kad jau apie tai užsiminei… Galvojau skaitytojams papasakot, ką simboliz-“.
Vidinis redaktorius: „Ne. Baik, seni. Niekas tokių ilgų tekstų nebeskaito…“.
Autorius: „Bet valandą ir penkias minutes klauso, kaip verkšlena Taylor Swift? C’mon. Kaip tuomet jiems papasakot, kad „6:16 in LA“ beat’as gerai kala ir ją suprodiusuot padėjo Taylor bičiulis Jack Antonoff’as?“.
Vidinis redaktorius: „Tu ką tik tą padarei. VIENU sakiniu“.
Autorius: „Hmm… Bet kaip tuomet į VIENĄ sakinį sukišt visas užslėptas dainos pavadinimo reikšmes?? Pavyzdžiui, 6:16 ne tik simbolizuoja Kanadietiškos tėvo dienos datą; Tupac’o, kurį su ChatGPT pagalba Drake’as praėjusioje savo dainoje „Taylor Made Freestyle“ prikėlė iš numirusių (nepagarba.), gimimo datą, bet ir Euphoria serialo debiuto datą — to pačio serialo, kurį prodiusavo, taip taip, Drake’as!“.
Vidinis redaktorius: „Ar kada pagalvojai, jog jau būtų pats laikas pasisamdyti tikrą redaktorių?“.
Autorius: „ … “
Vidinis redaktorius: *perduoda klaviatūrą Dovydui*
Dovydas: „Neužteko sunaikinimo? „Imkit dar vieną!“, — pasakė Lamar’as, toliau tęsiant ankstesnėje dainoje pradėtą Armagedoną prieš Drake’o imperiją. K-Dot’as dar kartą liečia ne tik patį Drake, bet ir su juo dirbančius asmenis. Dar viena stipri daina, davusi paskutinį šansą Toronto reperiui apsisukti ir eiti namo — net jei ir ne tokia svarbi, kaip pastaroji“.
Šeimos įtraukimas į apsižodžiavimą — lauk bėdos
Nuo civilizacijos pradžios, kuomet homo sapiensai pamažu išmoko dėlioti neandertalietiškus garsus, kad šie ne tik rimuotųsi, bet ir išjuoktų nemėgstamą kaimyną ar buvusį sugulovą, šis pamirštas menas, kaip ir karate ar įčiuožimas į kažkieno DMą, pradėjo susilaukti nerašytų taisyklių. Tarkim, tyčiojimasis iš kažkieno neįgalumo ar psichinės sveikatos — didelis NE.
Po to, kai 2016-aisiais Drake’as sustūmė ant Kid Cudi dėl šio viešo atviravimo apie depresiją bei kitas kovas su vidiniais demonais („You were the man on the moon, now you just go through your phases / Life of the angry and famous … You stay xanned and perc’d up, so when reality set in, you don’t gotta face it / Look what happens soon as you talk to me crazy / Is you crazy?“ ), hip-hop’o fanai vienareikšmiškai nusprendė, jog šios ribos nevalia peržengt. Kaip ir šeimos narių (ar dirbtinio intelekto) įtraukimo į peštynes. Tačiau, apsukrusis Drake’as pirmą kartą nepasimokė. Nusprendė, jog šį kartą viskas baigsis be advokatų įsikišimo…
Anksčiau, tarkim, 1996-aisiais, kuomet Tupac’as sudavė savo buvusiam bestuliui Biggiui finalinį smūgį su „Hit ’Em Up“ diss’u, šeimos narių paminėjimas, kaip koks uždraustas biologinis ginklas karo lauke, buvo priimamas rimtai. Biggiui pirmą kartą išgirdus dainos žodžius: „Biggie, remember when I used to let you sleep on the couch?“, tuomet beveik komišku time’ingu užbaigiant su, „You claim to be a player, but I fucked your wife“ (what.gif ), šis buvo toks įskaudintas, jog (cituoju) „apsiverkė kaip kūdikis“ (pasak įrašų kompanijos prodiuserio stebėjusio šį tragišką reginį). Ne, ne itin gangsteriška… Bet OK. (Kas tokiomis aplinkybėmis nenuverktų posmelio. I mean, jausmų rodymas kovos lauke, ypatingai priešais kitą vyriškos lyties asmenį, neradijuoja alfa patiniškumu. Ašaros=Insta GG.) Kitaip sakant: kad ir kokiu tikslu (ar kokioje pozoje) Tu paminėsi savo varžovo mylimąjį, tai yra riba, po kurios džinas nebegali grįžti atgal į lempą.
Ar Drake’o atsakymas buvo toks brutalus, toks daugiasluoksnis, kad Kendrick’as apsiverkė (iš baimės) ir sugrįžo į terapiją?
Toli gražu. Jei ką „Family Matters“ — pasirodęs tą pačią dieną, kaip ir Lamar’o „6:16 in LA“ (!) — ir padarė, tai ant ir taip gan degios situacijos užpylė visą galoną benzino. Į vieno iš judviejų karstą įkalė ar bent plaktuko smūgiui paruošė paskutinę vinį. Jei prieš visą šį jovalą būtum pagalvojęs, kad išaus diena, kai tą pačią dieną sulauksim tiek Drizzy, tiek K-Dot’o naujos muzikos — tikriausiai būtum išjuoktas. Svarbiausia: „Family Matters“ buvo pradžia, kuomet šie du hip-hop’o sunkiasvoriai pradėjo svaidytis purvu.
Skaitom, ką apie Drake’o pirmąjį rimtą kirtį Lamar’ui mano Dovydas:
„Visi laukė Drake atsakymo, o gal, kaip minėjau, ir atsitraukimo. Bet jis nepasidavė. Jis atsakė daina, kurioje dar giliau žengia į asmeniškumus, šnekant apie Lamar šeimą. Atsakymas stiprus, bet yra dvi problemos: pati daina skamba itin nuobodžiai (pirmojoje pusėje skambantis paprastas trap beatas tikrai nublanksta prieš Lamaro naudotus beatus), o dainos žodžiuose liečiamas temas pats Kendrick’as jau gvildeno savo pastarajame albume Mr. Morale & The Big Steppers“.
Tikriausiai visiems smalsu sužinoti, ką ten tokio Drake’as pasakė, jog iškart po „Family Matters“ jis sulaukė dvigubo smūgio iš Kung Fu Kenny? Pagrinde visas dainos parakas sukasi aplink Kendrick’o maišyto kraujo sužadėtinę bei nebuvimą pačiu geriausiu tėvo pavyzdžiu savo atžaloms. Tie, kas atidžiai klausėsi Comptono reperio stūmimo ant Drake’o dėl jo nepilnavertiško juodaodiškumo, nutuokė, kad „Hotline Bling“ atlikėjas pasirinks eiti šiuo keliu („You the Black messiah wifin’ up a mixed queen/ And hit vanilla cream to help out with your self-esteem“ ). Anaiptol, panaudoti hipokritiškumą prieš atlikėją, kuris yra tiek daug apie tai kalbėjęs savo muzikoje — ganėtinai sumanu… Kad ir kaip nenoriu šios malonės suteikti Drake’ui.
Nepaisant to, kad Drake’as taip pat tyčia sumaišo Kendrick’o trans dėdės lytį — kultūrinis šokas, kurį atlikėjas puikiai apdainuoja savo dainoje „Auntie Diaries“ — ar nudrėbia faktą, jog vienas iš Lamar’o vaikų iš tiesų yra muzikanto gero bičiulio bei agento Dave Free atžala („Heard that one of them little kids might be Dave Free/ Don’t make it Dave Free’s/ ‘Cause if your GM is your BM secret BD/ Then this is all makin’ plenty fuckin sense to me“ ); tikriausiai skaudžiausias kirtis suduodamas apkaltinant „The Blacker the Berry“ atlikėją fiziniu smurtu prieš savo vaikų motiną: „They hired a crisis management team to clean up the fact that you beat on your queen / The picture you painted ain’t what it seem“.
Žinoma, tai labai didelis ir bjaurus kaltinimas, privertęs ne vieną klausytoją išpūsti akis, o Kendrick Lamar’o šeimą jei ne prisiminti (literaliai) skaudžius incidentus, tai bent bandyti išsaugoti prieš kelias akimirkas egzistavusį darnų įvaizdį. Bet jei ši Drake’o ataka prilygo Perl Harborui, ji taip pat paruošė pamatus vienam brutaliausiam muzikiniam K.O. hip-hop’o istorijoje.
Slapti vaikai, pedofilijos žiedai, vaistų receptai… OMG! Kas po velnių čia darosi??
Žinot tą momentą kiekviename Rockis filme, kai finalinės kovos metu, tiksint paskutinėms sekundėms, abu kovotojai pradeda apsimainyti smūgiais, lyg tai būtų koks anime; staiga vienas iš jų pradeda smūgiuoti stipriau, stipriau, į veidą, į veidą, kol priešininkas tesugeba sugerti kiekvieną kablį iki teisėjo skambučio ar atsidūrimo ant parketo? Taip būtent nutiko Kendrick’ui vos kelios minutės po „Family Matters“ pasirodymo išleidus „Meet The Grahams“. Psichopatiškai nuostabų diss track’ą, kurį perklausius norisi išmokt repuoti ir tą pačią minutę išeiti į pensiją. Jei JPEGMafia tą pačią dieną perdavė „didžiausio Drake hater’io“ titulą Lamar’ui, vadinasi įvyko kažkas išties išties baisaus.
„Nepraėjus nei pusdieniui, Lamar’as grįžo su atsakymu — tokiu, kokio negalėjo tikėtis NIEKAS. Visų pirma, pati daina tiesiog nuostabi: The Alchemist iškeptas beatas, tamsi atmosfera, gilūs tekstai ir tas jau puikiai pažįstamas K-Dot’o deklamavimas. Būtent tekstas ir yra tai, kas „Meet The Grahams“ daro ypatinga: tai yra pikčiausias įmanomas atsakymas, besikreipiantis į kiekvieną Drake šeimos narį, net ir tą, apie kurį „nežino“ pats su žemėmis taršomas atlikėjas, linkint šio muzikanto mirties bei atskleidžiant daug asmeniškų detalių. Absoliutus sunaikinimas, po kurio neįsivaizduoju, kaip Drake galėtų sugrįžti į žaidimą. Tai viena iš tų dainų, kurių klausytis nėra jauku dėl savo žinutės. Bet šakės — kaip ji gerai skamba“. (MC pasigarsink)
Nežinau kaip Jūs, tačiau jei kiekvieną mano šeimos narį viešai, vienpusei terapijai pasisodintų Pulitzerį už hip-hop’o eilių rašymą pelnęs reperis ir bandytų visam internetui beklausant paaiškinti, kodėl aš ir visi prie mano egzistencijos prisidėję žmonės neturėtų egzistuoti (štai Jums gardus pavyzdys praėjusios Mamos dienos™ proga: „Your son’s a sick man with sick thoughts / I think n****s like him should die / Him and Weinstein should get fucked up in a cell for the rest their life“ ) — aš tapčiau Tibeto vienuoliu ir išsižadėčiau kalbėjimo dovanos.
Įsivaizduok, susitinki Drake’ą apsipirkinėjant maisto parduotuvėje po to, kai visi žmonės gyvenantys ne po akmeniu linksėjo Lamar’ui dainuojant apie pedofijų ratą, kuriame yra įsisukęs Drizzy ir jo įrašų kompanijos chebra („He got sex offenders on ho-VO that he keep on a monthly allowance / A child should never be compromised and he keepin’ his child around them / And we gotta raise our daughters knowin’ there’s predators like him lurkin’ / Fuck a rap battle, he should die“ ). Ar Tu apsimeti, kad nepastebėjai toje pačioje eilėje laukiančio, $250 mln. verto kaimyno? Pamatęs Drake’ą padedi pirkinių krepšelį ir su vaikais važiuoji į kitą parduotuvę?? Kaip savo keistą elgesį paaiškinsi vaikams, kurie TIKRAI klausė „Meet The Grahams“ ir apie tai spėjo papletkinti privačiame Roblox’o serveryje?? Kaip savo praeito žūtbūtinio mūšio su Pusha T metu atskleistam slaptam vaikui paaiškinsi, kad jis staiga turi 11-metę sesę iš kitos mamos???
Visos mano ex yra engusios mane, kad per mažai atvirauju kas dedasi mano galvoje, ką „iš tikrųjų“ jaučiu ir panašiai… Ir štai, aš sėdžiu ir galvoju, kaip galėčiau skirti 1,000 žodžių pasakojant, kokio Šekspyriško genialumo buvo „Meet The Grahams“ viršelis su kažkieno Lamar’ui parūpintu liekninamųjų Ozempic vaistų receptu išrašytu Drake’ui — tų pačių, dėl kurių vartojimo bičas tą pačią dieną tyčiojosi iš Rick Ross („Ozempic got a side effect of jealousy and doctor never told y’all n***as“ – „Family Matters“) ir dar tuzinu objektų, kurie simbolizuoja skirtingus abiejų diss track’uose minimus atlikėjus.
Anksčiau, norint pagąsdinti savo varžovą, pakakdavo jo lovoje palikti arklio galvą. Šiais laikais užtenka parodyti, kad nepaisant kiek laiko juostų juodu skiria, kiek sienų bei grėsmingai atrodančių apsauginių su automatiniais ginklais bei ašaros tatuiruote po akimi, tavo bunkeryje yra išdavikų. Žinot, psichologiniai žaidimai. Žinoma, jei esi visiškas psichopatas (genialus psichopatas!) ir tetrokšti visiškos savojo priešininko anihiliacijos, prie tų pačių kaltinimų pedofilija gali supažindinti jį su 11-mete dukra, apie kurią žmogus net nenutuokė (šį kaltinimą, paliekant likusius kabėti, muzikantas iš karto paneigė)… Kad ir kaip šūdinai atrodė tavo penktadienis, vargu ar kažkas gali pralenkti tokių spalvingų naujienų estafetę.
„Stop, Stop! He’s Already Dead“
Jei tai būtų UFC matchas, diena po „Meet The Grahams“ pasirodęs „Not Like Us“ diss track’as būtų tas momentas, kai laimintysis kovotojas ant žemės talžo pusiau sąmonę praradusį oponentą. Taip, žiauru… Bet kaip ir stebėjimas krovininių laivų fail video compilation’ų ar Willy Wonka eksperimento, nuo kai kurių žiaurumų yra sunku atitraukti akis. Ypatingai, kai pagal juos gali šokti ir naktiniam klube trintis į kitus Kendrick’o gerbėjus… *mikrofoną perduoda MC Pasigarsink*
„Čia jau prasideda gulinčio spardymas. Bet panašu, jog šitam seriale jau niekas nebenustebins. Kendrick Lamar’as trečiajame savo single per 36 valandas į pagalbą pasitelkia DJ Mustard ir pateikia klubinį bangerį, kuriame tiesiai šviesiai Drake vadina pedofilu — ne tik jį vieną, bet ir jo komandos draugus. Rezultatas: dar viena stipri daina, kurią įveikti bus labai sunku. Ypač, kai ji taip įstringa galvon“.
Klausykit: žinau, kad visi esame pavargę… Jei ne nuo šio disertacijos ilgumo analizės apie dviejų bičų istorinį bazarą, kuris Jums neleidžia eiti šokti pagal „Not Like Us“, tai nuo fakto, kad dabar geriau galėtumėte peržiūrinėti Eurovizijos finalą ir garsiai keiktis. Ar daryti N-18 dalykus su savo partneriu. Kas čia žino — gal net paspekuliuoti, kas laimėtų beef’ą tarp 2Pac ir Kendrick’o. Hey, mums niekas už tai nemoka ir, kaip rimti vyrai™ su meile ne dramai, o hip-hop’ui, visa tai darome mūvint kelnes ir šypseną. Tad paklausykit, ką turime papasakoti apie šį Kung Fu Kenny mic dropą.
Nepaisant to, jog „Not Like Us“ tapo globaliu Spotify’jaus topo hitu su 10.986 mln. kasdienių perklausų — rekordu, kuris anksčiau priklausė tam pačiam Drake’ui ir jo hitui „Girls Like Girls“ (6.593 mln. kasdienių perklausų) — šis diss track’as yra paprieskoniuotas gardžiausiomis eilutėmis. Jei reiktų rinktis favoritą, tai be abejo būtų: „Why you trollin’ like a bitch? Ain’t you tired? Tryna strike a chord and it’s probably A-Minor“. (Tikiuosi mūsų skaitytojai yra pakankamai išprusę ir suaugę, jog suprastų, kuri šio posmelio vieta yra punchline’as, ir galėtume judėti toliau.) Žinau tik tiek, kad Stranger Things serialo jaunoji žvaigždutė Millie Bobby Brown į savo kontraversišką bičiulystę su Drake’u žiūrės VISAI kitomis akimis.
Svarbus momentas, kurį daug kas per savo neišprusimą praleidžia yra: „Led a n***a to the cross, he walk around like Teezo“. Žinau, kad tik keletas iš Jūsų žino, kas per vienas yra tas Teezo. Padarysiu Jums paslaugą ir paaiškinsiu, kodėl šis momentas nors ir nėra parklupdantis Drake’ą, tačiau parodantis Lamar’o pagarbą to nusipelniusiems. Teezo Touchdown, šis 31-metis, į Hellraiser (1987) filmo Pinhead’ą panašesnis reperis, dirbęs prie Drake’o For All The Dogs albumo, būtent jos ir nusipelnė. Didelis W tiek K-Dot’ui, tiek Teezo.
Desertui, kodėl gi nepriminus to karto, kai Tu išdulkinai kolegos (Lil Wayne) paną, kol šis sėdėjo už grotų? („Fucked on Wayne girl while he was in jail, that’s connivin’ / Then get his face tatted like a bitch apologizin’“) Jei ko tikri broliai nedaro, tai vienas kito merginų! (Nors Wayne’o portreto tatuiruotė atsiprašymo proga yra visai neblogas gestas iš Drizzy pusės) Drake’ai, pats laikas pasiimt atostogų ir pakartotinai peržiūrėti How I Met Your Mother.
Geriausia „Not Like Us“ dalis? Visi šie smūgiai yra suduodami šokio ritmu. Turėjom džiazo, nuo kurio darosi šlapia. Turėjom ir į giltinę skambantį, rimtą Lamar’ą. Turėjom šeimyninę terapiją. Galiausiai net ir Drake’as pripažino, kad „Not Like Us“ veža.
„Jis ir ant manęs varė. Leisk ir man paspardyti!“ („BBL Drizzy“)
Muzika, kaip ir neapykanta tam pačiam objektui (pvz., namų darbai, mokesčių mokėjimas, Putinas) ar netikėtas nėštumas, turi gebėjimą sujungti žmones. Lil Wayne’o punkiško roko-hip-hop’o hibridas Rebirth (2010) buvo toks prastas, kad net ir didžiausi atlikėjo gerbėjai turėjo sutikti su klausytojais, išgirdusiais šį EP tragiškų atsitiktinumų dėka, jog shit sucks. Priklausomai nuo to, kurioje barikadų pusėje esi, tavo meilė ir atsidavimas Taylor Swift yra toks pat geras socialinis lubrikantas, kaip ir tyčiojimasis iš jos muzikinių verkšlenimų (būkit atsargūs: ne vietoje ir ne laiku numestas blogas žodis apie Tay Tay gali kainuoti gyvybę).
Metro Boomin sugrįžimas į ringą po to, kai Drake’as šiam liepė „shut your ho ass up and make some drums “, tuomet buvo ganėtinai anime-iškas, netikėtas ir ne ką mažiau genialus. Kaip laiku ir su komišku time’ingu pasakytas bajeris ant visus pramušusio kolegos juokelio.
Diena po to, kai Kendrick’as praktiškai užcementavo savo pergalę su „Not Like Us“, estafetę perėmė iš niekur nieko pasirodęs Metro Boomin su itin kabinančiu beat’u, kurį jis papostino savo Soundcloud’e. Gardžiausia šio keršto plano dalis – šis nemokamai pasirodęs prodiuserio beat’as buvo tik jaukas. Viešai paskelbtas „Wanted“ plakatas, raginantis gerbėjus ir visos šios dramos stebėtojus prisijungti prie visiško Drake’o sunaikinimo. Iš pradžių Metro Boomin pasiūlė geriausią posmelį beat’ui susukusiam internautui tapti jo muzikinio „fuck you“ Drake’ui dalimi. Tuomet desertui pridėjo ir $10,000, kad pergalė būtų dar saldesnė (abu prodiuserio postai Twitter’yje turi ~40 mln. peržiūrų).
Rezultatas? „Baltijos kelias“, jei neapykantą komunizmui pakeisi Drake’u, o delnais besitrinančius patriotus memėmis ir Toronto reperio roastinimu. Štai keli gardesni pavyzdžiai Jūsų malonumui:
Someone said #BBLDRIZZY is harder than Drake disses 😂😂 pic.twitter.com/DuSp3yfSuj
— June Jissle (@Junejissle) May 8, 2024
BBL DRIZZY DISS ON SAX 🎷 @MetroBoomin #BBLDRIZZYbeatgivaway #BBLDRIZZY pic.twitter.com/sWNqXQk2Y2
— Kobie (@kdbreezey) May 8, 2024
Drake visits his plastic surgeon #bbldrizzybeatgiveaway https://t.co/8tdDSaWxBx pic.twitter.com/0lUQJmy1nL
— NemRaps (@NemRaps) May 5, 2024
Galutinis rezultatas, „BBL Drizzy“, yra dar vienas įrodymas, kiek daug galime pasiekti (kartu!), kai kažko nekenčiame. Metro Boomin pasinaudojo Drake’o patarimu ir apsuko šį „pasityčiojimą“ prieš jį patį. Nors šaukštai kaip ir po pietų, vienintelis būdas reperiui parodyti, kad jis dar gyvas ir psichologiškai nesuluošintas būtų išleisti savo dainos versiją su šiuo gardžiu Metro Boomin beat’u. Tačiau net ir tuomet: kaip Tu jaustumeisi, žinant, kad esi priverstas repuoti ant beat’o apie Brazilišką sėdmenų pakėlimą (angl. BBL ), dėl kurio tapai pajuokos objektu pirmoje vietoje? Ne, nesijaustum gerai.
„If I’m a liar, why aren’t my pants on fire?“
Rizikuojant perspausti su anime analogijomis, Drake’o atsakas su „The Heart Part 6“ prilygo tiems anime momentams, kur po įnirtingos šešių serijų kovos, blogiukas, tik dėl anime rašytojams suprantamos priežasties, atskleidžia visą savo nuo dvikovos pradžios kurptą planą (bei būsimą ataką), ant kurio „pasimovė“ jo varžovas. Funny stuff, jei tai nebūtų pasakojama gan apgailėtinu tonu, kuris skamba maždaug: „prašau, ar galim liautis…“.
Visi bent kažkiek bandę nekreipti dėmesio į „The Heart Part 6“ like/dislike santykį ir komentarų skyrių, kuris primena apsilankymą DELFI straipsniuose, ir vietoj to įsiklausyti į Drake’o gilią poeziją, bent kelias akimirkas tyliai pasimeldė už atlikėją. Nežinau kaip Jūs, bet bandymas paneigti visą laviną pedofilijos kaltinimų su tokiu argumentu („If I was fucking young girls, I promise I’d have been arrested / I’m way too famous for this shit you just suggested “) yra gyvas įrodymas, kodėl advokatai nenori, kad jų klientai kalbėtų prieš teisėjus nepasiruošę… My dude, Tu turi visą komandą prodiuserių, dainų rašytojų ir TAI yra geriausias atsišovimas, kurį galėjai sugalvoti?
Kitas dalykas: kad ir kaip neblogai skamba „The Heart Part 6“, visas šis diss track’as skamba kaip Drake’as žaidžiantis Rusišką ruletę su Kendrick’o paruošta pilna apkaba. Tik paklausykit: „Only fuckin’ with Whitneys, not Millie Bobby Browns / I’d never look twice at no teenager“.
Lamar’ui net nereikėjo paminėti Drake’o keistų santykių su Stranger Things aktore – bičas ant šio grėblio užlipo niekieno neverčiamas. Gale dainos jis pasidžiaugia galėdamas pamotyvuoti K-Dot’ą „sugrįžimui į žaidimą“, dainos viduryje visiškai sujaukia Lamar’o „Mother I Sober“ dainos esmę („My mom came over today, and I was like, „Mother, I— Mother, I—, mother—,” ahh, wait a second That’s that one record where you say you got molested“ ), yada yada, kažkas apie „let’s keep it real“ ir… asmeniškai, visas reikalas atsiduoda paskutinę minutę pasiruošto mokyklos projektu, kurį pristatinėji priešais klasę. Net ir originalaus pavadinimo savo dainai nesugebėjai sugalvoti (Kendrick’as „The Heart“ dainų seriją pradėjo lipinti prieš 14 metų, vos pora metų nuo momento, kai Drake’as vaidybą iškeitė į hip-hop’ą).
Skaitom ką apie „The Heart Part 6“ turi pasakyti Dovydas:
„Po tokių stiprių puolimų visi ir vėl tikėjosi arba itin stipraus atsakymo iš Drake, arba baltos vėliavos iškėlimo. Tačiau to nenutiko. Drake’as pateikė atsakymą, kuriame, kaip Frank’as iš It’s Always Sunny in Philadelphia, taip pat įnirtingai bei „sėkmingai“ bando įrodyti, jog jam nepatinka nepilnamečiai. Taip pat ir užsimena, jog jo komanda specialiai Lamar’ui teikė netikrą informaciją… Viskas vėl persikelia į kiemo muštynių lygį – tik su silpnu, gal net kiek apgailėtinai skambančiu tekstu“.
Nekrologas mirusiems pagerbti
Nuo paskutinio šio mūšio dėmesio verto įvykio („The Heart Part 6“) praėjo daugiau nei savaitė. 8 dienos be naujos, neapykanta dvelkiančios muzikos. Kaip mes dėl to jaučiamės? Ką mes, kaip visuomenė ar savo balsą už būsimą prezidentą atidavę, mokesčius (kartais) mokantys individai išmokome per šias kelias savaites?
Šis rašytojas, tarkim, per šias kelias savaites perklausė daugiau Drake’o kūrybos, nei bet kada anksčiau – sudėjus. „Champagne Poetry“ kaip buvo viena palaikinta daina Spotify’juje, taip ir liko… Dėl to galima kaltinti tiek 2016-tųjų vasarą, kuomet radijo stočių prodiuseriai (bent Amerikoje, kur tuomet rezidavau) buvo paimti įkaitais šio atlikėjo hito „One Dance“, tiek jo pagal tą pačią formulę kepamų gabalų ir panašaus skambesio. Kai hip-hop’o OG Mos Def praėjusiais metais prasitarė, kad Drake’as, pasak jį, skamba „apsipirkinėjimo muzika“ – negalėjau sugalvoti geresnio apibūdinimo. Kas verčia susimąstyti: jei The New Danger albumo autorius sugeba taip skaudžiai padissinti vieną žinomiausių reperių pasaulyje gyvo eterio metu be didesnių pastangų, kaip skaudžiai jis galėtų įgelti Drake’ui, jei vietomis apsimainytų su Kendrick’u?
Po visų įvykusių muzikinių Hirošimų ir kitų brutalių apsispardymų, privertusių beveik visus klausytojus atsistoti, išeiti laukan ir pasidžiaugti už J. Cole’ą, kuris yra tylusis šios dvikovos nugalėtojas, sunku pasakyti, kas nutiks toliau. Girdint gandus, jog Universal Music Group (UMG) įrašų kompanija, kaip kokia Jungtinių Tautų Organizacija Gazos atveju, maldavo Lamar’o nutraukti peštynes vardan Drake’o įvaizdžio išlaikymo ir viešai atsiprašyti, kad išvadino Toronto reperį pedofilu, nes jų akimis Champagne Papi gauna į vienus vartus ir tai kompanijai kainuoja nemažus pinigus – galimai kurį laiką teks apsiriboti „Not Like Us“ bei Good Kid, M.A.A.D City albumo perklausymu.
Nežinom, nei ar kažkas, kas šios dramos metu buvo pasakyta, yra tiesa. Nei ar visa tai nebuvo kažkoks korporacinis išmislas, suorchestruotas norint visus už jo besislepiančius paversti dar didesniais milijonieriais. Tokie žinomi industrijos vardai, kaip Questlove bei Vince Staples, nusprendė pabūti pacifistais ir į visą dramą pažiūrėti nusivylusių mamų žvilgsniu („Mes galime geriau“, – jie tvirtina). Žinom tik tiek, kad visai neseniai hip-hop’ui, kurį mylim ir geresnėmis dienomis šlovinam kaip šių dienų rokenrolą (blogesnėmis – apsimetam, kad Ye išėjo į pensiją po Jesus is King (2019), o tokie albumai kaip Soulja World (2001) tiesiog neegzistuoja), suėjo 50 metų ir geresnės dovanos, nei šis dviejų muzikinių gigantų kruvinas apsistumdymas, negalėtų būti.